Pasaulio sukūrimo samprata įvairiose kultūrose
Papildomos mintys pasaulio sukūrimo tema mitologijos puslapyje

Kelionė į pragarus

 Mitologijos puslapis  
 Atlantidos puslapis   
 Biblijos puslapis   

Gilus yra praeities šulinys. Ar tik nederėtų vadinti jį bedugniu? Tikriausiai derėtų vadinti jį tokiu net tada, o galbūt tik tada, kai kalbame ir klausinėjame išimtinai apie praeitį žmogaus, tos mįslingos būtybės, nuo kurios neatskiriama ir mūsų pačių žemiškai saldi ir nežemiškai vargana būtis ir kurios paslaptis dėl labai suprantamų priežasčių yra visų mūsų kalbų bei svarstymų alfa ir omega, visas kalbas daranti neatidėliotinas ir ugningas, o visus klausinėjimus - primygtinius. bet būtent tada, vis giliau kasdamiesi, į požeminį praeities pasaulį, itin aiškiai pamatome, kad žmogaus, jo istorijos, jo civilizacijos pradžių pradžia yra visiškai neatrandama ir kaskart vis toliau traukiasi į pragarmes nuo mūsų svambalo, kad ir kokią nutrūktgalviškai ilgą laikų virvelę mes būtume jau išvynioję.

Ir labai tiksliai čia pasakyta:"kaskart vis toliau"; mat neištiriamybė sakytumei tyčiodamasi žaidžia su mūsų tyrėjiškom užmačiom, pakišdama joms tariamas stotis ir kelio tikslus, už kurių, juos pasiekus, atsiveria naujos praeities atkarpos, kaip būna keleiviui, einančiam jūros pakrante ir niekaip nesulaukiančiam, kada baigsis jo žygis, nes už kiekvienų molingų kopų kulisų naujos tolumos viliojančiai plyti ligi naujų kalvų.

Todėl tad esama sąlygiškų pradžių, kurios praktiniu ir faktiniu požiūriu yra tam tikros genties, tautos ar tikėjimo bendrijos ypatingų tradicijų pirmoji užuomazga, ir atminti, nors gerai suvokdama, jog čia anaiptol dar nėra rimtos kalbos, kad šulinio gelmė būtų išsemta, ties tokia užuomazga gali Pulsar pasiekti nacionalinį nusiraminimą ir asmeninį-istorinį rimties tašką.

Tomas Manas. Juozapas ir jo broliai

Moon

Pasaulio sukūrimo mitai Pulsar

Visus pasaulio sukūrimo mitus galima suskirstyti į 5-ias grupes:

  1. iš chaoso arba nieko (ex nihilo);
  2. iš pirmapradžio kosminio kiaušinio arba pirmapradės motinos įsčių;
  3. iš dieviškųjų tėvų, kurie buvo perskirti;
  4. iš žemės 'nardymo";
  5. atskiriant iš kitų pasaulių.
Nemažai pasaulio tvėrimo mitų apima 2 arba daugiau šių motyvų. Pulsar Ir stebina, kiek daug pasaulio kūrimo mitų priglaudžia ir Tvano (ir dar tokios apimties, kad apima visą žemę) idėją. Po Tvano išlikdavo tik keletas augalų ir gyvių.

Legendas apie Tvaną galima rasti skirtingose pasaulio dalyse: Artimuosiuose rytuose, Indijoje, Kinijoje, Australijoje, pietų Azijoje, Ramiojo vandenyno salose, Europoje, Afrikoje ir Amerikoje (argi Lietuva yra išimtis). Biblijos "Pradžios knygoje" pateikta Tvano istorija yra paimta iš Babilono "Gilgamešo" mito, kurios Utnapištimo prototipas buvo šumerų Ziusudra.

Mitai apie pasaulio sukūrimą:
Pulsar Japonų 'Kodziki';
Filipinų tvėrimo mitai
Zep Tepi - pirmasis laikas
Pasaulio tvėrimo mitai (Amerika) - 3 dalis
Lietuvių pasaulio sukūrimo mitas;
Babilono pasaulio sukūrimo mitas;
Egiptas: Logosas ir pasaulio sukūrimas;
Egipto pasaulio sukūrimo mitas;
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika);
Australijos Svajų metas;
Skandinavų pasaulio sukūrimo mitas;
Indų pasaulio sukūrimo mitas;
Visatos sukūrimas Upanišadose;
Šiaurės Amerikos indėnų pasaulio sutvėrimo mitai
Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė
Atlantai tebėra gyvi?

Vaivorykštės mitai
Atlantidos ir Tvano puslapis
Pulsar Majų pasaulio sukūrimo mitas;
Tolimųjų Rytų pasaulio sukūrimo mitas;
Monistinės kosmologijos iki Parmenido;
Biblinis pasaulio sukūrimas;
Atlantidos legenda
Kitokią žmogaus tvėrimo interpretacija
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos;
Pirmoji šeima;
Nojaus arka surasta?    
Datos ir Atlantida
Slėpiningieji Edeno sodai
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti?
Pasaulio ir krikščionybės ištakos;
Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė;
Nuo šičia link begalybės;
Templierių kryžiaus danguje belaukiant
Sniego karalienė

Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas
Sukūrimo knyga (Sefer Yetzirah)
Pasaulio sukūrimas tarsi 'Didysis sprogimas'
Didysis darbas
Kabala ir Tantra
Visatos pirmapradžio karščio liekanos
Monada, sielos grūdas

Pasaulio tvėrimas gnostikuose:
Kita gnostikų Ieva
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Gnostikų pasaulio sutvėrimo motyvai
Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai
Demiurgai tveria pasaulį
Angelai

Kosmologijai skirtos WWW svetainės:
Astronomy Now
Dar vienas įvadas į kosmologiją
American Physical Society
John Baez (šiuolaikinė fizika) svetainė


 

Graikija
skaitykite graikų pasaulio sukūrimo mitą
O dabar kita, senesnioji, graikų pasaulio tvėrimo istorija

Eurinomė, visų tvarinių deivė, iškilo iš Chaoso ir atskyrė jūrą nuo dangaus. Tada, šokdama nuoga virš bangų, ji sutvėrė vėją ir suvyniojo savo rankose - taip sukūrė gyvatę Ophioną, kuris pamilo ją. Pastojusi Eurinomė padėjo pasaulio Kiaušinį, o Ophionas apsivijo apie jį ir iš jo išperėjo kosmosą ir visa, kas jame yra. Eurinomė ir ophionas apsigyveno Olimpo kalne ir čia, netrukus, Ophionas apsiskelbė pasaulio Kūrėju. Supykusi Eurinomė nutrenkė jį į žemutinį pasaulį. Tada ji sutvėrė septynias planetas kiekvienos valdymui paskirdama po titaną ir titanę. Pirmasis žmogus išdygo iš dirvožemio ir jis, Pelasgas, išmokė kitus valgyti giles, statyti trobas ir rengtis drabužiais.

Afrika ( Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika);   Afrikos Tvano mitai )
Dagono gentis (skaitykite apie Dogono ir Sirijaus ryšį)
Laiko pradžioje Amma, vyriausiasis dievas, gyvenęs dangaus srityje ir kurs buvo visų tvarinių pradžia, sukūrė Žemę ir iškart susijungė su ja. Bet Žemės klitoris nepriėmė vyriškojo penio. Tada jis pašalino kliūtis apipjaustydamas žmoną - ir apturėjo sūnų Ogo ir dvynius Nommo. Ogo neturėjo poros ir nesusilaukė palikuonių. Tad jis pasaulyje sukėlė sumaištį pradėjęs santykiauti su savo motina Žeme. Iš jų sąjungos ištryško pirmasis menstruacijų kraujas bei atsirado Yebanas ir Andumbulu - požemio dvasios.

Amma sukūrė žvaigždes į dangų sviedęs saują žemės grumstų. Jis, sulipinęs du baltojo molio rutulius, kurių vieną padengė raudonu variu, o kitą - baltuoju variu, sukūrė Saulę ir Mėnulį, Juodieji žmonės gimė šviečiant Saulei, o baltieji - Mėnuliui.

Keltai

Senovėje dievai buvo milžinai. Pirmąją žiemą iš šerkšno buvo sukurtas galingas milžinas. Atsiradus ugniai, jis ėmė tirpti. Ir milžiniško jo kūno susidarė žemė. Kraujas suformavo jūrą, kaulai kalnus, plaukai miškus, kaukolė dangų. Žemės viduryje, ant aukštų kalvų tarsi kalnai, gyvena dievai, o kunkuliuoja Požemis, mirusiųjų ir visų jų paslapčių pasaulis.

Vengrai

Miegančių akyčių pažadinimas

Šventosios jūros sėklos išbiro iš kriauklės,
Amžinosios jūros bangos ritasi.
Jos bangos ritasi ir putos plakasi.
Nėra dar niekur žemės, tik aukštybėj
Aukso namuos aukso soste sėdi Tėvas.
Jis senas, žilabarzdis ir žilaplaukis amžinasis Dievas,
Jo juodus drabužius puošia tūkstančiai žvaigždžių.
Už jo sėdi žmona, dangiškoji Motina,
Jos baltus drabužius puošia tūkstančiai žibančių žvaigždžių.
Ji yra medžiaga, iš kurios visa yra sutverta.
Jie egzistuoja nuo begalini laikų ir bus amžinai.

Prieš juodu stovi puikus aukso Sūnus saulės spindulių plakais.
Ta Saulės dievas Magyar. Vaikinas klausa Tėvo:
"Kada man sutversi žmonių pasaulį, o mylimas tėve?
Amžinoji jūra jau banguoja.
Jos bangos ritasi ir plaka putas"

Senasis žilabarzdis Tėvas palenkė galvą, js apmąstė klausimą ir tada, iškėlęs baltąją galvą, tarė sūnui:
- Mano auksaplauki, sukurkime žmonėms atskirą pasaulį, kad jie, mūsų vaikai, turėtų kur gyventi
- Kaip mes sukursime jiems pasaulį?
- Štai kaip – amžinosios banguojančios jūros gelmėse yra miegančios akys (sėklos), miegančios sėklos (sem – akys, smulkios sėklos). Tai mieganti Magya (mag – sėkla, magyar - žmogus). Tad leiskis į Didžiosios jūros gelmę, pasemk snaudžiančių sėklų ir sapnuojančių akių, kad iš jų sutvertume pasaulį.

Sūnus padarė kaip liepė tėvas. Jis pasivertė aukso paukščiu, aukso antimi. Ji skrido viš begalinės jūros, plaukė virš vandenų, ją blaškė bangos. Tada ji nėrė į mėlynąją gelmę, bet nepasiekė dugno. Pritrūkusi kvapo ji vėl išniro į paviršių. Vėl plaukė paviršiumi, vėl ją blaškė bangos. Ilgai ji kaupė jėgas. Tada giliai įkvėpė ir vėl nėrė į mėlynąją gelmę – vis giliau, į tamsą, pamažu iškvėpdama orą, kuris burbuliukais kilo į viršų ir sproginėjo jūros paviršiuje. Tačiau dabar pasiekė dugną, jo smėlį. Truputį jo paėmė į snapą ir kaip strėlė šovė į viršų. Į paviršių iškėlė miegančių akių/sėklų, sidabro baltųjų ugyucshe (mažas akytes). Miegančios akys nubudo, atsivėrė, išaugo ir tapo gyvomis būtybėmis.

Saga of the Legend of the Stag, surinkta Adorjan Magyar

Šiame mite įžvelgiau dvi paraleles su kitais žinomais mitais:
lietuvių pasaulio tvėrimo mitu (iš dumblo dugne). Panašų mitą pasakoja ir kiti Š. Amerikos indėnai, pasakojimas apie Varną bei Tuskegee indėnai;

Rumunai
Dievas sutvėrė dangų ir tada, išmatavęs erdvę apačioje su rutuliu ant siūlo, ėmė kurti žemę. Kurmis pasiprašė į pagalbą ir Dievas davė jam palaikyti siūlą, kol pats audė žemės audinį. Kartais kurmis per daug atleisdavo siūlą, todėl žemė gavosi per didelė, kad tilptų po dangumi. Kurmis taip nuliūdo, kad pasislėpė po žeme. Dievas pasiuntė bitė jo ieškoti, nes norėjo pasitarti, ką daryti ryšium su klaida. Bitė surado kurmį, tačiau šis tik nusikvatojo nuo minties patarti Dievui. Tačiau bitė pasislėpė žiede ir nuklausė, kaip kurmis murma panosėje, ką jis darytų, jei būtų Dievas. „Suspausčiau žemė“, - sakė jis, - „Taip susidarytų kalnai ir slėniai, tačiau žemė taptų mažesnė“. Kai bitė tai išgirdo, ji nuskrido tiesiai pas Dievą ir jam tai apsakė. Dievas padarė kaip sakė kurmis ir viskas buvo gerai.

Kinija (mitas apie Tvaną)
Pradžių pradžioje buvo milžiniškas juodas kiaušinis, kurio viduje buvo chaoso ir in-janio (moters-vyro, šalčio-karščio, tamsos-šviesos, drėgmės-sausros ir t.t.) mišinys. Ir tame in-janio mišinyje gyveno milžinas Phan Ku, kuris po 18 t8kst. miego pabudo ir išsilaisvino iš kiaušinio. Jis atskyrė in ie jan į priešybes - tarp jų ir dangų nuo žemės. Su milžinišku kaltu ir kūju jis iškirto kalnus, upes, slėnius ir vandenynus. Jis sukūrė Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. kai po 18 tūkst. metų jis mirė, jo plaukuose buvusios utėlės (blusos) virto žmonėmis. Kinai sako, kad visa yta Phan Ku, o visa, kas yra Phan Ku, yra in ir jan.

Dhamai (šiaurės Indijos ne hindi grupės tauta)
Pradžioje buvo niekas; ten gyveno Šuzandhu su žmona Zumaine-Nui. Ši pagimdė mergaitę (žemę) ir berniuką (dangų). Dangus ir žemė apsivedė ir pagimdė kalnus. Tada jiems gimė dvi varlės, kurios susiporavo ir pagimdė pirmuosius žmones, kuriuos dengė tankus kailis, tačiau susilaukė palikuonių, kokių kaip žmonės dabar.

Asirai
Anunakiai [dangaus dievai: Anu (dangus), Enlilis (žemė), Šamaš (saulė) ir Ea (vanduo)] sutvėrė žemę ir dangų. Baigę atidžiai viską peržvelgė ir pastebėjo, kad kažko trūksta. Jie nusprendė, kad reikalinga žmonija, kad dirbtų žemę ir švęstų religines šventes. Pirmieji žmonės buvo Ulligarra (perteklius) ir Zalgarra (gausa). Aruru, „dievų ponia“, lemia jų likimus. Žr. Babilono pasaulio tvėrimo mitas

Pietų Amerika
Tiahuanaco
Pradžioje viešpats Kon Tiči Virakoča, visų daiktų valdovas ir sutvėrėjas, iškilo iš nieko ir sukūrė žemę bei dangų. Tada jis sukūrė gyvius ir milžinus, kurie gyveno amžinoje tamsoje ir todėl jam nereikėjo kurti šviesos. Tačiau tos būtybės sukilo prieš savo viešpatį, kuris jas pavertė į akmenis. Tada jis užtvindė žemę ir sunaikino gyvybę. Pradėjęs iš naujo, jis sukūrė Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Tada kūrė naujas paukščių ir gyvūnų rūšis. Pagaliau vėl ryžosi kurti žmogiškąsias būtybes.

Jos buvo išbrėžtos akmenyje. Kai kurias jis brėžė su ilgais plaukais, kitas - su trumpais, kai kurios moterys buvo nubrėžtos nėščios, kai kurios - nešinos kūdikiais. ir visiems jis nubrėžė drabužius, kuriuos jie turėtų nešioti. Tada akmenines statulas jis suskirstė į grupes, kurioms davė skirtingas kalbas, maistą ir dainas. Jis jas užkasė į žemę, kad lauktų, kada bus pašauktos gyventi.

Tada Virakoča sušaukė pagalbininkus, kad jie eitų visomis kryptimis ir paruoštų vietas žmonėms įsikurti. Pats Virakoča keliavo per žemę ir prikeldavo tas žmonių grupes, kurios buvo skirtos gyventi tose vietovėse, per kurias keliavo. Jis mokė žmones, kaip reikia gyventi. Užbaigęs darbą Virakoča su pagalbininkais nubrido į bangas link tekančios Saulės ir dingo. Virakoča reiškia "jūros puta".

Australija (skaitykite apie Australijos Svajų metą ir Australijos Ayers Rock bei Australijos mitus apie Tvaną)
Man and earth Pradžioje žemė buvo bevaisė dykuma, skendinti tamsoje. Nebuvo nei gyvybės, nei mirties. Saulė, Mėnulis ir žvaigždės snaudė giliai žemėje. Visi amžinieji protėviai taipogi snaudė ten. Pagaliau jie prabudo ir išėjo į žemės pairšių.

Jiems pasirodžius Svajų metu - dažniausiai kaip gyviai: kengūros, emu ar driežai, kartais kaip žmonės ar augalai - jie pasklido po visą žemę. Dvi tokios iš nieko save sukūrusios būtybės buvo Ungambikula. Žmėje jos rasdavo pusiau sukurtas žmogiškąsias būtybes - jos buvo sukurtos iš gyvių ar augalų, bet buvo dar beformės, drybsinčios netoli vandens šaltinių ir druskingų ežerų. Jos buvo kaip kamuoliai, neapibrėžti ir neužbaigti - be galūnių ir kitų ypatybių.

Su dideliu akmens peiliu Ungambikula iš jų išpjaustė galvas, kūnus, kojas ir rankas. Jiems išbraižė veidus, plaštakas ir pėdas.odėl kiekvienas žmogus yra kilęs iš gamtos ir turi būti dėkingas savo totemui - gyviui ar augalui, iš kurio yra kilęs: slyvai, žolės sėklai, dideliems ir mažiems driežams, ilgauodegei papūgai ar žiurkei.

Kai darbas buvo užbaigtas, protėviai vėl nuėjo miegoti. kai kurie sugrįžo į požemius, o kiti pavirto akmenimis ar medžiais.


Mazgeliai atminčiai
3011 m. birželio 5-a, trečiadienis

Demiurgai Šambambukli ir Mazukta sėdėjo pakelės karčemoje ir gėrė jauną naujo derliaus vyną.
- Ar ti-iesa, kad šis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje? – besipinančiu liežuviu paklausė Šambambukli.
- Ti-iesa, - linktelėjo Mazukta.
- Ką, tikrai? – apsidžiaugė Šambambukli.
- Aha.
- Vadinasi, tiesa....

Šambambukli mąsliai susipylė dar vieną taurę.
- R-reiškia, jis vis tik egzižestuoja... Nu-uoštabu. Klaušyk, o Žemė, kaip manai, sukasi? O gal nesisuka?
- Ji ne tik šukasi, - liūdnu balsu pastebėjo Mazukna ir žagtelėjo. – Ji darži ir siūbuoja.

Tvano ir Atlantidos puslapis
Pulsar Mitologijos puslapis
Moira Timsa ir Džedas
Vartiklis