Senovės Graikijos filosofijos srovės

Kosmologija iki Sokrato.
Monistinės kosmologijos

Monistinėje kosmologijoje pasaulis kildinamas iš vienos substancijos.
Naršykite po pasaulio sukūrimo srities puslapius
Trumpa graikų filosofijos istorija

Visuotinai priimta pirmuoju graikų filosofu laikyti Talį iš Mileto (6 a.pr.m.e.). Tuo metu dar nebuvo vartojamas žodis "filosofas" (išminties mylėtojas), tačiau Talis yra minimas tarp 7-ių senovės išminčių (sophoi - apie Soloną su Taliu bei išminčius skaitykite >>>>). Talis gautas iš Babilono matematines žinias pritaikė praktiniams tikslams, pvz., nustatyti atstumui iki laivo ar piramidžių aukštį. Pasakojama apie Talį, kaip praktiką (iki Aristotelio jo net nemini, kaip filosofo). Jis nuspėjo, kad kitais metais bus didelis alyvų derlius ir supirko visus presus. Taip pasidarė nemažai turto. Iš kitos pusės apie pasakoja, kaip išsiblaškiusį mokslininką – kaip, užsižiūrėjęs į žvaigždes, įkrito į duobę. Kai tarnaitė padėjo jam išlipti, ji prikišo: "Kaip gali tikėtis suprasti, kas vyksta danguje, jei net nematai, kas po kojomis".

Herodotas sako, kad Talis kilęs iš finikiečių. Tačiau jo tėvo vardas Eksamijas nepatvirtina požiūrio, kad jis buvo semitas. Jis buvo karijus, kuriuos beveik visiškai asimiliavo jonėnai. Laikoma, kad Talis buvo Anaksimandro (611-545 m. pr.m.e.) mokytoju (anot Teofrasto, Ksenofonas buvo Anaksimandro mokinys).
Jis pirmasis tarp graikų mąstytojų pateikė natūralų (o ne mitologinį) pasaulio pradžios aiškinimą. Pagal jį, visa kilo iš vandens (kadangi toli nuo jūros sausumoje randamos jūrų fosilijos). Toks neprisirišimas prie mitologijos gali būti aiškinamas tuo, kad jis buvo iš Mažosios Azijos, kur jį supo daug pažangių civilizacijų su skirtingais tikėjimais.

Talis pasireiškė ir politikoje, raginęs Jonijos valstybes apsijungti į federaciją su Teoso sostine. Pas Herodotą Talis paminimas dar kartą prieš Lidijos monarchijos žlugimą, kaip raginęs susivienyti Jonijos graikams įkuriant valstybę su Teos sostine.

Talis manė, kad Žemė (plokščias diskas) plaukia ant vandens ir visi daiktai iš jo kilo. Aristotelis "Metafizikoje" rašė: "Talis iš Mileto mokė, kad visi daiktai yra vanduo". Talio laikais svarbus dėmesys buvo skiriamas meteorologijai, tad čia galima bandyti rasti paaiškinimą šiam tvirtinimui. Iš visų stebimų stichijų, vanduo įgauna daugiausia formų. Garavimas gali būti pagrindu aiškinant, kad vandens garai palaiko dangaus šviesulių ugnį (net šiuolaikiniai žmonės sako "saulė traukia vandenį"). Vanduo grįžta lietumi ir, galima manyti, virsta žeme. O rasa, nakties rūkas ir požeminių šaltinių buvimas galėjo patvirtinti, kad žemė gali vėl virsti vandeniu.

Aristotelio pateikiami teiginiai leidžia spėti, kad Talis tikėjo "pasaulio siela". Jos idėją Taliui priskiria ir Aetijus*) stoikų kontekste. Ciceronas sako, kad Talis laikė, kad yra dieviškas protas, kuris visus dalykus sukūrė iš vandens. Taip pat Talis tvirtino, kad visi daiktai pilni dievų, o magnetas yra gyvas, nes turi galią judinti geležį.

Pasakojama, kad jis nuspėjo 585 m. pr.m.e. gegužės 28 d. Saulės užtemimą (tačiau jis visai nežinojo to reiškinio pasekmės, kaip ir Anaksimandras bei jo pasekėjai). Apie tai Herodotas rašė: "... diena staiga virto naktimi. Tai nuspėjo Talis iš Mileto, perspėjęs joniečius apie tai, tiksliai nuspėdamas metus, kada jis įvyks. Medai ir lidai, stebėję pasikeitimą, liovėsi kovęsi ir vienodai siekė taikos susitarimo".

Talis pasižymėjo ir matematikoje (daugiau apie tai >>>>>). Diogenas Laertietis (2 a.) cituoja Hieronymą, Aristotelio mokinį (panašiai rašė ir Plinijus bei Plutarchas): "Talis mokėjo matuoti piramides stebėdamas jų šešėlio ilgį tuo momentu, kai mūsų šešėlis tapdavo lygus mūsų ūgiui".
Proklas, paskutinis iš didžiųjų graikų filosofų, rašė:
"[Talis] pirmiausia nuvyko į Egiptą ir tokiu būdu tą mokslą [geometriją] atnešė į Graikiją. Jis atrado daug teiginių ir išmokė savo pasekėjus..." (daugiau apie Talio indėlį į matematiką žr. >>>>>)

Tai tikėtina, nes Talis žinojo apie Nilo potvynius. Herodotas mini tris galimas Nilo potvynių priežastis, tačiau neįvardija jų autorių. Pirmoji, Eteso vėjų, "Placita" (kaip ir vėlesnių autorių) priskiriama Taliui. Aristoteliui priskirtame veikale apie Nilo potvynius (žinomam graikų komentatoriams, tačiau išlikusiame tik lotyniškoje 13 a. santraukoje) ji irgi priskiriama Taliui, antroji Euthymenui iš Masalijos, o trečioji Anaksagorui. Šiuos vardus Aristotelis galėjo paimti iš Hekatėjaus, ypač, kai šis mini Euthymeną.

Talio mokinys ir pasekėjas Anaksimandras iš Mileto (6 a. pr.m.e. vidurys) teigė, kad pasaulis išsivystė iš apeirono, kuris yra begalinis, neapibrėžiamas ir neturintis skiriamųjų savybių. Apeirono viduje atsirado kažkas sukėlęs karščio ir šalčio skirtybes, kurios besivaržydamos sutvėrė kosmosą. Kai kurios šaltos (ir drėgnos) dalys šiek tiek pradžiūvo (ir taip atsirado tvirta sausuma), kitos liko nepakitusios (vandenys). O dar kitos (veikiamos karščio) išgaravo pavirsdamos oru ir miglomis. Išgaravusi dalis liesdama karštį virto ugnies žiedais supančiais visą kosmosą. Per rūką tėra likę kelios angos regimos žmogui kaip Saulė, Mėnulis ir žvaigždės. Drėgmei toliau garuojant visi daiktai vėl pereis į vienalytį apeironą - tai sumokėdami už veiką kovojant su kitais.

Anaksimandras buvo pirmasis nurodęs, kad aukštyn ir žemyn kryptys nėra absoliučios (tereiškiančios kryptis į Žemės centrą ir tolyn nuo jo) - tad nėra reikalo, kad Žemę kas nors laikytų.

Anaksimandras pabandė aprašyti gyvybės atsiradimą ir vystymąsi, kuri, būdama susijusi su drėgme, kilo jūroje. Visi žemės gyvūnai yra jūros gyvių palikuonys. O kadangi žmonių naujagimiai negali išgyventi be kitų rūpesčio. Tai jis gimė iš (jūros) gyvūno, kuriame vystėsi tol, kol pradėjo sugebėti pasirūpinti savimi [apie Anaksimandrą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Anaksimandro pasekėjas Anaksimenas iš Mileto (6 a. pr.m.e. pabaiga) mokė, kad visų daiktų priežastis yra oras. Kitos materijos rūšys atsirado kondensuojantis orui. Tad tai, kas taliui buvo pradžia, jam tapo pagrindiniu principu visoms materijoms ("arche" reiškiantis "pradžia" įgavo reikšmę "principas"). Tai buvo prielaida požiūriui, kad "niekas iš nieko neatsiranda", ir kad visa, ką žmogus stebi, tėra kažko, kas nekinta ir amžina, transmutacijos. Tai visų tvermės dėsnių pagrindas - materijos, jėgos, energijos [apie Anaksimeną daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Šie trys graikų filosofai dažnai vadinami "hylozoidais", nes spėjama, kad jie tikėjo gyvąja materija (skaitykite apie gyvos Žemės idėją). Jie nelabai skyrė materijos, galių ir savybių kategorijas. Ta pati esybė kartais vadinama ugnimi, o kartais - karščiu. Karštis kartais veikia kaip galia, o kartais tėra savybė. Ir nėra skirtumo tarp šilumos bei šalčio kaip fizinių savybių bei meilės karščio ir neapykantos šaltumo.

Ksenofanas iš Kolofino (g, apie 560 m.pr.m.e.), rapsodas ir mąstytojas iš mažosios Azijos, persikėlė į Elėją pietų Italijoje. Jis buvo veikiamas Anaksimeno idėjų. Jis ne tik tvirtino, kad žmonės dievus sukūrė pagal savo atvaizdą, bet ir įrodinėjo, kad turėtų būti tik vienas amžinasis Dievas, Visatos tvarkytojas.

Būdamas galingiausias jis negali kilti iš ko nors mažiau galingo, o taip pat ir niekas negali jo pranokti. Tai nedviprasmiškai seka iš aksiomos, kad iš nieko niekas negali atsirasti ir kad niekas, kas egzistuoja, negali išnykti.

Šią aksiomą dar aiškiau išreiškė 5 a.pr.m.e.pradžios filosofas Parmenidas iš Elėjos kolonijos (Hyele, Elea arba Velia, išeivių iš Phocia, kurią 540-539 m. pr.m.e. įkūrė Piras), įkūręs vadinamąją Elėjos mokyklą. Diogenas minėjo, kad jo "sužydėjimas" buvo apie 504-500 m. pr.m.e. ir tą pačią datą mini Apolodoras.

Savo filosofinėje poemoje Parmenidas tvirtino, kad "kas yra" negali nei kilti, nei išnykti, nes niekas negali atsirasti iš nebūties nei kas nors tapti niekuo - nes niekas (pagal savo prigimtį) neegzistuoja. Taipogi nėra ir judėjimo: jei būtų, tai būtų kažko, kas egzistuoja, judesys - bet to negali būti, nes tas būtų sustabdytas; arba judesys kažko, ko nėra - ko negali būti, nes tai tiesiog neegzistuoja. Tad visaVisata tėra tvirta nejudri būtis. Mums žinomas pasaulis kuriame aplink mus juda daiktai, tėra "įtikėjimo" (doxa) pasaulis.

Antrojoje poemos "Gamta" dalyje Parmenidas bando įsigilinti į "įtikėtą" pasaulį, kurio pagrindas yra skirtybės tarp to, kas laikoma pozityvu (pvz., šviesa ir šiluma) ir negatyvu, t.y pozityvaus nebuvimas (pvz., tamsa ir šaltis).

Įdomu, kad jo amžininkas buvo Heraklitas iš Efeso tradiciškai laikomas visiškai priešingos nei Parmenido nejudri būtis teorijos. Parmenidas taip jį apibūdino: "tasai, kuriam yra ir nėra, tas pats ir skiriasi, o visi daiktai lekia į skirtingas puses". Tačiau Heraklitas savo kai kuriuose raštų fragmentuose suartėja su Parmenidu bandydamas įrodyti, kad tiek teigiama. Tiek neigiama tėra to paties dalyko skirtingos sampratos: mirtis ir gyvenimas, diena ir naktis, šviesa ir tamsa ir t.t. - visa tai tėra viena.

Biografijos žinių nėra daug - tėra žinoma, kad būdams 65-ių amžiaus lydimas Zenono buvo nuvykęs į Atėnus (tai mini Platonas ir Periklis, kuris "girdėjo" jį kalbant), kur buvo susitikęs su dar jaunu Sokratu. Jei Sokratas buvo nuteistas 399 m.pr.m.e turėdamas per 70, tai epkebos (18-20 m. amžiaus) jis buvo 451-449 metais.

Aristotelis laikė Parmenidą Ksenofano mokiniu. O ir Diogenas perteikė Sotiono teiginį, kad Parmenidas "klausė" Ksenofano, tačiau "nesekė" juo. Ir iš tikro jis buvo susijęs su pitagoriečiu Ameinijum, Diochaeto sūnumi, "neturtingu, bet gerbiamu vyru", kuris jį "atvertė" filosofijai ir kuriam vėliau jis pastatė kapą. Strabijus Parmenidą su Zenonu taip pat priskiria Pitagoro mokyklai, o Cebes kalba apie "parmenido ir pitagoriečių gyvenimo būdą".

Parmenidas, kaip ir dauguma to meto filosofų, dalyvavo politikoje (jo teisėjavimą mini Speusipas, o kiti papildo, kad Elėjos magistratai liepė piliečius kasmet prisiekti, kad laikysis Parmenido įvestų įstatymų) [apie Parmenidą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Daugiau apie Parmenido "Gamtą"

Parmenidas nutraukė minčių pateikimo proza tradiciją ir dar jaunystėje rašytą "Gamtą" (kurios liko tik fragmentai ir "Proema", t.y. įžanga) pateikė heksametru. Poetinė Parmenido kalba yra prasta ir sunku suvokti, kas jį pastūmėjo tokiam išraiškos būdui. Ksenofano (laikomo Parmenido mokytoju) eiliuoti kūriniai greičiausiai nebuvo priežastis, nes Parmenido stilius artimesnis Hesiodui ar orfikams.

Poema prasideda tarytum Parmenidas būtų gimęs karo vežime ir prižiūrimas Saulės deivių dėl jo paliekančių Nakties kalvas. Jie nukeliauja iki Nakdies ir Dienos vartų, kurie užrakinti, o raktą turi Daikas (Teisuolis). Saulės dievaitės įkalba atrakinti vartus. Kelionės tikslas yra deivių rūmai, kur jam parodo du kelius: Tiesos ir Tikėjimo (kuriame nėra jokios tiesos). Spėjama, kad tikėjimo kelias yra nuoroda į pitagoriečių kosmologiją, nes tas 'paklydimas" nėra vieno atskiro žmogaus požiūris, o "išdirbta" sistema susijusi su joniečių kosmologija. Deivės parodo Parmenidui abu kelius ir leidžia rinktis, kuris yra geresnis.

Pitagoro matematika iš pradžių pažadina minties galią. Visiems mąstytojams ji duoda tuos pačius dalykus apmąstymams.. negalima apmąstyti to, ko nėra, ir nėra tokio, kuris yra ir kurio negalima būtų apmąstyti. Didis klausimas yra ar nėra? Ir jam tolygus: gali būti apmąstomas ar ne?

Poema dviejų dalių. Pirmoje apmąstoma tiesa, o antrojoje - iliuzijų pasaulis, t.y. jutimų ir pagal juos susikurto pasaulio vaizdo neteisinga samprata. Jo požiūriu tiesa grindžiama suvokimu, kad būtis yra, o suklydimas - kad tai, ko nėra, taipogi gali būti. Tik suvokiamas gali egzistuoti. Taigi įsivaizduojamas ir egzistuojantis yra tas pats. Nėra vystymosi. Suvokimo esmė nekintanti, beribė ir nedaloma.

Tai, kas keičiasi ir įgauna skirtingas formas, tėra iliuzija, šmėkla. Suvokimas yra mąstymas prisiskverbiantis iki būties grynosios esmės. Reiškinių pasaulis yra menamas, o teiginiai apie jį neįrodomi.

Būtis negali būti kilusi. Kitaip ji turėjo atsirasti iš nieko arba iš ko nors kita. Iš nieko negali, nes niekas neegzistuoja. Negali ir iš kita, nes nėra kito tokio, kuris yra. Taigi, yra ar nėra? Jei yra - tai tik toksai ir visiems laikams. Taip Parmenidas paneigia visas pasaulio kilmės teorijas. Ex nihilo nihil (iš nieko tik niekas).

O tai, kas yra tiesiog yra - ir ne daugiau, ir ne mažiau. Taigi bet kurioje vietoje jo yra tiek pat kiek kitoje (tai paneigia "išgaravimo" ar "kondensavimosi" teorijas). Jis vientisas ir nedalomas (tai neigia pitagoriečių nevientisos realybės teoriją). Nieko daugiau nėra - tik tai. Ir tai nejuda. Jei judėtų, tai turėtų persikelti į tuščią erdvę, o jos nėra, nes niekas (tuščia) neegzistuoja. Tačiau tai - baigtinis ir sferos pavidalo, nes jo viename kryptimi negali būti daugiau nei kita.

Tapimas būtimi tėra daugiau "vardai" bei judėjimas, bei spalvos ir išvaizda. Nėra net minčių, nes mintys turėtų būti apie kažką, kas yra, o to nėra.

Sunku įsivaizduoti, kad toks prisirišimas prie nuostatos, kad visa realybė kaip vienas daiktas (kuriame sunku surasti net iliuzijų pasaulį), būtų palanki tolimesniam filosofijos vystymuisi. Tačiau labai sunku paneigti tokią teoriją - ir kas žino, kokia iš tikro yra toji realybė.

Fragmentai
(jų daugumą išsaugojo Simplicijus įtraukęs į savo komentarus)

15. Visad žvelgdamas į Saulės spindulius.
17. Dešinėje vaikinai, kairėje merginos.
19. Pagal [kitų] nuomones, daiktai atsirado, - ir todėl dabar jie yra. Laikui bėgant jie gausėja arba nyksta. Kiekvienam tų daiktų žmonės davė po atskirą pavadinimą.


*) Aetijus (1 arba 2 a.) – graikų filosofas-eklektikas. Jo veikalai neišliko.

Kur mirė Sokratas?
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvasis neoplatonizmas. Proklas
Porfirijaus "Nimfų ola"
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Pliuristinės kosmologijos (iki Sokrato)
Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Antikos filosofijos labirintai
Teofrastas. Apie akmenis
Gnosticizmas: ofitai;
Platonas "Timėjus";
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis