Patristinė filosofija

Klemensas Aleksandrietis
(Clemens Alexandrinus, apie 150 - apie 215)

Apie jo gyvenimą mažai tikslių žinių. Spėjama, kad jis gimė Atėnuose ir iki krikšto vadinosi Titu Flavijum. Sprendžiant iš vardo, gimė Romos piliečių šeimoje, Flavijus nurodytų, kad jo protėviai buvo judėjų sukilimo dalyviai, kuriems malonę suteikė imperatorius Titas. Bažnyčios tėvai: Klemensas, Tertulianas, Origenas
Jaunystėje keliavo po Graikiją, Mažąją Aziją, Palestoiną ir Egiptą. Graikijoje mokėsi pas Jonijos filosofą (identifikuotą kaip Anaksagorą), o Rytuose - pas asirą (kartais identifikuojamą Tatianu) bei žydą (galbūt, Teofilą iš Kesarėjos). Maždaug nuo 190-ųjų jis Aleksandrijoje klausė katechetų1) vadovo Panteno krikščioniškojo mokslo (Eusebijaus teigimu). Po šio mirties tapo katechetų mokyklos vadovu (iki pat Origeno). Prasidėjus krikščionių persekiojimams (pradėtiems Septimijaus Severo 202 m.), išvyko iš Aleksandrijos ir kurį laiką gyveno Kapadokijoje. Mirties metai ir vieta nežinomi.

Pirmieji krikščionių skelbėja skeptiškai žiūrėjo į literatūrinę veiklą ir buvo nusistatę prieš pagoniškąjį senovės graikų mokslą ir filosofiją. Klemensas pirmasis ragino skelbti krikščionybę raštu, o tikėjimą pagrįsti mokslu ir filosofija. Graikų filosofiją jis vertino kaip Dievo duotą dovaną, nes graikai patys tokių žinių nebūtų sugebėję pasiekti. Jie jas paėmė iš šv. Rašto, bet būdami garbėtroškos apie tai nutylėjo.

Pagrindinė Klemenso tema - tikėjimo ir mokslo santykis. Atseit, tarp jų nėra esminio skirtumo, nes jiedu papildo vienas kitą. Pažinimu nepagrįstas tikėjimas nėra tvirtas. Tad jis iš gnostikų mokėsi filosofijos metodologijos. Gnosio koncepciją laikė moksliniu krikščionybės pagrindu. Tikėjimo ir proto santykį laikė keliu į skepticizmo nugalėjimą.
Kaip ir Filonas Aleksandrietis, Dievą apibrėžia apofatiškai, t.y. per neigimus. Jis įvedė ir "dangaus miesto" bei "žemės miesto" sąvokas, vėliau išvystytas Augustino. Tačiau jo nuomonė nuo amžininkų skyrėsi turtų atžvilgiu. Jis sakė, kad turtai patys savaime nėra blogis ir neveikia sielos išgelbėjimo. Anot jo, Šv. Raštas reikalauja tik atsisakyti nuo per didelio prisirišimo prie turtų.

Klemensas graikų kalba parašė 12-os skyrių "Atsišaukimą į graikus", trijų knygų "Auklėtoją" ir septynių knygų "Mokslavyrių aiškinimų apie tikrąją filosofiją kilimai" (dažniausiai vadinamą tiesiog "Kilimai"). tai tarsi trilogija, kurių 1 d. ragina pagonis graikus priimti krikščionybę, 2 d. - auklėja juos krikščioniška dvasia, 3 d. - moko krikščionybės.

Taip pat Klemensas parašė ir daugiau stambių veikalų, iš kurių teišliko homilija "Kas iš turtingųjų bus išgelbėtas?", skirta socialiniams klausimams ir 8 kn. "Eskizai" nuotrupos.

Kilimai, Pirmoji knyga, VII skyrius

Tad aišku, jog įžanginiai graikų mokslai paeina iš viršaus, nuo dievo į žmones žmones; ne tiesiogiai, o tarpiškai - taip, kaip lietus krinta į derlingą žemę, ant mėšlo krūvos ir ant namų. Panašiai sužaliuoja žolė, dygsta kviečiai, ant kapų išauga figa ar koks kitas dar begėdiškesnis medis. Tačiau visa, kas gimsta laukiniu būdu, tik tarimai veša labiau už tikrus augalus; nors ir jie semiasi gyvasties sulčių iš to paties lietaus, tačiau nėra tokie vertingi, kaip augantys derlingoje žemėje, jau vien todėl, kad turi greitai nuvysti arba būti išrauti.

Tad šioje vietoje verta prisiminti Viešpaties pasakojimą apie sėjėją (Mt 13). Juk tėra vienas žemės (žmonių sielų) prižiūrėtojas, kurs nuo pat pasaulio sutvėrimo iš viršaus sėja vaisingus grūdus, suvilgęs juos valios Logosu. Bet priklausomai nuo laiko ir vietos, kur nukrenta grūdai, derlius būna skirtingas. Be to, šeimininkas sėja ne tik kviečius, bet ir miežius, pupas, pupeles, žirnius, daržoves ir gėles. Tas pats šeimininkas ir sodina, ir rūpestingai prižiūri pasėlius ir dirba sode prie vaismedžių - jam reikia atlikti visų rūšių augalų dauginima ir priežiūrą. Jam būtini ne tik avių augintojų sugebėjimai, bet ir jaučių, arklių, šunų, bičių - taigi, visokie sugebėjimai susiję su bandos dauginimusi ir priežiūra, kurie daugiau ar mažiau skiriasi tarpusavyje, tačiau visi jie yra naudingi gyvenime.

Kalbant apie filosofiją aš neturiu galvoje nei stoikų, nei platonikų, nei epikūriečių, nei Aristotelio pasekėjų, o visa tai, kas kiekvienoje šių krypčių yra gerai pasakyta ir moko teisingumo, susijusio su šventu pamaldumu - visa tai iš jų surankiojęs ir sudėjęs į krūvą, vadinu filosofija. Visa kita atsiradę iš žmogaus proto yra blogas vaisius...

Kilimai, Antroji knyga, XXIII skyrius

Kadangi vedybos priklauso malonumų ir geismų sričiai, tai ir jas reikia panagrinėti. Vedybos yra pirmas vyro ir moters suartėjimas, pagal įstatymą skirtas teisėtų vaikų įsigijimui. Komikas Menandras2) sako:

Tau duodu svo dukterį teisėtų vaikų gimdymui.

Klausiame, ar reikia vesti ir tekėti – vedybos įeina į vadinamųjų savitarpio santykių sritį. Už ko ir kokioje padėtyje esančio reikia tekėti? Ką ir kokioje padėtyje esančią reikia vesti? Juk ne kiekvienas žmogus turi sukurti šeimą ir ne bet kada. Yra ir tam tinkamas laikas, ir asmuo, kuriam pritinka vesti, ir tam tikras amžius. Ne už kiekvieno kiekvienai dera tekėti ir ne visada, ne bet kokiu būdu ir ne kaip pakliūva, o tik tam tikroje padėtyje esančio, ir vesti tokią, kokią reikia ir kada reikia, - ir vesti visais atžvilgiais į save panašią, o ne iš prievartos ar būtino reikalo susitaikstančią su ją mylinčiu vyru. Todėl Abraomas apie žmoną kalba kaip apie seserį: „Pagaliau iš tikro ji yra mano sesuo: mano tėvo, bet ne mano motinos duktė; ir aš vedžiau ją“ (Pr 20:12). Tuo jis nurodo, kad nereikia vesti tų, kurios gimė iš tos pačios motinos3).

Trumpai peržvelkime istoriją. Platonas vedybas priskiria prie išorinių gėrybių: jos mūsų giminei suteikiančios amžinumą ir tarsi išlikimą, nes vaikų vaikai perima deglo estafetę. Demokritas vedybas ir vaikų gimdymą atmeta dėl to, kad jos teikia daug nemalonumų ir atitraukia nuo reikalingesnių dalykų. Jam pritaria Stoikai vedybas ir vaikų gimdymą laiko neutraliu dalyku, o peripatetikai4) - gėriu. Taigi, visi jie [ ... ] buvo malonumų vergai: vieni naudojosi sugulovėmis, kiti – heteromis, o dauguma – berniukais. O toji išmintingoji tetraktija5) Epikūro sode6) kartu su hetera darbais šlovino malonumą.

Nusipelno prakeikimo tie, kurie kitiems pataria daryti tai, ką laiko nenaudinga dalyku sau patiems arba priešingai. Tai liudija Šventasis raštas, kuriame trumpai pasakyta: „Žiūrėk, kad tu niekuomet nedarytum kitam to, ko tu nekenti, kad kitas tau darytų“ (Tob 4:16). Bet tie, kurie vedybas pripažįsta geru dalyku, tvirtina, kad prigimtis mus padariusi tinkamus joms, - tai esą aiškiai matyti iš vyro ir moters kūno sandaros, - ir išvien kartoja: „Veiskitės ir dauginkitės“ (Pr 1:28). Jei taip ir yra, vis dėlto jiems turėtų būti šlykštu, kad dievo sukurtasis žmogus nesusivaldo labiau už neprotingus gyvulius, kurie ne bet su kuo ir ne kaip pakliūna poruojasi, bet tik su tos pačios rūšies gyvuliais, pvz., kaip karveliai ir kt. Be to, jie teigia, kad bevaikis nepasiekia gamtos nustatyto tobulumo, nes jis šaliai vietoj savęs nepalieka įpėdinio. Įsigijęs į save panašų įpėdinį yra tobulas, ypač kai jis pamato, kad ir jo įpėdinis taip elgiasi, t.y., kai jis pastato į tą pačią eilę sūnų ir tėvą. Taigi vis tik reikia tuoktis ir dėl tėvynės, ir dėl įpėdinystės, ir dėl pasaulio patobulinimo7) – jei tai nuo mūsų priklauso. Juk ir poetai apgailestauja dėl bevaikių vedybų kaip netobulų, o giria vedybas su gausiais vaikais.

Kad vedybos yra būtinos ypač parodo kūno ligos. Mat žmonos rūpinimasis ir nenuilstama ištvermė labai pralenkia kitų namiškių ir draugų ištvermę; savo prisirišimu ir rūpestingu slaugymu ji pranoksta visus ir, Šventojo rašto žodžiais, iš tikro būtina padėjėja8). Komikas Menandras2), pasisakęs prieš vedybas, vis dėlto iškelia ir jų naudingumą. Tam, kuris pasakė: „Blogai man einasi čionai“, jis atsako: „Tu neteisingai vertini“. Paskui prideda“

Vedybose matai tik liūdesį, skausmus,
O kiek jos gero duoda, šito nematai9.

Vedybos padeda ir senatvėje: jos pastato šalia tavęs žmonelę, kuri rūpinasi tavimi, o jos vaikai išlaiko tave senatvėje.

Vaikai vyrui mirusiam – šlovė.
Jie tarsi plūdės laiko tinklą vandeny,
Neleisdami jam pasinerti gilumon.

Taip sako tragikas Sofoklis10). Įstatymų leidėjai neleidžia nevedusiems užimti aukščiausių valdžios vietų. Spartiečių įstatymų leidėjas įvedė bausmes ne tik tiems, kurie nevedė, bet ir tiems, kurie blogai ar per vėlai vedė ar gyveno vieniši. O kilnusis Platonas kaip bausmę nevedusiam vyrui įsako pasirūpinti valstybei žmonos išlaikymą ir sumokėti valdžiai reikalingą to išlaikymo sumą. Juk, jei vyrai neves ir neturės vaikų, tai dėl jų kaltės ims trūkti žmonių, sunyks miestai ir žmonija. Bedieviška naikinti dieviškąją giminę! Be to, būtų nevyriška ir bejėgiška vengti gyventi kartu su žmona ir vaikais. Mat ko nors netekimas yra blogis, o ko įsigijimas yra gėris. Tai pasakytina ir apie visus kitus dalykus. Bet jie sako, kad vaikų netekimas yra didžiausia blogybė. Taigi vaikų įsigijimas yra gėris. Sakoma:

Be tėvo negalėtų būt vaikų,
Be motinos negalima jų net pradėti11.

Pastabos

1) Katechetas [gr. katēchētēs — mokytojas], dvasininkas arba pasaulietis, mokantis katekizmo arba apskritai krikščionių tikėjimo.

2) Menandras (apie 343-291 m. pr.m.e) – graikų dramaturgas, naujosios antikinės komedijos kūrėjas. Citata iš „Nukirptoji kasa“.

3) Žydai giminystę veda pagal motinos liniją.

4) Peripatetikai - Aristotelio 335 m. pr.m.e. Likėjyje įkurtos mokyklos atstovai; vieni filosofai plėtojo idealistinius, platoniškuosius, kiti — materialistinius Aristotelio sistemos pradus. 4

5) Tetraktija – skaičių ketvertas (1, 2, 3, 4) kurių sumą 10 pitagoriečiai laikė tobulu skaičiumi, pasaulio pagrindu.

6) Epikūro sodas – materialistinių požiūrių graikų filosofo Filonas Aleksandrietis
Antikos filosofijos labirintai
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Trumpa graikų filosofijos istorija
Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Gotfydas Leibnicas: biografija ir ištrauka
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Apie Šv.Trejybės paieškas
Pirmieji krikščionių raštai
Gnosticizmas: ofitai
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio naujienos