Patristinė filosofija
Klemensas Aleksandrietis
(Clemens Alexandrinus, apie 150 - apie 215)Apie jo gyvenimą mažai tikslių žinių. Spėjama, kad jis gimė Atėnuose ir iki krikšto vadinosi Titu Flavijum. Maždaug nuo 190-ųjų jis Aleksandrijoje klausė katechetų vadovo Panteno krikščioniškojo mokslo. Po šio mirties tapo katechetų mokyklos vadovu. Prasidėjus krikščionių persekiojimams išvyko iš Aleksandrijos ir kurį laiką gyveno Kapadokijoje.
Pirmieji krikščionių skelbėja skeptiškai žiūrėjo į literatūrinę veiklą ir buvo nusistatę prieš pagoniškąjį senovės graikų mokslą ir filosofiją. Klemensas pirmasis ragino skelbti krikščionybę raštu, o tikėjimą pagrįsti mokslu ir filosofija. Graikų filosofiją jis vertino kaip Dievo duotą dovaną, nes graikai patys tokių žinių nebūtų sugebėję pasiekti. Jie jas paėmė iš šv.Rašto, bet būdami garbėtroškos apie tai nutylėjo.
Pagrindinė Klemenso tema - tikėjimo ir mokslo santykis. Atseit, tarp jų nėra esminio skirtumo, nes jiedu papildo vienas kitą. Pažinimu nepagrįstas tikėjimas nėra tvirtas. Tad jis iš gnostikų mokėsi filosofijos metodologijos. Gnosio koncepciją laikė moksliniu krikščionybės pagrindu.
Klemensas graikų kalba parašė 12-os skyrių "Atsišaukimą į graikus", trijų knygų "Auklėtoją" ir septynių knygų "Mokslavyrių aiškinimų apie tikrąją filosofiją kilimai" (dažniausiai vadinamą tiesiog "Kilimai"). tai tarsi trilogija, kurių 1 d. ragina pagonis graikus priimti krikščionybę, 2 d. - auklėja juos krikščioniška dvasia, 3 d. - moko krikščionybės.
Taip pat Klemensas parašė ir daugiau stambių veikalų, iš kurių teišliko homilija "Kas iš turtingųjų bus išgelbėtas?", skirta socialiniams klausimams ir 8 kn. "Eskizai" nuotrupos.
Kilimai, VII skyrius
Tad aišku, jog įžanginiai graikų mokslai paeina iš viršaus, nuo dievo į žmones; ne tiesiogiai, o tar[iškai - taip, kaip lietus krinta į derlingą žemę, ant mėšlo krūvos ir ant namų. Panašiai sužaliuoja žolė, dygsta kviečiai, ant kapų išauga figa ar koks kitas dar begėdiškesnis medis. Tačiau visa, kas gimsta laukiniu būdu, tik tarimai veša labiau už tikrus augalus; nors ir jie semiasi gyvasties sulčių iš to paties lietaus, tačiau nėra tokie vertingi, kaip augantys derlingoje žemėje, jau vien todėl, kad turi greitai nuvysti arba būti išrauti.
Tad šioje vietoje verta prisiminti Viešpaties pasakojimą apie sėjėją (Mt 13). Juk tėra vienas žemės (žmonių sielų) prižiūrėtojas, kurs nuo pat pasaulio sutvėrimo iš viršaus sėja vaisingus grūdus, suvilgęs juos valios Logosu. Bet priklausomai nuo laiko ir vietos, kur nukrenta grūdai, derlius būna skirtingas. Be to, šeimininkas sėja ne tik kviečius, bet ir miežius, pupas, pupeles, žirnius, daržoves ir gėles. Tas pats šeimininkas ir sodina, ir rūpestingai prižiūri pasėlius ir dirba sode prie vaismedžių - jam reikia atlikti visų rūšių augalų dauginima ir priežiūrą. Jam būtini ne tik avių augintojų sugebėjimai, bet ir jaučių, arklių, šunų, bičių - taigi, visokie sugebėjimai susiję su bandos dauginimusi ir priežiūra, kurie daugiau ar mažiau skiriasi tarpusavyje, tačiau visi jie yra naudingi gyvenime.
Kalbant apie filosofiją aš neturiu galvoje nei stoikų, nei platonikų, nei epikūriečių, nei Aristotelio pasekėjų, o visa tai, kas kiekvienoje šių krypčių yra gerai pasakyta ir moko teisingumo, susijusio su šventu pamaldumu - visa tai iš jų surankiojęs ir sudėjęs į krūvą, vadinu filosofija. Visa kita atsiradę iš žmogaus proto yra blogas vaisius...
Antikos filosofijos labirintai
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Gotfydas Leibnicas: biografija ir ištrauka
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Trumpa graikų filosofijos istorija
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Gnosticizmas: ofitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio Naujienų puslapis