Ankstyvasis žydų misticizmas

Filonas Aleksandrietis (Judėjas)

Turinys:
Filono "sapnai"
Filonas ir Egipto žydų politinės problemos
Filonui skirto žurnalo vieno numerio apžvalga
Citatos iš Filono raštų
Literatūra

Apie Filoną žinoma nedaug - spėjama, kad jis gyveno nuo 20-15 m. pr.m.e. iki 45-50 m.e.m. Taigi jis buvo Jėzaus Nazariečio ir apaštalo Pauliaus amžininkas, tačiau neaišku, ar jie žinojo vienas apie kitą - bent jau jų raštuose nėra vieno į kitą nuorodų.

Filonas gimė turtingoje ir įtakingoje Aleksandrijos žydų šeimoje. Jo brolis Aleksandras Lyrimachas buvo "alabarča" - tikėtina, kad tvarkė mokesčių ir muitų mokėjimus. Minima, kad jis kartą paskolino didelį pinigų kiekį Agripos žmonai Kiprei (nes nepasitikėjo Agripa). Jo turtus įrodo tai, kad jis auksu ir sidabru padengė 9 (iš 10) Jeruzalės šventyklos įėjimus. Jis artimai bendravo su Klaudijumi ir jo motina Antonija. Ir nors Gajus Kaligula jį uždarė į kalėjimą, tapęs imperatoriumi Klaudinus jį išlaisvino.

Aleksandro sūnus Markas Julijus vedė Berenikę, Agripos dukterį. Kitas sūnus Tiberijus Julijus atsisakė judaizmo ir padarė karjerą pas romėnus. 46-48-ais jis buvo Judėjos prokuratorius, o 66-70 - Egipto prefektas. Jis taip pat aktyviai dalyvavo veiksmuose prieš Jeruzalę. Dviejuose Filono rašiniuose su savo dėde diskutuoja Tiberijus:
„De Providentia“ Tiberijus nesutinka, kad pasaulis valdomas Dievo apvaizdos;
„De Animalibus“ skirtas temai "Ar gyvūnai turi Priežastį?". Jame aptariamas, atseit, Tiberijaus veikalas.

Todėl keista skaityti Filono pasisakymus prieš turtus ir gerovę. Jis net kalba apie „mus, vargšus“. Ypač, kai jis buvo laikomas „garbingiausiu“ delegacijos į Romą (žydų užtarimui) pas Kaligulą narys. Spėjama, kad jis pradžioje užsiminėjo filosofija, o vėliau pasinėrė į politinį gyvenimą ir veiklą Aleksandrijos žydų bendruomenėje.

Jo raštuose yra užuominų apie tai, kad graikų-romėnų kultūra jam nebuvo svetima. Jis mini imtynes ir kumštynes (Prob.), žirgų lenktynes (Hypot.), kad lankėsi vaidinimuose ir koncertuose (Ebr., Prob.), kad keletą kartų dalyvavo puotose - ir kad jei su juo nebūtų buvę Logoso, jis būtų paniręs į malonumų liūną. Ir tuo pačiu jis perspėja apie graikų/romėnų renginių pavojų - kaip didžiausią blogybę.

Filono sąryšis su graikų-romėnų kultūra atsispindi ir jo požiūryje į enciklikų mokymą, paideia encyclia (gimnazijas), kurias jis laikė nei gėriu nei blogiu, o tiesiog kaip pasiruošimą filosofijai, kurią pateikia Įstatymas, t.y. judaizmas. Jo raštuose yra užuominų, pagal kurias galima spėti, kad ir Filonas galėjo gauti tokį išsilavinimą. Nors žydai nesiveržė į tokias mokymo institucijas, nes jos atstovavo savo kultūros atsižadėjimą. Tačiau turtingiausieji žydai galėjo turėti tokią galimybę.

Filono raštai rodo, kad jis yra gerai susipažinęs su graikų filosofija, nes jaučiama Platono, pitagoriečių ir stoikų įtaka ir gausu nuorodų. Tačiau Filonas buvo žydas ir jo raštai vienaip ar kitaip susiję su Tora. Jis sinagogas vadino „proto mokyklomis“. Nors ginčytina, ar jis žinojo hebrajų kalbą bei Hagalos bei Halačos (Palestina) papročius.

Filonas naudojo tradicinius Raštų (ypatingai Mozės Penkiaknygės) aiškinimų metodus, kai ST frazės supinamos su komentarais, atspindinčiais įvairias idėjas. pats Filonas pasisakė:
„Aš ... išsakiau [Mozės] pasakojimą taip, kaip ją supratau - kaip iš šv.knygų, ... taip iš kai kurių senesniųjų pasisakymų - ir visad supyniau tai, ką išgirdau su tuo, ką perskaičiau“ (Vita Mosis 1,4).

Filonas buvo žydas savo pažiūromis priartėjęs iki pat ribos, ties kuria buvo pereinama į graikų-romėnų kultūrą. Įvardytas kaip „nugalėtojas ties pralaimėjimo riba“ - jis siekė įveikti graikų-romėnų kultūrą įteigdamas, kad visa, kas joje yra gera, yra paimta iš judaizmo.

Tad iki galo lieka neaišku, kam buvo skiriami Filono „Aiškinimai“: žydams, "pagonims" ar abiem. O gal visai nesvarbu kam buvo skirti - ar negalima jo skaityti kaip pastangų gilintis į išminties gelmes?

Jo kūryba buvo labai gausi. Pirmasis Filono fragmentų rinkinį sudaryti pabandė Thomas Mangey "Philonis Judaei opera quae reperiri potuerunt omnia", 1742. Cohn ir Wendland (1896-1915) kritinis leidinys apėmė 38 veikalus. Dar 11 buvo vertime į armėnų kalbą. James R.Royse. "The Spurious Texts of Philo of Alexandria", 1991 pabandė surinkti visus graikiškus Filono fragmentus. 3 skyriuje pateikiamas 61 abejotinus fragmentus priskiriamus Filonui.

Kosmologija

Filono kosmologija perteikta veikale De Opificio Mundi (Apie pasaulio sutvėrimą).

Apie dorą

Filonas moralines savybėms teikė pirmenybę prieš mokymą ir užsiėmimus. Dorybė nėra sunkių pastangų vaisius; ji subręsta savaime. Biblijos Nojus yra pirma pakopa. Nojus ten garbinamas, nors nieko nepasakoma apie jo gerus darbus. Jis yra geras tik lyginant su jo amžininkais, todėl dar nėra tobulas. Filonas sako, kad Biblijoje yra keli tobuli asmenys, iš kurių, gryniausia forma, paminėtinas Izaokas, - tobulas iš pat pradžių, savo prigimtimi.

Filono doros samprata yra paimta iš stoikų, nors iki galo neaišku, ar tikrąja dora laikė visišką aistrų atsisakymą (De Allegoriis Legum, 3:45) ar tik jų moderavimą (De Abrahamo, 44). Jis dorą tapatina su dieviškąja išmintimi (kaip ir logosą). Net Edeno sodai yra "Dievo išmintis", o taip pat "Dievo žodis" ir "dora". Pateikiamos 4 pagrindinės dorybės: išmintingumas, drąsa, savikontrolė ir teisingumas, kaip kad yra keturios upės Edeno soduose. Skirtumas nuo stoikų tik tame, kad religiją jis laikė visų etinių dalykų pagrindu. Religija padeda žmogui pasiekti tai, ko savaime nesugeba pats žmogus. Žmoguje dorą turi įskiepyti Dievas (De Allegoriis Legum, 1:53). Todėl ir moralaus elgesio tikslas tėra vienas - ekstazėje kontempliuoti Dievą ir po mirties išlaisvinti sielas.

Etika

Filonas fizinę žmogaus prigimtį laikė sugadinta ir esančią kliūtimi tolimesniam jo vystymuisi. Ir su kūnu atsiranda poreikis jį maitinti, kaip dažnai paminėdavo Filonas. Tačiau kūnas turi ir privalumą, nes pasaulis pažįstamas per penkis jo jutimus. Ir vis tik svarbesnė yra dvasinė žmogaus prigimtis. Ji turi du potraukius: vieną prie juslinių ir žemiškų dalykų, o kitą - prie dvasinių (šį Filonas vadino protu). Protas yra dvasios dalis, kuri ieško dangiškų dalykų. Tai aukščiausia, tikrai dieviška dovana, vyriškoji sielos prigimtis. Pradžioji jis yra ramybės būsenoje. Pradėjęs judėti, sukelia įvairius mąstymo reiškinius. Pagrindinės jo galios yra sprendimas, atmintis ir kalba.

Įdomi Filono moralinio vystymosi doktrina. Jis išskiria dvi būsenas: a) iki prasidedant laikui, b) prasidėjus laikui. Pradžioje siela buvo būsenoje be kūno, be žemiškosios materijos. Be lytinio gyvenimo, morališkai tyra ir tobula. Su laiko pradžia siela susitepė susiliedama su kūnu. Pats kūnas savaime nėra blogis, tačiau kelia pavojus, nes dvasią susaisto juslingumo pančiais.

Siela pradeda vis labiau ir labiau linkti link juslinių malonumų. Ji atsiduoda kūnui ir pradeda netoleruotiną gyvenimą. Jos būsena nerami ir skausminga (Pr. 3:16). Nuolatinė vidinė tuštuma sukelia stiprų troškimą, kuris niekada nėra patenkinamas. Visi aukštesnieji Dievo ir doros siekiai sutramdomi. Galų gale pasiekiama visiška moralinė aklavietė, bet kokio pareigos jausmo sunaikinimas, siela pažeidžiama.

Blogiausia to pasekmė, anot Filono, yra visiškas nežinojimas ir teisingumo jausmo praradimas. Jusliniai dalykai iškelti virš dvasinių, o turtai laikomi didžiausiu gėriu. Per didelė svarba priskiriama žmogaus nous ir apie dalykus sprendžiama klaidingai. Savo kvailumu žmogus netgi priešpastato save Dievui ir mano galįs valdyti dangų ir visą žemę. Pariarchą Abraomą Filonas laiku simboliu žmogaus, kuris atsisakė juslinio gyvenimo ir grįžo į protą (De migratione Abrahami). Anot Filono, yra trys būdai kilti link dieviškumo: per mokymąsi, per lavinimąsi ir per prigimtinį gerumą.

Filono "sapnai"

Daugiau apie sapnus >>>>

Įdomus neišlikęs Filono veikalas "De Somniis". Išliko tik 2 ir 3 jo knygos (vadinamos I ir II). Kiekviena knyga skirta atskiram sapnų tipui. Tokia triguba sistema yra paveldėta iš Posidonijausiš Apamėjaus arba iš stoikų. Visi sapnai yra atsiųsti Dievo, tačiau skiriasi jų kilmė: tai Dievas, nemirtingos sielos, ar paties sapnuojančio siela. Savo "De Divinatione" (I, 64) Ciceronas taip perteikai šį suskirstymą: "Tad [Posidonijus] mano, kad yra trys sapnavimo būdai kaip dieviškojo postūmio išdava: pirma, sielos įžvalgumas dėl jos sąryšio su Dievu; antra, ore gausu nemarių dvasių su tiesos atžymomis; trečia, Dievai kalba miegančiajam".

Apie šiuos trečio tipo sapnus Filonas teigia:
"Pirmoje [prarastoje] dalyje sakoma, kad pirmojo tipo dangūs atsiunčia sapnus, kuriuose mūsų judesių Dievybė pateikia mums miegant vizijas" (I, 2).

"Kito tipo sapnai yra toji mūsų minties dalis, kuri judėdama kartu su Visatos mintimi, yra Dievo įkvėpta ir gebanti nujausti ir pranašauti būsimus įvykius" (I, 2). Toliau Filonas papildo: "Dieviškasis Žodis perteikiamas kaip Dievo siųsti sapnai - ne tik tie, kurie sukeliami tiesioginio Priežasčių Aukščiausiojo poveikio, bet ir tie, kurie perteikiami per jo interpretatorius bei ryšininkus" (I, 90). Toji visatos mintis yra Dievo Žodis prilygstantis Dievo ryšininkams (t.y. angelams). Šio tipo sapnai yra labiau dviPrasmiški (pagal II,3).

Trečiojo tipo sapnai yra sukelti sieloje pranašiškos galios įspėti ateitį. (II, 1).

Tačiau Eusebijus (Eusebius) mini 5-ias šio veikalo knygas. Penkeriopas sapnų skirstymas randamas Daldžio Artemidoro ir Makrobijaus raštuose. Šiedu sapnus skirstė pagal jų formą, o ne kilmę. Jie skyrė tris pranašiškų sapnų tipus:

Nepranašiški sapnai yra dviejų tipų:

Chalcidijaus komentaruose Platono "Timėjui" pateikiama dar viena penkeriopa (ar keturiopa) sapnų klasifikacija:

  1. sapnai sukelti fizinių ar psichinių priežasčių;
  2. sukelti Dievo visagalybės;
  3. iš meilės, kurią dangiškosios galios jaučia žmonėms;
  4. regimi net nubudus ir su Dievi pagalba perteikiantys ateisties vaizdus;
  5. apreiškimai - pagrindinė pranašingų sapnų rūšis.

Pagal Filoną ne tik sapnai, ber ir gyvenimo būdas yra trejopas:

Filonas rašė:
"Įstatymų leidėjas sako, kad dora arba kyla iš prigimties, arba pasiekiama užsiėmimais ar išsilavinimu - ir ji atstovaujama [mųsų] tautos patriarchais - trimis, visais išminčiais. Pradžioje jų charakteriai skyrėsi, bet visi jie siekė to paties tikslo. Abraomas, pirmasis..., Izaokas... ir Jokūbas" (I,167-168).

Jakobas ir Abraomas yra pagrindiniai veikėjai išlikusiose Filono "sapnų" knygose. Jie sutinkami ir trijose tobulumo siekimo pakopose (kurios aprašymos pirmoje, dingusioje, knygoje). Paimkime Jokūbo sapną, kai "Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. ... Jis sapnavo: žiūriu, stovi laiptai į dangų, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja auktyn ir žemyn" (Pr. 28:10-12).

Pastaba: Biblijos citatos paryškintų vietų paaiškinimai (straipsnio autoriaus):

  1. žinoma vieta pažodžiui verčiant būtų ta [t.y. šventa] vieta", - kalbama apie Bet-Elio šventovę atseit stovinčią dar nuo Abraomo laikų;
  2. laiptai, o hebraiškai sullam, t.y. "pylimas" ar "rampa". Šis žodis dažnai verčiamas kaip "kopėčios". Šis vaizdinys turi sugretinimų su Mesopotamijos zigutatu - šventyklos bokštu, kurio viršūnė danguje (Pr.11:4) ir laiptais, vedančiais į mažą šventovėlę zigurato viršuje.

Šią Biblijos vietą Filonas aiškina kaip mistinę sielos kelionę link tobulumo. Haranas yra kūno ir juslių simbolis. Pati kelionė yra "gnoti seauton" arba "savęs pažinimas", kuris yra pirmoji tobulumo siekimo ir Dievo kontempliacijos pakopa. Jokūbas paliko Beer-Šebą, kuris yra "Priesaikos šaltinis", - mokslo ir žinių simbolis. Tad Jokūbas paliko gamtos apmąstymos ir pradėjo siekti savęs apmąstymo. Savęs pažinimu prasideda Dievo samprata, nes žmogaus menkystės suvokimas padeda suprasti Dievo didingumą. Tačiau pats dorybingojo Jokūbo kūnas pasilieka Harane (pagal I, 45).

Visas to kelio pakopas Filonas iliustruoja jau minėtais žydų patriarchais. Abraomas vedamas tikėjimo iškeliauja iš Chaldėjos, kūno ir gamtos simbolio, o vėliau ir iš Harano, materialinio gyvenimo reikalų, ir "pažįsta save" - tai mokymosi pakopa. Jokūbas atitinka antrąją, estetikos, pakopą. Jo siela žino, kur yra tiesa ir jis keliauja pas ją. Izaokas pasiekia daugiausia - jis turi gamtos pažinimą ir jam nereikia užsiėmimų. Jis jau yra tobulas.

Trečioji "sapnų" knyga (II) beveik visa pašvęsta gyvenimui malonumuose. Tokį gyvenimo būdą atstovauja Juozapas. paimkime Juozapo sapnus: "štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą" Pr. 37:7

"Aš sapnavau, kad pasirodė vynmedis prieš mane. Jis turėjo tris šakeles, išleido pumpurus, išskleidė žiedus ir subrandino vynuoges ant kekių. Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui" (Pr. 40:9-10).

"O aš sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos. Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės". (Pr. 40, 16-17)

"Faraonas pasakojo Juozapui: "Sapnavau stovįs ant upės kranto. Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti" (Pr.41:17-24).

Tai sielos sapnai (kylantys iš sielos panašumo su Dievu), tačiau jų aiškinimas skiriasi nuo jų "padėties" klasifikacijoje (tai sustiprina įtarimą, kad sapnų suskirstymą Filonas perėmė iš Posidonijaus). Įteigiama, kad siela pasinėrė į kūniškųjų troškimų liūną (Juozabas - garbės, o faraonas - visų įmanomų malonumų). Tai nėra pranašiški sapnai, tačiau juose parodomi tiesos vaizdai. Filonui Juozapo kelias neveda į tobulumą.

Filonas ir Egipto žydų politinės problemos

Filono raštuose veikia Juozapas, kuris vienur vertinamas teigiamai (iki krizės) ir neigiamai (po krizės). Gali būti, kad neigiamo vertinimo šaltinis buvo Filono sūnėnas Tiberius Julius Alexander'is, bet tada Filono alegoriniai raštai galėtų būti parašyti vėliau, nei manoma.

Papildomu teiginiu, kad alegoriniai veikalai parašyti vėliau yra juose naudojamas žodis "hebrajai" ten, kur kituose (ankstesniuose) buvo "chaldėjai" (dėl sustiprėjusio neigiamo romėnų požiūrio į astrologinius dalykus).

Apie 40 m. Egipte įvyko politinė krizė, privertusi siųsti 5-ių žydų delegaciją, kurios sudėtyje buvo ir Filonas, į Romą pas imperatorių Gajų Kaligulą ("Delegacija pas Gajų", "Apie Flaccus"). Spėjama kad joje galėjo dalyvauti ir Filono jaunesnysis brolis Aleksandras, nes jis kažkaip atsidūrė kalėjime (Romoje?) iš kur buvo išleistas, kai 41-ais Klaudijus tapo imperatoriumi. Juozapas Flavijus irgi trumpai pamini tuos įvykius ("žydų senovė", 18).

Istorikas Flavijus Vopiskas iš Syrakūzų (rašęs apie 300 m.) savo „Vita Saturini“, 8, cituoja imperatoriaus Adriano laišką konsului (ir svainiui) Servianui. Jame imperatorius pažymi, kad yra gerai informuotas apie egiptiečius kaip lengvatikius ir linkusius prie naujovių:

Adriano Augusto sveikinimai konsului Servianus

Pagyras apie Egipto kraštą, kurias perduodate man, mano brangusis Servianus, matau kaip visiškai lengvabūdiškas, nestabilias ir nupučiamas bet kurio gandų gūsio. Ten garbinantys Serapį iš tikro yra krikščionys, o besivadinantys Kristaus vyskupais iš tikro yra pasišventę Serapiui. Ten nėra [nė vieno] vyriausiojo kunigo žydų sinagogoje, samariečio, krikščionių šventiko, kuris nėra astrologu, haruspeksu ar pateptuoju. Net pats patriarchas, kai atvyko į Egiptą, kai kurių buvo verčiamas garbinti Serapį, o kitų – Kristų. Tai labiausiai maištingi, melagingi, bandantys pakenkti žmonės, tačiau jų miestas yra klestintis, turtingas ir pelningas, o jame nė vienas nedykaduoniauja. Kai kurie pučia stiklą, kiti gamina popierių, visi atrodo esą bent lino audėjai arba yra vienokie ar kitokie amatininkai. Luošiai turi užsiėmimą, kaip ir eunuchai, akli, ir net tie, kurių rankos sužalotos, nėra dyki. Jų vieninteliu dievu yra pinigai, kuriuos garbina krikščionys, žydai ir kitos tautos.

Ir turėtų, jei miestas turėtų geresnį vardą, dėl savo turtingumo ir jo dydžio būti svarbiausia vieta visame Egipte. Aš suteikiau jam įvairius palankumus, atstačiau jam visas senąsias teises ir suteikiau naujų, tad žmonės man dėkojo, kai buvau tarp jų. Bet man dar neišvykus, jie išsakė daug dalymų prieš mano sūnų Verus, ir tikiuosi, kad jūs sužinojote, ką jie sakė apie Antinous. Galiu tik tikėtis, kad jie galės gyventi iš viščiukų, išaugintų tokiu būdu, kad man gėda aprašyti [t.y. išperintus mėšlo krūvose]. Siunčiu jums kelis puodukus, keičiančius spalvą ir margumą, man padovanotą šventiko ir skirto specialiai jums ir mano seseriai. Man norėtųsi, kad juos naudotute puotose per šventes. Tačiau pasirūpink, kad mūsų brangusis Afrikanas jais nesinaudotų pernelyg laisvai.

[Iš „Scriptores Historiae Augusti: Quadrigae Tyrannerum – Firmus, Saturninus, Proculus et Bonosus“]

[Pastaba: haruspeksas buria ateitį iš paaukotų gyvulių vidurių; aliptas {aliptes} yra iš graikų „aleifein“, patepti]

Šio laiško autentiškumas dar diskutuotinas. Jis datuotas kažkur apie 134 m. F. Vopiskas sakosi jį cituojąs pagal Phlegoną, kuriam Adrianas davė laisvę.

Toji krizė su žydų atsisakymu statyti paminklus romėnų valdovams ir kaip atsakas - veiksmai prieš žydų susirinkimų vietas bei žydų privilegijų peržiūrėjimas. Tų problemų Gajus išspręsti nespėjo ir problemos perėjo Klaudijui, kuris ta tema parašė kelis laiškus ir iškleido kelis nutarimus.

"Sapnuose" Filonas nebūdingai pakrypsta į autobiografines detales ir paliečia sabato laikymosi Egipte problemą. Pateikti du jaunuolio Juozapo sapnai. Jis pristatomas kaip siekiantis prabangos. Už tai jo giminaičiai jį kritikuoja. Ir pabaigoje Juozapas pakeičia savo nuostatą. Vis tik "sapnuose" (2.5-109; 2.110- 154) dėmesys Juozapui, kaip tradicijų laužytojui.

Pirmajame, kai apverčiami kviečių pėdai, išreiškiama tuštybės ir prabangos problema. Antrajame, kai apverčiami dangaus kūnai, atkreipiamas dėmesys į žmonių kvailybė iškeliant save virš gamtos.

Ir persų karalius Xerxes bandė pakeisti gamtą ir net puolė Saulę (2.117-120), o germanai bandė ginklais suvaldyti potvynį (2.117-122).

123: Prieš dieną ar dvi tikrai sužinojau vieną valdytoją, perėmusį Egipto valdymą ir apsaugą, nusistačius prieš mūsų papročius ir ypač švenčiausią ir labiausiai gerbiamą įstatymą dėl sabato ... ir kitais veiksmais pažeidžiantį nusistovėjusius santykius - manant, kad tai yra gyvenimo būdo keitimo pradžia visose dalykuose, jei tik pavyktų įkalbėti nesilaikyti sabato...

124: Ir pamatęs, kad niekas iš tų, kuriuos jis ragino taip daryti, taip nesielgia ir neragina minios, o tai priėmė labai rimtai ir verkavo bei niurzgėjo kaip būdami vergijoje ar praradę gimtąją žemę, tad nusprentė paraginti žodžiu juos nusidėti.

125-126 [kalba apie galimus praradimus, ir tada klausia:]

127: Ar sėdėsite sinagogose kaip įpratę ir saugiai skaitysite šv.knygas paaiškindami neaiškias vietas ir nagrinėdami filosofiją?

128: Ne, bet atsisakydami viso to, negalėsite padėti sau ir tėvams, vaikams ir kitiems giminaičiams bei mylimiems - ir tiesa sakant, prarasite turtus ir pinigus.

129 [ . . . ]

130. Ką tada pasakytume apie tą, kuris taip tvirtina ar mano? Ar jis nėra iš kur nors kitur? Anapus jūros, [ ... ]

131-132: [ įvairūs retoriniai išsireiškimai ] ... manydamas esąs aukštesnis už kitas būtybes.

Ko gero, kalbama apie konkretų asmenį bei kažkokius nesenus įvykius. Filono išsireiškimai šiuo klausimu gyvi, o nagrinėjamas klausimas jam labai svarbus.

Colson'as (bei Edersheim'as bei Ewald'as) pažymėjo, kad tai negalėjo būti Flaccus, tad labiau tikėtina, kad minimi jo pirmtakai (Iberus ar Vitrasius Pollio). Goodnough manė, kad kalbėta apie romėnus bendrąja prasme" "galbūt, tai Flaccus, bet tuo abejoju". Jis manė, kad Filonas turėjo per mažai laiko, kad spėtų parašyti visus veikalus po Gajaus ar Flaccus valdymo.

Bet jei Goodnough'as mintijo "romėną iš šalies", tai verta panagrinėti ir "žydo romėnų sistemoje" variantą.

Problema visiškai susijusi su žydų papročiais. Sabatas ne žydų valdžiai buvo pakenčiamas, nors ir veikė ekonominius dalykus, pvz., darbo grafiką. Sabato privilegiją žydams patvirtino ir Augustas ir po jo valdę.

Iš kai kurių apibūdinimų galima sėti, kad jaunuolis Juozapas turėjo prototipą. Filono "Juozapas" pasiekia savo politinius tikslus, bet kyla "opozicija" iš jo brolijos. Pabrėžiami Juozapo turtai ir tai, kad jis kilęs iš turtingos šeimos.

Filono brolis Aleksandras turėjo titulą "alabarch" (ar "arabarch"), kurio reikšmė nėra tiksliai žinoma - tik laikoma, kad jis turėjo sąryšį su piniginiais dalykais. Vienas Aleksandro sūnų, Marcus, mirė apie 20 m. amžiaus (apie 44 m.) ir turėjo, kaip atrodo, sąsajų su Egipto biudžeto ir visuomeniniais reikalais.

Kitas sūnus Tiberijus buvo veiklus rytų pakrantės politikas maždaug 40-70 m. laikotarpiu. Jis buvo "epistrategos" Egipto Thebaid srityje (apie 42 m.), tapo Judėjos Prokuratoriumi (apie 46-48 m.), apie 63 m. jis buvo karininkas Armėnijoje, 66 m. paskirtas Egipto prefektu ir nuorodos į jį išnyksta 70 m. Jeruzalės apsiausties metu esant su Titu karinėje tarnyboje.

Tad Tiberijus tiktų į "Juozapo" vaidmenį - gana anksti įsiliejęs į Egipto politinį gyvenimą, atsisakęs protėvių papročių ir daugelio komentatorių laikytu Filono rašinių "Aleksandru" ("Apie apvaizdą", "Aleksandras: Toji iracionali gyvuliška nuosavybės priežastis").

Neatmestinas ir paties Filono brolio Aleksandro galimybė, bet nežinoma, kad jis būtų laužęs papročius ir šiaip nedaug apie jį žinių. Apie kitus politinius veikėjus žinoma dar mažiau.

Filonui skirto žurnalo vieno numerio apžvalga

The Studia Philonica Annual: Studies in Hellenistic Judaism, ed. Davis Runia, vol.4, 1992

48-i Filono veikalai, sudarantys per 2600 puslapių, yra svarbiausias heleniškojo judaizmo šaltinis. Jie svarbūs kaip Penkiaknygės aiškinimai, judaizmo aplogetika ir žydų problemų Romos imperijoje kronika. Filonas paveikė:

  • Moses Mendelsohn bandymu pritaikyti judaizmą 19 a. pradžios vokiečių atgimimui;
  • Mordecai Kaplan - 20 a. Amerikoje;
  • Tikėtina, Maimonides, - 12 a. arabų kultūroje.

    1971 m. Čikagos Philo Institute pradėjo leisti "Studia Philonica" (tiesa, neišgyvenusį - teišėjo 6 nr. Iki 1980-ųjų). 1989-ais jis atgaivintas kaip "Studia Philonica Annual".. Čia trumpai apžvelgiami 1992-ųjų numerio straipsniai

    1. Chan-Kok Wong. Philo use of Chaldaioi, p.1-14
    Filonas terminą "chaldėjai" naudojo trimis prasmėmis: Sąryšyje su astronomija ir astrologija; Sąryšyje su Mesopotamija; Nuorodose į žydus ir jų kalbą.

    "Chaldėjai" pavartoti 17-oje veikalų, 7-iuose jų - žydų prasme. Tai, kad astrologija turi neigiamą atspalvį Romoje, Filonas suvokė kelionės į Romą metu 40-41 m. - tad vėlesniuose veikaluose pašalino žydų ir astrologijos sąsajas.

    2. Gregory E.Sterling. Creatio temporalis, aeterna, vel continua? An analysis of the thought of Philo od Alexandria, p.15-41
    Aptariamas pasaulio sutvėrimo klausimas - ar tai buvo ir materijos sukūrimas, ar tik egzistuojančios chaoso būsenoje sutvarkymas. Tada tvėrimas būtų tęstinis procesas. Aptariamos šiuolaikinės koncepcijos: Wolfson, Baltes, Sorabji, Radice ir Weiss (kaip pradžios akto), Winston ir Runia (kaip besitęsančio proceso). Išskiriami trys atvejai [atskiras vienkartinis aktas, amžinas vyksmas, pirmasis "postūmis"] ir parodomi Filono prieštaravimai šiuo klausimu. Apžvelgiama tradicija - pradedant Platonu. Ypatingas dėmesys platonistams 180 m. pr.m.e. - 220 m.

    Išnagrinėjami 3 Filono veikalai: De opificio mundi (Apie Tvėrimą), De aeternitate mundi, De Providentia. Daroma išvada, kad Filonas interpretavo Platono "Timaeus".

    3. Adele Reinhartz. Philo on Infanticide, p 42-58
    Filonas išreiškė neigiamą nuostatą dėl vaikų, kaip nusižengimą Įstatymui. Tai palaikė ir kiti to meto žydų rašytojai: Josephus, Pseudo-Phocylides bei "Sibilės pranašysčių" autorius. Daugelis ne žydų kilmės taip pat pažymėjo žydų paprotį apvesdinti visus vaikus ir taip gausinti tautą. Įrodinėjama, kad tie veikalai skirti žydų skaitytojams.

    4. Pieter W. Van der Horst. Two short notes on Josephus, p.59-64
    Aiškinami du terminai:

    • "Bellum Judaicum", susijusi su vedybų klausimu tarp esenų. Josifas mini. Kad prieš vedybas yra bandomasis 3 m. laikotarpis ir vedybos įvyksta tik tada, jei sužadėtinė "apsivalo tris kartus įrodydama galinti gimdyti". Ką tai reiškia?

      Teigiama, kad sekta mergaites priima labai anksti, 9-10 m. amžiaus, ir po 3 m. joms turi pasireikšti menstruacijos. Panašią grupę Therapeutae aprašė Filonas savo "De vita contemplativa", kuriame moterims duodama daugiau teisių.

    • "Antiquitates" - apie Tiberius miesto statymą ant kapinių ir su tuo susijusiomis "švarumo" problemomis. Josephus sako, kad tokie "naujakuriai" yra "nešvarūs" 7-ias dienas. Biblija kalba tik apie "susitepimą" palietus lavoną ar įžengus į palapinę, kur jis guli.

      Horst remiasi Mishua "Ohaloth" parodydamas žmogaus "šešėlio" koncepciją. Cituojami romėnų ir graikų autoriai įrodinėjant ją. Rabinas Simeonas bar Jochajus 2 a. pirmoje pusėje "išvalė" (pasodindamas lubinus ant kapų ir iškasdamas kaulus) Tiberijaus miestą, tapusį Izraelio religiniu centru. [Zev Vilnay. Legends on Galilea, Jordan and Sinai // JPS, 1978]

    5. Davis T. Runia. A Note on Philo and Christian Heresy, p.65-74
    Išvysto ankstesnio numerio straipsnį apie Filoną ir Isadore iš Pelusium. Teigta, kad patristinėje filosofijoje Filonas niekada nebuvo kaltinamas buvus "Arianizmo tėvu". Dabar aptariamos Grigorijus Nysietis ir jo pasisakymas prieš Eunomius, neo-arianizmo lyderio, ereziją, atmetančią Sūnaus ir Šv.Dvasios tapatumą Dievui - ir turinčią pokrypį į judaizmą. Pagrindimui panaudoti Filono teiginaiia. Krikščionybė stovi tarp helenų politeizmo ir judėjų monoteizmo ir pokrypis į bet kurią nors pusę laikomas erezija. Aptariami Filono rašinių panaudojimas Ambrose raštuose. Kuris, derindamasis prie Nikėjos susirinkimo teologijos prerašė Filono Logos koncepciją.

    6. Anton Hilhorst. Was Philo read by pagans? The Stetament on Heliodorus in Socrates, p.75-77
    Runia 2 nr. Tvirtino, kad Heliodorus erotinėjė novelėje "Aethiopica" yra artimas Filono pastraipai - tad Heliodorus turėjo skaityti Filoną, o krikščionis negalėjo parašyti tokios erotikos. Tačiau istorikas Socrates Scholasticus (apie 440 m.)mini Helisotorus, Tricca vyskupą, įvedusį celibatą tarp Tesalijos kunigų. Ir tas Heliodorus jaunystėje parašė erotinę novelę "Aethiopica".

    7. David T.Runia. Confronting the Augean Stables" Royse's Fragmenta Spuria Philonica, p 78-86
    Aptariama Royse knyga, kurioje 61 fragmentas klaidingai priskiriamas Filonui.

    8. David T.Runia. An Index of Cohn-Wendland's Apparatus Testimoniorum, p.87-96

    9. Bibliography, 1987-1992, p.97-124

    10. Book reviews, p.125-178

    Citatos iš Filono raštų

    Dievo Žodis (logos theou) yra virš viso pasaulio - jis seniausias ir pirmučiausias (genitatatos) iš kūrinių.
    (Alegorinė interpretacija, 3, 175)

    Nėra tokios pakankamai tvirtos medžiagos, kuri išlaikytų pasaulį. Tačiau amžinojo Dievo Žodis yra tvirčiausias ir patikimiausias visa ko pagrindas.

    Jis veržiasi iš vidurio siekdamas pakraščių, nuo aukštybių ligi centro - sujungdamas ir susiedamas visa su nepaliaujamu gamtos vyksmu. Jį sutvėręs Tėvas padarė Žodį nesutraukoma visa ko jungtimi.
    (Nojaus veikla, 8-9)

    Minčių pasaulis yra Dievo Žodis tveriantis pasaulį. Gi miestas mintyse juk yra statybininko apskaičiavimai [logizmas] planuojant miesto statybą.

    Tai ne mano, o Mozės mokymas. Beje, aprašydamas žmogaus sukūrimą jis pažymėjo, kad [žmogus] buvo tvertas pagal Dievo atvaizdą. Kai dalis yra vaizdo atvaizdas, tai tokia yra ir visuma. bet jei visas juntamas pasaulis (kuris platesnis nei žmogus) yra dieviškojo vaizdo kopija, tai ir minčių pasaulis yra Dievo Žodis.
    (Tvėrimas, 25-25)

    Kai pakylėta mintis panyra į Viešpaties paslaptis (mysteria), ji apkaltina kūną [esant] blogiu ir priešišku prigimčiai; tačiau nustojusi siekti dieviškųjų dalykų vėl tiki, kad jis yra draugas ir brolis...
    (Alegorinė interpretacija, 3, 71)

    Žodis yra "tėvo" namai, nes mintis yra mūsų tėvas į visus mūsų organus perduodantis savo galias ir paskleisdama jų veiklą - ir valdanti visa ką. Tad Žodis yra namas, kuriame [mintis] gyvena. Taip Žodis yra minties namai, kaip širdis - žmoguje...

    Ir nereikia stebėtis, jei [Mozė] Žodį pavadino minties namais žmoguje. Jis net sakė, kad Dievas, kaip viso pasaulio mintis, turėjo Žodį tarsi savo "namus" (Pr.28:17).
    (Migracija, 3-4)


    Agripa I arba Erodas (11 m. pr.m.e. - 44 m.) – judėjų karalius, Erodo Didžiojo anūkas, Aristobulo IV ir Berenikės sūnus. Gimė kaip Markas Aurelijus Agripa, nes taip pavadintas Romos senatoriaus Marko Vipsanijaus Agripos garbei. Jis paminimas Naujojo Testamento “Apaštalų darbuose” (12 sk.). Jis aprašomas Jozefo Flavijaus „Žydų senovėje“. Žydų buvo gerbiamas, krikščionių – nemėgstamas.

    Lucius Julius Ursus Servianus (45–136) – liberalus Romos politikas Nerva, Trajano ir Adriano valdymo laikais. Prieš Trajanui tampant imperatoriumi 98 m., jis vedė 30 m. už save jaunesnę Adriano vyresniają seserį Julia Domitia Paulina. Trajanui valdant dukart buvo konsulo, ir vienąkart (134 m.) valdant Adrianui. Adrianas ilgus metus laikė Servianą neoficialiu savo įpėdiniu, tačiau vėliau pakeitė savo nuomonę, nes Servianas buvo jau per senas sostui.

    Lucius Verus (130 – 169) – Romos imperatorius (nuo 161 m.), valdęs kartu su įsūnytu broliu marku Aurelijumi. Jo valdymo metais Roma nugalėjo Partą.

    Literatūra:

    1. Robert A.Kraft. Philo and the Sabbath Crisis: Alexandrian Jewish Politics
    2. Filoną studijuoja David Winston, Abraham Terien, Peder Borgen. Thesaurus Linguae Graecae projektas vadovaujamas Theodore Brunner
    3. Loeb Classical Library on Philo ed by H.Whitater, F.H.Colson (vol.1-5, 1929-1934), ed. By F.H.Colson (vol.6-10, 1935-1962), J.W.Earp indeksas (vol.10)
    4. Du papild. Tomai ed. Ralph Marcus (1953)
    5. Senesnis vertimas C.D.Yonge (1854)
    6. E.R.Goodenough. Introduction to Philo Judaeus, 1962
    7. E.R.Goodenough. Politics of Philo Judaeus:Practice and theory, 1938 (reprint, 1967)
    8. E.M.Smallwood. Philonis Alexandrini Legatio ad Gaium, 1961
    9. E.G.Turner. Tiberius Iulius Alexander//J.of Roman Studies, 44, 1954
    10. G.Chalon.L'Edite de Tiberius Julius Alexander, 1964
    11. David Runia. How to read Philo // Nederlands Theologisch Tijdschrift, 40, 1986
    12. D.Runia. Exegesis and Philosophy: Studies on Philo of Alexandria, 1990
    13. R.Radice. D.Runia. Philo of Alexandria: an annotated bibliography, 1937-1986, 1992

    Apie sapnus
    Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
    Filonas Aleksandrietis apie esenus
    Patristika: Klemensas Aleksandrietis
    Nag Hammadi bibliotekos atradimas
    Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
    Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas
    Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
    Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje (Cerinthus, Doketizmas)
    Filosofijos srovės iki vėlyvojo neoplatonizmo. Proklas
    Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
    Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
    Plotino mąstymo ontologinė prasmė
    P. Florenskio teoantropokosmizmas
    Antikos filosofijos labirintai
    Teofrastas. Apie akmenis
    Eusebijus iš Cezarėjos
    Nikėjos susirinkimas
    Filosofijos puslapis
    Mitologijos puslapis
    Biblijos puslapis
    Vartiklis