Candle with rose

Šv. Ignacijus iš Antiochijos

    Candle with rose

Šv. Ignotas (dar vadintas Teoforu, Theophoros) gimė Sirijoje maždaug 50 m., o mirė Romoje kažkur 98-117 m. Apie jį težinome iš jo laiškų ir Polikarpo laiško. Patristiniai tėvai, matyt, žinojo ne ką daugiau, nes, tarkim, Irenėjus cituoja Ignacijaus laišką romiečiams, tačiau, atrodo, pamiršo jo autorių , todėl jį apibūdina kaip „vieną, kuris mums priklauso“ (28.4). Vėliau, aišku, susidarė ištisas debesis įvairių pasakojimų apie jį, tačiau tarp jų nėra patikimų. Iš esmės, yra du pasakojimų tipai, romėnų ir sirų.

Bent keli ankstyvieji rašytojai tikino, tačiau be jokio pagrindo, kad Ignotas buvo vaikas, kurį Išganytojas paėmė ant savo rankų (Marko 9:35). Taip pat tikėta, su nemaža tikimybe, kad jis su savo draugu Polikarpu klausėsi apaštalo Jono. Jei įskaičiuosime Šv. Petrą, tai jis, matyt, buvo trečiasis Antiochijos vyskupas po Evodijaus (Theodoretas rašė, kad Ignacijų Antiochijos vyskupu skyrė Šv. Petras, o ir Jonas Chrizostomas pabrėžia jį gavus vyskupo pašventinimą iš apaštališkųjų rankų).

Gana senas yra „Martyrium Ignatii“, pagal kurį Trajanas, savo 9-ais valdymo metais, po pergalės prieš skitus ir dakus, nusprendė įtvirtinti iškovojimus religijos sferoje. Tad jis įsakė, kad krikščionys turi vienytis su kaimynais pagonimis šlovindami dievus. Ignacijus darė viską, kad sukliudytų tos imperatoriaus Ignacijaus draskymas valios pildymą – ir jo pastangos neliko nepastebėtos. Jis buvo suimtas ir pristatytas Trajanui, tuo metu viešėjusiam Antiochijoje. Šis įsakė Ignacijų atgabenti į Romą, kad būtų viešai sudraskytas žvėrių.

[ Tikroji jo kaltinimo priežastis nėra aiški, nes, atrodo, Antiochijos krašte nebuvo didelių persekiojimų, - apie juos neužsimenama ir Ignacijaus laiškuose. Matyt, įtūžis buvo nukreiptas prieš patį Ignacijaus asmenį. Iš vienos pusės, jis galėjo būti iškviestas į Romą, jei buvo jos pilietis (kaip buvo Paulius). Iš kitos pusės, tai nelabai dera su jo žodžiais, kad jis pasmerktas ir bus atiduotas žvėrims sudraskyti – toks likimas nebūdingas Romos piliečiui. Kitas aiškinimas buvo, kad jis buvo pasiųstas į Romą kaip pramoga Romos imperatoriui. ]

Kad jo išbandymai keliaujant į Romą nebuvo lengvi, matosi iš jo laiško romiečiams: „Iš Sirijos iki pat Romos koviausi su laukiniais žvėrimis, sausumoje ir jūroje, dieną ir naktį, būdamas surakintas tarp dešimties leopardų, o taip pat kareivių kompanijoje, kas buvo dar blogiau, kai jie maloniai elgėsi“. Ir vis tik jo kelionė buvo triumfo žygis. Žinia apie jo likimą, jo lemtį sklido pirma jo ir visur pakeliui jį sutikdavo tikintieji.

Jis keliavo sausumo per Mažąją Aziją. Ties Laodikėja prie Likoso upės keliai šakojosi ir jo apsauga pasirinko labiau į šiaurę vedantį kelią, kuriuo pagaliau pasiekė Smyrną, kur vyskupavo Polikarpas. Čia buvo galimybė daugeliui tikinčiųjų pamatyti garsų kalinį. Atvyko delegacijos iš Efeso, Magnezijos ir Tralų (dabartinio Aidiko). Visoms šioms bendruomenėms, būdamas Smyrne, jis parašė laiškus.

Smyrno jį nugabeno į Trodą, iš kur jis išsiuntė laiškus Filadelfijos ir Smyrno krikščionims, o taip pat Polikarpui. Taip pat jis ketino parašyti ir kitus laiškus, skirtus Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms, tačiau pasikeitė jo apsaugininkų planai ir reikėjo skubiai išvykti iš Trodo, tad jis tą pareigą perdavė Polikarpui. Iš Trodo jie sėdo į laivą, plaukiantį į Neapolį. Iš čia toliau keliavo sausuma Ir, galbūt, plaukė kai kurias atkarpas.

Netrukus po atvykimo į Romą jis pasitiko savo lemtį. Šventojo kankinio relikvijas į Antiochiją parvežė Kilikijos diakonas Filonas ir siras Rheus Agathopus. 637 m. jos nusiųstos šv. Klemensui į Romą, kur randasi iki šiol.

Surasti 4-i laiškai lotynų kalba buvo atspausdinti Paryžiuje tik 1495-ais. Bendrą lotynišką 11-os laiškų versiją kartu su Polikarpo laišku bei kai kuriais paneigtais Dioniso Areopagiečio darbais 1498 m. Paryžiuje išleido Lefevre d’Etaples. Vėliau laiškai leisti 1516, 1557, 1559, 1644, 1646, 1647 m. ir kt.

Argumentai už ankstyvą Ignacijaus laiškų kilmę:

  • Neintensyvus Trejybės palaikymo lygis;
  • Laiškuose Naujasis ir Senasis Testamentai necituojami tokiu stiliumi, kaip tai darė Martynas Kankinys ir vėlesni autoriai;
  • Kankinystės samprata skiriasi nuo pateikiamos vėlesnių autorių;
  • Yra požymių, kad Ignacijaus laiškų temos kažkiek įtakojo Polikarpą;
  • Yra užuominų į Ignacijaus laiškus kituose 2 a. šaltiniuose.

Didelę problemą tyrinėjant Ignacijaus klausimą sudaro tai, kad egzistuoja trys jo laiškų redakcijos:
1) trumpoji (7 laiškai kildinami iš graikų kalbos ir atspausdinta Vossius’o 1646 m.; a) yra lotyniška vyskupo R. Grossteteste apie 1250 m. parengta versija, atspausdinta 1644 m.; b) armėniška versija kildinama iš sirų ne anksčiau 5 a. ir atspausdinta 1783 m.; c) kai kurie fragmentai sirų kalba; d) fragmentai koptų kalba);
2) ilgoji (graikų kalba 13 laiškų);
3) siriškoji (teturinti 3 laiškus, parengta 1845 m.).

Eucharistijos svarba ir klausimas

Eucharistijai Ignacijus skyrė pagrindinę svarbą – tai tam tikra panacėja nuo visų Mažosios Azijos bažnyčias užpuolusių ligų. Eucharistija jam yra taškas, ties kuriuo išsiskiria tikrasis tikėjimas ir atskalūnai. Dėl jos reikia rinktis pagarbinimui, nes kitaip liekama „be Dievo duonos“. Ji tikra tik tada, kai valgyme dalyvauja vyskupas arba jo atstovas. Ji toji, kuris suvienija vieno vyskupo prižiūrimą vieną konfesiją. Ją Ignacijus paminėjo visuose 7-iuose savo laiškuose.

Magiškai skamba Ignacijaus frazė, kai jis eucharistiją apibūdina „nemirtingumo vaistais“, kad gali rodyti ryšį su pagoniškąja terminija. W. Schoedel‘is pateikia kelias pastraipas apimančias nuo vaistų, kuriais Izidė iš numirusiųjų prikėlė Horą iki maudos, kurią Sokratas išgėrė kaip medicamentum immortalitatis. Tokie išsireiškimai Ignacijų priartina prie gnosticizmo ir Rytų misterijų.

H. Lietzmann‘as (1875-1942) iškėlė mintį, kad yra dvi skirtingos eucharistijos liturgijos. Vienos jų centre Petro ir žydų pamaldumas, o kitame Pauliaus praktika pabrėžiant troškimo prisiminimą. Vėliau G. Dix‘as (1901-1952) aprašė eucharistinę tradiciją, nuo septyneriopos Paskutinės vakarienės formos pasikeitusios dabartine keturiopa. Dix‘as“ aiškino 7 veiksmų schemą: 1) Jėzus ima duoną; 2) „dėkoja“ virš jos; 3) laužo ją; 4) padalija ją sakydamas tam tikrus žodžius; 5) ima taurę; 6) “dėkoja” virš jos; 7) perduoda mokiniams tardamas tam tikrus žodžius. Pagal jį 4 veiksmų schema tokia: 1) aukojimas – „paimama“ duona ir vynas ir padedami ant stalo; 2) malda – dėkojama Dievui virš duonos ir vyno; 3) padalijimas (duonos); 4) komunija – išdalijamas vynas ir duona.

Literatūra:

  1. W.R. Schoedel. Polycarp of Smyrna and Ignatius of Antioch// Aufstieg und Niedergang der romischen Welt, 27.1
  2. W.R. Schoedel. Ignatius of Antioch: A Commentary on the Letters of Ignatius of Antioch, 1985
  3. Ch. Trevett. A Study of Ignatius of Antioch in Syria and Asia, 1992
  4. O.F. Cummings. Eucharistic Doctors: A Theological History, 2005
  5. S.L. Davies. The Predicament of Ignatius of Antioch// Vigiliae Christianae, 30
  6. M. Grace. The Ponderings of Ignatius of Antioch and John Chrisostom on the Great Gift of the Eucharist// Diakonia, 34
  7. M.D. Goulder. Ignatius’ ‘Docetists’// Vigiliae Christianae, 53
  8. L.W. Barnard. The Background of St. Ignatius of Antioch// Vigiliae Christianae, 17
  9. M. Isacson. To Each Their Own Letter: Structure, Themes, and Rhetorical Strategies in the Letters of Ignatius of Antioch, 2004

Severas iš Antiochijos
Eusebijus iš Cezarėjos
Žodžio "krikščionis" kilmė
Apie Šv. Trejybės paieškas
Smyrno bažnyčios enciklika
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Adventas: Dar kartą - Žmogaus Sūnus
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Krikščionių šventieji: Šv. Teresa iš Avilos
Krikščionių šventieji: šv. Gemma Galgani
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Origenas iš Aleksandrijos
Maksimas Išpažinėjas
Kur gieda angelai...
Rožančiaus istorija
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis