Šventoji Džema Galgani. History: Saints of Church. Vartiklis

Gemma Galgani (1878–1903) gimė 1878 m. kovo 12 d. Camigliano, netoli Lucca (Tuskanoje, Italija) ir buvo 4-as vaikas 8-ių vaikų Henry ir Aurelia Galgani šeimoje. Gemmos motina susirgo tuberkulioze ir mirė, kai Gemmai tebuvo 7-eri. Jos brolis Gino irgi mirė nuo tuberkuliozės 1894-ais. Jos tėvas buvo pasiturintis vaistininkas, bet ilgalaikės šeimos ligos ištuštino jo lėšas. Be to jis susirgo gerklės vėžiu ir Gemma jį slaugė iki jo mirties 1897-ais.

Tad 12 m. Gemma jau buvo pažinusi jos tėvų patirtą skausmą. 15-os ji pati patyrė sunkų kojos susirgimą, o nuo 19-os kentė nugaros skausmus, kuriuos sekė paralyžius, kurtumas ir ji neteko visų plaukų. Ji buvo sutvirtinta sunkiu geležiniu įtvaru, kurį nešiojo ir dieną ir naktį. Gyvenimo pabaigoje, būdama tik 25-ių, ji vėl sunkiai susirgo.

Gemma norėjo tapti vienuole ir 1898-ais išgirdo balsą, kviečiantį pasišvęsti religijai. Turėjo keistų patirčių - vizijų, ekstazės apraiškų, apreiškimų, antgamtiškų žinių, pašnekesių su Angelu sargu, pranašavimų ir stebuklų (kaip ir levitacijos: ji tvirtino, kad kartą, kai buvo suėmusi rankomis nukryžiuotąjį valgomajame ir bučiavo žaizdas jo šone, ji pajuto esanti pakilusi nuo grindų).
Nuo 1899 m. iki 1901 m. nuolat atsiverdavo stigmos. Nors formaliai ir netapo vienuole, bet siekė ja tapti Tarkvinijos mieste. Kaip jos atsidavimo įrodymas, jai atsivėrė stigmos. Mirė 1903-ųjų balandžio 11 d., o 1923-iais jos palaikai perkelti į Lucca pasionistų konventą.

Popiežiaus Pijaus XI-ojo 1933 m. gegužės 14 d. ji buvo paskelbta šventąja, o 1940 m. gegužės 2 d. Pijus XII ją kanonizavo.

Gemma Galgani kentėjo nuo nugaros tuberkuliozės bei defekto. Ir nors save laikė išgijusia nuo šv. Gabriel Possenti regėjimo, negalėjo dėl sveikatos stoti į konventą, ko labai troško.

Nuo 1899-ųjų birželio mėn. 8 d. ji turėjo nemažai „ypatingų“ patirčių tarp jų įskaitant „stigmas“ ant rankų ir kojų, kurias atidžiai ištyrė jos globėjas ir biografas pasionietis Fr. Germano. Stigmos pasirodė trečiadienį 8 val. vakaro ir išnyko penktadienį 3 val. po pietų. Gemma nejuto jokio skausmo, ir liko tik gilūs įspūdžiai.

Iš pradžių ant plaštakų išorinės pusės atsirado spalvos pokyčiai, vėliau „audinių plyšimai“ po oda, kurie vėliau atsivėrė. Matėsi gilios žaizdos, kurias buvo sunku apžiūrėti nuo nuolat srūvančio ir krešinčio kraujo. Fr. Germano tiksliai išmatavo žaizdų dydžius ir formas bei pažymėjo, kad „kelis kartus“ virš žaizdų ant rankų (bet ne kojų) atsirasdavo tam tikras colio skersmens audinių iškilimas (tarsi vinies galvutės). Jis nurodė, kad penktadienį ekstazės metu „kraujas iš visų [penkių] žaizdų liovėsi tekėti, audiniai susitraukė, žaizdos užgijo“. Sekmadienį randų jau nebuvo, nauja oda buvo sveika, nors balzganos dėmės liko.

Šis įvykis padeda suprasti Bažnyčios požiūrį į šį ir kitus panašius reiškinius [žr. Acta Apostolicae Sedis, vol XXIV, 1932 ir Thurston. Physical Phenomena of Mysticism, ed. J.H. Crehan].

Pirmiausia turime suregistruoti tariamus [faktus], pateiktus mūsų tyrimui ir tada spręsti apie jų tikrumą. Pažymėsime, kad iki šv. Pranciškaus Asyžiečio gali būti nurodomi tik 2-3 tikri stigmų pobūdžio atvejai, tačiau vėliau jų skaičius pasidarė tiesiog nesuskaičiuojamas. Pirmiausia atmetame spėjamas savo pačių padarytas žaizdas, tada - susidariusias dėl netinkamos kūno laikysenos ar nepriimtino asketizmo (sąmoningai to siekiant ar nesąmoningai). Tai netaikytina Gemma Galgani, nes jos žaizdų pasirodymas ir išnykimas buvo atidžiai [stebėtas].

Toliau, visiškas stigmas (išskyrus, galbūt, du atvejus) turėjo moterys, dažniausiai (bet ne visuomet) gyvenančios uždarame meditacijos pasaulyje. Tai leidžia spėti, kad mintis veikia kūną, ką ji tikrai gali padaryti - dėl minties galime parausti ar išblykšti.

Ekstazės stigmos (ar vizijos) paprastai atitinka tai, ką kasdien matai - Gemma stigmos tiksliai atitinka nukryžiuotojo, apie kurį mąstė, žaizdas. Catherine Emmerick^*) ir kiti „matė“ mūsų Viešpatį ant Y formos kryžiaus, ant tokio, kokį buvo įpratę regėti. Kai kurie matė jį prikaltą 3, kiti - 4 vinimis, žaizda buvo dešinėje ar kairėje.

Tad galime teigti, kad [net jei] antgamtiška malonė buvo suteikta sielai, mintis padedama vaizduotės pati gali interpretuoti tas idėjas ar vaizdus, kuriems ji teikia pirmenybę....

Tačiau kiek mintis gali paveikti kūną? Dermografija (žymės ant odos, dažniausiai greitai pranykstančios) be abejonės gali būti mąstymo pasekmė. Bet ar mąstymo procesai gali sukelti gilias žaizdas, kurios nepūliuoja? „Isterija“ turėtų būti palikta nuošalyje, ją galima pakeisti „pietizmu“, kuris reiškia daugiau „įtaigumą“. Asmuo gali sukelti pyktį, baimę, seksualinį potraukį ar užuojautą.

Ieškodami anapus kūno esančių apraiškų, išreiškiančių šventumą, laikome, kad tai yra Dievo meilė įsikūnijusi Kristuje arba nukryžiuotajame, kuri visą „subjektą" (žmogų-psichiką) įtakoja tokiems reiškiniams. Stebuklas atspindi Dievo meilės kiekį asmeniui, o jos fizinės apraiškos nenuspėjamos - ne vien stigmos (bet, galbūt, ir jos). Galimi ir kartu vykstantys erzinantys simptomai, kurie be išimčių turi būti priskirti Šėtono įtakai. Visi reiškinių aprašai turi būti grynai medicininiai be jokios retorikos ar pietizmo.

^*) Ana Katarina Emerich (Anna Katharina Emmerich, 1774-1824) – augustiniečių vienuolė (nuo 1802 m.), mistikė, turėjusi stigmų, popiežiaus Jono Pauliaus 2004 m. paskelbta šventąja. Dažnai sirgo ir dėl to kentė. Netrukus po 1811 m. vėl susirgo ir buvo prikaustyta prie lovos – būtent tuo laikotarpiu jai ir atsirado stigmos. Tačiau net nepakildama iš lovos, siuvo drabužius vargšų vaikams. 1818 m. aplankė vokiečių rašytojas K. Brentano (filosofo F. Brentano brolis), 5 m. gyvenęs Diulmene ir kasdien pas Aną užrašinėjęs jos vizijas, - tie užrašai buvo paskelbti po jos mirties.

Gemma Galgani malda

O mano nukryžiuotasis Dieve, leisk prisiglausti prie tavo kojų, neatstumk manęs, kai prieš tave pasirodau kaip nusidėjėlė. Anksčiau aš tave įskaudinau, mano Jėzau, bet daugiau taip nebus.

Prieš tave, o Viešpatie, padedu savo nuodėmes, permąstau tavo kančias ir regiu, kokia didelė Kraujo, tekėjusio iš tavęs, vertė.

O mano Dieve, užmerk akis nežvelgdamas į mano naudos troškimą. Ir jei ryžaisi mirti už mano nuodėmes, atleisk jas visas, kad ilgiau nejausčiau jų naštos, nes toji našta, brangiausiasis Jėzau, nepakeliamai slegia mane.

Padėk man, Jėzau, tapti dora, nesvarbu kokia kaina. Pašalink, sunaikink ir išrauk šaknis visa ko, ką rasi priešiška savo šventajai valiai. Tuo pat metu, meldžiu tave Viešpatie Jėzau, apšviesk mane, kad galėčiau eiti tavo šventąja šviesa. Amen.

Atsidavimas meilei

O Jėzau, kodėl nesu sudeginta meilės tau? Kodėl mano širdis nesunaikinta Meilės liepsna? Kodėl mano meilė neprilygta tavajai? O Jėzau, kiek kartų buvau žlugusi! Kiek metų galėjau mylėti tave ir to nedariau. Bet tavo dosnumas suteikia man vilčių susigrąžinti prarastą laiką.

Kodėl kenti už mane, brangiausiasis Jėzau? Iš meilės! Vinys..., karūna,... kryžius... - viskas iš meilės man. Dėl tavęs viską paaukočiau. Atiduodu tau savo kūną su visais jo trūkumais ir savo Sielą su visa jos meile. Mano Dieve, brangiausiasis Jėzau, pašalink bet kokius mano blogus ketinimus kurie gali slėptis po mano pasiūlymu ir priimk jį. Nenusigręžk nuo manęs, Jėzau, aš esu tavo. Rūpinkis mano siela. Dėkoju, kad rūpiniesi jos išgelbėjimu. Tikrai, grumiasi tie, kurie sako: "Kančia yra meilė'.
Šv.Gemma malda