Pierre Abelard

Pjeras Abelaras

Pjeras Abelaras (Pierre Abelard, 1079-1142) gimė Palė miestelyje, neturtingo Bretanės riterio šeimoje. Anksti pasižymėjęs gabumais, 13 m. amžiaus tapo klajojančiu mokiniu. Ypač jį patraukė J. Roscelino paskaitos Kompjenėje. Kai tasai buvo pasmerktas bažnyčios, Abelaras atvyko į Šartrą, garsų mokslo ir filosofijos centrą. Iš ten persikėlė į Paryžių, lankė Gijomo Šampiečio paskaitas. Netrukus įkūrė savo mokyklą, traukusią klausytojus iš visos Europos.

Tolimesnis Abelaro gyvenimas klostėsi ne kaip. Patyrė nelaimingą meilę mokinei Eloizai, pažiūros dukart (1121 irm. Suasone ir 1140 m. Sanse) bažnyčios pasmerktos kaip laisvamaniškos, o jo veikalai buvo deginami. Pagrindinis oponentas buvo Bernardas Klervietis. Persekiojamas teologų, Abelaras ne kartą buvo priėmęs vienuolio įžadus, kėlėsi iš vietos į vietą. Paskutiniaisiais metais atsisakė ankstesnių savo pažiūrų. Gyvenimą aprašė autobiografijoje „Mano nelaimių istorija“ (1136).

P. Abelaras buvo labai produktyvus, ypač išgarsėjęs stambiu veikalu „Taip ir ne“ (Sic et non), pateikiančiu tiesiogiai viena kitai prieštaraujančias bažnyčios tėvų mintis. Pažinimo teorijai ir logikai skirti traktatai „Dialektika“, „Logika“, etikai „Pažink save“, „Dialogas tarp filosofo, judėjo ir krikščionio“ ir kt. Jo dialektiškos mąstysenos laisvamaniškumas ryškus ir teologiniuose traktatuose: „Teologijos įvadas“, „Krikščioniškoji teologija“, „Apie dieviškąjį vienumą ir trejybę“.

 

Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos,
kuris vis dėlto peikė jos studijavimą ir visus jos teiginius laikė sofizmais ir apgaule

Viena nepaprasta pasaka yra žmonių sekama kaip pamokymas. Pasakojama, kad lapė, pastebėjusi medyje vyšnių, ėmė lipti į jį, norėdama atsigaivinti uogomis. Neįstengusi jų pasiekti ir nukritusi, piktai tarė: „Nerūpi man vyšnios; bjaurus jų skonis“1). Taip elgiasi ir kai kurie šio meto mokyti žmonės: negalėdami pasiekti dialektikos svarstymų aukštumos, keikia ją, visus jos teiginius laiko sofizmais2), apgaulėmis, o ne pagrįstomis išvadomis. Šie akli aklųjų vedliai, nežinodami nei ką kalba, nei ką tvirtina, kaip sako apaštalas, ko nežino, - smerkia, ko neišmano, - kaltina. Jis sako, jog skonis to, ko jie niekada neragavo, neša mirtį, ko nesupranta, laiko kvailybe, ko neįstengia suvokti, vadina pamišimu. Kadangi neįstengiame samprotavimais paneigti įsitikinimų tų, kurie nesiremia protu, sutramdykime juos bent Šventojo rašto liudijimais, kuriais, kaip jie sako, daugiausia remiasi. Taigi tegul jie pažįsta tą taip smarkiai jų keikiamą, kaip priešingą Šventajam raštui, meną, t.y. dialektiką, tiek, kiek jį bažnyčios mokytojai laiko būtinu Šventajam raštui. Juk šitą meną didžiais pagyrimo žodžiais išgarbino šventasis Augustinas, teigdamas, jog jis vienas, palyginti su kitais menais, teikia pažinimo galimybę ir tik jį vieną reikėtų vadinti žinojimu. Todėl jis antrojoje „Apie tvarką“ knygoje rašo, kad tai „yra mokslų mokslas, vadinamas dialektika. Ji moko mokyti, ji moko mokytis. Joje pats protas parodo ir atveria, kas jis yra, ko jis nori. Ji vienintelė yra žinojimas, ir ji ne tik nori, bet ir gali padaryti žinančius“. Antrojoje „Apie krikščionių mokslą“ knygoje tvirtina, kad Šventajam raštui iš visų menų ypač reikalinga dialektika ir aritmetika: pirmoji – kad išspręstų klausimus, o antroji – kad išaiškintų alegorijų paslaptis, kurias dažnai sutinkame skaičių prigimtyje. Tuo labiau jis garbina dialektiką, kuo labiau ją laiko reikalingą paaiškinti visas tyrimų sukeliamas abejones. Rašoma šitaip: „Lieka tai, kas žadina ne kūno pojūčius, bet protą, kuris valdo samprotavimo ir skaičių mokslus“. Bet samprotavimo mokslas daugiausia padeda įsigilinti ir spręsti visus klausimus, kurie pasitaiko Šventajame rašte. Tiktai čia reikia vengti noro kivirčytis, kažkokio vaikiško gyrimosi, jog sunaikinai priešininką. Juk yra daugybė vadinamųjų sofizmų, neteisingų sprendimų, dažniausiai taip panašių į teisingus, jog suklaidina ne tik siaurapročius, bet net ir gabiuosius, jeigu jie nėra uolūs ir dėmesingi. Man atrodo, kad šitą neteisingų sprendimų rūšį Raštas atmeta toje vietoje, kur sakoma: „Kas kalba kaip sofistas, tas nekenčiamas“ (Sir 37:23). Yra žinoma, jog dialektika ir sofistika viena nuo kitos smarkiai skiriasi, nes pirmoji remiasi samprotavimų teisingumu, o antroji – jų panašumu. Sofistika perduoda neteisingus įrodymus, o dialektika atskleidžia jų neteisingumą ir moko pažinti tikrus ir paneigti neteisingus. Tačiau abu mokslai, būtent ir dialektika, ir sofistika, tarnauja tam, kad pažintų įrodymus: kitaip niekas negalės pasirodyti šaunus savo įrodymais, jeigu neįstengs atskirti neteisingų ir apgaulingų įrodymų nuo teisingų ir reikalingų. Todėl ir dialektikos kūrėjai neapsiėjo, nepanagrinėję šio meno, nes pats peripatetikų vadovas Aristotelis parašė veikalų, kuriuose atmeta sofistiką. Juk kaip teisingas žmogus privalo pažinti blogybę ne tam, kad darytų bloga, bet tam, kad galėtų išvengti žinomo blogio, taip ir dialektikas negali būti nesusipažinęs su sofizmais, kad galėtų jų pasisaugoti. O kas nėra susipažinęs su klaidingais ir teisingais įrodymais, tas nesugebės suvokti samprotavimų, atskirti vienus nuo kitų ir nustatyti vienų bei kitų vertę. Book: Heloise and Pierre Abelard

Dėl to, kaip liudija šventasis Jeronimas2), net pats Saliamonas uoliai skatino pažinti iš karto ir melagingus, ir teisingus įrodymus. Rašydamas prieš Romos miesto didžiojo oratoriaus niekinimą, kaip ir mes dabar rašome prieš panašius, be kitų dalykų, kalba apie tą didžiausią išminčių Saliamoną: „Patarlių knygos įžangoje jis ragina, kad suprastume išminties kalbas, žodžių gudrybes, palyginimus, neaiškią kalbą, išminčių posakius ir mįsles, kurios kaip tik būdingos dialektikams ir filosofams“. Juk kas gi, jo supratimu, yra išminties kalbos, žodžių vingrumas, jeigu ne teisingų ir klaidingų įrodymų skirtingumas? Šitie įrodymai, kaip sakėme, yra taip tarpusavyje susiję, jog tas, kuris nežino vienų, negalės pažinti ir kitų, nes, kad pažintume kokius nors dalykus, būtinai reikia pažinti ir jiems priešingus dalykus. Mat niekas gerai nepažins dorybių, kas nepažįsta ydų, ypač kad kai kurios ydos yra taip artimos dorybėms, jog savo panašumu daugelį suvedžioja, panašiai kaip neteisingi įrodymai dėl panašumo į teisingus suklaidina daug žmonių. Todėl ne tik dialektikoje atsiranda įvairiausių nuomonių, bet ir krikščionių tikėjime pasitaiko daug klaidų, nes gražbyliai eretikai savo teiginių pinklėmis daugelį paprastų žmonių nuveda į įvairias sektas: pastarieji, nė kiek neįgudę įrodinėti, panašumą į tiesą ir apgaulę laiko išmintim.

Prieš šia epidemiją mus ragina kovoti ir patys bažnyčios mokytojai, kad tai, ko nesuprantame Rašte, suvoktume ne tik per maldą viešpačiui, bet ir patys ieškotume samprotaudami. Todėl garsus yra tas Augustino posakis traktate „Apie gailestingumą“, kur jis perduoda tokius viešpaties žodžius: „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mt 7:7); prašykite, sako jis, melsdami, ieškokite samprotaudami, belskite prašydami, t.y. klausdami. Juk mes neįstengiame atremti eretikų ir kitokių netikėlių puolimų, jeigu negalime sugriauti jų samprotavimų ir paneigti jų sofizmų teisingais įrodymais, kad melas užleistų vietą tiesai; o kad dialektikai sutriuškintų sofistus, mes visada pasirengę, kaip ragina šventasis Petras, patenkinti kiekvieną, laukiantį įrodymų apie mumyse esančią viltį arba tikėjimą. Kai šiame ginče minėtus sofistus įveiksime, mes, be abejo, pasirodysime esą dialektikai, ir kuo labiau įstengsime remtis protingais įrodymais, tuo ištikimesni būsime Kristaus, kuris yra tiesa, mokiniai. Pagaliau, kas gi nežino samprotavimo meno, pagal kurį, kaip žinome, vienodai vadinami ir vieni, ir kiti? Mat dievo sūnų, kurį vadiname Žodžiu, graikai vadina Logos, t.y. dieviškos minties pradžia arba dieviškąja išmintimi, arba protu. Dėl to ir Augustinas knygos „83 klausimai“ ketvirtame skyriuje sako: „Iš pradžių buvo Žodis, kuris graikiškai vadinamas Logos“. Taip pat sakoma ir knygoje „Prieš penkias erezijas“: „ Iš pradžių buvo Žodis. Graikai teisingiau sako Logos, nes Logos reiškia ir žodį, ir protą “. Ir Jeronimas Paulinui apie Šventąjį raštą sako: „ Iš pradžių buvo Žodis, Logos, graikų kalboje turintis daug reikšmių: ir žodis, ir protas, ir apskaičiavimas, ir visų daiktų priežastis, dėl kurios egzistuoja visa, kas egzistuoja. Visa tai Mes teisingai suprantame Kristuje“. Taigi kadangi tėvo žodis – viešpats Jėzus Kristus – graikiškai vadinamas Logos, taip pat jis vadinamas ir tėvo sofia [gr., išmintis], nuo jo priklauso, kaip atrodo, tas mokslas, kuris taip pat savo pavadinimu yra su juo susijęs ir dėl panašumo su logos yra pavadintas logika; panašiai kaip nuo Kristaus atsirado žodis „krikščionys“, taip nuo Logos, kaip atrodo, yra pavadinta logika. Jos pasekėjai tuo teisingiau yra vadinami filosofais, kuo tikresni yra minėtos išminties mėgėjai. Kadangi toji išmintis, klusi iš aukščiausiojo Tėvo ir pavadinta aukščiausiąja išmintimi, yra duota mūsų prigimčiai tam, kad apšviestų mus tikrosios išminties šviesa ir nuo meilės pasauliui nukreiptų į meilę jai, be abejo, ji padarė mus kartu ir krikščionimis, ir tikrais filosofais. Nors Kristus žadėjo mokiniams tą išminties galią, kurios dėka jie galėtų atremti priešininkų tvirtinimus, sakydamas „Aš jums duosiu tokios iškalbos ir išmintis, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai“ (Lk 21:15), be abejo, už meilę jam, dėl kurios jie ir gali būti pavadinti tikrais filosofais, jis jiems žada ir tokį apginklavimą įrodymais, dėl kurio savo samprotavimuose jie gali tapti geriausiais logikais. Šiuos du dalykus, kylančius kaip tik iš meilės jam ir iš jo mokslo, dėl kurio jie tampa tiek filosofais, tiek geriausiais logikais, rūpestingai atskiria tas Sekminių himnas „Palaiminti mūs džiaugsmai“, skelbdamas

Kad žodžiai lietųsi laisvai,
Kad meilė šildytų karštai.

Mat šituos dalykus atnešė pasirodžiusi anoji aukščiausioji dvasia, atsiskleidusi jiems ugnies liežuviais4), kad per meilę juos padarytų filosofais, o per samprotavimų jėgą – geriausiais logikais. Todėl gerai, kad dvasia pasirodė ugnies ir liežuvių pavidalu tam, jog įkvėptų žmonėms meilę ir iškalbą bet kuria kalbos rūšimi. Pagaliau kas nežino, kad net pats viešpats Jėzus Kristus dažnuose ginčuose nugalėdavęs žydus ir, remdamasis tiek Raštu, tiek įrodymais, paneigdavęs jų priekaištus ir įkvėpdavęs jiems tikėjimą ne tik stebuklų galia, bet ir žodžių jėga? Kodėl jis, kad šito pasiektų, pasinaudojo ne vien stebuklais, kurie labiausiai jaudina žydus, trokštančius ženklų? Greičiausia todėl, kad nusprendė mums parodyti deramą pavyzdį, kaip įrodymais patraukti į tikėjimą tuos, kurie siekia išminties. Atskirdamas šiuos du dalykus, apaštalas sako: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties“ (1 Kor 1:22), t.y. graikų tikėjimas daugiausia stiprinamas įrodymais, o žydų – stebuklais. O kai stebuklų ženklų pritrūks, mums kartu reikės kovoti su priešininkais, kad įveiktume žodžiais tai, ko negalime įveikti veiksmais; juo labiau kad nusimanantiems didesnę galią turi įrodymai, o ne stebuklai, kuriuos daro, kaip lengvai galima pamanyti, ar ne velnio žaismas. Todėl ir Tiesa tarė: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, bandydami suklaidinti, kiek tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24:24). Bet, tu pasakysi, ir į įrodymus įsibrauna didelių klaidų, todėl, pateikiant pagrįstus įrodymus, sunku skirti, kas priimtina kaip įrodymai ir kas atmestina kaip sofizmai. Taip, sakau, atsitinka tiems, kurie neturi patyrimo įrodinėti. O kad šitaip kartais neatsitiktų, reikia susipažinti su samprotavimo pagrindais, t.y. su logikos mokslu, kuris, kaip mini šventasis Augustinas, labai reikšmingas nagrinėjant įvairiausius klausimus, iškylančius Šventajame rašte. Tai tikrai būtina tiems mokslo vyrams, kurie visiškai nevengia šių klausimų tyrimo, nes tiki, jog sugebės juos išspręsti.
 

Pastabos

1) Romėnų pasakėčių kūrėjo Fedro (Phaedrus, apie 15 m. pr.m.e.-70 m.) pasakėčios „Lapė ir vynuogės“ variantas.

2) Sofizmais Abelaras vadina klaidingus sprendimus.

3) Jeronimas (Hieronymus, apie 347-419 m.) – katalikų bažnyčios tėvas, šventasis, išvertęs Bibliją į lotynų kalną.

4) Pagal legendą, šventajai dvasiai nužengus į apaštalus, virš kiekvieno jų galvos pasirodęs ugnies liežuvis (Apd 2:2-4).

5) Tiesa yra Jėzaus Kristaus vardo pakaitalas, dažnas religinėje literatūroje.

Bonaventūras
Agnosticizmas
Nuo nihilizmo į Kristų
Visi Viešpaties pavidalai
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Pagrindinė sofijalogijos problema
Viduramžių prabudimai: Valdensai
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Logoso koncepcija pas Filoną Aleksandrietį
Isichazmas ir Rytų bažnyčios vienuoliai
Ortodoksų bažnyčia; filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Mošė Maimonidas - žydų racionalistas
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Viduramžių prabudimai. Katarai
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Apie Šv.Trejybės paieškas
Nyčė: Dievo mirties idėja
Šv.Teresa iš Avilos
Apmatai: Moralumas
Monothelitizas
Fratres Lucis
Filosofijos puslapis
Vartiklis