Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra

Apie autorę

Žanas-Polis (Jean Paul, tikrasis vardas Johanas Paulis Fridrichas Richteris (1763- 1825) – vokiečių sentimentalistas ir romantikas, estetikas ir publicistas, satyrinių kūrinių autorius. Pseudonimu pasirinko suprancūzintus savo vardus kaip pagarbą Žanui Žakui Ruso Johanas Paulis Fridrichas Richteris (1763-1825)

 

Vaikai kartais klauso pasakojimus apie tai, kaip vidurnaktį, kai sapnai pasirengę prasiskverbti net į mūsų sielą o tamsus marškonis jan dengia sapnus, numirėliai prisikelia iš savo sapnų ir bažnyčiose ima vaidinti gyvųjų pamaldas. Jaunai sielai baugu, tačiau ji bijo ne mirties, o numirėlių; ir jei vėliau vaikas atsiduria vienas priešais bažnyčią, jis nežvelgia į jos aukštus langus, nenori išvysti jų spindesio, nors jis ir žino, kad tai dėl mėnulio šviesos.

Sapnuose kartais atgyja mūsų vaikystė; dažniau juose atgyja siaubai nei džiaugsmai, tačiau visi tie išgyvenimai vėl įgauna sparnus ir žaidžia tarsi naktinukai trumpoje sielos prieblandoje. Nereikia trypti šių virpančių kibirkštėlių, tegul su mumis būna net tamsiausi, baugiausi sapnai, juk ir jie yra jaudinantys tikrovės šešėliai! Ir kuo pakeisimi tuos vaizdinius, nunešančius mus anapus ankstesnių ribų, kur su trenksmu garma vanduo, į tylią vaikystės aukštumą, kur rami, dangų atspindinti gyvenimo upė dar tebetekėjo lygia lyguma link slenksčių?

Kartą, kažkur kalnuose, saulėtą vasaros vakarą priguliau ir netikėtai užsnūdau. Man prisisapnavo, kad prabudau kapinėse, o mane pažadino nuskardėjęs bokšto laikrodis, kuris mušė vienuolika. Ėmiau akimis ieškoti saulės ištuštėjusiame nakties danguje, kažkodėl manydamas, kad dabar Saulės užtemimas, kad Saulę slepia Mėnulio šešėlis. Visi kapai buvo atverti, o geležinės rūsio duris varstė nematomos rankos. Sienomis bėgo šešėliai, kurių niekas nemetė, o kiti tiesūs šešėliai žygiavo tiesiog oru. Tik vaikai pasiliko atviruose karstuose, o likusieji buvo tušti. Danguje kybojo stambiomis klostėmis sulankstytas tarsi tinklas pilkas, slegiantis rūkas. Kažkoks milžiniškas šešėlis timptelėjo tą tinklą žemyn ir jis kybojo vis žemiau, neišvengiamiau ir karščiau. Virš savęs išgirdau dundantį lavinų trenksmą, o po savimi pirmuosius žemės drebėjimo virpesius. Atrodė, kad du nepaliaujami bjaurūs garsai judino kapinių bažnytėlę, kilnodami ją, rungdamiesi tarpusavyje, o kartais veltui stengdamiesi harmoningai susilieti. Pilkas spindesys kartais šmėkštelėdavo languose, atverdamas sutekančius lydyto švino ir geležies srautus. Nusileidęs rūko tinklas ir drebanti žemė nuvijo mane į bažnyčią, prieš kurios vartus krūmuose nejudėdami tupėjo du vilkolakiai liepsnojančiomis akimis. Perėjau per bekūnius šešėlius, žyminčius išėjusius prieš šimtmečius.

Šešėliai supo altorių; jų širdys buvo sustingusios, tačiau krūtinės plakė ir virpėjo. Tik vienas numirėlis, ką tik palaidotas bažnyčioje, gulėjo ant savo pagalvėlių, jo krūtinė buvo rami, o veide švietė ramaus sapno šviesa. Įėjus gyvajam, jis prabudo ir liovėsi šypsotis. Jo sunkūs vokai sunkiai prasivėrė, tačiau akių viduje nebuvo, o suvirpėjusioje krūtinėje vietoje širdies buvo žaizda. Jis pakėlė maldai pasirengusias rankas, tačiau jos ėmė tįsti, atsiskyrė nuo kūno ir nukrito sudėtais delnais. Virš galvos bažnyčios skliaute pasirodė amžinybės ciferblatas; jame nebuvo skaičių ir rodyklių, nes jam pakako jo paties. Kažkieno juodas pirštas parodė aukštyn ir mirusieji bandė ciferblate įžiūrėti laiką.

Ir štai ant altoriaus nusileido aukštas kilnus atvaizdas, pilnas amžino skausmo, ir visi mirusieji paskelbė: „Kristau, ar Dievo nėra?“ Ir jis atsakė: “Dievo nėra“. Ir tada ne tik šmėklų krūtinės, bet visi jų kūnai raitėsi konvulsijose ir vienas po kito ėmė byrėti dėl baisaus virpėjimo. O Kristus tęsė: „Ėjau per pasaulius, pranikau į karštas žvaigždes ir kartu su Paukščiu taku skriejau per Visatos dykras, tačiau Dievo nėra. Leisdavausi iki giliausių pakraščių, kur siekia būties šešėlis, žvelgiau į bedugnę ir šaukiau: ‚Tėve, kur tu?‘ – tačiau tegirdėjau tik niekieno nevaldomą amžinybės gausmą. Mirguliuojanti gyvenimo vaivorykštė kabojo virš bedugnės, nuo jos ritosi ir žemyn kapsejo lašai. Tačiau vaivorykštę įžiebti gali tik saulė, o saulės nebuvo! Ieškojau across-universe: Jean-Paul Friedrich Richter dieviškosios akies bekraštėje Visatoje, tačiau Visata žvelgė į mane tuščia bedugne akiduobe. Amžinybė vėl ir vėl žiaumojo pati save, ji glūdėjo chaose, jame sėdami vis didesnę betvarkę. Ūbaukite, yrantys balsai, draskydami šešėlius: Jo nėra!“

Bespalviai šešėliai išsisklaidė tarsi rūkas per speigą dingsta padvelkus šiltam vėjo kvėptelėjimui; viskas aplink ištuštėjo. Ir tada į bažnyčią sugužėjo iš kapų prisikėlę vaikai, į kurios žvelgti buvo kančia. Jie krito prie aukštojo atvaizdo altoriuje kojų sakydami: „Jėzau, ar mes neturime tėvo?“ Ir jis atsakė, apsipildamas ašaromis: „Mes našlaičiai; mes visi be Tėvo“.

Veriantis spiegimas tapo dar aštresnis, virpančios bažnyčios sienos išsiskyrė, bažnyčia ir vaikai prasmego. Iš paskos ėmė leistis žemė ir saulė, o tada ir visas pasaulis nugarmėjo žemyn pro mus su visu savo neaprėpiamumu. Ir dabar Kristus stovėjo ant bekraščio pasaulio viršūnės ir žvelgė žemyn į tūkstančių saulių nusėtą Visatą, kuri panaši į rūdos šachtą, kurios amžinoje naktyje saulėmis buvo šachtininko lempos, o Paukščių takai sidabro gyslomis.

Kai Kristus pažvelgė į besispiečiančius pasaulius, į dangaus klajojančių ugnelių šokį, į plakančių širdžių raudono koralo saleles, kai jis pamatė, kaip vienas apgyvendintas pasaulis po kito meta savo šviesa užpildytas sielas, į tamsią jūrą tarsi jūrines bombas, išmėtančias bangose plaukiojančias ugnis, pakėlė žvilgsnį ir nukreipė jį į Nieką, į tuščią begalybę ir, būdamas pilnas Aukščiausiojo žmogaus prigimties, ištarė: „Sustingęs, nebylus Niekas! Šalta amžinoji būtinybė! Nemąstantis atsitiktinumas! Ar žinote, kas yra po jumis? Ir kada jūs sunaikinsite šį sutvertąjį pasaulį ir mane? Pasakyk, atsitiktinume, argi tu nežinai, kad, uraganu pralėkdamas žvaigždžių pūgą, užputi žvaigždžių ugnis, kad greta tavęs liaujasi žibėti žvaigždynų rasos lašai? Kaip giliai kiekvienas mūsų vienišas milžiniškame Visatos rūsy; greta manęs tik aš! Tėve, Tėve, kur tavo beribė krūtinė; galėčiau ant jos pailsėti! Ir jei kiekvienas aš yra paties tėvas ir sutvėrėjas, kodėl jisai negalėtų būti ir savosios mirties angelu?“

„Kas greta manęs? Dar vienas žmogus? O vargšas, mūsų trumpalaikiai gyvenimai tik gamtos atsidūsėjimas, tokio atodūsio aidas. Įgaubtas veidrodis teapšviečia spinduliais mūsų žemės mirusiųjų dulkių debesį; ir randatės jūs, neryškūs netvarūs atvaizdai. Pažvelk į bedugnę, virš kurios plaukia trumpalaikių dulkių debesys. Ūkai su pasauliais kyla nuo negyvos jūros ir taip formuojama ateitis; besileidžiantys rūkai tai dabartis. Ar ten atpažįsti ir savąją Žemę?“

Kristus žvelgė žemyn ir jo akys buvo sklidinos ašarų. Jis sakė: „Anksčiau buvau joje. Tada buvau laimingas, tada turėjau savo amžinąjį Tėvą. Nuo kalvų su džiaugsmu žvelgiau į beribį dangų, o mano sužeista krūtinė priglusdavo prie Jo raminančio vaizdo, ir skausmingai mirdamas dar galėjau ištarti: ‚Tėve, išlaisvink savo Sūnų iš jo kruvino apvalkalo, nunešk jį prie savosios Širdies!‘... Laimingi, nepaprastai laimingi Žemės gyventojai; jūs tebetikite Juo. Galbūt dabar teka jūsų saulė ir jūs puolate ant kelių su ašaromis, gėlėmis ir spindėdami, pamaldžiai iškeliate rankas ir kreipiatės į dangų: ‚Ir mane žinai, Begalinis, ir visas mano žaizdas žinai. Mano amžinajame gyvenime mane priimsi ir pagydysi tas žaizdas‘ ... Vargšai žmonės, po mirties niekas negydys jūsų žaizdų! Nelaimėlis, skaudama nugara gulantis ant žemės, tikėdamasis ryte prabusti pilnas tiesos, gerumo ir džiugesio, prabunda kunkuliuojančiame chaose, amžinojoje naktyje. Tyras neišaušta, neateina su gydančia ranka, neateina su begaliniu Tėvu. Mirtingasis, stovintis greta, melskis Jam, jei dar esi gyvas arba neteksi Jo amžiams!“

Kritau veidu į žemę, įsižiūrėdamas į ugnimis mirguliuojantį pasaulį, ir pamačiau aplink pasaulius susirangiusios amžinybės gyvatės žiedus. Žiedai ėmė kristi, Visata apkabinta jau dukart, triskart, tūkstantį kartų, pasauliai jau suspausti į tankų kamuolį; ir štai begalinė Bažnyčia, sudaužyta ir suplota, vėl virto kapinių bažnytėle; viskas tapo ankšta, niūru, baisu. Ir tada pakilo milžiniškas kūjis, kad išmuštų paskutinę valandą ir sudaužytų tai, kas liko iš pasaulio. Tačiau tą akimirką pabudau.

Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad mano siela vėl gali melstis Dievui; ir malda buvo džiaugsmas, ašaros ir tikėjimas. Kai atsistojau, saulė buvo jau žemai. Ji jau slėpėsi už brandžių, karštų raudona spalva varpų ir ramiai metė vakaro atspindį ant mėnulio, be žaros tekančio rytuose. Tarp dangaus ir žemės gyvavo linksmas laikinas pasaulis trumpais sparnais, o priešais jį ir priešais mane buvo beribis Tėvas. Aplink girdėjau raminančius gamtos garsus ir jie man priminė tolimą vakarinė varpų skambesį.


Žanas-Polis

Johanas Paulis Fridrichas Richteris (1763-1825) – vokiečių sentimentalistas ir romantikas, estetikas ir publicistas, satyrinių kūrinių autorius. Pseudonimu pasirinko suprancūzintus Jean-Paul Friedrich Richter savo vardus kaip pagarbą Žanui Žakui Ruso.

Gimė 1763 m. kovo 21 d. Bavarijos Wunsiedel‘yje kaimo vargonininko ir pastoriaus šeimoje. Jaunystę prabėgo skurdžiai, mokėsi Hogo gimnazijoje, nuo 1781 m. Leipcigo un-te, kurio nebaigė dėl lėšų stygiaus ir uždarbiavo privačiomis pamokomis. Literatūros ėmėsi tik norėdamas prisidurti pinigų pragyvenimui. Pirmus kūrinius parašė dar studentaudamas, tačiau jam būdingu kūriniu tapo „Labai patenkinto mokytojėlio Vuco gyvenimas“ (1790). Šlovė ateina po „Hespero“ (1795) – jo sentimentalizmas sužavi jo bendraamžes. Pasirodo ir „Zybenkezas“ (1796-97), kurio du herojai, sentimentaliai minkštas ir juokingai agresyvus, atspindi dvilypę autoriaus prigimtį. Kylantis populiarumas atkreipia Veimaro ratelio dėmesį ir jis pakviečiamas. Tačiau apsilankymas nesuartino jo su didžiaisiais poetais: Gėtė ir Šileris buvo malonūs, tačiau šalti talentingam rašytojui. Žanas-Polis atsisakė ir auklėti princus .

1797-1804 m. Žanas Polis išleido keletą mokslinių ir meninių kūrinių, baigė „Titaną“ (1800-03), kuriama pasakojama vokiečių princo, nežinojusio, kas jis yra, istorija. Pagrindinė knygos prasmė – protestas prieš „Sturm und Drang“, antitanizmas.

Tuo metu Žanas Polis, vedęs Berlyne, gyveno Bayreuth‘e. Jis parengė du mokslinius veikalus, išgarsinusius tiek pat, kiek ir meniniai kūriniai. Tai „Parengiamoji estetikos mokykla“ (1804), kurioje ypatingą svarbą turi skyriai apie jumorą, komiškąjį elementą ir pan. „Levana arba mokymas apie auklėjimą“ (1807) vertinga daugybe praktiko pastebėjimų.

Vėliau vėl ėmėsi publicistikos – būdamas nuoseklus demokratas kovojo už minties laisvę. Tuo pat metu ėmėsi ir daugelio smulkių jumoristinių apsakymų, kuriuose šmėkščioja fantastiniai motyvai, tokie būdingi vokiečių svajotojams. Prieš mirtį rengė raštų rinkinį, kuris pasirodė 1826-28 m.

1821 m. neteko sūnaus ir niekada neatsigavo po šio sukrėtimo. Apako 1824 m. ir mirė 1825 m. lapkričio 14 d.

Ž. P. Sartras. Šleikštulys
A. Kamiu filosofija
Iki dangų remiančių kalnų
Lietuvių literatūros tendencijos
Nyčė: Dievo mirties idėja
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs?
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Visa tiesa apie Duras
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Senovės istorikai
Vartiklio naujienos
Skaitiniai