Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą  

Apie autorių

Peppe Lanzetta (g. 1956 m.) - italų rašytojas, dramaturgas, režisierius, aktorius, kino scenarijų kūrėjas; ETI premijos laureatas (2004). Išleido romanus „Neapolio meksikietis“ (1994), „Pikaso birželis“ (2006) ir kt., apsakymų rinkinius „Mažojo Brunkso vaikinai“ (1993), „Sapnai“ (2001) ir kt. Šis apsakymas (Incendiami la vita) iš to paties pavadinimo apsakymų rinkinio (1996).

Džiazas manyje, visose porose, vaivorykštiniuose akių apvalkaluose.

Karnavalų kaukės ant parduotuvių sienų, viduje ir išorėje, - jas kabina, kad šį gyvenimą padarytų nors truputį linksmesniu, kad šis švininio pilkumo dangus neatrodytų toks sunkus.

Šventės per retai – štai ir tenka gudrauti, sugalvoti kažką nauja, uždegti, kaip sakoma, ugnį ir nuolat judėti, daruti nesąmones, įsivaizduoti, kad esi Monte-Karle ar Los-Vegase, - sėdi atsilošęs prie žaidimo automato ar ruletės.

Nemoku laukti. Nenoriu laukti, kol ateis vasara, kai bus šiltos dienos, jūra, jūros druska ant odos, meilės naktys. Aš išskrendu. Tiesiog dabar. Skrendu virš duobėto asfalto, virš autostradų ir pagrindinių magistralių.

Išskrendu, palikęs apačioje nusibodusius makaronus, vyną, kurį geriu užsimiršimui, raudoną šviesoforo šviesą, amžinai lėtinančią mano judėjimą. Skrendu. Virš nežinančių, kad moka skraidyti, virš tų, kurie niekada nepakils, niekada nepanors skristi. Ir laukia.

Kas. Ką. Kodėl. Kiek. Kada.

Noriu, kad mano gyvenime būtų daugiau ugnies, kad jis liepsnotų, kaip smilkalai ant medžio anglies gabalo, kaip Četo Beikerio¹⁾ solo, kaip manyje skambantis džiazas.

Mano delnuose lieka pelenai, nežinau, ką su jais daryti – pasidarau takelį, tarsi tai būtų kokainas, ir įkvepiu mano gyvenimo pelenus, kad daugiau apie jį negalvočiau.

Aš sudeginau savo gyvenimą – liūdesys ir pelenai suka ratus aplink. Rašau, mąstau, žvelgiu į dangų su viltimi, kad pasirodys saulė. Nekenčiu debesų, jų sunkio, jų tylėjimo. Paspaudžiu fantazijų akseleratoriaus pedalą – ir oplia!

Aš Malibu. Aš Sidnyje. Aš prie Luaros. Plaukiu garlaiviu. Juokiuos. Rūkau.

Man prieš akis vasara. Man prieš akis visas gyvenimas. Nenoriu kentėti. Nenoriu pauzių ir skausmų, ilgų apsistojimų ir nemalonių siurprizų. Noriu skristi. Ir kaip Ikaras sudeginti save. Tačiau skristi, būtinai skristi. Ir nereikia liūdėti. Nereikia laukti. Skristi. Lydint muzikos garsams, bi-bopo²⁾, fanko⁴⁾, Bi Bi Kingo³⁾ bliuzo ritmams. Neįtikėtiniems senojo Džeimso Brauno⁵⁾ ritmams.

Girdžiu didelį orkestrą, girdžiu, kaip muzikantai derina instrumentus. Tada pamatau jį. Stabteliu ir gėrėdamasis žiūriu į muzikantus. Suskamba pirmosios natos, ir išlenda saulė. Skrajoja smuikai ir altai, kontrabosai ir tiuba, blizga saksofonai; ir vėl ateina gegužė. Muzika, tu mane apimi, kilsteli, aš – akmens luitas, tu buldozeris, tu priverti juoktis iki nukritimo, ir aš užmirštu, kad laukiau karnavalo. Kad galėčiau apsivilkti karnavalinį kostiumą. Kad galėčiau slėpti veidą už kaukės. Kad galėčiau tapti kažkuo kitu. Nesvarbu kuo – juokdariu ar karaliumi.

Muzika, tu man apsukai galvą, ir aš, nesulaukęs karnavalo, tepuosi grimą. Mintyse maišau dažus: raudonus ir žydrus, oranžinius ir žalius. Puošiu savo kostiumą spalvotomis juostelėmis, mįslingais raštais, konfeti, virstu klounu, vaikystės Arlekinu, ir tyliai laukiu, kad kas nors papasakotų pasaką apie vilkus ir pilis, apie kaminkrėčius ir žavias miegančias gražuoles.

Tačiau visi liūdi ir tyli, girdisi, kaip pravažiuoja sunkvežimis, ūžia kavos arbatinukas, spragteli žiebtuvėlis – užsidegu eilinę cigaretę. Pakanka vieno žiebtuvėlio spragtelėjimo, kad uždegčiau šį gyvenimą, kad jame atsirastų energija, šviesa, spalva, svoris, ritmas, paslaptis. Ir, jei ne šiandien, padarysiu tai rytoj. Greičiausia, auštant.

Ir aš laukiu, kada išauš nauja diena. Žinoma, vakare tai atrodytų neįprastai, tai būtų tikra fantasmagorija. Tačiau man visiškai tiks ir rytas. Kai su dūmais išlėks visos mano baimės, abejonės, liūdesys, tulžis, smulkmeniškumas, banko sąskaitos, pasenusi mišrainė su nauju padažu, raukšlės ir sugrubusios rankos, knarkimas naktį, naktis, kurioje vis daugiau knarkimo ir vis mažiau meilės. O tada visi pro dūmus išvys ugnį, kuri ges lėtai, kaip gęsta šventiškas laužas vasarą, o aplink visi dainuos Batistos⁶⁾ dainas: „O tamsioji jūra, tamsioji jūra, tu tokia skaidri kaip ir aš...“

O tada, matyt, pulsiu bėgti ir šauksiu: „Aš sudeginau savo gyvenimą; mačiau, kaip jis dega, ir mačiau dūmus; aš mačiau...“

Aš mačiau tokius neįtikėtinus dalykus – tai buvo panašu į iliuziją, po velnių, koks tai buvo pasirodymas...

Mačiau, kaip mėnulis šoka tango, mačiau čigonus, kurie vėl buvo laimingi, Mocartas atėjo į mano namus vakarienės kartu su Če Gevara ir „Traffic“ ⁷⁾ vaikinais.

Mačiau iliuminacijomis tviskančius Brazilijos miestus, jų gyventojai džiugiai juokėsi, mačiau dieną, kuri tęsiasi amžinybę, degė tiek žibintų, tačiau naktis neatėjo, ir visąlaik buvo šviesu...

Mačiau Tirėno jūrą, nuklotą jazmino žiedais, Elzą Morantę⁸⁾ Pročidos¹¹⁾ kurorte, Perudžos⁹⁾ kalnų kelius, senovinį senį, pasakojantį pasakas, ir milijardus vaikiūkščių, kurie jo klausosi.

Tada pamačiau sapną ir prisijungiau prie jo.

Tada atėjo Dastinas Hofmanas¹²⁾ ir tarė man: „Sveikas. Kaip reikaliukai? Gal išlenkiam po mažą?“

Ir mes ėjome susiglaudę Sunseto bulvaru¹³⁾, o amerikietiška muzika užgožė mūsų girtą juoką.

Aš sudeginau savo gyvenimą. Liko sauja smulkių kišenėje, truputis plaukų ant galvos ir labai daug istorijų, kurias noriu papasakoti. Anksčiau, nei užkris naktis...

---

Paaiškinimai:

¹⁾ Četas Beikeris (Chesney Henry "Chet" Baker, Jr., 1929-1988) – amerikiečių džiazo muzikantas (gitara, fortepijonas, vokalas), modernaus džiazo ansamblio vadovas.

²⁾ Bi-bopas (angl. ) – džiazo atmaina, apibūdinama greitu tempu, intrumentiniu virtuoziškumu ir improvizacija, remiantis harmoninga struktūra ir melodingumu. Išsivystė 5 dešimtm. pradžioje, kai naują stilių ėmė naudoti jaunoji džiazmenų karta: Dizzy Gillespie, Charlie Parker, Bud Powell ir „Thelonious Monk“.

³⁾ B.B. King (g. 1925, Riley B. King) – garsus amerikiečių bliuzo atlikėjas (dainininkas ir muzikantas), vadintas bliuzo karaliumi. Išgarsėjo 6 dešimtm., pateikęs įspūdingą hitų sąrašą.

⁴⁾ Funk žanras - amerikiečių muzikos atmaina, kilusi 7 dešimtm., kai afroamerikiečiai muzikantai soul muziką, soul džiazą ir R&B¹¹⁾ sujungė į naujo stiliaus ritmišką muziką, pagal kurią galima šokti. Žodis „funk“ reiškia stiprų, neretai atstumiantį kvapą.Funk muzikoje akcentuojamas stiprus elektrinių bosinių gitarų ir būgnų ritmas fone. Jo pradžia siejama su Little Richard grupe, kurios kai kurie nariai 6-o dešimtm. pabaigoje prisijungė prie James Brown ir „Famous Flames“.
Funk muzika stipriai veikė disko ir afrobytų vystymąsi ir jos elementai buvo panaudojami hip-hope ir kituose muzikos žanruose. Padarė didelę įtaką go-go.

⁵⁾ Džeimsas Džozefas Braunas (1933-2006, James Joseph Brown) – amerikiečių dainininkas, vienas „fank“ ⁴⁾ stiliaus pradininkų, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. pop muzikantų, pripažintas dėl savo vokalo ir uždegančio šokio. 1955 m. su Sarah Byrd įkūrė grupę, kuri netrukus pasivadino „The Flames“ (Liepsnos), išgarsėjusią singlu „Please, Please, Please“ (1956). Paveikė afro-popmuziką: afrobytus, džudžu ir mbalax, sudarė pagrindą go-go muzikai. Turėjo begalę pravardžių: „Sekso mašina“, „Misteris Dinamitas“ ir kt.

⁶⁾ Lučio Batisti (1943-1998) - populiarus italų dainininkas ir dainų autorius.

⁷⁾ Traffic - britų roko grupė iš Birmingemo, kurią 7-o dešimtm. pabaigoje subūrė Stivas Vinvudas.

⁸⁾ Elza Morantė (1912-1985) – italų rašytoja.

⁹⁾ Perudža - Umbrijos (vidurio Italijoje, netoli Tiberio upės) sostinė, per 160 tūkst. gyv. Miestas garsus savo šokoladu; čia spalio mėn. rengiami šokolado festivaliai. Žinomas kaip meno centras, iš čia kilęs dailininkas Pietro Vannucci, vadinamas Perudžino, Rafaelio (1502-04 m. čia nutapiusio garsųjį Oddi altorių) mokytojas. Taip pat čia gyveno dailininkas Pinturicchio, architektas Galeazzo Alessi.

¹⁰⁾ Pročida - nedidelė sala Neapolio įlankoje, tarp Miseno iškyšulio ir Iskjos salos; apie 4 km² ir 10 tūkst. gyventojų. Elzos Morantės romano „L'isola di Arturo” (Artūro sala) (1957) veiksmas vyksta Pročidoje.

¹¹⁾ R&B (angl. rythmes & blues - ritmai ir bliuzai) – ritmenbliuzas, 5 dešimtm. kilusi afroamerikietiška muzikos atmaina. Vėliau 6 dešimtm.pradžioje, šis terminas naudotas bliuzo įrašams įvardinti, jam priskiriamas rokenrolo išvystymas, 8 dešimtm. R&B tampa soul ir funk⁴⁾ etikete. 9-me dešimtm. išsivystė naujas R&B stilius, vadinamas šiuolaikiniu R&B.

¹²⁾ Dastinas Hofmanas (Dustin Hoffman, g. 1937 m.) - JAV teatro ir kino aktorius ir režisierius. Pirmąkart dėmesį atkreipė pjesėje „Eh?“ Tačiau vėliau jo karjera nukrypo daugiau į kiną ir jis vaidino „Krameris prieš Kramerį“ (1979), „Tutsi“ (1982), „Lietaus žmogus“ (1988), „Uodega vizgina šunį“ (1997) ir kt. Kaip režisierius debiutavo „Kvartetu“ (2012).

¹³⁾ Sunset bulvaras, kurio ilgis apie 35 km, yra Los Andželo centre ir vakarinėje dalyje; jis prsideda nuo Figueroa gatvės ir kerta Holivudą, Beverly Hills ir t.t. iki susikirtimo su Ramiojo vandenyno šosė. Jame randasi senoji brolių Warner studija, įeinanti į JAV įžymių vietų registrą. Bulvaro dalis Sunset Strip, einanti per Valarinį Holivudą, yra naktinio gyvenimo centras.

Leonidas Barleta. Gėlė
Erlend Loe. Dopleris
Visa tiesa apie Duras
Pirmoji pasaulio šypsena
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Peteris Karvašas. Archimedas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Aldo Palaceski. Priešskausmis (futurizmo manifestas)
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
Adomas Mickevičius. Piligrimas
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Lietuvių literatūros tendencijos
Finn Skarderud. Nerimas
Žigmondas Moricas. Vainikas
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
J. Radičkovas. Medgręžis
Atlantida ir kt.
Skaitiniai
Vartiklis