Pirmasis Nobelio premijos laureatas:
Siuli Priudomas

Rene Francois Armand („Sully“) Prudhomme (1839-1907) – prancūzų poetas ir eseistas, pirmasis Nobelio premijos laureatas (1901).

Gimė 1839 m. kovo 16 d. Paryžiuje. Tėvas mirė jam tesant tik 2 m. amžiaus, šeimai teko keltis gyventi pas dėdę. pradžioje mokėsi inžinieriaus profesijos, tačiau vėliau persimetė į filosofiją, o dar vėliau pasuko į poeziją. Jis paskelbė, kad ketina sukurti mokslinę poeziją. Nuoširdus ir melancholiškas, siejamas su Parnaso mokykla, nors, tuo pat metu, jo kūryba lieka savita.

Priudomas Bonaparto licėjuje mokėsi matematikos ir klasikinių kalbų. Ruošėsi stoti į Politechninė mokyklą, tačiau akių negalavimas nutraukė jo mokslus. Kurį laiką dirbo Le-Krezo rajone „Schneider“ kompanijoje, o vėliau pradėjo teisės studijas notaro biure. Vakarais studijuoja filosofiją ir rašo eilėraščius. Studentų draugijos „Cenference La Bruyere“ palankus požiūris į jo eilėraščius paskatino jį literatūrinei karjerai.

Pirmame jo rinkinyje „Stances et Poemes“ (1865) buvo ir jo garsusis eilėraštis „Le vase brise“. Vėlesniuose rinkiniuose skamba meilės be atsako, mokslo ir religijos konflikto temos. 1870 m. buvo sukrėstas, kai per keliolika dienų mirė motina, dėdė ir teta. Prancūzų-prūsų karas, kuriame aktyviai dalyvavo ir kurį atspindėjo „Impressions de la guere“ (1872) ir „La France“ (1874), galutinai palaužė jo sveikatą. Jis buvo ir Dreifuso šalininku.

Laikui bėgant nuo sentimentalaus stiliaus pasuko kryptimi, jungiančiu filosofinius ir mokslinius aspektus. Filosofija išreikšta poemoje „La Justice“ (1878), kuriame skamba mintis, kad teisingumo reikia ieškoti ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus sieloje, ir poemoje „Le Bonheur“ (1888), teigiančioje, kad laimė pasiekiama smalsumu, moksle, labdaroje. Į Prancūzijos akademiją priimtas 1881 m. 1895 m. pagerbtas „Legion d’honneur” ševaljė titulu.

Galiausiai ėmėsi rašyti esė estetikos ir filosofijos temomis. Jis paskelbė žinomas esė „L'Expression dans les beaux-arts“ (1884) ir „Réflexions sur l'art des vers“ (1892), straipsnių serija apie B. Paskalį (1890) ir straipsnį apie laisvą valią (1906), kur padarė išvadą, kad laisva valia glūdi gamtoje, todėl yra pateisinama. Straipsnių rinkinyje „Poetiniame testamente“ (1900) gynė klasikinį eiliavimą, pasisakė pieš „baltas“ eiles, kritikavo simbolistus ir dekadentus.

Nobelio premijos paskyrimas (1901) už „iškilius literatūrinius pasiekimus, ypač didelį idealizmą, meninį tobulumą, o taip pat neįprastą dvasingumą ir talento derinimą, ką liudija jo knygos“ buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Buvo tikimasi, kad pirmoji premija bus paskirta didesniam talentui, o labiausiai tikėtinu kandidatu buvo laikomas L. Tolstojus. Grupė švedų rašytojų (kartus u būsima Nobelio premijos laureate Selma Lagerliofe) paskelbė atvirą protesto laišką. Toks komiteto sprendimas sukėlė ir paties Prodhomme kritiką, kurios jis nebuvo užsitarnavęs. Iš Nobelio premijos lėšų Priudomas įsteigė literatūrinę premiją jauniems poetams.

Sveikata vis labiau šlijo, jis buvo paralyžuotas ir buvo priverstas gultis į ligoninę. Netikėtai jis mirė 1907 m. rugsėjo 6 d., palaidotas Paryžiaus Pere-Lachaise kapinėse. Kadaise gerbtas tiek literatūriniuose, tiek akademiniame sluoksniuose, dabar mažai žinomas, netgi Prancūzijoje.

Skaitykite įžangą Aristofano pasakėčių vertimui (prancūzų kalba)     >>>>

Žanas Polis Sartras
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Žanas Polis Sartras: Vieni du su milžine
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Maksimalistinis vertėjo manifestas
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas Mūsų universalioji civilizacija
Tomas Manas. Prisiminimai
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
A. Kamiu ir jo filosofija
Vartiklio naujienos
Skaitiniai