Antuanas de Sent Egziuperi

Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery, 1900-1944) – prancūzų lakūnas, Antuanas de Sent Egziuperi poetas ir rašytojas, išgarsėjęs „Mažuoju princu“.

Gimė 1900 m. birželio 29 d. Lione senoje dvarininkų giminėje. 4 m. amžiaus neteko tėvo ir jį auklėjo motina. 1908 m. įstojo į į Šv. Bartolomėjaus mokyklą, o vėliau su broliu iki 1914 m. mokėsi jėzuitų koledže Manse. Vėliau mokėsi Friburo (Šveicarija) marinistų koledže, ruošdamasis stoti į Jūrų akademiją, tačiau neišlaikė baigiamųjų egzaminų. Jis ėmė studijuoti „Ecole des Beaux-Arts“, tačiau jos nebaigė.

1921 m. buvo pašauktas į armiją ir užsirašė į Strasbūro 2-ąjį puolamosios aviacijos pulką (1912 m. jis buvo pirmąkart skridęs lėktuvu, kurį pilotavo garsusis G. Vroblevskis). Ten netrukus pavyksta išlaikyti civilinio lakūno egzaminą. Jis perkeliamas į Maroką, kur įgauna karo lakūno statusą. 1922 m. spalį paskiriamas į 34 aviacijos pulką prie Paryžiaus. 1923 m. patiria pirmąją savo avariją, kurios metu patiria galvos smegenų traumą, todėl kovo mėn. jį atleidžia.

Įsikuria Paryžiuje, užsiimdamas rašymu (jo pirmasis kūrinis – novelė „Aviatorius“), tačiau pradžioje neturi pasisekimo. Tenka imtis bet kokio darbo: pardavinėti automobilius, dirbti knygyne. Ir tik 1926 m. randa pašaukimą – ima dirbti aviapašto kompanijoje, gabenančioje paštą į Afrikos šiaurinę pakrantę. Spalio 19 d. jį paskiria Capy Juby tarpstotės (prie pat Saharos) viršininku. Čia jis ima rašyti savo pirmąjį kūrinį “Pašto pietinis” (Courrier sud).

1929 m. grįžta į Prancūziją, kur įstoja į jūrų aviacijos kursus Breste. Vėliau išvyksta į Pietų Ameriką, kur rašo „Nakties skrydį“, už kurį gauna „Femina“ premiją. Grįžęs į Prancūziją toliau skraido įvairiose aviakompanijose. 1931 m. vedė dukart našle tapusią Consuelo Suncin, grafienę, rašytoją ir menininkę, turėjusią bohemišką dvasią bei „gyvatės liežuvį“. Egziuperi daugelį kartų ją palikdavo ir vėl grįždavo. Vos nežūva bandydamas naują hidroplaną. 1935 m. aplanko TSRS ir savo įspūdžius aprašo 5-se apybraižose, kuriose bando apmąstyti stalinizmo fenomeną.

Įsigyja savo nuosavą lėktuvą ir 1935 m. gruodį bando pasiekti rekordą, skrisdamas Paryžius-Saigonas, tačiau patiria avariją Libijoje ir jį su pirmuoju mechaniku, mirštančius iš troškulio, išgelbsti beduinai. 1936 m. pagal sutartį su laikraščiu vyksta į Ispaniją, kur vyksta pilietinis karas, ir iš ten siunčia reportažus. Laimėjo Little Prince of Egziuperi keletą literatūrinių premijų.

1938 m. nuskrenda į Niujorką, kur ima rengti filosofinių memuarų knygą „Žmonių planeta“. Vasario 16 d. pradeda skrydį Niujorkas – Ugnies žemė, tačiau patiria sunkią avariją Gvatemaloje, po kurios tenka ilgai gydytis Niujorke, o vėliau Prancūzijoje.

1939 m. rugsėjo 4 d., kitą dieną po Vokietijos karo prieš Prancūziją paskelbimo, atvyksta į mobilizacijos punktą. Paskiriamas į tolimosios žvalgybos dalinį. Tai buvo atsakas į draugų bandymus atkalbėti nuo karinės tarnybos. Jis rašė: „Privalau dalyvauti šiame kare. Grėsmė viskam, ką myliu. Provanse, kai dega miškas, visi, kas tik nėra niekšu, griebia kibirus ir kastuvus. Noriu kautis, tam mane verčia meilė ir mano vidinė religija. Negaliu likti nuošaly“.

Atliko kelis žvalgybinius skrydžius, o vėliau, jau po Prancūzijos pralaimėjimo 1941 m. birželį, išvyko į JAV, kur atsiėmė prieš metus skirtą premiją už „Vėjas, smėlis ir žvaigždės“. Gyvendamas Niujorke toliau rašė, tame tarpe parašė ir iliustravo “Mažąjį princą” (1942). 1943 m. balandį grįžo į tėvynę ir įstojo į „Kovojančios Prancūzijos“ aviaciją ir per vargus pasiekė, kad būtų paskirtis į kovinį dalinį.

1944 m. liepos 31 d. dingo oro žvalgybos užduoties metu, skrisdamas iš Korsikos į kontinentinę Prancūziją,kad surinktų informaciją apie vokiečių kariuomenės judėjimą Ronos upės slėnyje. Spėta, kad jo lėktuvas nukrito dėl techninių priežasčių. Dar buvo iškelta versija, kad lakūnas nusižudė. 2000 m. narai prie Marselio rado jo lėktuvo nuolaužas, tačiau avarijos priežastis nepaaiškėjo. Tačiau tik 2008 m. vokiečių pilotas prisipažino, kad tą dieną patruliavo toje teritorijoje ir atidengė kulkosvaidžių ugnį į pastebėtą dvimotorį lėktuvą, kuris nukrito į vandenį, o parašiutu niekas neiššoko. Pilotą pusę amžiaus kankino įtarimai, kad jis nužudė savo mėgstamiausių vaikystės knygų autorių.

Pagerbimai

Tamsusis Volė Šojinka
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Nobelio premijos laureatai
Pranašiškas Aldous Huxley
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Pirmasis Nobelio premijos laureatas: Siuli Priudomas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Maksimalistinis vertėjo manifestas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Žanas Polis Sartras
A. Kamiu ir jo filosofija
Džalal ad-Din Rumi
Vartiklio naujienos
Skaitiniai