Trumpa 19 a. norvegų literatūros apžvalga

Norvegijoje apsakymas, kaip žanras, pasirodė vėlai, tik apie 1820-uosius, ir yra susijęs su M. Hansenu (1794-1842), kuriam pavyzdžiu buvo romantiniai vokiečių kūriniai: pasakojimai apie riterius ir siaubų romanai. Tačiau Hansenas į literatūrą įtraukė ir norvegų valstietį. Tačiau jo naivios (nors ir gausios) novelės dabar įdomios tik istoriniu požiūriu. Bjornstjernė Bjornsonas

Su B. Bjornsonu susijęs naujas norvegų novelės vystymosi etapas. Romantinius Hanseno, rašiusio knyginiu stiliumi, veikėjus pakeitė pilnaverčiai, paimti iš gyvenimo žmonės. Susižavėjęs herojiškų senovės sagų pasauliu ir liaudies pasakų stebuklinga erdve, B. Bjornsonas norvegų valstiečiuose pamatė ne anemiškus vokiškų romantiškų pasakojimų veikėjų šešėlius, o sagų didvyrių palikuonis. Jo veikėjai – gyvi žmonės su savo žmogiškomis silpnybėmis ir dorybėmis, besielgiantys natūraliai, kalbantys paprasta „žmogiška“ kalba. Tokie „Siunevė iš saulės slėnio“ (1857, Synnove Solbakken) Turbjornas, Siunevė, Asladas; toks Arnė iš „Arnė“ (1859) bei Eivenas iš „Linksmojo vaikino“ (1860) ir kt.

Tačiau ir valstietiškų apsakymų bei apysakų veikėjai neišvengė tam tikros idealizacijos, ypač valstietiška aplinka, kurioje neatspindėti aštrūs 19 a. socialiniai konfliktai. B. Bjornsonas perteikia tik blogų ir gerų, sąžiningų ir sukčių žmonių susidūrimus. Vis tik jo valstietiški kūriniai nemažai įtakojo norvegų kultūros (ir kalbos – tuo metu, pvz., teatre vyravo daniškas tarimas) vystymąsi ir turėjo politinį poveikį, parodęs valstiečius kaip pilnaverčius visuomenės narius.

Norvegų literatūra ypač suklestėjo paskutinį 19 a. ketvirtį. A. Kielandas pradėjo kritinio realizmo periodą – ir vis dažniau sutinkama aštri visuomenės kritika. Literatūroje vyrauja socialinės problemos. Tačiau iškyla norvegiško natūralizmo atstovai: A. Skram (1846-1905) ir dalinai A. Garborgas (1851-1924). Trumpą romantizmo atgimimą įkūnija S. Obstfelderis (1866-1900). Tačiau ryškiausiai pasireiškė K. Hamsunas, kurio svarbiausios novelės pasirodė 1897 m. (rinkinys „Siesta“).

20 a. literatūros temas galima trumpai apibūdinti „žmogus ir visuomenė“. 7-me dešimtm. vyko rašytojų kartų kaita. Atėjo nauji vardai, visi jie skirtingi, tačiau daugiausia tai radikaliai nusiteikęs jaunimas, ne tiek siekiantis išreikšti savo individualumą, kiek politines pažiūras. Tačiau tai jau atskira tema…


Bjornstjernė Bjornsonas (Bjornstjerne Martinius Bjornson, 1832-1910) – norvegų rašytojas, dramaturgas, norvegų tautinio himno („Taip, mes mylim šį kraštą...“) autorius, Nobelio premijos laureatas (1903). Jis pats buvo vienu pirmųjų Nobelio komiteto narių. 1874 m. nusipirko Solestado sodybą Gudbrando slėnyje, tapusią dvasiniu Norvegijos centru. Kūryboje atstovavo norvegų valstietiškąją demokratiją ir liberaliosios Pažangos partijos (Venstre) politinius siekius. Jis buvo kairiųjų pažiūrų, dėl ko buvo kaltinamas valstybės išdavimu, todėl kurį laiką slėpėsi Vokietijoje Romantizmą laikė svetimą tikrovei. Pirmuoju valstietiškos tematikos romanu buvo „Synnove Solbakken“ (1857). Vėlesniais metais pakrypo ir į žurnalistiką ir Europos laikraščiuose paskelbė šimtus straipsnių. Jo dramos: „Virš mūsų jėgų“ (1883-95), „Bankrotas“ (1875), „Pirštinė” (1883) ir kt.; romanai: „Vėliavos mieste ir uoste“ (1884), „Dievo keliu“ (1889), „Žvejė” (1868) ir kt., bei daugybė apsakymų.

B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos

Kai Aslaugai atėjo laikas tekėti, Husebiu dingo ramybė, nes šauniausi vaikinai vos ne kiekvieną naktį mušėsi ir daužė vienas kitą. Blogiausia buvo šeštadienio naktį; ir senasis Knutas Husebiu gulė miegoti su odinėmis kelnėmis, prie lovos pasistatydamas beržinį vėzdą.

„Aš mergą užauginau, man ją ir saugoti“, - sakė Husebiu vienkiemio šeimininkas.

Turas Nesetas viso labo tebuvo žemės nuomininko sūnus. Tačiau žmonės kalbėjo, kad jis tai ir vaikščiojo pas šeimininko dukterį. Kalbėjo, kad senajam Knutui tai buvo ne prie širdies, bet jis ne perdaug stipriai tikėjo kalboms, nes „niekada jo ten nematė“. Žmonės šaipėsi ir manė, kad jei seniokas savo namuose pašmirinėtų po kampus, o ne plepėtų su esančiais kieme, tai būtinai aptiktų Turą.

Atėjo pavasaris; ir Ausluga išvyko ganyti galvijų į tolimesnę ganyklą kalnuose. Slėnyje tvyrojo karšta diena, o nuo kalnų dvelkė vėsa, ten skambčiojo varpeliai, lojo sarginis šuo. Aslauga ūkavo ir pūtė į ragą, vaikštinėdamas po kalnų šlaitus, - ir vaikinams, dirbantiems laukuose apačioje, maudė širdį. Jau pirmąjį šeštadienio vakarą jie lenktyniaudami puolė aukštyn į ganyklą, tačiau dar greičiau čiuožė iš ten, nes už trobelės durų stovėjo toks dručkis, kiekvieną sutikdamas taip, kad tas išlėkdavo kūlvirsčias ir visiems laikams įsimindavo pavymui pasakytus žodžius: „Dar kartą lysi, dar smarkiau gausi“. Kaip besvarstysi, tačiau visoje apylinkėje tik vienas vyriokas turėjo tokį kumštį, tad, išeina, vaikinus juo vaišino ne kas kitas, o Turas Nesetas. Ir visi turtingų šeimininkų sūneliai mane, kad netinka nuomininko sūnui, tarsi kokiam ožiui, badyti ir iš kojų versti kas papuola.

Taip pamanė ir senasis Knutas, kai apie tai išgirdo. Ir dar jis pagalvojo, kad jei neatsiras nė vieno, kas aplaužytų ožiui ragus, tai jis sūnumis pats imsis to. Tiesa, Knutas jau pradėjo senti, visgi jam buvo apie 60-mt, tačiau vis tik kartais mėgo susiimti su vyresniuoju sūnumi, kai šventėje pasidarydavo nuobodu.

Į ganyklą vedė tik vienas kelias – tiesiai per Knuto Husebiu kiemą. Kitą šeštadienį vakare Turas susiruošė į kelią, tačiau kai jis ant pirštų galų sliūkino per kiemą, prie daržinės kažkas jį sugriebė už atlapų. „Ko tau reikia?” – paklausė Turas ir taip tėškė nepažįstamąjį ant žemės, kad to net kaulai sutraškėjo. „Dabar ir sužinosi“, - ištarė kažkas kitas už nugaros ir užtvojo Turui per pakaušį. „O štai tau ir nuo trečiojo!“ – tarė trečiasis, Knutas, ir vožtelėjo Turui į krūtinę.

Grumtynėse Turas pasirodė esąs stipresnis. Jis buvo lankstus kaip ievos šaka ir lupo taip, kad buvo karšta. Tik susiruošia jam užtvoti, jis išsisuka ir pats mosteli neprašaudamas. Vis tik jį apkūlė neblogai, tačiau senasis Knutas ne kartą vėliau sakė, kad jam dar nebuvo tekę susikibti su už Turą stipresniu vaikinu. Mušėsi jie iki kraujų, o tada seniokas sušuko: „Sustokit!” – ir pasakė Turui: „Jei kitą šeštadienį prasibrausi pro seną vilką ir jo vilkiukus iš Husebiu, merga bus tavo”.

Turas šiaip ne taip pasiekė namus ir prigulė. Kalbos apie muštynes pasklido po kaimą ir kiekvienas sakė: „O ko jis nosį kišo?“

Ir tik vienas žmogus taip nesakė – pati Aslauga. Ji labai laukė Turo tą šeštadienio vakarą, o kai išgirdo, kaip baigėsi jo reikalai su tėvu, pravirko ir sau pažadėjo sau: „Jei nebus Turas mano, nebus man laimės šiame pasaulyje”.

Prasivoliojo Turas visa sekmadienį, o ir pirmadienį vis dar neįstengė atsistoti. Atėjo antradienis, - ir diena išaušo tokia puiki. Naktį nulijo lietus, drėgnas kalnas žaliavo, langas buvo atvertas, į namą sklido lapijos kvapas, kalnuose skimbčiojo varpeliai ir kažkas ūkavo… Nebūtų motinos namuose, Turas būtų užbliovęs.

Atėjo trečiadienis, o jis vis dar tebegulėjo. Ketvirtadienį jis sunerimo, ar pajėgs atsikelti iki šeštadienio, tačiau penktadienį jau buvo ant kojų. Jis prisiminė senojo Knuto žodžius: „Jei kitą šeštadienį prasibrausi pro seną vilką ir jo vilkiukus iš Husebiu, merga bus tavo”. Ir ėmė žvilgčioti į viršų, į kalną. „Na, nebent dar kailį iškarš. Blogiau nebus“, - pagalvojo Turas.

Į ganyklą, kaip sakyta, vedė vienintelis kelias. Tačiau ją pasiekti buvo galima ir ne keliu. Išplaukus valtimi, aplenkus iškyšulį ir prisišvartavus iš kitos kalno pusės, belieka tik užsiropšti aukštyn. Tačiau taip sakant, statumas ten toks, kad ir kalnų ožka vargais užsikeberiokščia, o jai tai kalnai ne naujiena.

Atėjo šeštadienis, ir Turas visa dieną praleido lauke… Na ir dienelė pasitaikė! Saulė švietė, kalnuose nuolat ūkavo, o dar taip viliojančiai! Kai ėmė temti, Turas vis dar sėdėjo ant slenksčio. Rūkas ėmė kloti kalno šlaitus. Turas pažvelgė į ten: ten buvo visai tylu. Jis pažvelgė į Husebiu... tada įstūmė valtį į vandenį ir nuplaukė palei iškyšulį.

Aslauga jau užbaigė dienos darbus. Ji pagalvojo, kad Turas nesugebės ateiti šį vakarą, užtat atsivilks kiti, tai nuo grandinės paleido šunį ir išėjo, nieko niekam nepasakiusi. Ji išsirinko vietelę, kad galėtų žiūrėti į slėnį, tačiau pakilo rūkas, ir Aslaugai nieko nesimatė. Pati nežinodama kodėl, ji nuėjo į kitą pusę, atsisėdo ir ėmė žiūrėti į įlanką. Ir dūšioje tapo ramu, nes buvo galima be galo žvelgti į vandens platybę.

Ir tada jai užsimanė uždainuoti. Ji užtraukė liūdną dainą; ir daina toli sklido nakties tyloje. Aslauga užsivedė ir, baigusi pirmą kupletą, jį pakartojo. Staiga jai pasivaideno, kad kažkas iš apačios jai atsako ta pačia daina. „Viešpatie, čia dar kas?“ – susimąstė Aslauga. Ji įsitvėrė į ploną berželį ir pasilenkė virš skardžio. Įlankoje buvo tylu, ji net nesuvirpėjo. Paukštis, ir tas nepraskrido. Aslauga atsisėdo ir vėl uždainavo. Jai atsiliepė, ir balsas buvo arčiau, nei pirmą kartą. „Ne kitaip, ten kažkas yra!“ – pagalvojo Aslauga, pašoko ir vėl pasilenkė virš skardžio. Ir tada prie pat kranto ji įžvelgė valtį. Iš tokio aukščio ji atrodė ne didesnė už kriauklelę. Aslauga perkėlė žvilgsnį aukščiau ir pamatė raudoną kepuraitę ant žmogaus, kuris ropštėsi aukštyn pliku skardžiu. „Viešpatie, kas gi tai?“ – paklausė save Aslauga, paleido berželį ir atšoko atgal. Ji nedrįso atsakyti sau, nors jau žinojo, kas jis. Ji kripo kniūpščia ant žolės ir įsikibo į ją rankomis, tarsi jai neleistina nesilaikyti. Šaknys pasidavė. Aslauga šūktelėjo ir įsikibo dar smarkiau, melsdama visagalio padėti Turui. Tačiau čia pat ji pagalvojo, kad Turas gundo aukščiausiąjį ir, taigi, negali sulaukti jo pagalbos. „Tik vieną vienintelį kartą, - meldė ji, - tik šįkart padėk jam!“ Ir Aslauga apkabino šunį, tarsi tai būtų Turas, kurį ji privalėjo išlaikyti, - ir nusirito kartu su juo per pievelę, o jai pasirodė, kad tam nebus galo.

Tačiau tada šuo ištrūko. „Au, au!“ - ėmė loti ir vizginti uodega. „Au, au!“ – sakė jis Aslaugei ir uždėjo priekines letenas ant jos. Ir vėl: „Au, au!“. Iš štai raudona kepurė pasirodė virš skardžio.... Ir Turas jau guli Aslaugos glėbyje.

Taip jis pragulėjo visą minutę; ir jie neįstengė nė žodžio ištarti. O ir tame, ką veliau jie sakė, nedaug buvo prasmės.

Tačiau senasis Knutas Husabiu, viską išsiaiškinęs, tarė visai ne beprasmį žodį. Trinktelėjo kumščiu į stalą nuskardant per visą namą: „Bernas vertas, tegu ima mergą!”

Skaitiniai, poezija
Erlend Loe. Dopleris
Tamsusis Volė Šojinka
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
Pirmasis nobelistas: Siuli Priudomas
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Tukaramas. Gimęs šudra
A. Kamiu ir jo filosofija
Riiti Jokomicu: Musė
Žanas Polis Sartras
Vartiklis