A. De Saint-Exupery. Mažasis princas

Leonui Vertui

Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus – mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos. Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.)
Tad taisau paskyrimą:

Leonui Vertui,
kai jis buvo mažas berniukas

I

Rijanti smauglys Kartą, kai man buvo šešeri, knygoje apie pirmykščią girią, pavadintoje Šiaip pasakojimai, pamačiau nuostabų paveikslėlį. Ten buvo nupieštas smauglys, ryjantis kažkokį žvėrį. Štai to piešinio kopija.

Knygoje buvo parašyta: „Smaugliai praryja visą savo auką nekramtydami, užtat jie negali nė krustelėti ir pusę metų miega ją virškindami“.

Tada daug mąsčiau apie džiunglių nuotykius ir galiausiai spalvotu pieštuku man pavyko nupaišyti savo pirmąjį piešinį. Piešinį numeris 1. Jis atrodė taip:
Dramblį prarijęs smauglys

Savo šedevrą parodžiau suaugusiems žmonėms ir paklausiau, ar jiems mano piešinys baisus.

Jie atsakė:
– Kodėl skrybėlė turėtų būti baisi?

Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti. Mano piešinys numeris 2 atrodė taip:
Dramblį prarijęs smauglys

Suaugusieji man patarė nepiešti smauglių nei iš išorės, nei iš vidaus, o verčiau domėtis geografija, istorija, aritmetika ir gramatika. Todėl būdamas šešerių atsisakiau puikios dailininko karjeros. Patyręs nesėkmę su piešiniais numeris 1 ir numeris 2, labai nusiminiau. Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti...

Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį. Ir geografija man iš tikrųjų labai pravertė. Aš įstengdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai labai naudinga, jei pasiklysti naktį.

Per savo gyvenimą man teko be galo daug bendrauti su begale rimtų žmonių. Aš ilgai gyvenau tarp suaugusiųjų. Prisižiūrėjau į juos iš labai arti, bet mano nuomonė apie juos ne kaži kiek pagerėjo.

Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia. Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė“. Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi...

II

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo pasišnekėti iš širdies, kol prieš šešerius metus Sacharos dykumoje įvyko avarija. Kažkas sulūžo mano lėktuvo variklyje. Su manimi nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, ir aš nusprendžiau pamėginti jį sutaisyti pats, nors manęs laukė sunkus darbas. Man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Geriamojo vandens turėjau vos vienai savaitei.

Pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamos vietos. Jaučiausi vienišesnis nei viduryje vandenyno ant plausto plūduriuojantis jūreivis, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo. Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai auštant mane pažadino keistas plonytis balselis. Jis tarė:
– Prašau... nupiešk man avelę.
– Ką?
– Nupiešk man avelę...

Pašokau, tarsi į mane būtų trenkęs žaibas. Pasitryniau akis. Gerai apsižvalgiau aplink. Ir pamačiau mane rimtai stebintį nepaprastą mažą berniuką. Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti. Mano piešinys, žinoma, žavumu nė kiek neprilygsta modeliui. Tačiau aš nekaltas. Kai buvau šešerių, suaugusieji man atmušė bet kokį norą tapti dailininku, ir aš nieko daugiau neišmokau piešti, tik smauglius iš vidaus ir iš išorės.

Tad išpūtęs iš nuostabos akis žiūrėjau į netikėtą vaiduoklį. Nepamirškit, kad buvau atsidūręs už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Tačiau mano mažylis neatrodė nei išklydęs iš kelio, nei mirtinai pavargęs, nei mirštantis iš alkio, troškulio ar baimės. Ir nė kiek nebuvo panašus į vaiką, pasiklydusį dykumos viduryje, už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos.

Galop atgavęs žadą paklausiau:
– Bet... ką tu čia veiki?

Ir tada jis vėl tyliai, bet labai rimtai pakartojo:
– Prašau... nupiešk man avelę.

Kai viskas taip paslaptinga ir stulbinama, nedrįsti spyriotis. Nors ir kaip man tai atrodė kvaila čia, už tūkstančio mylių nuo gyvenamųjų vietovių ir per plauką nuo mirties, išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį. Bet staiga prisiminęs, kad mokykloje man daugiausia teko mokytis geografijos, istorijos, aritmetikos ir gramatikos, mažyliui atsikirtau (net piktokai), kad nemoku piešti. Jis atsakė:
– Nesvarbu. Nupiešk man avelę.

Kadangi niekad nebuvau piešęs jokios avelės, nupiešiau jam vieną iš dviejų piešinėlių, kurie man išeidavo: smauglį iš išorės. Ir labai nustebau, kai mažylis sušuko:
– Ne! Ne! Nenoriu dramblio smauglyje! Smauglys labai pavojingas, o dramblys labai gremėzdiškas. Ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža. Aš noriu avelės. Nupiešk man avelę.

Ir aš nupiešiau.
Avis

A. de Egziuperi „Mažasis princas“ nesuteikia žinių apie dangaus mechaniką, tačiau sužadina tam tikras mintis.

Toks humaniškas ateivis mūsų planetoje nebuvo pasirodęs nuo Voltero laikų, tačiau jei jo Mikromegas buvo priverstas gyventi kosmoso platybėse, nes Žemė jam per maža, tai Mažajam princui per patį karo įkarštį joje irgi nebuvo vietos. Net pasakoje… Ir tai ko gero pirmoji pasaka pasaulyje, kurioje pasinaudojama kosmonautika, asteroidais ir tarpplanetiniais skrydžiais. Juk Mažasis princas prieš atvykdamas į Žemę aplankė 6-is asteroidus, kuriuose gyveno keisti suaugusieji: garbėtroška, kuris girdėjo tik pagyrimus; karalius, manęs, kad valdo žvaigždes; girtuoklis, gėręs, kad užsimirštų, kad jis girtuoklis ir t.t.

Stebina, kaip Egziuperi žaidė masteliais. Jo pirmosios knygos parašytos tarsi pirmųjų „Vostok“ laikų kosmonautų. Apačioje milžiniška planeta, iš dalies panirus į naktį, beribiai negyvenami smėlynai ir beribis tuščias vandenynas. Aparatas dar nepatikimas, radijo ryšio dažnai nėra, niekas nepadės avarijos atveju. Ir žmonės stoikiškai pakelia išbandymą vienatve, susiduria su avarijomis kylant ir leidžiantis, priešinasi stichijoms ir technikos nesklandumams. Ir štai „Mažajame prince“ Egziuperi planetų dydį sumažino iki pasakiško mikrolygio, - ir vėl į mintį braunasi kosmonautai, ne kartą sušukę: „Kokia mažytė Žemė!“

Ir tuo pačiu šis pasakiškas pasaulis organiškai persipina su tikruoju – Mažojo princo asteroidas turi numerį kataloge („tai buvo smulkutis, tačiau jaukus asteroidas B-612“), lakūnas taiso lėktuvą, nekreipdamas dėmesio į pasakišką personažą ir jo pasakiškas keliavimo priemones, o knyga kimšte prikimšta aukštosios filosofijos, kurią iškart išsitampė į aforizmus.

Na taip, - aforizmai. Net neskaitę Egziuperi, tikriausiai girdėjo: „Atsikėlė ryte, nusiprausė, susitvarkė – ir iškart sutvarkė planetą“. Ekologai tai paskelbė savo devizu! „Žmonės užmiršo tą tiesą, - pasakė Lapinas, - tačiau tu neužmiršk: tu visad atsakai už tuos, kuriuos prijaukinai. Tu atsakai už savo rožę“. Beje, apie Lapiną. Tai visai ne mūsų įprastas miškų lapinas. Fenekas – smulki didžiaausė Sacharos laputė. Ji nuostabi. Egziuperi kažkaip kartą nusprendė dykumoje pažiūrėti, ką laputė veikia naktimis ir nuėjo jos pėdsakais. Fenekas ėdė sraiges. Tačiau nesuėsdavo visų, o dalį palikdavo „veislei“. Tuo ji tuo pačiu sužavėjo (vėlgi su Egziuperi pagalba) tuos pačius ekologus. Ir štai Tunise fenekas iš plakatų moko „kas yra gerai ir kas yra blogai“.

Galbūt po 50 ar 100 m. žmonės Egziuperi gyvenimą ir likimą pamirš; galbūt ir jo „aeroromanai“ išeis iš mados (bet jie jau ir dabar išėjo), tas pasaulis liks tik knygose, jis nesuprantamas, kaip kad klajokliško gyvenimo romantika ar priverstinis nusileidimas jaudina ne daugiau nei „tačkos“ sugedimas ant Žaliojo tilto Vilniuje. Tačiau Mažasis princas išliks, nes jis nemirtingas.

Yra asteroidas 2578 Egziuperi; asteroido „45 Eugenia“ palydovas 2003 m. pavadintas „Mažuoju princu“. O asteroidui 46610  2002 m. suteiktas „Besixdouze“ pavadinimas (kažkokia Hexadecimal ir prancūziško B-612 pavadinimo simbiozė).

Mažylis atidžiai pažiūrėjo, paskui tarė:
– Ne! Šita jau labai serga. Nupiešk kitą.

Ir aš nupiešiau.
Avis

Mano bičiulis švelniai ir atlaidžiai nusišypsojo.

– Argi tu nematai, kad čia ne avelė, o avinas? Ji su ragais.

Tad aš dar sykį perpiešiau savo piešinį.
Avis

Bet jis atmetė jį kaip ir ankstesnius.

– Šita per sena. Aš noriu tokios avelės, kuri ilgai gyventų.

Tada, praradęs kantrybę – mat norėjau kuo greičiau pradėti ardyti variklį, – pakeverzojau štai tokį piešinį.
Avis

Ir pareiškiau:
– Tai dėžė. Avelė, kurios tu nori, viduj.

Tačiau labai nustebau pamatęs, kad staiga mano jaunojo teisėjo veidas nušvito:
– Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip manai, ar ši avelė ėda daug žolės?
– Kodėl klausi?
– Nes ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža...
– Žinoma, jai užteks. Aš tau padovanojau labai mažą avelę.

Jis pasilenkė prie piešinio:
– Ne tokią jau mažą... Žiūrėk! Ji užmigo...

Taip aš susipažinau su mažuoju princu.

III

Labai ilgai nesupratau, iš kur jis atsirado. Mažasis princas mane apibėrė klausimais, bet manųjų, regis, negirdėjo. Viską pamažu sužinojau tik iš netyčia ištartų jo žodžių. Sakykim, pirmą kartą pamatęs mano lėktuvą (lėktuvo aš nepiešiu, man tai būtų pernelyg sunku), jis paklausė:
– Koks čia daiktas?
– Tai ne daiktas. Jis skrenda. Čia lėktuvas. Mano lėktuvas.

Avis
Štai geriausias jo portretas,
kurį vėliau man pavyko nupiešti
Ir išdidžiai jam pareiškiau, kad moku skraidyti. Tada jis sušuko:
– Kaip? Tu nukritai iš dangaus?
– Taip, – kukliai atsakiau.
– Ak, kaip keista!..

Ir mažasis princas taip skambiai nusikvatojo, kad labai susierzinau: aš noriu, jog į mano nelaimes būtų žiūrima rimtai. Paskui jis pridūrė:
– Vadinasi, tu irgi nusileidai iš dangaus? Iš kokios planetos?

Tada man nušvito jo pasirodymo čia paslaptis, ir aš staiga paklausiau:
– Tai tu čia atkeliavai iš kitos planetos?

Bet jis neatsakė. Tik tyliai linguodamas galvą žiūrėjo į mano lėktuvą:
– Aišku, tokiu daiktu tu negalėjai atskristi iš labai toli...

Jis ilgai kažką galvojo. Paskui išsiėmė iš kišenės mano avelę ir susimąstęs ėmė apžiūrinėti savo lobį.

Galite įsivaizduoti, kokį smalsumą jis man sužadino puse lūpų prasitardamas apie „kitas planetas“. Todėl pamėginau sužinoti daugiau:
– Iš kur tu atsiradai, mažyli? Kur tavo namai? Kur tu nori nusinešti mano avelę?

Ilgokai galvojęs, jis atsakė:
– Labai gerai, kad davei man dėžę: naktimis tai bus jos namelis.
– Žinoma. Ir jei būsi geras, duosiu tau ir virvutę, kad dieną galėtum ją pririšti. Ir kuoliuką.

Bet mano pasiūlymas mažąjį princą, regis, pribloškė:
– Pririšti? Kokia keista mintis!
– Bet jeigu jos nepririši, ji nueis nežinia kur ir pasiklys.

Mano bičiulis vėl nusikvatojo:
– Kurgi ji, tavo manymu, gali eiti?
– Bet kur. Tiesiai, kur veda akys...

Tada mažasis princas rimtai pareiškė:
– Tai nieko, ten, kur aš gyvenu, labai maža vietos.

Ir, regis, truputį nuliūdęs pridūrė:
– Eidamas tiesiai, labai toli nenueisi...

Iš anglų kalbos vertė Pranas Bieliauskas

[ Čia tebuvo pradžia ]

V. Gėtė. Faustas
Antuanas de Sent Egziuperi
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
M. Bulgakovas. Meistras ir Margarita
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Lietuvių literatūros tendencijos
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Japonų 'Kodziki'
Fuko švytuoklė
Skaitiniai
Vartiklis