Margaritos paskirtis

Bulgakov. Master and Margarita Įdomu, kokia buvo M. Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" paskirtis. Kodėl porevoliucinės Maskvos fone aprašomi (kartais ir apjungiami) 2000 m. senumo įvykiai.

M. Bulgakovas buvo šventiko sūnus, todėl gerai žinojo Bibliją. Gali būti, kad jis skaitė tekstus senąja slavų kalba. Ir galėjo suprasti, kas iš tikro įvyko 1917 m. Jis galėjo pamanyti, kad Rusijoje prasidėjo Apokalipsė. 1917 m. Fatimoje kiekvieno mėn. 13 d. trim vaikeliams pasirodydavo šv. Mergelė Marija. Bulgakovas galėjo palyginti jas su Apreiškimu Jonui. Jose buvo aiškiai nurodyta, kad Rusijoje kils revoliucija. Paskutinį kartą šv. Marija pasirodė 1917 m. spalio 13 d. susirinkusiai daugiatūkstantinei miniai: danguje pasirodė švytintis diskas, kurio viduje matėsi moters siluetas (kuo ne apokalipsinė "saulės apsupta moteris").. Po 11 d. prasideda Spalio revoliucija.

Ir tada Maskvoje pasirodo Volandas ("Voland" yra "diavol" anagrama, atsižvelgiant, kad rusiškos I ir N labai panašios) su savo kompanija. Jų orgijos aprašomos groteskine humoristine forma – kitokia nebuvo galima. Vienas Volando pokštų atitiko tarybinę psichologiją: nieko nedarant gauti viską: varjetė teatre nuo lubų pasipila červoncų lietus ir pan.

Nukryžiavus Kristų, prasideda naujos religijos tapsmas. Rusijoje prasideda valstybės kova su Cerkve. Ar ne todėl romane melagingai apkaltinamas ir kankinamas Jėšua?

Apie autorių

Michailas Afanisijevičius Bulgakovas (1891 – 1940 m.) – rusų rašytojas, dramaturgas, teatro režisierius ir aktorius. Rašė netgi operų libretus. Pradžioje M. Bulgakovas dirbo gydytoju, per Pirmąjį pasaulinį karą jis gelbėjo sužeistuosius, per pilietinį karą tarnavo baltagvardiečių Savanorių armijoje. Vėliau badavo, vos nemirė nuo pavojingos ligos.

Pagrindinė M. Bulgakovo kūrybos tematika – rusų inteligentijos vaizdavimas, tačiau nevisad buvo pakankamai „politkorektiškas“ ir neįtiko tuometinei valdžiai ir ideologijai, todėl ne vienas kūrinys buvo uždraustas ir pasirodė tik po mirties. Parašė kūrinius „Baltoji gvardija“, „Velniava“, o vienas žymiausių Michailo Bulgakovo kūrinių yra romanas „Meistras ir Margarita“. Apysaka „Šuns širdis“ - aštri kūrinio socialinė satyra su žaismingai įpinta fantastika iš genų inžinierijos pasaulio.

Po „Baltosios gvardijos“ Bulgakovas buvo prispaustas cenzūros. Ilgai tai tęstis negalėjo, ir Bulgakovas parašė laišką Stalinui, kuriame pasiūlė tris variantus: pastatyti prie sienos, išmesti iš Tarybų Sąjungos arba duoti režisieriaus darbą. Stalinas davė darbą.


Meistras ir Margarita  (ištrauka)

1 dalis. 1 skyrius. Niekada nekalbėkite su nepažįstamaisiais

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, – maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, – buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis – pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike – vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Disk: Bulgakov: Master and Margarita Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT'u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas – poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkaitinusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo – niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

– Duokit narzano, – paprašė Berliozas.
– Narzano nėra, – atsakė moteris būdelėje ir kažkodėl įsižeidė.
– O alaus? – kimiu balsu pasiteiravo Benamis.
– Alaus atveš pavakare, – atsakė moteris
– O ko turit? – paklausė Berliozas.
– Abrikosų gėrimo, tik jis šiltas, – tarė moteris.
– Na duokit, duokit, duokit!..

Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsigėrę tučtuojau ėmė žagsėti, užsimokėjo ir susėdo ant suolelio veidais į tvenkinį ir nugaromis į Bronaja gatvę.

Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, liečiantis vien Berliozą. Jis ūmai nustojo žagsėjęs, jo širdis dunkstelėjo ir akimirksnį kažkur prasmego, paskui grįžo į vietą, tačiau su įbesta buka adata. Sykiu Berliozą be jokios priežasties apėmė tokia smarki baimė, jog jis panūdo bėgti iš čia neatsigręždamas.

Berliozas gailiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas jį išgąsdino. Jis išblyško, nosine nusišluostė kaktą, pagalvojo: „Kas čia man daros? Šitaip niekada nėra buvę... širdelė kliba... pervargau. Matyt, reikia viską mesti velniop ir dumt į Kislovodską...“

Ir čia įkaitęs oras sutirštėjo prieš jį, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė, striukas languotas švarkelis iš oro... Pilietis gal sieksnio didumo, bet siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi.

Berliozo gyvenimas klostėsi taip, kad jis nebuvo įpratęs prie neįtikėtinų reiškinių. Dar labiau išblyškęs jis išpūtė akis ir suglumęs pagalvojo: „To negali būti!..“

Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas pilietis, neliesdamas žemės, sūpavosi prieš jį kairėn dešinėn.

Berliozą suėmė toks siaubas, kad jis užsimerkė. O kai atsimerkė, išvydo, kad viskas baigėsi, reginys išsisklaidė, languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata iššoko iš širdies.

– Velniai rautų! – šūktelėjo redaktorius, – žinai, Ivanai, nuo karščio manęs ką tik vos apopleksija netrenkė! Mačiau net kažką panašaus į haliucinaciją... – jis pabandė šyptelėti, bet akyse tebetvyksčiojo išgąstis, rankos virpėjo. Tačiau pamažu jis nusiramino, pasivėdavo nosine ir, gana žvaliai ištaręs: „Taigi...“ – pratęsė kalbą, kuri buvo nutrūkusi, gaivinantis abrikosų gėrimu.

O kalbama buvo, kaip vėliau sužinota, apie Jėzų Kristų. Mat redaktorius buvo prašęs poetą parašyti eiliniam žurnalo numeriui didelę antireliginę poemą. Ivanas Nikolajevičius tokią poemą parašė, ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas. Christ: Bulgakov: Master and Margarita

Pagrindinį savo poemos veikėją, tai yra Jėzų, Benamis nupiešė labai tamsiomis spalvomis, ir vis dėlto, redaktoriaus nuomone, visą poemą reikėjo rašyti iš naujo. Ir štai dabar redaktorius skaitė poetui lyg ir paskaitą apie Jėzų, norėdamas atskleisti pagrindinę poeto klaidą.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai pakišo koją Ivanui Nikolajevičiui – ar jo talento galia, ar visiškas neišmanymas dalyko, apie kurį rašė – tačiau jo Jėzus išėjo stačiai kaip gyvas, kažkada gyvenęs Jėzus, tik, tiesa, visais neigiamais bruožais apsagstytas.

O Berliozas norėjo įrodyti poetui, kad svarbiausia ne tai, koks buvo Jėzus, ar geras, ar blogas, o tai, kad tasai Jėzus, kaip asmuo, niekada neegzistavo pasaulyje ir kad visi pasakojimai apie jį – gryniausia išmonė, paprastų paprasčiausias mitas.

Būtina pabrėžti, kad redaktorius buvo apsiskaitęs žmogus ir savo kalboje labai sumaniai rėmėsi senovės istorikais, pavyzdžiui, žymiuoju Filonu Aleksandriečiu ir didžiai mokytu Juozapu Flavijum, kurie niekada, nė vienu žodžiu, neužsiminė apie Jėzaus buvimą.

Demonstruodamas solidžią erudiciją, Michailas Aleksandrovičius išdėstė poetui, beje, ir tai, kad pastraipa garsiųjų Tacito „Analų“ penkioliktoje knygoje, 44–me skyriuje, kur kalbama apie Jėzaus nukryžiavimą, – ne kas kita, kaip suklastotas vėlesnis intarpas.

Poetas, kuriam viskas, ką pasakojo redaktorius, buvo naujiena, įdėmiai klausėsi Michailo Aleksandrovičiaus, įbedęs į jį savo žvitrias žalias akis, ir tik retkarčiais žagtelėdavo, pašnibždomis keikdamas abrikosų gėrimą.

– Nėra nė vienos rytų religijos, – kalbėjo Berliozas, – kurioje, kaip įprasta, nekalta mergelė nepagimdytų pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikščionys lygiai taip pat susikūrė savo Jėzų, kurio iš tikrųjų niekada nėra buvę. Štai čia reikėtų ieškoti atspirties taško...

Skardus Berliozo tenoras sklido tuščioje alėjoje, ir juo giliau Michailas Aleksandrovičius brovėsi į tankmę, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautis tik labai išsilavinęs žmogus, juo daugiau įdomių ir naudingų dalykų sužinojo poetas ir apie egiptiečių Ozirį, maloningąjį dievą, Dangaus ir Žemės sūnų, ir apie finikiečių dievą Tamuzą, ir apie Marduką, ir net apie mažiau žinomą rūstųjį dievą Viclipuclį, kurį kitados garbino actekai Meksikoje.

Ir štai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandrovičius pasakojo poetui apie tai, kaip actekai lipdė iš tešlos Viclipuclio figūrėlę, alėjoje pasirodė pirmas žmogus.

Vėliau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per vėlu, įvairios žinybos pateikė savo suvestines su šio žmogaus aprašymu. Jas gretindamas, negali atsistebėti. Štai vienoje iš jų sakoma, kad tas žmogus buvo žemo ūgio, auksiniais dantimis ir šlubčiojo dešine koja. Antroje – kad žmogaus būta milžino, jo dantų karūnėlės buvusios iš platinos, o šlubčiojęs jis kaire koja. Trečioji lakoniškai praneša, kad ypatingų žymių žmogus neturėjo.

Tenka pripažinti, kad visos tos suvestinės nieko vertos.

Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlubčiojo, ir buvo nei mažo, nei milžiniško ūgio, o paprasčiausiai aukštas. Jei kalbėsime apie dantis, tai kairėje pusėje karūnėlės buvo platininės, o dešinėje – auksinės. Jis vilkėjo brangia pilka eilute, avėjo užsienietiškais eilutės spalvos pusbačiais. Pilką beretę buvo šauniai nusismaukęs ant ausies, po pažastimi nešėsi lazdą, kurios juodoje buoželėje buvo išdrožta pudelio galva. Iš pažiūros – keturiasdešimt su viršum metų. Burna kažkokia kreiva. Švariai nusiskutęs. Brunetas.

Meistras ir Margarita, 1 skyrius, by Szymek Matkowski Dešinioji akis juoda, kairioji kažkodėl žalia. Antakiai juodi, bet vienas aukščiau už kitą. Žodžiu – užsienietis.

Eidamas pro suolelį, ant kurio sėdėjo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai dėbtelėjo į juos, sustojo ir staiga atsisėdo ant gretimo suolo, per du žingsnius nuo bičiulių.
„Vokietis“, – pamanė Berliozas.
„Anglas, – pamanė Benamis, – kad jam ir nekaršta su pirštinėm.“

O užsienietis apmetė akimis aukštus namus, kvadratu apstojusius tvenkinį, ir buvo matyti, kad šią vietą jis regi pirmą sykį ir kad ši jį sudomino.

Jis įsmeigė žvilgsnį į viršutinius aukštus, kurių languose akinamai atsispindėjo lūžinėjanti ir amžiams paliekanti Michailą Aleksandrovičių saulė, paskui nukreipė jį žemyn, kur stiklai į vakarą buvo pradėję tamsėti, nežinia ko atlaidžiai šyptelėjo, prisimerkė, rankas pasidėjo ant buoželės, o smakrą – ant rankų.

– Tu, Ivanai, – kalbėjo Berliozas, – labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui, Dievo sūnaus Jėzaus gimimą, tačiau svarbiausia juk tai, kad dar pirm Jėzaus gimė visas būrys Dievo sūnų, tokių kaip finikiečių Adonis, frigų Atis, persų Mitras. O trumpai tariant, nė vienas iš jų negimė, ir nė vieno nebuvo, taip pat ir Jėzaus, tad reikia, kad tu, užuot vaizdavęs jo gimimą ir, tarkime, trijų karalių apsilankymą, aprašytumei paikus gandus apie šitą apsilankymą... Antraip iš tavo pasakojimo išeina, kad jis tikrai gimė!..

Čia Benamis pabandė atsikratyti jį kamuojančiu žagsuliu ir sulaikė kvapą, bet dėl to žagtelėjo dar smarkiau ir garsiau, ir tą akimirką Berliozas nutilo, nes užsienietis ūmai pakilo ir žengė rašytojų link.

Tie nustebę pažvelgė į jį.

– Prašom atleisti, – prisiartinęs prašneko tasai su užsienietišku akcentu, bet nedarkydamas žodžių, – kad aš, nebūdamas su jumis pažįstamas, drįstu... tačiau jūsų mokslingo pokalbio tema tokia įdomi, kad...

Jis mandagiai nusiėmė beretę, ir draugams neliko daugiau kas daryti, tik atsistoti ir pasisveikinti.
„Ne, veikiau prancūzas...“ – pamanė Berliozas.
„Lenkas?..“ – pamanė Benamis.

Reikia pridurti, kad užsienietis, vos prabilęs, poetui pasirodė tiesiog pasibjaurėtinas, o Berliozui veikiau patiko, na, galbūt ne patiko, o... kaip čia pasakius... tarkim, sudomino...

– Gal leisite prisėsti? – mandagiai paprašė užsienietis, ir bičiuliai nejučiomis prasiskyrė; užsienietis mikliai įsispraudė tarp jų ir bemat įsitraukė į pokalbį.

– Jeigu aš gerai nugirdau, jūs teikėtės sakyti, kad Jėzaus nebuvo pasaulyje? – paklausė užsienietis, nukreipęs į Berliozą savo kairiąją žalią akį.
– Jūs gerai nugirdote, – pagarbiai atsakė Berliozas, – aš taip ir sakiau.
– Ak, kaip įdomu! – sušuko užsienietis.

„Kokio velnio jam reikia?“ – pagalvojo Benamis ir suraukė kaktą.
– O jūs sutikote su savo pašnekovu? – pasiteiravo nepažįstamasis, atsisukęs dešinėn į Benamį.
– Šimtu procentų! – patvirtino šis, mėgstantis įmantrius ir vaizdingus posakius.
– Nuostabu! – sušuko nekviestas pašnekovas ir, kažkodėl vogčia apsidairęs ir pritildęs savo žemą balsą, tarė: – Atleiskite už įkyrumą, bet jeigu teisingai supratau, jūs, be to, dar ir Dievą netikite? – jis išgąstingai išplėtė akis ir pridūrė: – Prisiekiu, aš niekam nesakysiu.
– Taip, mes netikime Dievą, – šyptelėjęs dėl tokio inturisto išgąsčio atsakė Berliozas, – bet apie tai galima kalbėti visai atvirai.

Užsienietis atsilošė į suolelio atkaltę ir paklausė, net žvygtelėjęs iš smalsumo:
– Jūs – ateistai?!
– Taip, mes – ateistai, – su šypsena atsakė Berliozas, o Benamis supykęs pagalvojo: „Tai prikibo, užjūrio pempė!“
– Ak, kaip žavinga! – suspigo keistasis užsienietis ir ėmė sukioti galvą, žvelgdamas čia į vieną, čia į kitą literatą.
– Mūsų šalyje ateizmas nieko nestebina, – su diplomatišku mandagumu paaiškino Berliozas, – dauguma mūsų gyventojų seniai tapo sąmoningais ir nebetiki pasakomis apie Dievą.

Tada užsienietis iškrėtė tokį pokštą: atsistojo ir paspaudė ranką nustebusiam redaktoriui, drauge pasakydamas:
– Leiskite jums iš visos širdies padėkoti!
– Už ką jūs jam dėkojat? – sumirksėjęs pasidomėjo Benamis.
– Už itin svarbią žinią, kuri man, keliautojui, nepaprastai įdomi, – reikšmingai iškėlęs pirštą, paaiškino užsienietis keistuolis.

Matyt, svarbi žinia keliautojui padarė tikrai didelį įspūdį, nes jis išgąstingai nužvelgė namus, tarytum bijodamas išvysti kiekviename lange po ateistą.

„Ne, jis ne anglas...“ – pamanė Berliozas, o Benamis svarstė: „Kur jis taip išsimiklino kalbėti rusiškai, štai kas įdomu!“ – ir vėl suraukė kaktą.

– Bet leiskite jus paklausti, – kurį laiką neramiai mąstęs, prabilo svečias iš užsienio, – o kaip tada su Dievo būties įrodymais, kurių, kaip žinia, yra lygiai penki?
– Deja! – apgailestaudamas atsakė Berliozas, – visi tie įrodymai yra beverčiai, ir žmonija seniai juos padėjo į archyvą. Sutikite, kad proto sferoje joks Dievo būties įrodymas nėra įmanomas.
– Šaunu! – suriko užsienietis, – šaunu! Jūs žodis žodin pakartojote senojo nenuoramos Imanuelio mintį tuo klausimu. Bet štai koks kuriozas: jis triuškinte sutriuškino visus penkis įrodymus, o paskui, tarytum tyčiodamasis pats iš savęs, sukūrė savo šeštąjį įrodymą!
– Kanto įrodymas, – maloniai šyptelėjęs paprieštaravo išsilavinęs redaktorius, – taip pat neįtikimas. Neveltui Šileris sakė, kad Kanto samprotavimai šiuo klausimu gali patenkinti tik vergus, o Štrausas stačiai juokėsi iš to įrodymo.

Berliozas kalbėjo, o pats tuo metu galvojo: „Ir vis dėl to, kas jis per vienas? Ir iš kur jis taip gerai kalba rusiškai?“

– Už tokius įrodymus ne pro šalį būtų tą Kantą imti ir išsiųsti trejetui metelių į Solovkus! – visiškai netikėtai tėškė Ivanas Nikolajevičius.
– Ivanai! – suglumęs sukuždėjo Berliozas.

Tačiau pasiūlymas išsiųsti Kantą į Solovkus ne tik neapstulbino užsieniečio, bet net sužavėjo jį.

– Žinoma, žinoma, – sušuko jis, ir kairioji žalia jo akis, nukreipta į Berliozą, blykstelėjo, – jam ten tinkamiausia vieta! Juk anąsyk sakiau jam per pusryčius: „Jūsų valia, profesoriau, bet sugalvojot nei šį, nei tą! Gal tai ir protinga, bet pernelyg nesuprantama. Iš jūsų šaipysis“.

Berliozas išpūtė akis. „Per pusryčius... Kantui?.. Ką jis paisto?“ – pagalvojo.

– Tačiau, – kalbėjo toliau svetimšalis, nesutrikdytas Berliozo apstulbimo ir kreipdamasis į poetą, – išsiųsti jį į Solovkus neįmanoma dėl tos priežasties, kad jis jau daugiau nei šimtas metų yra persikėlęs į kur kas tolimesnius kraštus negu Solovkai, ir, patikėkit, ištraukti jį iš ten nieku gyvu negalima!
– O gaila! – atsiliepė įžūlusis poetas.
– Ir man gaila, – pritarė nepažįstamasis, blyksėdamas akimi, ir vėl prabilo: – Bet man štai kas rūpi: jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus?
– Žmogus pats ir valdo, – paskubomis atšovė Benamis į šį, reikia pripažinti, ne visai aiškų klausimą.
– Atleiskit, – maloniai atsiliepė nepažįstamasis, – tačiau norint valdyti, mažų mažiausiai reikia turėti tikslų planą kokiam nors bent kiek ilgėlesniam laikui. Leiskit paklausti, kaip žmogus gali valdyti, jeigu ne tik nepajėgia sudaryti nors kokio planelio, kad ir juokingai trumpam laikui, sakysime, tūkstančiui metų, bet negali būti tikras net ir dėl savo rytdienos? Ir tikrai, – čia nepažįstamasis atsigręžė į Berliozą, – pamėginkit įsivaizduoti, kad, tarkim, jūs pradedat valdyti, tvarkyti ir kitus, ir save, apskritai, taip sakant, pajuntate skonį ir staiga išaiškėja, kad sergate... kche... kche... plaučių sarkoma... – čia užsienietis saldžiai nusišypsojo, tarsi mintis apie plaučių sarkomą būtų suteikusi jam malonumo, – taigi, sarkoma, – prisimerkęs kaip katinas pakartojo jis skambų žodį, – ir štai jūsų valdymas baigtas! Joks kitas likimas, išskyrus savąjį, jūsų jau nebedomina. Artimieji pradeda jums meluoti, jūs, nujausdamas kažką negera, lekiate pas mokytus gydytojus, paskui pas šarlatanus, kartais net pas urtininkes. Ir pirmasis, ir antrasis, ir trečiasis žingsnis visai beprasmiškas, jūs pats tai suprantate. Ir viskas baigiasi tragiškai: tas, kas dar taip neseniai tarėsi kažką valdąs, staiga sustingęs atsiduria medinėje dėžėje, ir jį supantys žmonės, suprasdami, kad iš gulinčio nieko nepeš, sudegina jį krosnyje. O būna ir dar blogiau: susirengia žmogus važiuoti į Kislovodską, – čia užsienietis pusiaumirka žvilgtelėjo į Berliozą, – menkniekis, rodos, bet ir to negali padaryti, nes nežinia kodėl paslysta ir palenda po tramvajumi! Nejaugi sakysite, kad pats šitaip pasitvarkė? Argi ne teisingiau būtų manyti, kad šitaip patvarkė kažkas kitas? – ir nepažįstamasis keistokai sukikeno.

Berliozas be galo atidžiai klausėsi nemalonios šnekos apie sarkomą ir tramvajų, jį ėmė kamuoti kažkokios neramios mintys. „Jis ne užsienietis! – galvojo jis. – Koks keistas subjektas... bet sakykit, kas jis per vienas?“ Meistras ir Margarita

– Jūs, matau, norite užsirūkyti? – netikėtai kreipėsi nepažįstamasis į Benamį, – kokius papirosus mėgstate?
– O jūs ką, visokių turit? – niūriai paklausė poetas, kuris buvo pabaigęs papirosus.
– Kokius mėgstate? – pakartojo nepažįstamasis.
– Na, „Mūsų markę“, – piktai atsakė Benamis.

Nepažįstamasis bemat išsitraukė iš kišenės portsigarą ir atkišo Benamiui:
– „Mūsų markė“!

Ir redaktorių, ir poetą labiausiai nustebino ne tai, kad portsigare buvo kaip tik „Mūsų markė“, o pats portsigaras. Jis buvo milžiniškas, tauriausio aukso, o jį praveriant dangtelyje balkšvai melsva liepsna blykstelėjo trikampis briliantas.

Skirtingos mintys toptelėjo literatams. Berliozui: „Ne, užsienietis!“, o Benamiui: „Velniai rautų! A?“

Poetas ir portsigaro šeimininkas užsirūkė, o nerūkantis Berliozas atsisakė.

„Reikės jam atsikirsti šitaip, – nusprendė Berliozas, – žinoma, žmogus mirtingas, niekas to nė neginčija. Bet svarbu tai, kad...“

Tačiau, jam nespėjus ištarti šių žodžių, prašneko užsienietis:
– Žinoma, žmogus mirtingas, bet tai dar būtų pusė bėdos. Blogai, kad jis kitąsyk miršta ūmai, štai kur visas pokštas!

„Kažkaip kvailai pakreipta kalba...“ – pagalvojo Berliozas ir atkirto:

– Na, čia tau jau perdedate. Aš gana tiksliai žinau, ką veiksiu šį vakarą. Savaime suprantama, jei Bronaja gatvėje man ant galvos nenukris plyta...
– Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, – pamokomai pertarė jį nepažįstamasis. – O jums, patikėkite manimi, ji tikrai negresia. Jūs mirsite kitokia mirtimi.
– Gal jūs net žinote kokia? – su visai pagrįsta ironija pasiteiravo Berliozas, įsiveldamas į kažkokį tikrai kvailą pokalbį. – Ir pasakysite man?
– Mielai, – atsiliepė nepažįstamasis. Jis nužvelgė Berliozą, lyg ketindamas siūti jam eilutę, suburbėjo pro dantis kažką panašaus į: „Viens, du... Merkurijus antruose namuose... mėnulis pasislėpė... šeši – nelaimė... vakaras – septyni“, – ir garsiai džiūgaudamas paskelbė: – Jums nupjaus galvą!

Benamis įrėmė paklaikusias iš pykčio akis į palaidaliežuvį nepažįstamąjį, o Berliozas, kreivai šyptelėjęs, paklausė:
– O kas tokie? Priešai? Interventai? – Ne, – atsakė pašnekovas, – rusė, komjaunuolė.
– Hm... – suerzintas nepažįstamojo tauškalų sumykė Berliozas. – Atleiskit, bet tuo jau sunku patikėti.
– Prašom ir man atleisti, – atsakė užsienietis, – bet tai tiesa. Beje, norėčiau paklausti, ką jūs šį vakarą veiksite, jeigu ne paslaptis?
– Ne paslaptis. Pirmiausia užsuksiu į Sodų gatvę, o dešimtą vakaro MASSOLIT'e posėdis, kuriam aš pirmininkausiu.
– Ne, to jau niekaip negali būti, – griežtai atkirto užsienietis.
– O kodėl?
– Todėl, – atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažvelgė į dangų, kuriame, nujausdami atslenkančią vakaro vėsą, be garso nardė juodi paukščiai, – kad Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo jį. Taigi posėdis neįvyks.

Visai suprantama, kad dabar po liepomis stojo tyla.

– Atsiprašau, – patylėjęs prašneko Berliozas, žvilgčiodamas į niekus tauškiantį užsienietį, – o kuo čia dėtas saulėgrąžų aliejus... ir kokia Anuška?
– Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo, – staiga prabilo Benamis, matyt, nusprendęs nekviestam pašnekovui paskelbti karą, – ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pamišėlių ligoninėje?
– Ivanai!.. – negarsiai šūktelėjo Michailas Aleksandrovičius.

Tačiau užsienietis visai neįsižeidė ir kuo linksmiausiai nusikvatojo.

– Teko, teko, ir ne kartą! – krykštavo jis, nenuleisdamas rūsčios akies nuo poeto. – Kur tiktai aš nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, Ivanai Nikolajevičiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit.
– Iš kur jūs žinot mano vardą?
– Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta? – užsienietis išsitraukė iš kišenės vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savo atvaizdą, o po juo – savo eilėraščius. Bet tas dar vakar širdį glostęs šlovės ir populiarumo ženklas šįkart visai nepradžiugino poeto.
– Atsiprašau, – tarė jis, ir jo veidas aptemo, – ar negalėtumėte minutėlę luktelėti? Noriu pasakyti draugui porą žodžių.
– O, mielai! – sušuko nepažįstamasis. – Čia, po liepomis, taip gera, o aš, beje, niekur neskubu.
– Štai kas, Miša, – sušnibždėjo poetas, nusitempęs Berliozą į šalį, – ne inturistas jis, o šnipas. Rusų emigrantas, atsidanginęs pas mus. Paprašyk parodyti dokumentus, antraip paspruks.
– Sakai? – sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“
– Patikėk manim, – sušnypštė jam į ausį poetas, – jis apsimeta kvaileliu, norėdamas šį tą iš mūsų išpešti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusiškai, – poetas kalbėjo vis šnairuodamas į nepažįstamąjį, kad šis nepaspruktų, – eime sulaikysime jį, antraip pabėgs...

Ir poetas timptelėjo Berliozą už rankos prie suolelio.

Nepažįstamasis nebe sėdėjo, o stovėjo palei suolą ir laikė rankose kažkokią knygelę tamsiai pilkais viršeliais, storą voką iš storo popieriaus ir vizitinę kortelę.

– Atleiskite, kad ginčo įkarštyje pamiršau prisistatyti. Štai mano vizitinė kortelė, pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti į Maskvą, – oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abu literatus.

Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo...“ – pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davė suprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsienietis kišo juos redaktoriui, poetas suspėjo nužiūrėti užsienietiškomis raidėmis kortelėje įrašytą žodį „profesorius“ ir pirmą pavardės raidę – „W“.

– Labai malonu, – tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.

Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.

– Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? – paklausė Berliozas.
– Taip, kaip konsultantas.
– Jūs vokietis? – pasiteiravo Benamis.
– Ar aš?.. – pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. – Taip, ko gera, vokietis... – tarė jis.
– Bet ir rusiškai kalbate puikiai, – pasakė Benamis.
– O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, – atsakė profesorius.
– O kokia jūsų specialybė? – susidomėjo Berliozas.
– Aš – juodosios magijos specialistas.

„Še tau!..“ – šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.

– Ir... ir jus, kaip šios srities specialistą, pakvietė pas mus? – sumikčiojęs paklausė jis.
– Taip, kaip šios srities specialistą, – patvirtino profesorius ir paaiškino: – Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikti autentiški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš – vienintelis specialistas pasaulyje.
– A–a! Jūs istorikas? – su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.
– Istorikas, – patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: – Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!

Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:
– Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.
– Suprantat, profesoriau, – dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, – mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.
– O kam čia tos nuomonės! – atsakė keistasis profesorius. – Jis tiesiog buvo, ir viskas. – Bet juk reikia kokių nors įrodymų... – buvo bepradedąs Berliozas.
– Ir įrodymų nereikia, – atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento: – Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą...

Erlend Loe. Dopleris
Džeko Keruako “Kelyje”
Bjarte Breiteig. Stokholmas
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Traukianti bučiniams literatūros mylėtoja
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Lietuvių literatūros tendencijos
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Juodasis arapas Baltarusijoje
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Voiničiaus rankraštis
Japonų 'Kodziki'
Vartiklio naujienos
Skaitiniai