Bjarte Breiteig. Stokholmas

Bjarte Breiteig (g. 1974) – norvegų rašytojas. Išleido apsakymų rinkinius "Fantomų skausmai" (1998), "Surogatai (2000). Apsakymas "Stokholmas" paimtas iš antrojo. 2006 m. pasirodė trečias apsakymų rinkinys „Žmonės ėmė belsti“, o 2014 m. ir romanas „Penki tėvystės metai“.

Čia šalta ir tylu. Šiaip, butas man didokas. Palei sienas rikiuojasi viena ant kitos sudėtos dėžės; išpakavau tik tai, kas reikalingiausia – patalynę, kažkiek indų ir kūno priežiūros reikmenis, kas netvarkingai sumesta ant lovos. Manau, kad jau laikas ko nors imtis. Visąlaik manau – reikia susiimti ir pradėti. Nupėdinu iki lango, atsiremiu į palangę. Apačioje, galiniame kieme, prie tvoros tinklo atremtas dviratis sulankstytu priekiniu ratu. Pamirkčiojęs įsižiebė gatvės žibintas ant sienos. Pažvelgiu į laikrodį. Kristina jau ketvirta valanda traukinyje. Mintimis bandau išgirsti jos balsą – tačiau jo jau nėra.

Kompiuterį pastačiau ant virtuvės stalo ir prisėdęs bendrauju su žmonėmis Internete – keliuose čatuose vienu metu. Namuose tylu, kaip būna tik naktį. Jokių žingsnių gatvėje, nei vandens gurguliavimo kanalizacijoje. Kiek žinau, be manęs daugiau gyventojų čia kol kas nėra. Norvegiškame čate pasimaišė mergina vardu Elizabetė, vietinė, iš Oslo. Beje, ją galiu vadinti Bete, kaip visi. Atsakydamas meluoju, kad aš iš Švedijos, dirbu kino teatre ir Tinkle trumpinu naktinio budėjimo valandas. Rašau, kad Stokholmas gražus miestas, tačiau Stockholm jaučiuosi vienišas. Tai tu nieko neturi, klausia Betė. Dabar ne, atsakau. Nuo savojo melo ateina neygi kažkas panašaus į įkvėpimą. Taip ir gundo toliau kurti apie gyvenimą Stokholme, - kuo užsiimu, apie ką mąstau eidamas gatvėmis, kurių niekada nemačiau. Mano butas Senamiestyje, rašau. Dabar čia sninga. Ir pats tarsi matau senus susigrūdusius namukus ir šviečiančius grotuotus langus. Ir baltus dribsnius, besileidžiančius ant aštrių strypų, bei garo kamuolius aplink gatvės žibintą, susidariusius nuo tirpstančių snaigių – tai taip tikroviška. Kas vakarą einu į savo kino teatrą senovinėmis gatvelėmis. Mąstau apie visus tuos žmones, kurie jomis praėjo seniai seniai. Apie visus, kurių jau nėra. Praeinu pro taksi virtinę – jie stovi vienas paskui kitą ir išvažiuoja iš eilės. Juose sėdi vieniši taksistai. Matau, kaip jie rūko ir klauso radijo. Sniegas prislopina tuos visus garsus. Atrodo, kad gyveni mieste, kuriame laikas sustojo. Žiūriu, kaip tie švediški žodžiai atsiranda ekrane, o viduje kyla jaudulys, - taip viskas natūralu. Įsivaizduoju merginą, kaip ji sėdi ir visa tai skaito kitame ekrane kažkur kitame miesto gale. Tu tiesiog poetas, ji rašo. Tiesiog pati panorau važiuoti į Stokholmą. Tačiau turiu mažą dukrelę. Su mažyle nepavažinėsi. Klausiu apie vyrą. Nėra, atrašo. Tik mes su mažyle.

Ragelis šaldo skruostą. Sudedu į plyšį monetas ir renku motinos numerį. Murzini plastikiniai telefono būdelės langai aprašinėti flomasteriu – kažkokia mergiūkštė prisipažįsta mylinti kažin kokį Roną. Pro šalį prarieda autobusas ir žibinto šviesa iš eilės atsispindi kiekviename jo lange. Mama pakelia ragelį ir žvangėdamos pradeda kristi monetos.
Labas, mam – sakau. Čia aš.
Iš tikro, sako ji.
Prieš kelias savaites aš jai pasakiau, kad Kalėdoms namo neparvažiuosiu; kad šventes praleisiu su Kristina pas jos tėvus.
Kada gi važiuojate? klausia mama.
Už poros dienų.
Traukiniu?
Taip, tariu. Greičiausia.
Bent iš anksto užsakykite bilietus, kalba, o tai vėliau su jais sunku.
Kuo arčiau švenčių, sako, tuo blogiau.
Kristina, sakau, jau viską sutvarkė.
Na taip, sako ji. Tai ir gerai. Tu gi pasveikink jos tėvus nuo manęs.
O beje, ji pati jų niekada gyvenime nematė.

Seno termometro stulpelis už virtuvės lango kiekvieną dieną vis labiau nukrenta ir tolsta nuo nulio. Kelias dienos valandas kai dar šviesu dangus niūrus ir negyvas, o naktimis jis be debesų, atspindinčių miesto šviesas – ištisa prieblanda.
Pas mus Norvegijoje taip šalta, rašo Betė. Dėl šalčių visai nesninga. Dukra visąlaik rauda. Bijau, kad jai šalta. Man atrodo, ji sirguliuoja. Vaizdas kaip sergančios. Gerai, kad esi tu. Papasakok daugiau apie Stokholmą. Melsva monitoriaus šviesa krenta ant klaviatūros ir mano rankų. Čia taip tylu. Tik tyliai gaudžia pagrindinis kompiuterio blokas ir spragsi klavišai po pirštais. Čia taip tylu ir tuščia. Valandų valandas sėdžiu kino mechaniko būdelėje ir be galo be krašto žiūriu tuos pačius filmus. O paskui laukiu, kol pavargę žiūrovai leidžiasi laiptais žemyn. Užrakinu duris ir atsliūkina tyla. Per stiklines duris matau, kaip jie tolsta, ištirpdami gatvės gelmėse. Tartais atsiranda jausmas, tad tai numirėliai. Kad aš vienintelis gyvas žmogus visame mieste.

Atsistoju ir prieinu prie lango. Bandau įsivaizduoti Betę. Jos vaizdas visąlaik kinta, kaip knygos personažas kad keičiasi puslapis po puslapio. Kartais ji šviesiaplaukė ir linksma, giedromis žydromis akimis. O po to staiga – tamsiaplaukė, rimtuolė, o akys beveik juodos.

Keletą dienų nieko nerašau. Bandau įsivaizduoti Stokholmą, tačiau matau tik tai, ką jau aprašiau. Ryšio su Bete neužmezgu, o siunčiuosi porno paveikslėlius ir klipus. Valandomis sėdžiu ir spoksau. Nuotraukos visąlaik naujos, klipai irgi. Jaunėlės mergičkos atsiduoda pagyvenusiems vyriškiams arba prie nuskustos gaktos spaudžia milžiniškus penio imitatorius. Storos tetulės su raiščiu burnoje, surištomis rankomis ir kojomis, o virvės giliai įsirėžę į baltą odą. Nuo jų siaubo pilnų akių mane užveda. Tamsiame lango stikle matau savo atspindį, tarsi kitas sėdi ir žvalgosi į mane, mato tai, ką ir aš, ir žino, ką galvoju. Jis mato mano paskutinę užgaidą – moteris amputuotomis rankomis ir kojomis ir milžiniškomis nenatūraliomis krūtimis. Kartu su manimi žiūri klipą apie ginekologinę operaciją – skalpelis perrėžia bekraują vaginą.

Vanduo čiurlena kūnu, karštais upeliukais nuteka nuo pakaušio nugara ir kojomis. Dušo kabina prisipildo garų. Atsisėdu, rankomis apkabinu kelius, srovėms atkišu pakaušį ir pečius. Sunku kvėpuoti. Žvelgiu į murzinas nuotėkas plastiko sienelėmis. Žmonių, čia gyvenusių anksčiau, palikimas, nuogų šioje nedidelėje kabinoje išplovusių druskas iš porų – ir apsimokėjusių pleiskanomis bei plaukų slinkimu. Atsilošiu ir sėdžiu, spoksodamas į garą viršuje. Buvęs karštu vanduo darosi vos šiltas.

Pagaliau, rašo Betė. Jau bijojau, kad tavo kino teatras šventėms užsidarė. Čia vis dar šalta kaip ir anksčiau. Taip norisi, kad kas nors sušildytų savo šiluma

Nenusigręždamas nuo ekrano prisimerkiu – akyse nuo nuovargio tvenkiasi ašaros. Vėl žvelgiu į jos žodžius. Šilumos pas mane pakanka, rašau. Kad tik būtų su kuo pasidalinti. Stockholm

Ron. Love you 4-ever. M.N. Ir trijų metų senumo data. Šaligatviu pro šalį eina pasipuošę žmonės – į bažnyčią, kalėdines mišias. Pasakoju mamai, kad mes jau ten, pas Kristinos tėvus, kad viskas puiku.
Tai ir gerai, ji sako.
O pas tave? klausiu.
Na ne… taria. Pas mane irgi viskas gerai.
Ir klausia, kas šiandien pietums.
Nežinau, sakau, tikriausiai kažkas skanaus.
Taip, sako mama. Tai jau tikrai.
Ragelyje girdžiu jos kvėpavimą ir matau jos burną – plonas lūpas, o nuo kampučių dvi vos pastebimas raukšleles link nosies.
O mano siuntinuką gavote? klausia ji.
O taip. Labai ačiū.
Gal man reikėjo ką nors pasiųsti ir tėvams, kaip manai?
O kam, sakau.
Tikrai?
Na mam, sakau.
Ji tyliai juokiasi. Klausiu, ar ji gavo mūsų dovanėlę.
Taip, atsako. Bet iki vakaro neišpakuosiu.
Teisingai, sakau. Ir nereikia.
Pro būdelę praeina vyras su dviem mergaitėm. Jos šokinėja aplink, tampo jį už palto skvernų ir džiaugsmingai klykauja. Mama klausia, kas čia per mažyliai.
Kristinos giminaičiai, sakau.
Ach tu, sako mama.

Aš šiandien truputį truktelėjau, rašo Betė. Vis tik Kūčios, gi Jos žodžiais, užsimerkusi, ji beveik mato mane. Anksčiau buvo tiesiog tamsa, o dabar tave matau. Ji įsitikinusi, kad aš simpatiškas, kad mano šiltas pasitikintis žvilgsnis. Svarbiausia akys. Kartais taip norisi tave pabučiuoti. Atsakau: Tai būtų kaip tik. Po ištisų dviejų minučių ateina atsakymas: Norisi, kad apkabintum stipriai-stipriai ir bučiuotum ilgai ilgai Taip, atsakau. Noriu lūpomis prisiglausti prie tavo lūpų. Akių ir lūpų. Noriu jausti tave šalia. Jausti tavo kūną. Ji: O paskui? Kraujas tvinksi ausyse, virpančiais pirštais renku toliau: Noriu išrengti tave. Noriu išvysti tavo kūną. Tu graži. Noriu, kad tavo krūtinė glaustųsi prie mano. Tu mane bučiuosi, aš delnais prilaikysiu tau nugarą ir pakaušį., Toliau, prašo Betė. Kartu eisime į dušą, rašau. Tavo švelnios rankos glostys mano drėgną krūtinę, kol man pakils, tačiau aš neįeisiu į tave. Dar anksti. Iš pradžių mes vienas kitą prausim. Švelniai ir atsargiai. Ir štai mane vedi prie lovos ir aš daugiau negaliu susilaikyti. Aš griūnu ant tavęs, stipriai stipriai prisispaudžiu ir jaučiu, kaip minkštai įeinu bei jaučiu, kaip tau malonu. Guli po manimi ir žvelgi iš apačios. Kokia žavi! Tiesiog skruzdėlytės laksto pakaušiu, nugara, kojomis, Man pradeda trūkčioti kvėpavimas, kai tai murmu po nosimi. Dar, rašo Betė. Toliau. Ir aš rašau toliau. Rašau, kaip vartomės erdvioje minkštoje lovoje ir glaudžiamės vienas prie kito, kol ją imu. Girdžiu, kaip ji dejuoji ir įeinu vis giliau, vis stipriau. Negaliu tau atsispirti, rašau. Dabar tu viršuje. Štai kiek pasilenki, kad pabučiuotum mane. Tavosios krūtys iš lengvo supasi ir liečia mane. Kokios nuostabios! Oooo, daugiau neištversiu…

Stačiose vakarų priemiesčio kalvose naujutėlis asfaltas nupoliruotas šalčio. Einu rankas sukišęs į striukės kišenes, jausdamas, kaip veidas ledėja nuo šalčio. Mašinų beveik nėra. Suledėjusiuose pėdsakuose žaidžia saulė. Kirsdamas aikštelė anapus uždaryto prekybos centro einu pas ją – adresu. Kurį davė informacinis centras. Ieškomas numeris kabo ant mažo pašto skyriaus su grotuotais langais sienos ir iškabintu darbo grafiku švenčių dienomis. Antrasis aukštas gyvenamasis. Viduriniame lange blankiai spindi Kalėdų žvaigždė. Atveriu kalto metalo vartelius ir, atsidūręs tuščiame kieme, einu prie durų ir paspaudžiu skambutį. Niekas neatidaro; tenka spausti vėl ir vėl. Prieangio šone stovi aprūdijusi betono maišyklė iki pusės užpildyta sušalusiais purvais. Ratai giliai įgrimzdę. Jau pradėjau abejoti, ar tą adresą man davė, kai sugirgždėjo varteliai. Iš už kampo pasirodė moteris su vaikišku vežimėliu. Vos manęs neužkliudžiusi. Sustojo. Siauras veidukas, bespalviai plaukai liūdnai krenta ant ausų.

Sveiki, tariau.
Sveikas.
Ar jūs Betė? Iš anksto sugalvojau, kaip pradėsiu pokalbį, tačiau viskas ne tai, niekas netinka. Vietoje to kalbu kas papuola, kad noriu išsiųsti laišką.
Laišką? Perklausia ji. Tai iš anos pusės. Ten sienoje toks plyšys – laiškams.
Jos balsas monotoniškas, skruostai rausvoki. Išvaizda pavargusio žmogaus. Po ratukais girgžda žvyras – ji vežimėlį stumia tolyn, pro mane. Kažkurią akimirką pajaučiu jos kvapą – švarų ir neišsiskiriantį.
Ar nepadėsite įnešti? Ji paklausia. Vienai sunkoka.
Linkteliu.
Abudu užkeliame vežimėlį į prieangį ir toliau, į tamsoką praėjimą, Ten ji pasilenkia, kad atsegtų lopšį - ir man tenka prisispausti prie sienos, kad jai netrukdyčiau. Ir tada vėl pajuntu jos kvapą. Tarsi niekuo nekvepia, tačiau žinau, kad tas kvapas jos.
O žinai, kas aš? klausiu.
Ji vos pasisuka ir krato galvą, tebesiterliodama su vežimėliu.
Tai juk aš, tariu.
Pagal reakciją matau, kad ji nesupranta, apie ką aš kalbu, - ir daugiau netariu nė žodžio.
Ji pakelia sunkų lopšį. Kelias akimirkas stovim ir žvelgiam vienas į kitą, o po to ji paklausia – gal aš noriu išgerti kolos ar dar ko nors.
Aš linkteliu.
Būtų neblogai, tarsteliu.
Nuo tos šypsenos jos vaizdas tampa visai nelaimingas. Ji tempia lopšį aukštyn laiptais, aš velkuosi iš paskos. Jos kojos kreivos. Tarsi ploni keliai ieško atramos vienas į kitą.

Oslo Butukas švarus, baldai iš pažiūros nauji. Betė lopšį nuneša į kambarį trumpo koridoriaus gale. Kol ji jame, nusivelku striukę ir nusiaunu batus. Pro langą matosi centras, bokšteliai gelsta popietės žiemos saulės spinduliuose. Atsisėdu ant sofos, atsiremiu į minkštas pagalvėles. Ant staliuko kampe – neįmantriai papuošta eglutė. Kaip Betės kvapas, ateina mintis į galvą. Viskas švaru ir paprasta.

Užmigo, grįžusi praneša Betė. Ji beveik visą laiką miega. Visai mažytė.
Tai mergaitė, sakau.
Ji linkteli.
O koks vardas?
Elizabetė, atsako ji. Tačiau ją vadinu Bete.

Ji iš virtuvės atnešė kolos ir ledukų, supylė į taures. Sėdim tylėdami, reikia, mąstau, kažką sakyti, bet nežinau ką, ir kuo ilgiau galvoju, tuo labiau skauda širdį. Kai pagaliau iš savęs išspaudžiu žodžius, balsas kiek dreba.
Ir seniai čia gyveni? klausiu.
Ji linkteli spoksodama į erdvę ir nagu krapštydama fotelio atkaltės odą.
Patogu - nereikia toli eiti norint išsiųsti laišką, sakau ir šypsausi.
Taip, sako ji.
Ir vaizdas iš čia neblogas, priduriu.
Taip, sako. Labai gražu. Pamatytum čia dangų naujametinę naktį.
Tikriausiai nuostabu, sakau.
Ji linkteli, nagais skrebendama atkaltę. Plonų pirštų krumpliai rausvoki, patinę, matau pailgą iki baltumo nugremžtą dėmę po jos pirštais. Stengiuos į ten nežiūrėti.
Taip visada ir gyvenai viena? klausiu.
Taip, atsako. Mergaitė ir aš.
Aaa, sakau. Mergaitė.
Gurkšteliu kolos. Šiltoka, burbuliukai kutena gleivinę. Burnoje darosi lipnu.
Nauji metai, sakai. Jau netrukus.
Ji negirdi. Sėdi spoksodama į langą pavargusiomis akimis. O pirštai drasko ir drasko atkaltę – matyt be jokio jos dalyvavimo. Staiga ji taria:
Verkia.
Įsiklausau, tačiau nieko negirdžiu.
Nieko negirdžiu, sakau.
Ne, sako. Verkia, verkia.
Atsistoja ir nueina į vaiko kambarį. Jos ilgai nėra; ir aplink visiška tyla. Po kažkiek laiko atsistoju ir einu paskui ją. Pro praviras duris matau – ji stovi prie žalios medinės lovytės su šonais. Tokia liesutė, tik dabar pastebiu – iš palaidinukės, kabančios ant plokščios krūtinės, kyšo neįtikėtinai plonas kaklas. Už jos tuščias vežimėlio lopšys. Į mane Betė nekreipia jokio dėmesio, ji iš viso nieko nemato. Mažame kambarėlyje karštoka ir to nepaisant lovytėje pūpso pūkinė antklodė. Ant virvutės tarp šonų siūbuoja plastmasinis vėžliukas.
Užmigo? klausiu pašnibždomis.
Ji neatsako.
Pasilenkiu virš lovytės ir atsargiai į šoną patraukiu antklodę. Pagalvėlė tuščia. Lovytėje nieko nėra.
Ji serga, ištaria Betė man už nugaros. Jai čia per šalta.
Tai viskas, ką ji pasako. Ir išeina iš vaiko kambario. Girdžiu, kaip lengvi žingsniai tolsta koridoriumi, tada spragteli užraktas. O aš vis dar stoviu nejudėdamas ir negaliu atitraukti akių nuo lovytės. Pagaliau pajudėjęs iš vietos, visame kūne pajuntu sunkumą. Čia nepakeliamai karšta. Giliai atsidusęs išeinu į koridorių. Sustoju prie užrakintų vonios durų su metaline figūrėle – gnomas, besišlapinantis į puoduką.
Elizabete, sakau.
Ji neatsako.
Ei, sakau.
Ji neatsako, tačiau girdisi, kad ji tenai. Atsargiai pasibeldžiu.
Ei?

Einu per parką – kojos giliai klimpsta į ką tik iškritusį sniegą. Tikriausiai snigo visą naktį. Ant šaligatvių pusnys ir pėstieji priversti eiti važiuojamąja dalimi. Mašinos, burgzdamos, pajuda iš vietos sankryžoje prie šviesoforo. Aplink telefono būdelę supustė didelę pusnį, tad durys atsidaro ne iš karto.
Ką grįžai? klausia motina.
Taip, sakau.
Ir nutylu. O tada papasakoju viską. Kad niekur nevažiavau, kad čia prasitryniau per šventes, tame tarpe ir Kalėdas.
Vienas. Be Kristinos.
Oooo? perklausia motina.
Aha, atitariu.
Abu tylim.
Nusprendėm skirtis, sakau.
Ką tu, sako. Ką tu, sūneli, mielasis.
Ir tada pradedu raudoti. Stoviu toje ankštoje būdelėje, žvelgiu į mašinas, stovinčias ryto kamštyje, ir jaučiu, kaip ašaros šąla man ant skruostų. Pridengęs ragelį kūkčioju.
Sūneli, sako motina.
Na nieko, sakau. Prasilaušim.
Tikrai?
Seniokas su lazdele pereina gatvę ir prieina prie būdelės. Rausvi pirštai barbena į stiklą.
Gal kada užsuksi namo? Klausia motina.
Atsidūstu ir linkteliu.

 
 
 

Papildomi skaitiniai:
Visa tiesa apie Duras
Literatūrinė prostitucija
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Laukinės gamtos šauksmas
Pastabos apie kūrybiškumą
Finn Skarderud. Nerimas
Seksualumas kabalos požiūriu
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Kristianas Libensas. Marizos skonis
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Fantastika kaip ypatinga kalba
Christian Libens. Sekso poetika
Žigmondas Moricas. Vainikas
Leonidas Barleta. Gėlė
A. Tolstojus. Pirtyje
R. Moore. Erdvė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Poetinės vizijos