Medgręžis
Jordanas Radičkovas

Apie autorių

Jordanas Radičkovas (1929-2004) – bulgarų rašytojas ir dramaturgas; kartais vadintas bulgarų Kafka arba Gogoliu. Parašė scenarijus klasikiniams Bulgarijos filmams „Karštas vidurdienis“ (1966), „Pririštas balionas“ (1967), „Paskutinė vasara“ (1974)... Yra parašęs knygų vaikams - iš jų „Mes, žvirbliai“ (1968) yra labai populiari. Daugelyje savo kūrinių pavaizdavo šiaurės vakarų Bulgarijos etnografiją. Kita dažna tema yra gamta. Savo kūriniuose gausiai panaudojo dialektizmus, o taip pat neologizmų. Kūrinius iliustruodavo savaisiais abstrakčiais piešiniais. Apsakymų rinkiniai „Apverstas dangus“ (1962), „Parako elementorius“ (1969), „Visi ir niekas“ (1975) – apie šiuolaikinio kaimo gyvenimą; „Minkšta spiralė“ (1983) liečia šiuolaikybės etines problemas. Taip pat išleido keletą romanų.
2007 m. jam pastatytas pastatytas paminklas Sofijos Karališkame sode.

Medgręžis. Carperter Moth Tėvas man paliko vieną namą su kaminu, vieną avį ir vieną vilką. Namo kaminas mums kėlė neišdildomą įspūdį, jį dažniau vadinome „velnio kaminu", nes vienąkart į jį įkrito pats velnias ir, besipurtydamas krosnyje, nepaliovė stebėjęsis: „Ką, ar aš tikrai toks juodas?!" Kaip ir žmogus, namas niekad nežino, kuo pagarsės. Mūsų namas išgarsėjo kaminu. Tėvas visada patarinėjo, jeigu, žinoma, kada imčiaus visokių istorijų aprašymo, vietoje rašalo naudoti velnio kamino suodžius. Ar man bereikia jus įtikinėti, su kokia pagarba aš priimu jo patarimus!.. Nors... pradžioje užbaigsiu pasakojimą apie namą: jis buvo pilnas vabalų-kirmvarpų, kurie naktimis girgždėjo ąžuoliniuose balkiuose, pasiklysdami savo pačių labirintuose. Ir jie manęs visai neerzino, netgi atvirkščiai – padėjo mano mintims, lygiai taip pat pasiklydusioms mąstymo vingiuose. Man net atrodo, kad mintis – tai visų vabalų motina ir kad kiekvienas namas turi savus kirminus ir savas abejones.

Avis, skirtingai nuo namo, buvo netgi pernelyg įprastinė. Išspręsti kasdienines jos problemas buvo paprasčiau nei paprasta. Pagrindinis klausimas buvo: verta kramsnoti šitą žolę ar neverta? Avis dilemą išspręsdavo virtuoziškai: jei pakako pauostyti žolę, kad galėtų iškart nuspręsti, kramsnoti ją ar nekramsnoti.

Vilkas neprieštaravo, kad yra mano nuosavybė. Jis vaikščiojo ratais aplink avį arba stovėjo greta, iki kelių paskendęs kailyje, kaip pasakytų Egziuperi. Jo akys buvo sklidinos ugninio gerumo. Patikinu jus, tais vaizdelis mano kieme buvo tiesiog pasakiškas. Rudokos žvėries letenos buvo raumeningos ir stiprios, jos atrodė tarsi geležinės, tik truputį paliestos rūdžių nuo prakaito ir rasos. Pasitaikydavo, kad į vilko kailį įšokdavo įkyri blakė; ir jis triukšmingai su nasrų taukštelėjimu sunaikindavo ją. Tokiomis akimirkomis man atrodydavo, kad gyvūnų viduje įsijungia baisus mechanizmas, o aplink žybsi žaibai. Mano minčių medgręžis nutraukdavo savo juodą darbą ir šnabždėdavo man, kad su vilku reikia būti atsargesniam, jei jau kažkokia ten blakė sugeba jame pažadinti tokį kraugeriškumą."Tu graužk, graužk!" – sakydavau tada vabalėliui.

Kartą išvedžiau gyvulius į pievelę ir trise taikiai šnekučiavomės apie tai, kad nėra nieko geriau už žalią žolę. Avis nubėgo ganytis, o mudu su vilku voliojomės žolėje. Į tai avis protingai pastebėjo, kad jeigu mes laiku nesiliausime, tai galime pažaliuoti nuo tos vešlios žolės; ir ji netyčia mus sukramsnos – paskutiniai žodžiai privertė vilką nusišypsoti. Taip, žaisdami ir linksmindamiesi, praleidome visą dieną, ir mums buvo labai gera. Tolumoje matėsi mūsų namas, o velnio kaminas, kaip karališka karūna, vainikavo jo stogą.

Pakeliui namo mes nusileidome prie upės, kad atsigertume vandenėlio; reikia pripažinti, kad vilkas netgi nepamanė tarti aviai: „Kam drumsti man vandenį?", o avis irgi nesakė „Kam drumsti man vandenį?". Mes paplepėjome ir priėjome išvados, kad upė yra bendra, ir mūsų akys spindėjo žaliai. Tolumoje matėsi namas ir viliojo pas save, tačiau vilkas pasiūlė pasilikti nakties ganiavai, ir mes iškart Medgręžis. Carperter Moth sugrįžome į pievelę, nes toji ir iš tikro buvo puiki. Avis vėl ėmėsi mokyti vilką, kaip atpažinti, kokią žolę verta kramsnoti, o kokios ne, o tasai tik lingavo galva ir nustebęs caksėjo liežuviu bei, patikinu jus, jo nuostaba buvo tikra.

Vilkas išbandė kiekvieną žolyną, ir tai jam padarė neišdildomą įspūdį. Taip jis ėjo greta avies, ir jiedu taikiai ganėsi, kol neatsirėmė į pievos galą, o tada apisuko ir nuėjo atgal, o aš žvelgiau į juos su palaima, ir niekuo negalėjau papriekaištauti tėvui, juk jis man paliko tokį palikimą. Pagaliau avis ir vilkas sugulė ant vešlios žolės ir ėmėm taikiai žiaumoti visą žolės atsargą, ir tai darydami, tai vienas, tai kitas tingiai užtraukdavo „Be! Be-e-e!" Jie neabejotinai rado bendrą kalbą ir suprato vienas kitą.

Man nesinorėjo trikdyti pastoralinio vaizdelio, aš tyliai atsistojau ir nuėjau namo.

Medgręžiai baisiai girgždėjo, tarsi graužtųsi į geležį, o ne ąžuolinius balkius, tačiau į juos nekreipiau nė mažiausio dėmesio, o pasėmiau suodžių iš velnio kamino, užmaišiau sau rašalo ir visą naktį rašiau, nes privalėjau aprašyti šitą istoriją. Kažkuriuo momentu vabalai sukėlė tokį triukšmą, kad atrodė, kad jie balkius ištaškys su dinamitu, tačiau ir tąkart į juos neatkreipiau dėmesio. Pasigailėtini kirminai, smulkūs labirintų graužėjai, ar verta dėl jų lieti savo emocijas! Ir leidau jiems ramiai dirbti savo darbą visą naktį.

Ryte paėmiau žirkles ir nuėjau kirpti dviejų avių pievoje. Jums pasirodys keista, tačiau garbės žodis, pievoje ganėsi dvi avys.

Tą pačią akimirkai, kai tik pradėjau jas kirpti, priešais mane tarsi iš žemės išaugo kažkoks išprotėjęs valstietis ir sukėlė didžiausią skandalą. Jis tvirtino, kad, girdi, avys yra jo, aš gi kantriai pastebėjau, kad avys mano, ir papasakojau jam istoriją apie vilką, kuris išmoko ėsti žolę ir mekenti. Į tai valstietis atsakė, kad tai aš ėdu žolę ir mekenu, trenkė man girlyga*) ir susirinko nukirptą vilną, nuginčijęs tokiu būdu dalį tėvo palikimo.

O aš vėl nuėjau namo. Tačiau namų jau nebuvo, nes iki to laiko medgręžiai pribaigė balkius ir pavertė griuvėsiais tai, kas buvo tėvo palikimas.


*) Girlyga - piemens-čabano priemonė; ilga lazda su kabliu gale, kad galima būtų užkabinti avį už kojų.

Papildomi skaitiniai:
Fuko švytuoklė
B. Breiteig. Stokholmas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Bulgarų pavasario šventės
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Ženklo savarankiškumo doktrina
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Indipascha gydo ir išpildo troškimus
J. Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Venecija: Tarp dievinimo ir įpročio
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
S. Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
P. Adams. Senamadiška muzika
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
Pasimetusios merginos memuarai
Jorma Etto. Suomis (ir kt.)
Visa tiesa apie Duras
Chiromantija
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos