Pamela Adams. Senamadiška muzika

Laukti liko dar geras keturias valandas, o man taip baisu, kad net rankos dreba. Prie lango į upės pusę, stovi staliukas, ant jo arbata, o aš vis žvelgiu į tolį, per drumzliną vandenį, už kito kanalo, to, kuris gilesnis, ir išskiriu Vienišo medžio salos kontūrus. Ir iškart nusigręžiu. Reikia prisiversti ką nors suvalgyti. Kai ateis laikas, bus kvaila netekti sąmonės, nes tektų laukti, ko gero, visus metus.

Šios eilutės – tai kruopšti ataskaita apie tai, kas nutiko, ir apie tai, kas, manau, tuoj tuoj nutiks – ir rašau iš dalies todėl, kad atsikratyčiau to nervinio drebulio, o labiausiai dėl tavęs, Koliko. Man atrodo, kad be tavęs (ir žinoma, Betsi), aš niekam daugiau nerūpiu – ir aš be galo išbandžiau tavo kantrybę. Bet iš pradžių aš negalėjau susitaikyti su faktais, o vėliau manęs visi klausydavosi tik iš mandagumo, kad tik nuramintų. Net tu, mano brangusis brolis, vienintelis artimas žmogus, manęs irgi taip klauseisi, nors ir darei viską, kas įmanoma, - ačiū tau. Bendrai paėmus, šiuos užrašus aš palieku ant stalo voke su užrašytu tavo adresu, kurį išsiųs misteris Dankuortas. Žinoma, jei esu neteisi ir rytoj vis dar būsiu čia, tada laišką sudeginsiu. Jei tau pavyks surasti žmogų, kuris rimtai tyrinėja panašius reiškinius, - užsitikrink jo paramą; nuo šiol tai mums vienintelė viltis.

Kaip anksti temsta! Uždegsiu žibalinę ir aprašysiu viską nuo pat pradžių, ... o prasidėjo viskas lygiai prieš metus, tą pačią dieną.

Kai su Frezeriu atvykome į Bentuoterį, misteris Dankuortas, daugumos upėje plaukiojančių namų savininkas, leido mums pasistatyti palapinę šalia to namo, kuris jam buvo pusiau kavinė, pusiau maisto prekių parduotuvė. Padėdama iš mašinos krauti turistinį inventorių, koja pataikiau į triušio urvą ir pasitempiau sausgyslę. Vietinis gydytojas koją subintavo, davė nuskausminančių ir patarė kelioms dienoms išmesti iš galvos bet kokias mintis apie turizmą.

O aš vis tiek norėjau eiti į žygį, tačiau Frezeris nesutiko, tad mes ir grįžome pas Dankuortą ir jam papasakojome apie nesėkmę vildamiesi, kad jis mums išnuomos vieną iš namukų.

Buvo gera sėdėti pas jį, ant denio – saulėje žaižaravo jūra, klykavo žuvėdros. Tačiau pasirodė, kad visus savo namus Dankuortas jau buvo išnuomavęs. Neužimtas buvo likęs tik "Darnli", prišvartuotas apie pusę mylios nuo mūsų, šalia pakrantės pylimo; tas pylimas gyvate įšliaužė į upės žiotis, apsaugodamas užliejamas pievas nuo drumzlino įlankos vandens.

- Ir, tiesą sakant, šią savaitę aš išvis nenorėčiau išnuomoti "Darnli", - pareiškė Darkuortas. – Galite laikyti, kad man pasimaišė, bet tokia mano nuomonė.

Jo žmona, dėdama ant stalo kavos puodelius, neaiškiai sumurmėjo:
- Vieni niekai. Tik prietarai, sakyčiau.

- Misteri Dankuortai, jei išsinuomotume plaukiojantį namuką, žmona išvengtų varginančios kelionės. Dženė kol kas nėra tokios būsenos, kad galėtų eiti. Būtume jums labai dėkingi.
- Ech, o dar ir toji bobutė prikalbėjo. Keisti dalykai vyksta tame name.... n-taip, Sara, gali juoktis, kiek širdis geidžia, bet, dėl sąžinės, juk reikia perspėti jaunimą.

Susižvalgėme su Frezeriu. Pakvipo nuotykiu.

- Kas tai per dalykai, misteri Dankuortai?
- Visiški niekai, - nekantriai pakartojo misis Dankuort. – Prieš 5 m. "Darnli" dingo vienas vyriškis, štai ir viskas. Bet, žinia, jis tam galėjo turėti savas priežastis.
- Gerai būtų, Sara, tačiau čia, oi-oi. Slypi kažkas rimčiau, ir tai žinai. Visų pirma, žmonės girdėjo muziką, kuri atsirado neaišku iš kur.
- Kokią muziką? - pasmalsavau.
- "Rio-Rita", - išdidžiai tarė jis. Mums to buvo su kaupu – ir mes nusikvatojome. Tada misteris Dankuortas pyktelėjo, mums nieko daugiau nepasakojo, o suirzęs pasakė, kad jei jau norime rizikuoti, tai jis nusiplauna rankas.

Po pusvalandžio įsikūrėme "Darnli". Tai buvo perdaryta barža, nudažyta ryškiai geltona ir juoda spalvomis, primindama Nojaus arką. Išsikraustę mantą ir išgėrę arbatos, mes nusprendėme, kad, nieko nepaisant, turėsime puikų poilsį. Koja atlėgo ir aš tikėjausi, kad iki ryto ji visai sugis.

Į pavakarę Frezeris į denį išnešė krėslus iš burės ir po mano nukentėjusia koja padėjo krūvą pagalvėlių (kadaise kažkas jį išvadino "ryžu nerangiu meškinu", nors iš tikro jis paslaugiausias žmogus). Sėdėjome šiltoje migloje ir gurkšnojome tamsų alų , prie kurio jis mane pripratino per tris vedybinius metus. Buvo atoslūgis ir nusekusių upės žiočių moliniais krantais žaidė mėnulio šviesa. Dešinėje žiotys siaurėdamas pasiklysdavo pelkių labirinte, o kairėje gi, arčiau uosto, spingsėjo tolimos kažkokio kaimelio šviesos. Viskas nepaprastai tylu, šilta. Mums buvo labai gera.

Praėjus maždaug valandai, gerokai atvėso ir mes išgirdome, kaip bangos teškiasi į mūsų būsto bortą. Frezeris atsistojo ir pažvelgė už borto.
- Oho! Nelaukiau, kad vanduo taip greitai pakils. Dabar pats potvynio įkarštis.
- A Dankuortas, regis, sakė, kad potvynis bus penktą ryto. Kaip bebūtų, aš sužvarbau; einam miegoti. China Boat in Fog

Aš pirmoji išgirdau muziką, tylią, tačiau aiškiai skambančią. Tai buvo kažkoks primityvus čarlstono variantas. Aš dar prunkšteldama pasakiau Frezeriui, kad bijojau išgirsti nuteiktąją "Rio-Ritą". Po kelių minučių atsklido irklų garsas, įvorių girgždesys ir pagaliau kažkas atsitrenkė į mūsų baržos šoną.

- Svečiai? Tokiu metu? – Frezeris vėl priėjo prie borto, o nusekiau iš paskos. Aiškioje mėnesienoje išvydome valtį, o joje šešis ar septynis žmones. Jie juokėsi ir plepėjo tarsi nieko nenutiko, tačiau juose vis tiek buvo kažkas bauginančio. Kažkas buvo ne taip. Tačiau aiškintis man nebuvo kada – vienas iš vyriškių jau kreipėsi į mus.

- Visus norinčius kviečiame prisijungti prie pikniko Vienišo medžio saloje – šta-ai toje saloje. Mes darome jau trečią reisą ir mums visi yra pageidaujami svečiai. Ar prisijungsite?

Mus vienu balsu ėmė įkalbinėti dar keli sėdintys valtyje. Tai buvo susigrojusi ir linksma kompanija. Atrodė, kad nė vienas jų nekreipė dėmesio į mirtiną vėsą, sklindančią nuo vandens.

Frezeris padėkojo ir atsisakė, paaiškinęs, kad aš negaliu sudalyvauti dėl skaudančios kojos – nepajėgsiu nusileisti trapu į valtį. Tačiau aš puikiai žinojau, kaip jam patinka linksmos draugijos, ir, kaip kvaila kankinė, ėmiau įkalbinėti, kad vyras vyktų be manęs.

Esantys valtyje karštai mane palaikė ir Frezeris ryžosi - pasiėmė šiltą megztinį, pabučiavo mane ir "Darnli" trapu nusileido į valtį. Irklininkas vienu irklu atsistūmė ir nusiyrė į žiočių vidurį. Aš pamojavau ranka ir žiūrėjau, kaip jie perplaukia žiotis ir įplaukią į siaurą rankovę, vinguriuojančią užpelkėjusiais krantais. Jie dar buvo įžiūrimi, kai išsikrapštė iš pelkių ir plaukė link salos kita ir platesne upės atšaka. Tačiau mėnulis pasislėpė už debesų ir aš išleidau valtį iš akių – nusisukau, vaikiškai jausdamasi visų palikta, ir iš savęs pasišaipiau.

Įsitaisiau kajutėje ir ne iškart užmigau – vis įsiklausydavau į senamadišką muziką, virpančią virš bangų. Kartą nuskambėjo netgi "Rio-Rita" ir aš nusišypsojau, įsivaizduodama, kaip papasakosiu misteriui Dankuortui iš kur ta muzika sklinda, - jei tik jis nebus šalia savo žmonos. Visos melodijos buvo maždaug to paties laikotarpio (pagal mane, dvidešimtųjų) ir tada staiga supratau, kodėl valties keleiviai man pasirodė keisti. Dėl drabužių. Biseriu siuvinėtos suknios, dryžuotos flanelės striukės, šiaudinės skrybėlės... "Sumanus maskaradas", - pagalvojau. Pasidžiaugusi, kad viską taip puikiai išnarsčiau, prasmegau miegoti.

Prabudau šviečiant saulei ir supratau, kad vis dar esu viena. Frezerio pižama tebebuvo tvarkingai padėta ant kėdės, kur ir padėjau; sukedenta pagalvė be jokios raukšlelės. Šlubčiodama apėjau saloną, kitą kajutę, tada užsivilkau švarkelį ir apieškojau denį. Sąžinei nuraminti išėjau į prieplauką ir įsitikinau, kad mūsų mašina savo vietoje.

Ta ir gerai, na ir gerai, reiškia, užsilaikė Vienišo medžio saloje. Galbūt, valtį nuplovė nuo pakrantės. Pažvelgiau priešais mirguliuojančią vandenyje saulę į salos pusę, tačiau ji buvo pernelyg toli, tad nieko joje neįžvelgiau. Pabandžiau šaukti, sudėjusi rankas prie burnos, tačiau niekas neatsiliepė; buvau viena, aplink tik vanduo, pelkė ir ankstyvo ryto saulė.

Misteris Dankuortas turės valtį. Jis mane pametės. Užsimoviau kelnes, užsimečiau megztinuką ir neužtikrinta ristele pasileidau pakrantės takeliu. Kai pasiekiau plaukiojančią kavinę, misis Dankuort dar nebuvo atsikėlusi, o jos vyras užbaiginėjo pusryčius. Dviem-trim nerišliom frazėm, užsikirsdama, išdėsčiau reikalą ir, jam klausant, veido raukšlės gilėjo. Jis privertė mane išgerti arbatos stiklinę, kurią buvo įsipylęs sau, o pats tuo metu apsiavė čebatais, padėjo įlipti į valtį su pakabinamu varikliu, - ir mes riaumodami prieš potvynį nukūrėm link Vienišo medžio salos. Pakeliui mes beveik nesikalbėjome. Aš buvau pernelyg įsiaudrinusi, o misteris Dankuortas visą dėmesį skyrė laviravimui tarp išmetusių inkarus laivelių.

Perplaukėme žiotis, išsikapstėm iš pelkių ir įplaukėme į giloką atšaką. Priartėjus prie Vienišo medžio salos, pamačiau, kad aplink salą irgi supiltas pylimas ir žvalgiausi po jį, tikėdamasi, kad tuoj tuoj kas nors ant jo pasirodys. Valtį pririšome prie geležinio žiedo, įmūryto į betoninius laiptelius. Bet dar iki užlipant jais supratau, kad tai beprasmis dalykas, nes jei kas būtų pasilikęs saloje, jis jau seniai būtų išgirdęs mūsų variklio triukšmą.

Stovėjome ant pylimo ir žvalgėmės po salą. Tai tebuvo didelis laukas, apribotas vingiuojančio pylimo, o lauko viduryje vienišas stambus ąžuolas. Man ta viena pasirodė užmesta, negyvenama. Žinoma, nieko ten nebuvo. Tik vėjas šiureno aukštus linguojančius žolynus. Pines Island

- Jo čia nėra, mergaite, - pratarė misteris Dankuortas.

Aš linktelėjau, neturėdama jėgų, kad ištarčiau bent žodelį.

- Jei neprieštaraujate, nueikime iki to medžio, tiesiog dėl visa ko, - paprašiau, atgavusi kalbos dovaną.
- Tik spėriau. Netrukus prasidės atoslūgis.

Nusileidome žolėtu šlaitu ir, iki kelių žolėse, patraukėme link ąžuolo. Žinoma, tai tik tuščias laiko švaistymas. Nieko ten nebuvo. Net jokių pikniko pėdsakų, Nei sumintos žolės, nei nuorūkų. Nieko.

- Štai kas, mergaite, - tarė ji kiek vėliau. – Gali laikyti, kad viskuo kaltas aš; juk tave perspėjau, bet po to pyktelėjau – atsimeni, su savo vyreliu jūs tik šaipėtės. Supranti, prieš penkis metus iš "Darnli" dingo vienas toks; ir tai nutiko trečią rugsėjo savaitę, kaip ir dabar. Tiesa, jis gyveno ten vienas. Dieną buvo čia, sveikas sveikutėlis, o kitą dieną – tarsi į vandenį prapuolė. Atvažiavo iš policijos, uždavinėjo visokius klausimus, o aš jiems tiesiai pasakiau, kad po to vakarėlio saloje nereikia niekuo stebėtis – ten ir ne tokie stebuklai nutinka.

Jis nutilo, o aš kvailai paklausiau:
- Po kokio vakarėlio?

- Seniai tai buvo. Vos ne prieš pusę šimtmečio. Tais laikais prie krantinės stovėjo apie 15 plaukiojančių namų, vienas už kitą madingesni ir puošnesni – jie priklausė lengvabūdžiams Londono jaunikliams. Jaunimas patraukdavo į tuos namus savaitgaliais bei švenčių dienomis ir linksmindavo ten iki nukritimo. Na štai, sumanė kažkaip surengti vakarėlį saloje vasaros sezono uždarymui. Pasiėmė gėrimų ir užkandos, dar ir gramofono nusitempė. O tada ėmė vežtis į salą visus norinčius – priplaukdavo prie kiekvieno plaukiojančio namo ir kvietė visus iš eilės, draugus ir nepažįstamus – be pasirinkimo. Kaip tik buvo pilnatis, vanduo toks ramus. Tačiau nuo to meto niekas jų daugiau neregėjo.

- O... kas nutiko> Nuskendo?

- Galų gale visi ėmė taip aiškinti. Bet tik lavonų taip ir nerado. Ir valties. Bendrai paėmus, aš daugiau apie tai nekalbu – nei policijai, nei dar kam. Pakankamai iš manęs prisijuokė, kai paskutinį kalbą apie tai užsiminiau. Matyt, žmonėms būtinai reikia pasišaipyti iš nesuprantamų dalykų, nes kitaip jiems bus baisu. Tačiau jūs, laikau, turite teisę viską žinoti.

Net ir po to aš numojau ranka į jo žodžius. Nepaisant logikos, man atrodė, kad Frezeris jau laukia manęs plaukiojančioje Dankuorto kavinėje.

- Dėkui už tai, ką papasakojote. Bet vargu bau tai susiję su mano vyru. Jis nuplaukė tikra, apčiuopiama valtimi – kai jis įšoko į ją, ji susvyravo ir atsitrenkė į "Darnli" bortą. Tai girdėjau savo ausimis.

Mes jau beveik priplaukėme iki misterio Dankuorto namo ir tada jis, pažvelgęs tiesiai į mane, paklausė:
- Kurią valandą, sakei, atplaukė valtis paimti vyro?
- Pusę devynių vakare, - aš dar, menu, pasižiūrėjau į laikrodį.

Jo balse nuskambėjo nesuvaidintas gailestis, kai jis švelniai pratarė:
- Tai reiškia, kad valtis negalėjo būti tikra, mergaite. Pusę devynių buvo pats atoslūgio įkarštis. Žiotyse vandens neužteko net degtukų dėžutei plaukti.

Dešimta valanda, Kolinai; aš uždegu lempą si gaubtuvėliu, saugančiu liepsną nuo vėjo ir išnešu ją į denį. Bijau, kad pasirodys valtis, ir bijau, kad ji nepasirodys. Galbūt, po pusvalandžio aš vėl būsiu su Frezeriu, - štai į tai man reikia sutelkti dėmesį.

Kiti praėjusių metų įvykiai tau žinomi. Policija padarė išvadą, kad nuo nuskausminančiųjų man aptemo sąmonė, nes nebuvo žinoma nė apie vieną išplaukusią valtį ar žmogų. Seržantas su manimi elgėsi tėviškai ir ėmė lipšniai įtikinėti, kad vyrai nuolat pameta žmonas, ir klausė, ar mes nesipykome. Vėliau man nutiko nervinis priepuolis, po kurio į mano žodžius jau nebekreipė dėmesio – žinau, kad manęs gailėjosi, tačiau nekreipė dėmesio, kaip į "paplaukusią"...

Štai aš ir neprasitardavau apie tai niekam, išskyrus misterį Dankuortą. Per paskutinius mėnesius aš čia buvau atvažiavusi kelis kartus, ir dabar turiu ... turiu darbinį spėjimą. Darau viską pagal jį. Žmonės, pakvietę Frezerį, ne numirėliai ir ne šmėklos. Tiesiog jie pasiklydo laike. Matyt, to pirmojo vakarėlio dalyviai nulaužė kažkokį laiko iškyšulį, kaip kokią nudžiūvusią medžio šakelę. Galbūt, kalta pati sala – ne be reikalo prietarai, susiję su Vienišu medžiu, siekia 17 a., kaip paaiškėjo iš knygos, kurią perskaičiau vietinėje bibliotekoje. Bet kad ir kas nustūmė juos iš įprasto ritmo, laikas jiems liovėsi tekėti tiese. Visi kiti Žemės gyventojai ėjo koja kojon, sekundė sekundėn, valanda valandon, savaitė savaitėn – o vakarėlio dalyviai Vienišo medžio saloje nusimušė iš to ritmo ir todėl mums jie atrodo išnykę. Galbūt, tas pats nutiko ir "Marijoje Celestėje", ... o ir be jos žinomi masinių pradingimų nesuprantami atvejai.

Tikiu, kad vakarėlio dalyviai peršoko į kitą laiko plokštumą, kur jis teka gerokai lėčiau, tačiau kartą metuose, per vakarėlio metines, jų laikas susikerta su mūsų. Galbūt, Frezeriui atrodo, kad jo nėra vos keletą minučių. Tada jis per artimuosius 20 m. nė nebandys grįžti pas mane. Be to, aš jaučiu, kad jam grįžti vis tiek nepavyktų, nes iš tų "lengvabūdžių jauniklių" kas nors jau būtų apsireiškęs mūsų laikais.

Dabar, žinoma, man liko tik viena. Misteris Dankuortas žino, tegarbina jį Dievas; juk jis man išnuomojo tą vakarą "Darnli". Vėl mėnulis, prasidėjo atoslūgis, terasomis leidžiasi prie vandens užpelkėję krantai. Kaip gaila, Kolinai, kad mes jau ne vaikai, negulime savo baltuose ir melsvuose kambariuose ir mamytė neateis apkamšyti mums antklodės ir pabučiuoti nakčiai.

Kolinai! Štai muzika. Aš vėl girdžiu muziką, veriantį senamadišką regtaimą. Ir vanduo... vanduo vėl užpildo žiotis, su savimi atnešdamos stingdančią vėsą, ji jau plakasi į "Dernli" bortą. Viskas prasideda iš pradžių, Kolinai, - ir tu – paskutinė grandis, jungianti mane su įprastu pasauliu. Pasistenk mums padaryti viską, ką gali. Jei pavyks, paprašyk ko nors pagalbos.

Štai tai. Girdžiu irklus ir balsus. O priekyje laukia Sala. Būk ten, Frezeri. Meldžiu, būk ten.

 
 
   

Fantastikos skyrius
K.S.N.
R. Moore. Sapnai
Paslaptingosios zonos
Nikolajus Blochinas. Replikos
Laukinės gamtos šauksmas
Tolkieno stebuklinga pasaka
Tie prakeikti nematomi dalykai
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Didysis bastūnas Chodža
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Sandy Dengler. Hienos
R. Dekarto sapnai
L.Vangelis. Iki ir po sapno
B. Rudenko. Nugalėtojas
Odisėjas visapusiškas
R.Moore. Erdvė
Vėlių metas
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio naujienos
Mitologijos puslapis
NSO svetainė