Vėlių metas

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d.

Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną.

Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: "Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas".

O Pavarėnio apylinkių kaimuose dar ir po Pirmojo pas. karo mirusiuosius pagerbdavo per kelias šventes: "Dziedai" – tai būna skiriamos tam tikros šventės, pvz., Visi šventi, Grabnyčios, Sekminės ir Žolinės.

Neįtikima ir tai, kad krikščionybės įtakoje sunyko senieji lauko darbų ritualai, nes žemdirbių pasaulėžiūra pasižymi pastovumu. Labiau tikėtina, kad lapkričio pradžioje nebuvo jokios šventės. Nereikia pamiršti, kad ir krikščioniškos visų mirusiųjų paminėjimo dienos ištakos glūdi vėlių maitinimo apeigose, kuriomis 16-19 a. piktinosi lietuvių dvasininkija – kaip ir dar 4 a. šv. Augustinas piktinosi, kad krikščionys vėlėms aukoja maistą ir gėrimus.

Tad mirusiųjų pagerbimo diena nesunkiai prigijo tarp nekrikščioniškų žemdirbių švenčių. O liaudiškasis mirusiųjų pagerbimo esmės supratimas krikščionišką šventę tarsi grąžino į jos ištakas. Į tai dėmesį atkreipė jau 19 a. tyrinėtojai. Štai Liudvikas Adomas Jucevičius rašė: "Ši šventė ypatinga tuo, kad čia pagoniškos apeigos yra susimaišiusios su krikščionybės įvaizdžiais, juo labiau, kad krikščioniškoji mirusiųjų atminimo diena yra kaip tik apie tą patį laiką, ir liaudis, šitaip švęsdama, mano, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvins vėlėms, skaistykloje kenčiančioms"

16-18 a. Vėlinių šventė vadinama Ilgių vardu. Taip jas įvardino ir 18 a. pradžios žodynų sudarytojai Pilypas Ruigys bei Jokūbas Brodovskis. Taip, ilgi, ilgiai, ilgės, 16- 17 a. vadinama valstiečio duoklė žemvaldžiui. Pasak Juozo Jurginio, ilges rinkti, ilgiavoti reiškė tą patį, kaip kalėdoti. Kalėdodavo kunigas, o ilgiaudavo žemvaldys. Jau 16 a. savo valstiečius lankydavo tik smulkieji bajorai, o stambesniųjų žemvaldžių ilgės buvo paverstos pinigine duokle. 18 a. ilgės buvo priskaitomos prie žemės rentos mokesčio ir atskirai neminimos. Feodalinės prievolės ir kalendorinės šventės vardai greičiausiai sutapatinti, kai ilgiavimo paprotys pakeistas duokle, nes feodalinėje visuomenėje viską bandoma derinti prie bažnytinių datų. Kai prievolės neliko, šventė pervardinta tinkamesniu Vėlinių vardu.

Šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia ir gali padėti ar pakenkti. Vėlinių naktį jos aplankančios namus arba meldžiasi bažnyčioje. Vėlesniais laikais tikėta, tad vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurios už jas nebuvo laiku sukalbėtos: "Dūšių zadušnoj, sako, tiek prisigrūsdavo, kad niekur nė daikto nebūdavo atsistoti. Dūšios, sako, labai kakujas dėl maldų, katros neapieravotos (Tverečius, LMD)".

Sutikti vėles buvo ruošiamasi iš anksto: "Prieš Vėlines nedžiaudavo jaujos, palikdavo dyką, nes dūšios ateis šildytis" (Pušalotas. LTA). Anot Balio Buračo, kupiškėnai ir panevėžiečiai Vėlinių išvakarėse laukdavo atsilankančių mirusių artimųjų vėlių, joms paklodavo baltą ir minkštą patalą, uždegdavo pagalvio šalyse po vieną šventintą grabnyčinę žvakę ir klūpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vėlės. Jei girdisi lubas ar grindis braškant, vadinasi mirusieji atėjo. M.K.Ciurlionis. Zemaiciu kapines

Vėles galima pamatyti naudojant tam tikras priemones arba pasislėpus naktį bažnyčioje. Tačiau tai visada kelia didelį pavojų: "Per žiemą galima pamatyti numirėlių dūšias, bet labai išsigąsi". Dar pavojingiau eiti naktį bažnyčion, nes mirusieji puola, nori sudraskyti. Ir išsigelbėti galima tik užlipant ant altoriaus arba save pakeičiant kitu daiktu, t.y. numetant ką nors vėlėms sudraskyti.

Vėlinių laikas buvo sakralizuojamas apibrėžiant tam tikras elgesio normas arba draudžiant dirbti kai kuriuos darbus: "Visų šventų vakare reikia niekur be reikalo nevaikščioti, nes tą vakarą mirusiųjų vėlės renkasi į savo parapijos bažnyčią atsiimti joms skirtų maldų. Šlapiam keliui esant, įsiklausius net galima girdėti, kaip jos eidamos per purvyną pliauškią" (Veliuona, LTA).

Svarbiausia dalis buvo mirusiųjų maitinimo apeigos. Pačia seniausia reiktų laikyti vaišes kapinėse paliekant dalį maisto. 16 a. kronikose rašoma, kad Žemaitijoje, prie Kuršo, lietuviai eidavo prie artimųjų kapų, nešdamiesi pieno, atmiešto alaus ir medaus, kur už vėles pokyliaudavo ir šokdavo, pritariant trimitams ir būgnams. 1583 m. ataskaitoje jėzuitų misionierius Stanislovas Rostovskis pateikia: "Metinių dienų proga mirusiems jie nešdavo ant kapų valgio. Pagerbdavo taip: ant stalo iš praustuvės būdavo išliejamas vanduo; ant lentos keturiuose kampuose stačiai buvo laikomi šaukštai. Nors ir dienos metu, tačiau, prie aplinkui apstatytų žiburių, žynys tam tikromis sugalvotomis žodžių formulėmis šaukia mirusiuosius. Paskui, paprašęs palaimos mirusių vėlėms, kaipo svečias, sėdasi prie stalo ir pirmas padeda kąsnį po trikoju. Rusų liaudis, kuri gyvena maišytai, panašiai ant kapų neša maistą".

Tokias apeigas dar 15 a. aprašė Janas Dlugošas: "Be to, minėtuose miškuose jie turėjo atskiroms šeimoms ir namams padalytų ugniaviečių, kuriose, apsirengę baltais ir iškilmingais rūbais, degindavo visų savo mirusių giminių ir bičiulių kūnus kartu su žirgais. Prie tokių ugniaviečių statydavo indus iš ąžuolo žievės, į kuriuos dėdavo maisto, panašaus į sūrį, ir pildavo ant ugniavietės midaus, tikėdami, kad mirusiųjų vėlės ateis naktį, stiprinsis tuo maistu ir gers į ugniavietę supiltą gėrimą". 1723 m. Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštyje minima, kad "kiti kiekvienais metais nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų; kai kurie asmenys sakė, kad taip daryti juos raginę mirusiųjų šešėliai". Retą Vėlinių vaišių aprašymą 1938 m. "Lietuvos aide" paskelbė A.Valantinas: "Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami 'Viešpatie, didžiojoj smarkybėj ir rūstybėj Tavo…' Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių".

Dar 19 a. pabaigoje Buvo paprotys per Vėlines, be kitų valgių, ant kapo dėti kiaušinių: "Seniau primušdavo kiaušinių, prikepdavo pautienės ir Vėlinių naktį nešė maitinti ant kapų dūšias" (Keturvalakiai, LMD). Kupiškėnai vėliau juos atiduodavo vaikams, "kad žinotų, kur artimųjų kapai. Kiaušinis, universalus gyvybės ir vaisingumo simbolis, todėl kiaušiniai arba iš jų iškepta kiaušinienė dažnai figūruoja agrariniuose ritualuose. Tverečiaus apylinkių gyventojai mirusiuosius maitindavo koše: "Zadušnųjų ryte dar mūsų bobutė birindavo grucės ant kapų ir, sako, rasdavo suvalgytą" (Tverečius, LMD).

Lygia greta su vaišėmis kapinėse, 16 a. kronikos aprašo mirusiesiems skirtas vaišes, keliamas uždarose patalpose. Jonas Lasickis rašė: "Per šias šventes jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais". Kadangi dvasininkija kovojo su senojo tikėjimo apraiškomis, tai galėjo būti švenčiama slapta. Bet jos 19 a. pradžioje dar buvo išsilaikę sudėtingą struktūrą, kaip liudija Teodoras Narbutas: "Rengiamos gausios vaišės, kuras sudarė daugiausia tamsieji patiekalai, kaip antai kiaulienos ir žąsų jukos vėdarai. Sriubos iš džiovintų burokėlių lapų, kurie suteikia tamsiai žalią spalvą, įvairūs mėsos kepiniai, košės spirgučiai, šiupiniai ir kitokie vietiniai valgiai, - jų turi būti dvylika. Troba iššluojama ir kuo švariausiai išvaloma, stalą apdengia staltiese, pastatomi ąsočiai ir rykai su gėrimais. Atėjus svečiams, kurie susirenka be mažiausio triukšmo, šeimininkė stato ant stalo po dubenį kiekvieno patiekalo. Visiems laikantis visiškos tylos, šeimininkas pradeda kalbą tokiais žodžiais: 'Mirusios sielelės, jūs, kurių atminimą gerbia šie namai, garbingieji mano giminės protėviai, amžino atminimo vyrai ir garbingiausios moterys, o visų pirma tu, mano seneli, taip pat giminėlės, vaikučiai jūs visi, kuriuos mirtis užklupo tarp šių sienų. Kviečiu jus į metinę puotą, kokią mūsų neturtas leido surengti, tegu ji bus jums taip maloni kaip mums brangus jūsų atminimas. Mėgaukitės valgymo malonumu požemių dievų akivaizdoje'. Tęsiasi nepertraukiama tyla, visų akys nukreiptos į stalą. Dievobaimingiems vaidenasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles. Gink Dieve, jei tuo momentu kieme sulotų šuo: tai būtų suvokiama taip, kad kuri nors užsirūstinusi vėlė nenori eiti į trobą, o šitai reiškia, kad ji ištisus metus bastysis aplink namus, gąsdins ir kenks. Todėl tam tarpui šunį paprastai uždarydavo priemenėje. Patylėjus ketvirtį, šeimininkas pasidairęs į visas puses, taria: 'Atleiskite mirusiosios sielelės'. Truputį patylėjęs tęsia: 'Likite sveikos, sudievu, sielelės, palikite mums, gyviesiems, palaiminimą, o šiems namams ramybę. Eikite, kur jus šaukia lemtis, bet atminkite – nei išeidamos, nei lėkdamos virš mūsų slenksčių, kiemų, daržo, pievų, dirvų nedarykite kokios nors žalos'. Visi nusižeminę nusilenkia, pasidairo į visas puses ir sako: 'Nėra, nėra nė vienos dvasios'. Tada šeimininkė surenka valgius nuo stalo, gėrimus supila į butelius ir statinaites ir visa tai sukrauna į krepšelius, nuvalo stalą, apverčia staltiesę antrąja puse, ir prasideda gyvųjų vaišės".

19 a. pradžioje vaišes kapinėse ima keisti maisto išdalijimas elgetoms. Dionizas Poška dar 1823 m. teigė: "Tuomet ne tik kviestuosius svečius vaišina, bet ir elgetoms į špitolę neša įvairių produktų išmaldą, kaip antai: duonos, mėsos, alaus, degtinės ir t.t.." Tradicinė Vėlinių išmalda – duona ir aviena: "Visų šventėj ubagams reikia duoti rugių duoną už dūšeles ir už gyvą gaspadorių ir gaspadinę, už derlių, nes kitus metus rugiai nederės. Žvakes bažnyčion neša, kad bitės sektųsi" (Tverečius, LMD). Dar 20 a. pradžioje Rytų Lietuvoje Vėlinėms kepdavo mažas duonos bandeles. Išdalydami jas elgetoms namiškiai pasakydavo mirusiųjų, už kuriuos prašoma pasimelsti, vardus. Kiti vardus ištardavo prieš pašaudami bandeles krosnin.

Mūsų dienų Vėlinių simbolis – kapinaitėse žibančios žvakutės – priklauso prie pačios vėlyviausios kilmės papročių. Žinoma, kad 19 a. pabaigoje jos buvo uždegamos Varėnos apylinkėse, Akmens kaimo bažnyčios šventoriaus kapinėse. Šimtmečio pradžioje Vėlinių žvakutės išplinta Užnemunėje, o kitur įsitvirtina tik po Antrojo pas. karo. Bet ši apeiga jau spėjo apaugti mitologizuotais vaizdiniais. Dažniausiai tikima, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja amžinoje tamsoje ir Vėlinių naktį uždegtos žvakutės apšviečia joms kelią.

Pagal Arūno Vaicekausko straipsnį, ŠA, 2000 m. spalio 28 d., Nr.40   

Apie Vėlines ir Halloween
Papročių paskirtis
Helovyno istorija
Kai Dubičiai miestu vadinti
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Kalėdų giesmių istorija
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Ką Anė gali papasakoti apie Halloween?
Karolio Europa ir jos slinktys
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezė
Paskutinioji kuršininkų karta
Senoji Buivydžių bažnyčia
Laužai Himalajų papėdėje
Vaclovo Vekeroto galerija
Užgavėnės Lietuvoje
Naugardas ir Lietuva
Merkinės bažnyčia
Sekminės (samboriai)
Vartiklis