Lietuvos protestantai

Evangelikai liuteronai
Gražina Slavėnienė

Evangelikų liuteronų Bažnyčios kelias buvo daug sunkesnis už reformatų. Lietuviai liuteronai neturėjo nei tokios autonomijos, nei stiprios savo inteligentijos. Nepriklausomybės išvakarėse jie buvo suskaldyti ir išsklaidyti.

Po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. liuteronų parapijos buvo priskirtos naujoms konsistorijoms pagal teritorines ribas ir neatsižvelgiant į tautybes. Dešiniosios Nemuno pusės kraštai, Kauno gubernija, buvo priskirti Kuršo konsistorijai Jelgavoj. Pastaroji buvo pavaldi generalinei konsistorijai Petrograde. Ją savo ruožtu kontroliavo Pabaltijo vokiečiai, ir čia lietuviai liuteronai neturėjo net savo atstovo. Kairiosios Nemuno pusės tikinčiuosius, Vilniaus ir Suvalkų sritis, valdė Augsburgo konsistorija Varšuvoje, Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia pasižymėjusi stipria lenkinimo politika. Abi konsistorijos veikė pagal skirtingus teisynus. Kuršo konsistorija, kaip ir kitos carinėje imperijoje, vadovavosi potvarkiais, nustatytais „Svod zakonov“ XI tome. Varšuvos konsistorija rėmėsi senais lenkų įstatymais.

1918 m. žlugus carinei Rusijai, jos valdžioje buvę kraštai pradėjo skelbti nepriklausomybę ir žymėti naujas sienas. Taip Kuršo konsistorija atsidūrė naujoje Latvijos respublikoje, o Varšuvos – Lenkijoje.

Atsikuriančioje Lietuvoje buvo 55 liuteronų parapijos ir filijos, aptarnaujamos 9 kunigų. Iš jų tik 4 sugebėjo laikyti pamaldas lietuviškai. Todėl pamaldos lietuvių kalba buvo itin retos. Kadangi labai trūko dvasininkų, Berlyno ir Pareinės misijos draugijos vokiečių karinės okupacijos metu atsiuntė kunigų misionierių, tarp kurių buvo ir vienas kitas iš Rytprūsių ir mokantis lietuviškai. Jie visi buvo paruošti platinti evangeliją Trečiojo pasaulio kraštuose, todėl jiems buvo svetimas ir nesuprantamas lietuvių tautiškumas, pradėjęs reikštis atgimstančiose lietuvių liuteronų parapijose. Be to, į Lietuvą per karą atsikraustė ir tikri vokiečiai iš Latvijos ir pačios Vokietijos. Jie buvo dar indiferentiškesni ar tiesiog priešiški Lietuvai. Kai kurie naujakuriai tapo aktyvūs vokiečių parapijose ir įsitraukė į antilietuvišką veiklą.

Carinėje Rusijoje gyventojai buvo surašomi pagal tautybę ir religiją, nors iš tikrųjų religija dažnai nulemdavo tautybę. Karo metu liuteronai buvo laikomi vokiečiais, nesvarbu jų tautybė ar politinės pažiūros. Ši tendencija liko ir nepriklausomoje Lietuvoje. Į lietuvius liuteronus vėl buvo žiūrima kaip į vokiečius. Tad jie turėjo dvigubą naštą: išlaikyti savo tautybę vokiečių tarpe ir savo tikėjimą tarp lietuvių katalikų.

Pirmas lietuvių liuteronų uždavinys buvo įkurti savo bažnyčią su nauja konsistorija, kuri jungtų liuteronų parapijas nepriklausomos Lietuvos ribose. Kaip minėta, parapijos buvo tautiškai mišrios. Kita užduotis ir buvo išspręsti tautybių klausimą parapijose, jungiančiose lietuvius, latvius ir vokiečius. Trečia – parengti lietuviškus dvasininkus.

Latviai sudarė mažumą ir santykiai su jais buvo draugiški. Bet su vokiečiais nesklandumai prasidėjo iš pat pradžių ir tęsėsi beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį. Vokiečiai suvokė grėsmę savo hegemonijai. O liuteronų bažnyčia jiems buvo toji institucija, kuri perteikė jų kultūrų ir kalbą iš kartų į kartas. Parapijose, kur buvo vokiečių didžiuma, šie buvo iš seno užėmę strategines vadovaujančias pozicijas ir nenorėjo jų atsisakyti. Lietuviai savo ruožtu netrukus ėmė reikalauti bent jau lygių teisių savo bažnyčioje ir savame krašte. Ši kova paaštrėjo ir tapo politine, atgavus Klaipėdos kraštą ir pradėjus reikštis Trečiojo Reicho propagandai.

Nesusipratimai tarp vokiečių ir lietuvių vyko ir dėl to, kad Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia ėmė veikti be Lietuvos vyriausybės ratifikuotos konstitucijos. Lietuvos vyriausybė pasirašė konkordatą su katalikų Bažnyčia. O liuteronų Bažnyčiai ji tik pratęsė buvusių rusiškų važnyčios įstatymų jurisdikciją. Nors ši buvo pasenusi ir netiko pakitusiai aplinkai, ji valdžiai suteikė teisę įsikišti į Lietuvos liuteronų Bažnyčios reikalus.

Pirmas bandymas 1919 m. įkurti Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčią buvo sunkus. Iš pat pradžių išryškėjo skirtingi tautinių grupių siekiai. Net buvo sunku rasti bendrą kalbą posėdžiams. Vokiečių grupė siūlė rusų kalbą, kas labai užgavo lietuvius ir latvius. Galiausiai buvo sutarta įsteigti atskirus lietuvių, latvių ir vokiečių sinodus, kuriuos jungtų viena bendra konsistorija – aukščiausias administracinis organas. Kiekvienas sinodas galėjo vartoti savo kalbą ir jam vadovavo pačių išrinktas senjoras (vyskupas). Konstitucijos projektą paruošė ilgametis vokiečių senjoras Paulius Titenbachas. Pagal šį projektą konsistorijos pirmininkas turėjo būti renkamas kas treji metai. Pačią konsistoriją sudarė trys senjorai ir trys pasauliečiai. Jos buveinė įsikūrė Kaune (Trakų g. 5), o oficiali kalba buvo lietuvių. Tautinių sinodų senjorai turėjo eiti konsistorijos pirmininkų pareigas pagal eilę, kasmet pasikeisdami ir Lietuvos vyriausybės aprobuojami.

Vokiečių sinodas priėmė Titenbacho konstituciją ir laikėsi jos nuostatų. Lietuvos vyriausybė šios konstitucijos nepatvirtino. Vokiečiai į kiekvieną nukrypimą žiūrėjo kaip į nekonstitucinį savivaliavimą ir valstybės kišimąsi į bažnyčios autonomiją. Ginčai ypač paaštrėjo, kai į konsistorijos prezidento vietą buvo išrinktas ir pakartotinai patvirtintas Klaipėdos krašto veikėjas prof. kun. Vilius Gaigalaitis.

Pirmas ryškus nesutarimas kilo senjoro Kibelkos konsistorijos metu. Lietuviai ypač pasipiktino, kad Tauragės parapijoje iš klebono pareigų buvo neteisingai atleistas daugiametis tolerantiškas kunigas Augustas Vymeris (Wymer). Į jo vietą buvo paskirti misionieriai Karlas Ekartas (Carl Echart) ir Samuelis Vairauchas (Samuel Weihrauch), kurie vos kalbėjo lietuviškai ir buvo įsivėlę į antilietuvišką veiklą. Tauragė buvo nuo seno žinomas humanistinio auklėjimo ir liuteronų dvasinio gyvenimo centras su didele parapija, kur 4000 lietuvių sudarė daugumą. Kun. Vymeris, nors ir vokiečių kilmės, skrupulingai stengėsi apsaugoti ir lietuvių teises. 1921 m. jis įsteigė mokytojų mokyklą, vėliau tapusią mokytojų seminarija, kuri rūpinosi ir mažlietuvių studentais. Be to, būdamas Kibelkos konsistorijoje viceprezidentu, Vymeris protestavo prieš antilietuvišką veiklą ir atsisakė dalyvauti slaptuose pasitarimuose. Vymerio situacija rodo, kad buvo sunku likti neutraliam ir tolerantiškam, kai politinė temperatūra vis kilo. Vilius Gaigalaitis

Lietuviai liuteronai tuo metu jau buvo geriau susiklausę. Jų skundus ir pageidavimus formulavo nauja organizacija „Pagalba“, įsisteigė 1923 m. ir veikė daugiau kaip 10 m. Ją Tauragėje įkūrė jaunų, patriotiškai nusiteikusių liuteronų inteligentų būrelis: Mikas Preikšaitis, Mikas Jonušaitis, Andrius Gintautas ir Kristupas Gudaitis. Vienas naujos sąjungos uždavinių buvo pagyvinti parapijų veiklą puoselėjant švietimą ir tautinį susipratimą. Antras uždavinys – skatinti parapijiečius aktyviai veikti, kad atsvertų vokiečių įtaką. Trečias – apskritai stiprinti lietuvių protestantų vardą bei prestižą lietuvių visuomenėje. Sudargo sinode 1924 m. „Pagalba“ pageidavo, kad dvasininkai išmoktų lietuvių kalbą ir kad Lietuvos valdžia padėtų protestantams parengti savų lietuvių kunigų. Tam reikėjo įgaliojimo Vytauto Didžiojo universitete įsteigti protestantų teologijos fakultetą. „Pagalba“ pagrindiniu tikslu laikė kovą prieš religinę diskriminaciją. Lietuvių katalikai nuo seno į protestantus žiūrėjo kaip į netikrus krikščionis ir netikrus lietuvius, taip juos praktiškai išstumdami iš bendruomenės. Panašiai atsitiko ir Mikui Preikšaičiui. Jį dėl tikėjimo pažeminamai vadino „prūsu“, nepaisydami, kad jis buvo Kaune baigęs Jono Jablonskio kalbos mokyklą.

Dar vienas „Pagalbos“ tikslas buvo bendravimas ir bendradarbiavimas su Klaipėdos kraštu, 1923 m. prijungtu prie Lietuvos respublikos. Buvo gana aišku, kad atėjo laikas lietuviams turėti aiškaus ir tvirto lietuviško nusistatymo kandidatą, norint sutvirtinti naują ryšį su Klaipėdos kraštu. Dėl to buvo nutarta kreiptis į tuometinį Klaipėdos krašto mokyklų decernentą i pasižymėjusį mažlietuvių veikėją dr. kun. Vilių Gaigalaitį. Gaigalaitis kandidatavo 1924 m. Sudargo sinode ir 1925 m. buvo išrinktas ir Lietuvos vyriausybės patvirtintas konsistorijos prezidentu. Vokiškai frakcijai jis buvo nepriimtinas dėl savo prolietuviškos veiklos Klaipėdos krašte, ypač po ką tik įvykusio „bažnyčios konflikto“. Vokiečių frakcija per rinkimus protestavo. Nepaisant to, Gaigalaičio kadencija tęsėsi beveik 10 m.

Kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870-1949) priklausė tai žymiai mažlietuvių politinių ir kultūrinių veikėjų kartai, kurie visas savo jėgas skyrė lietuviškiems reikalams, ir po Pirmojo pasaulinio karo jų pastangas apvainikavo Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuvos respublika. Tuo metu Gaigalaitis vadovavo Klaipėdos krašto lietuviams dvasininkams ir jo prolietuviška veikla vystėsi daugiausia bažnytinėje plotmėje. Tuo jis buvo rakštis Vokietijos bažnytinei ir politinei hierarchijai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Gaigalaitis pasitraukė į Vokietiją, bet ten buvo konfiskuotas jo turtas, ir jis pats su žmona ištremtas į mažą miestelį pietų Vokietijoje. Ten jis, karui pasibaigus, ir mirė.

Gaigalaitis buvo išsimokslinęs žmogus, studijavęs teologiją ir filosofiją Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose ir ten gavęs daktaro laipsnį. Disertaciją rašė lietuviška tema: „Die Wolfenbuettel litauische Postillenhandchrift aus dem Jahre 1573“ („1573“ m. Volfenbiutelio postilės lietuviškas rankraštis). Rygos universitete jam buvo suteiktas ir garbės doktoratas.s

Savo lietuvišką veiklą jis pradėjo dar būdamas gimnazistu Tilžėje, kur įkūrė slaptą organizaciją „Baltija“. 1903-18 m. jis buvo mažlietuvių išrinktas atstovas Prūsijos seime. Ten jo pozicija buvo nepopuliari, nes gynė lietuvių teises mokytis religijos gimtąja kalba. Be to, jis protestuodavo prieš lietuvių mokytojų paskyrimus į vokiškas vietoves ir atvirkščiai.

Prieš Pirmojo pasaulinio karo pabaigą jis ruošė peticijas, kad Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Už šią veiklą vos išvengė arešto.

Nuo 1904 m. V. Gaigalaitis pirmininkavo mažlietuvių religinėje bei kultūrinėje organizacijoje „Sandora“. „Sandorą“ labdaros tikslais įkūrė Kristupas Lokis, nors didesnė jos paskirtis buvo žadinti ir puoselėti tautinį sąmoningumą. Nepriklausomoje Lietuvoje „Sandora“ išsiplėtė į moterų ir jaunimo skyrius, turėjo slaugymo namus bei našlaityną. Savo spaustuvėje leido periodinį leidinį „Pagalba“, kurį V. Gaigalaitis pats redagavo.

Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia V. Gaigalaitis ypač puoselėjo mokslą ir švietimą. Jis ypač rūpinosi, kad mažlietuviai išsimokslintų ir galėtų užimti vadovaujančias vietas krašto administracijoje. Todėl tuoj po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jis įkūrė daug lietuviškų mokyklų ir lietuvišką suaugusių gimnaziją Klaipėdoje. Jis pats perėmė švietimo decernento pareigas. Gaigalaitis buvo puikus oratorius. Jo bendraamžiai sako, kad savo iškalba bei plačia balta barzda palikdavęs neužmirštamą įspūdį.

1923-24 m. V. Gaigalaitis su kunigu Valentinu Gailium ėmė rūpintis, kad Klaipėdos krašto bažnyčia išsilaisvintų nuo pavaldumo Vokietijai ir prisijungtų prie Lietuvos liuteronų bažnyčios. Šis nesėkmingas bandymas tapo žinomas kaip „bažnytinis konfliktas“. Berlyno bažnyčios taryba, kuriai Klaipėdos bažnyčia buvo pavaldi, atėmė iš jo teises klebonauti krašto parapijose ir į jį žiūrėjo kaip į išdaviką. Suprantama, vokiečiams jo kandidatūra į lietuviško senjoro vietą buvo nepriimtina. Dar nepriimtinesnė buvo jo konsistorija – ji simbolizavo glaudesnį bendravimą, interesus ir dvasinį ryšį tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto bažnyčių ir gyventojų.

Nepaisydamas vokiškos opozicijos, Gaigalaitis 1925 m. perėmė konsistorijos prezidento pareigas ir jose išbuvo beveik dešimtmetį. Nuo 1925 m. jis dėstė naujai įsteigtame protestantų teologijos fakultete Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kaip reformatas Vladas Jakubėnas, taip liuteronas V. Gaigalaitis pasiekė aukščiausią bažnyčios pakopą. Bet jam tai buvo tik naujos kovos laukas.

Lietuvos vyriausybė Gaugalaičio prezidentūrą rėmė. Vokiškoji opozicija iš pat pradžių rinkimus atmetė kaip nelegalius. Prasidėjo arši „bažnyčios kova“ (Kirchenstreit). Gaigalaitis rašo, kad jis norėjęs atsistatydinti, bet, Smetonos prikalbėtas, pasiliko. Galiausiai jis atsistatydino, bet ne dėl vokiečių opozicijos. Konsistorija tuo metu pateko į jaunųjų srovininkų – jo buvusių rėmėjų, leidusių dvisavaitinį laikraštį „Srovė“, rankas. Gaigalaitis buvo principingas, bet jo ir srovininkų nuomonė ir įsitikimai skyrėsi. Būdami aršūs nacionalistai, srovininkai reikalavo griežtų priemonių prieš vokiečių kalbos naudojimą. V. Gaigalaitis, pusę amžiaus gynęs lietuvių kalbos teises Prūsų Lietuvoje, negalėjo pritarti taktikai, kokią naudojo vokiečiai prieš lietuvių mažumą. Srovininkai savo ruožtu jį kaltino nuolaidžiavimu vokiečiams. Kadangi konsistorija buvo srovininkų rankose, vienintelė išeitis Gaigalaičiui liko pasitraukti iš konsistorijos pirmininko pareigų. Tą jis padarė dar nepasibaigus kadencijai 1933 m. Srovininkų šovinizmas nuosaikiai lietuvių liuteronų daugumai buvo nepriimtinas. Vienas tokio perdėto patriiotiškumo pavyzdys, kaip atsimena kun. Gelžinis, buvo dalyvavimas pamaldose su vėliavomis ir uniformomis.

Srovininkai, radikalus „Pagalbos“ draugijos sparnas, buvo artimi tautininkams pagal pažiūras. Iš esmės srovininkai pritarė pagalbiečių linijai, tik jų linija buvo aštresnės formos. 1934 m. „Srovės“ kalendorius išryškina senus rūpesčius, bet ir naują politinę orientaciją: „Mus kartu su visais riša tėvynės meilė, bet kaip savo atskirą dalyką mes turime mūsų evangelišką tikėjimą. Tuo pasinaudodami svetimieji yra padarę daug žalos, jie buvo beišplėšią mūsų tautiškumą. Buvo tautos smulimo laikai, kai manyta: kas katalikas, tai lenkas, kas evangelikas – vokietis... Po didžiojo karo tautai atbudus dalykai ėmė taisytis. Katalikai ėmė kratytis lenkystės, evangelikai – vokiškumo. Konfliktas su Lenkija daug palengvino katalikams sulietuvėti. Stengimasis palaikyti glaudžiausius santykius su Vokietija sunkino evangelikams karą su vokiškumu – germanizacija“. Toliau straipsniuose iškeliamas hitlerizmo pavojus ir būtinybė prieš jį kovoti.

Žagarės evangelikų liuteronų bažnyčia Žvelgiant iš laiko perspektyvos, vadinamoji „bažnyčios kova“, kuri prasidėjo su Gaigalaičio rinkimais, pasidalijo į dvi dalis. Ji prasidėjo kaip kova už įtaką lokalinėje plotmėje, sukelta tikro vokiečių susirūpinimo dėl vadovavimo parapijose ir bažnyčioje. Vėliau ši kova išsiplėtė į politinį sankirtį, kuris apėmė abiejų kraštų valdžias. Hitleriui paėmus valdžią, Trečiasis reichas ėmė varyti kraštutinio nacionalizmo politiką, propaguoti visų lietuvių vienybę, siūlydamas specialią globą vokiečių tautiečiams užsienyje, kurstydamas jų tautinį pasididžiavimą. Srovininkai pasiryžo demaskuoti nacių veikimą, kuris slėpėsi po religinių ir kultūrinių organizacijų, vadinamųjų kultūrinių draugijų (Kulturverbaende) skraiste. Toji veikla buvo itin ryški vokiškose parapijose Lietuvoje, bet ypač – Klaipėdos krašte. Toks aiškus srovininkų kišimasis į politinę veiklą sukėlė stiprią Trečiojo reicho reakciją, ir 1935 m. prezidento Smetonos vyriausybė „Srovės“ leidimą suspendavo. Taip pat buvo uždaryta visa „Pagalbos“ draugija. A. Smetonos nutarimas sušvelninti antivokiškas tendencijas lietuvių liuteronų bažnyčioje buvo padarytas politiniais sumetimais. Dr. Kristupo Gudaičio paskyrimas naujuoju paskutinės konsistorijos nepriklausomoje Lietuvoje prezidentu ženklino nuolaidų politiką.

Vilius Orvydas
Ordinas prie Lietuvą
Psichiatrijos pradininkas
Dalis - tai dar ne visi
Kuršiai vikingų epochoje
Vilkaviškis iki 19 a.
Tolminkiemis ir jo restauracija
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Karolio Europa ir jos slinktys
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Lopaičių piliakalnis
Paskutinioji kuršininkų karta
Karalienė Morta ir Šiauliai
Lietuvių kalba užsienyje
Trakų gentis getai
Kitoks T. Žebrauskas
Vilnius po senovei
Ilguvos dvaras
Vartiklio naujienos