Kuršiai vikingų epochoje        

Taip pat skaitykite: Lietuviai ir kuršiai
Paskutinioji kuršininkų karta

Jau Tacitas „Germanijoje“ mini sveonus (švedus), gerą jų ginkluotę ir kovinius laivus. Matyt jau tada šiauriečiai išsiskyrė kovingumu. O ypač aktyvūs normanai buvo 8 a. pab. – 11 a. („vikingų epocha“), kai jų laivai kėlė siaubą Anglijos ir Airijos, Ispanijos ir Italijos, Prancūzijos ir net tolimosios Bizantijos kraštams.

Baltų kraštuose ankstyviausi jų pėdsakai sutinkami viduriniojo geležies amžiaus (5-8 a.) paminkluose. Seniausi islandų sagų pasakojami įvykiai, liečiantys baltus, siekia 7-8 a. Tačiau tai dar nebuvo vikingų sistemingo puldinėjimo metas. Planingai veržtis jie ėmė 8 a. pab., kai po pusę amžiaus trukusių tarpusavio kovų skandinavų konungai ima aktyviai reikštis Pabaltijyje. Jie pirmiausia susidūrė su vakariniais baltais, iš kurių rašytiniai šaltiniai išskiria kuršius (o apie jų santykius papildomai liudija ir archeologiniai radiniai).

Vienas plačiausių iš seniausių jų paminėjimų yra Bremeno-Hamburgo arkivyskupo Rimberto16) „Šv. Ansgaro gyvenimas“ (apie 878 m.). Po 853 m. nesėkmingo danų žygio į Kuršą, švedų konungas Olofas17) kitais metais vėl surengė naują žygį. Kuršiai aiškiai buvo susilpnėję, tad Olafas tikėjosi pergalės. Bet pažvelkime į to žygio tikslus. Kai švedams nesisekė puolant Apuolę, jie metė burtus, ar jų dievai padės užimti šią kuršių pilį, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Tada į krikščioniškąjį dievą kreipėsi žygyje dalyvavę pirkliai. Aišku, tai atitinka Ansgaro misijos propagandinį poreikį, bet kodėl tokie aktyvūs buvo pirkliai? Matyt turėta ir prekybiškų sumetimų. O ir pati Apuolės apgultis baigėsi gana pirklišku sandėriu: kuršiai gražino visas iš danų prieš metus atimtas gėrybes ir sumokėjo po 0,5 svaro sidabro už kiekvieną pilies gynėją (apie tai taip pat skaitykite >>>>>).
Apie 80 m ilgio ir 55 m pločio Apuolės piliakalnio aikštelėje galėjo būti apie 300-400 karių. Tuometinis skandinavų svaras prilygo maždaug 200 g. Tad išpirka buvo apie 30-40 kg sidabro. Nejaugi iš 5 sričių (civitates) susirinkę kuršiai negalėjo turėti tiek sidabro? O su skandinavais buvo prekiaujama seniai. Apie 800 m. sukilę kuršiai išvijo švedus, tačiau paliko Gotlando pirklius. Tad sidabro kuršiai galėjo įsigyti ir iš Gotlando. O tai, kad švedai pareikalavo dar ir 30 įkaitų (bet ne vergų!), rodo šį žygį buvus ne vienkartinį. Vargu ar skandinavai galėjo „kolonizuoti“ šį kraštą. Greičiausiai siekė išžvalgyti tranzitinės prekybos per baltų žemes į Rytus galimybes ar net pradėti prekiauti. Tai leidžia spėti ir Sakso Gramatiko1) Kursiai plane aprašyta (Gormo Senojo2)?) anūko Frodžio3) kryptinga veikla siekiant užvaldyti kelią į Rytus – Dauguvos upę. Panašiai apibūdintina ir 9 a. vikingo Ragnaro Lodbroko4) žygius į baltų kraštus. Tokius paminėjimus teikia Islandijos kronikos, Saksas Gramatikas, Petras Olau5) , „Krakumal saga6)” ir kt. Prekybą su kuršiais 10 a. mini ir apie 1220 m. rašyta „Egilio saga7)“.

Skandinavų gyvenvietės baltų žemėse irgi galėjo būti tam tikri tranzitinės prekybos centrai. Atrodo, kad jos buvo įrengtos prie pagrindinių prekybinių arterijų į krašto gilumą. Pvz., įsitvirtinę Viskiautuose (dab. Višniovas), jie galėjo kontroliuoti Kuršių marias ir Nemuno žiotis. Taip ir su Zėburgu (dab. Gruobinia Latvijoje). Toliau krašte esantiems baltų centrams tokios gyvenvietės grėsmės nekėlė.

Apie tarpusavio prekybą žinių duoda Adomas Bremenietis8) , paminėdamas ir sembus tarp į Birką atvykstančių pirklių. Papildomos informacijos suteikia ir archeologija: Birkoje 9 a. kultūriniame sluoksnyje rasta daug gintaro, daugiau nei kitur randama ir skandinaviškų daiktų, pirklių naudotų svarelių, svarstyklėlių (tikriausiai sidabrui sverti). O runų įrašuose užfiksuoti su baltais prekiavusių vikingų vardai. Iškalbingi Švedijoje rasti 11 a. pradžios įrašai akmenyse: „... Gulis, jis prekiavo su žiemgaliais“, „... Svenui, dažnai su brangiomis prekėmis plaukiojusiam į Žiemgalą“ ir kt.

„Nornagest saga9) “ teigia kuršius dalyvavus 750 m. Bravalos mūšyje, po kurio suiro didžioji skandinavų sąjunga. Joje nurodoma ir priežastis, kodėl švedų konungas Sigurdas Hringas10) nedalyvavo vidaus kovose – jis turėjo ginti kraštą nuo plėšikaujančių kuršių ir kvėnų (taip, matyt, buvo vadinami Botnijos įlankos suomiai). Saksas Gramatikas1) nurodo kuršius kartu su švedais siaubiančius Daniją. Kartais su jais kovoję ir slavai. Tai pakartoja ir Petras Olau5). Matyt, kuršiai nepraleisdavo progų susilpninti skandinavus paplėšikaudami jų pačių žemėse.

Pažymėtina, kad daugelį karinių antpuolių kuršiai surengdavo su sąjungininkais, kurių jiems netrūko, mat vikingai grėsmę kėlė ne tik kuršiams, bet ir gretimų žemių gyventojams. O kuršiai buvo geri kariai, tad sjunga su jais dažniausiai atnešdavo sėkmę. Tai patvirtina islandų sagos bei senosios kronikos.

Saksas Gramatikas išskiria danų karaliaus Gramo2) (Gormo Senojo?) sūnaus Hadingo11) (Hastingo), pagarsėjusio pergalėmis visoje Europoje, žygį į Lokero12) valdomą Kuršą (Lokero, Curetum tyranno). Anglų karaliaus Alfredo Didžiojo13) amžininkas 9 a. antroje pusėje siaubęs Angliją bei Frankų valstybę, buvo sumuštas kuršių ir net atsidūręs jų nelaisvėje. Toks pat likimas ištiko ir kitą garsų vikingą Egilį, kai šis, nepatenkintas prekyba su kuršiais, pabandė plėšikauti jų krašte. „Egilio sagoje7)“ smulkiai aprašomi kuršių kariniai įtvirtinimai, atitinkantys Imbarės ir Apuolės piliakalniuose rastas gynybinių įtvirtinimų liekanas.

Hadingo11) sūnus Frodis3) sunkioje kovoje įveikė karaliaus (rex) Dorno14) vadovaujamus kuršius. Petras Olau5), vardindamas Frodžio pergales, ypač pabrėžė pergalę prieš kuršius: „... ir net kuršių karalystę nugalėjo“ (hic etiam Regum Curetum vicit). O prisiminus hipotezę, kad garsiąją Sigtuną15) sugriovė estai, karelai, rusai (rutheni) ir kuršiai, galima numanyti, kaip pastarieji aktyviai veikė 9-11 a. O skandinavai bandė užvaldyti Nemuno ir Daugavos arterijas, vedančias į krašto gilumą. Čia ypač varžėsi švedai ir danai, o norvegai retai pasirodydavo...

Paaiškinimai:

1) Saksas Gramatikas (Saxo Grammaticus, apie 1150-1220) - danų istorikas, teologas; „Danų istorijos“ autorius. Joje rašo apie 4 a. gotų karaliaus Hermanariko žygius aisčių žemėje. Nemažai pasakoja apie vikingų epochos baltus; daug istorijų pateikiama legendų pagrindu, bet turinčių istorinį pagrindą. Dauguma Sakso pateiktų 9-10 a. legendų susiję su Rangnaro Lodbroko, Hastingo, Roriko ir kt. žygiais. 11-12 a. įvykius, susijusius su baltais, Saksas atspindi fragmentiškai.
Įdomu tai, kad joje pateikta Amleto istorija, Šekspyro panaudota „Hamlete“ – apie sūnų, keršijantį už nužudytą tėvą.

2) Gramas - vienas ankstyvųjų legendinių Danijos karalių. G. Dumezilas tvirtina, kad jis dalinai „nužiūrėtas“ nuo dievo Toro. Senovės skandinavų kalboje gramr reiškia „karalius“, kas, matyt, ir suklaidino Saksą Gramatiką.

3) Frodis I - legendinis danų karalius, Hadingo sūnus. Anot pasakojimo, kai iždas buvo tuščias, jis jį papildo nugalėjęs slibiną ir paėmęs jo brangenybes. Tada surengia žygį į baltų kraštus, kur pergales pasiekia ne tik jėga, bet ir gudrumu. Pvz., jis Polocką užima pasišalinęs ir liepęs pranešti, kad mirė, kad taip užmigdytų priešų budrumą. Grįžęs randa sumaištį, kurios gali išvengti tik rengdamas naują žygį, šįkart į Angliją. Žūsta kariaudamas prieš Švediją.

4) Ragnaras Lodbrokas (Ragnarr Lotbrok) – legendinis vikingų vadas, karalius, aprašytas senojoje skandinavų poezijoje ir keliose sagose. Svarbiausi jam priskiriami žygiai yra Prancūzijos užpuolimas ir Paryžiaus paėmimas. 865 m. žygio į Britanijos šiaurę užplaukė ant seklumos, jo kariauna buvo sumušta, o jis paimtas į nelaisvę ir įmestas į duobę su nuodingomis gyvatėmis, kur ir mirė. Jo gausūs sūnūs 867 m. užpuolė angliją ir atkeršijo už tėvo mirtį.

5) Petras Olau (Peder Olsen, apie 1490-1570) – danų pranciškonas ir istorijografas, palikęs Collectanea ad historiam danicam pertinentia (apie 1515 m.)

6) Krakumal - 12 a. skaldų poema-monologas, kurioje Ragnaras Lodbrokas mirdamas duobėje su gyvatėmis apžvelgia praėjusio gyvenimo herojiškus darbus.

7) Egilio saga - 13 a. pradžios islandų saga apie Egilio Skalagrimsono, islandų žemdirbio, vikingo ir skaldo, gyvenimą. Pasakojimas apima 850-1000 m. laikotarpį; joje pasakojama ir apie Egilio žygius į Skandinavimą ir Angliją.

8) Adomas iš Bremeno (Adamus Bremensis, apie 1050-1081) – vokiečių kronikininkas, žinomas veikalu „Hamburgo bažnyčios kronika“. Kurioje rėmėsi antikos, ankstyvųjų viduramžių ir savo amžininkų raštais, pasakojimais. 4-je dalyje Descriptio insularum Aquilonis aprašomi skandinavų papročiai ir krikščionių misijos į šiaurę. Čia minima prūsų gentis sembai – kaip taikūs, nevertinantys aukso, gyvenantys tarp pelkių, apsirengę kailiais, garbinantys miškus ir šaltinius. Taip pat lygina getus su prūsais, kad šie irgi geria kumelių pieną su krauju. Apie kuršius rašo, kad jų namai pilni pranašautojų ir burtininkų.

9) Norna-Gest () – legendinė saga (apie 1300 m.) apie danų didvyrį Nornagestrą. Jis dalyvavo mūšiuose su Sigurdu Volsungu, kažkiek laiko praleido su Ragnaro Lodbroko sūnumis, karaliumi Sigurdu Žiedu ir kt. Jam buvo buvo išpranašauta, kad gyvens ne ilgiau nei degs žvakė prie jo lovos – ir jis, sakoma, išgyveno 300 m., nes nebuvo uždegama žvakė.

10) Sigurdas Hringas (Sigurd Hring - „Sigurdas Žiedas“, gyv. apie 750 m.) – legendinis švedų karalius. Pasižymėjo laimėdamas vieną kruviniausių Brovalos mūšį prieš danus.

11) Hadingas - vienas ankstyvųjų legendinių Danijos karalių, o taip pat burtininkų, pagal Sakso Gramatiko „Gesta Danorum“. Jis atseit buvo Gramo sūnus. Jį išaugino milžinai, o globojo Odinas. Anot G. Dumezilo, jis sumodeliuotas pagal dievą Njordą.
Hadingas kariavo baltų kraštuose, ten pasiekė pergalę ir už tai buvo šlovinamas. Grįžęs į Skandinaviją, sumuša savo tėvo žudiką Suibdagerą ir tampa Danijos karaliumi. Jis tada kariavo su norvegais ir švedais, bet dievų buvo apkaltintas nužudžius šventuosius gyvūnus, už ką atsipirko auka dievui Freirui, iš milžinų išlaisvina princesę Regnildą, kuti tampa jo žmona, keliauja į požemių karalystę, toliau kariauja ir miršta pasikardamas žmonių akivaizdoje.

12) Lokeras - vienas iš legendinių kuršių karalių, paminėtas Sakso Gramatiko. Jis įveikė užpuolusius vikingus ir į nelaisvę paėmė jų vadą Hadingą, kuris išgėręs stebuklingo gėrimo pamatė pabėgimo viziją. Rimberto kronika „Vita Ansgari“ mini danų invaziją apie 853 m. Sumušus danus, sėkmingą žygį atliko švedų karalius Olafas, užėmęs Grobinios ir Apuolės pilis.

13) Alfredas Didysis (Alfred the Great, 849-899) – Vasekso (pietų Anglijoje) karalius (871- 899), „protingasis elfas“. Apgynęs karalystę nuo vikingų, tapo dominuojančiu karaliumi Anglijoje. Vienas iš dviejų Anglijos karalių, tituluojamų „Didžiuoju“ (kitas – skandinavų Knutas Didysis). Jo gyvenimą aprašė 10 a. Velso vyskupas Aseras.

14) Dorno - mitinis kuršių karalius (Curetum rex Dorno), minimas Sakso Gramatiko aprašant maždaug 866-894 m. įvykius. Įsiveržus Frodžiui, jis sunaikino savo kraštą ir užsidarė pilyje ant kalvos (Gruobinios ar Apuolės), tačiau pralaimėjo.

15) Fornsigtuna (Senoji Sigtuna) – senovės laikų gyvenvietė dabartinėje Hatunos parapijoje, apie 4 km į vakarus nuo dabartinės Sigtunos. Buvo svarbi vieta skandinavų mitologijoje ir sagose.

16) Šv. Rimbertas (m. 888 m.) – Bremeno vyskupas. N4ra aišku, ar jis buvo flamandas, ar normanas. Flandrijos Turholto vienuolyne su juo susipažino pirmasis Hamburgo arkivyskupas šv. Ansgaras (m. 865 m.), kurio nuolatiniu palydovu tapo Rimbertas, vėliau parašęs j biografiją, pasižyminčią tikslumu ir istorinėmis detalėmis, o anam mirus, jis tapo jo įpėdiniu. Kadangi Ansgaro misionierystė buvo susijusi su benediktinų ordinu, jo nariu tapo ir Rimbertas, vėliau dalyvavęs misionierių žygiuose į Daniją ir Švediją. Prie jo pasiekimų priskiriamas Biukemo vienuolyno netoli Bremeno įkūrimas bei rūpestis vargšais ir ligotais.

17) Olofas - 9 a. švedų karalius (arba Birka valdovas), minimas Rimberto „Šv. Ansgaro gyvenime“ bei 12-13 a. islandų sagose. Apie 852 m. šv. Ansgaras aplankė jį antros kelionės į Birką metu. Minimas, kaip sėkmingai kovęsis Baltijos kraštuose. Kai kuršiai sukilo prieš švedus ir atsisakė mokėti duoklę, danai tuo buvo sunerimę ir 853 m. pasiuntė nemažą laivyną prieš juos, tačiau buvo sutriuškinti. Tada Olofas nusprendė pademonstruoti švedų jėgą ir kitais didelėmis jėgomis pradžioje užpuolė Zyburgą (galimai identifikuotą su Grobinia), kurį, atseit, gynė 7 tūkst. gynėjų, o ją užėmę nužygiavo gilyn prie Apuolės (kurią gynė jau 15 tūkst. karių), tačiau, per 8 d. jos neužėmę, „metė burtus“, tačiau jie rodė, kad neverta pulti. Tada jie kreipėsi į Kristų, tačiau tada kuršiai pasidavė gražindami visą iš danų prieš metus užgrobtą turtą ir sumokėjo duoklę sidabru. Olofas grįžo į Švediją su 30 įkaitų kaip kuršių paklusnumo garantu.

Latgalos lietuviai
Lietuviai ir kuršiai
Eit mergelė pajūriais
Šiaulių (Saulės) mūšis
Kryžius ir Toro kūjis
Ką pasakoja senas laiškas?
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Paskutinioji kuršininkų karta
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
A. Duginas. Naomachija: proto karai
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Airių pretenzijos į Ameriką
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Langų stiklas Lietuvoje
Druidų žmonių aukojimai
Sniego karalienė
Žemaičių epas
Vartiklis