Lietuvos istorija

Kitoks T. Žebrauskas

Supažindiname su Tomo Žebrausko (1714-1758), matematikos profesoriaus, astronomo ir architekto, 1753 m. balandžio 3 d. laišku Konstantinui Liudvikui Pliateriui, iš kurio matosi, kad mokslininkas domėjosi ir gyvąja gamta. Gali būti, kad T. Žebrauskas dėstė ją, nes tokie klausimai įėjo į „eksperimentinės fizikos“ programą.

T. Žebrauskas buvo mokslo entuziastas, vienas šviečiamojo sąjūdžio Lietuvoje pradininkų. Jis skaitė viešas paskaitas, kurias iliustruodavo eksperimentais, populiarino šviečiamąją literatūrą. Jo klausytojų gretos nuolat augo. O „tamsos sklaidymui“ svarbus gyvosios gamtos pažinimas, todėl Žebrauskas džiaugėsi gavęs geresnį mikroskopą:

„... Priėmiau G.M. [garbingojo maloningojo] Pono Geradario mikroskopą per J.M. [jo mylistą] Maršalką Poną Strumilą. Ir depozite su tinkamu atsargumu saugosiu iki G.M. Pono Geradario nurodymo. Mes taipogi turime panašų mikroskopą, kurį rodžiau J.M. Ponui Maršalkai, bet jis nėra toks tobulas, koks yra G.M. Pono Geradario. Šia proga noru dviem atvejais pareikšti pasitenkinimą.pirma, kad G.M. Ponas Geradari, šį depozitą dėl savo ypatingiausio orumo patikėti teikeisi, antra, kad randu G.M. Poną Geradarį taip garbingą mūsų matematikos reikalų, taipogi ir kitų šio amžiaus klestinčių scientii [mokslų] Rėmėją...“
Universiteto Baltoji salė
T. Žebrausko projektuota Universiteto Baltoji salė

T. Žebrausko domėjimąsi gyvąja gamta rodo ir jo samprotavimai apie vėžius. Matyt tokiomis temomis korespondentai kalbėjosi ne pirmą kartą, čia tik papildoma informacija:

„ Žinome iš patirties, kad kojos atauga vėžiams, kurie taip pat, kaip patyriau, jei juos kas už žnyplių suima, ir [jie] kitaip išsisukti negali, patys mielai jas atmeta. Nesuprasčiau, kad tos kojos turėtų generari ex ovis [kili iš kiaušinių], iš kurių paprastai visos gyvos substancijos organizacija išsivysto. Mano nuomone, nutraukus jam koją, tie patys lineamenta [bruožai] evolvi [vystosi] ir į koją išaugti gali...“

Laiško pabaigoje minima mašina („Machinam electricam galime turėti paruoštą G.M. Pono Geradario paslaugoms“) buvo pagaminta pagal T. Žebrausko projektą ir, matyt, veikė trinties pagrindu. Ja sukeliama kibirkštis-mikrožaibas domino to meto visuomenę, nes Vilniaus Akademijos kolegijos dienoraštyje lotynų kalba užfiksuoti keli vieši jos demonstravimai. Matyt tai buvo ne tik švietėjiški renginiai, bet ir priemonė gauti paramą mokslo vystymui. Bandymus stebėdavo „daug kilmingų ponų“, o 1743 m. gegužės 4 d. bandymus stebėjęs Vilniaus kaštelionas Radvila ta proga Akademijai dovanojo dar vieną teleskopą.

Dienoraštyje 1756 m. spalio 1 d. įrašyta: „... Matematikos observatorijos fundatorė sėdėjo Akademijos salėje ir stebėjo elektrinės mašinos, oro siurblio bei kitas eksperimentinės fizikos paslaptis“. Matyt tas renginys buvo surengtas fundatorės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės garbei.

Tomas Žebrauskas (1714-1758) - jėzuitas, astronomas, matematikas, architektas, VU profesorius, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras. Įsteigė VU astronomijos observatoriją (1752) ir buvo jos direktoriumi (nuo 1753 m.). Savo įrengtame fizikos kabinete atlikinėjo viešas populiarias demonstracijas. Į kunigus įšventintas 1743 m. Vilniaus katedroje. 1750-52 m. Prahoje tobulinosi pas matematiką J. Steplingą. Nuo 1752 m. VU matematikos katedros vedėjas; jis pirmasis atskyrė matematikos mokslą nuo filosofijos mokslų. Suprojektavo ir vadovavo observatorijos statybai, kurią finansavo Elžbieta Oginska-Puzynina. 13,5 cm ir 10 cm reflektorinius teleskopus finansavo Mykolas Radvila (1702-1762) ir Juozapas Sapiega (1737-1792). T. Žebrauskas joje atliko astronominius stebėjimus (stebėjo Jupiterio palydovų okultacijas). 1756 m. Žebrauskas nustatė Vilniaus geografinę platumą. Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programų. Kaip architektas rekonstravo ir Šv. Ignoto bažnyčią, dalyvavo kuriant Šv. Kazimiero bažnyčios altorius, padėjo remontuoti Šv. Jonų bažnyčią, projektavo Kražių bažnyčią.

Galilėjaus mokinys Jonas Lietuvis

G. Galilėjaus tyrinėtojai jau 19 a. atkreipė dėmesį į jo asmeninius užrašus, kuriuos pats kartais vadino Ricordi, kuriuose nemažai vertingų istorinių duomenų. Juose randame jo pajamas ir išlaidas, paskaitų tvarkaraščius, privačias pamokas ir jų lankytojus ir kt. Mat iki 1609 m., kol dar nebuvo gavęs Padujos un-to profesoriaus vardo (ir pastovaus atlyginimo), jis nebuvo materialiai apsirūpinęs ir vertėsi įvairiais privačiais uždarbiais.

16 a. pabaigoje ir 1 a. pradžioje abiejuose Padujos un-tuose studijavo nemažas pulkelis iš Žečpospolitos, kartais net iš 20-mt asmenų, tad įgaudavo tam tikro organizuotumo. Nuo 1592 m. ėmė veikti „Lenkijos karalystės ir LDK nacijos“ (Natio Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae) draugija, besirūpinusi savišalpa – ne tik studijuojantiems, bet ir kitais atvykusiais. Padujos un-to senajame archyve vien 1592-1612 m. įrašyti 622 joje epizodiškai pasirodę asmenys, iš jų apie pusė – atvykę studijuoti. Nemažai pavardžių rodo lietuvišką jų kilmę.

Ne visi norintys iškart tapdavo studentais dėl įvairių kliūčių: pasiruošimo, silpno lotynų ir graikų kalbų žinojimo ir t.t. tas kliūtis įveikti padėdavo privatūs profesorių kursai. Be to Venecijos respublikos mokslo centrai (o Paduja buvo vienu pagrindinių) garsėjo aukštu karinės architektūros, fortifikacijos lygiu, tad atvykėliai pirmiausia stengdavosi patekti į šios srities kursus. Taip darė ir dauguma iš Lenkijos ir Lietuvos atvykusiųjų. Jonas Sapiega

17 a. pirmame dešimtmetyje labai populiariomis buvo privačios Galilėjaus paskaitos, kurių tematika buvo plati, apimanti karinės inžinerijos, mechanikos, topografijos, astronomijos pagrindus. Jis mokė naudotis ir savo sukurtu masteliniu skriestuvu, o norintys galėjo šį įrankį įsigyti kartu su aprašymu (1599-1604 m. iš Lenkijos ir Lietuvos buvo atvykę apie 20 jaunuolių, kurių dauguma lankė Galilėjaus paskaitas – ir 11 jų tą instrumentą įsigijo). Jis buvo labai naudingas architektų darbuose, karo inžinerijos paskaičiavimuose, planuojant naujas tvirtoves ir miestus. Be to Galilėjus savo mokiniams rašė ir vadovėlius – turtingesniems parduodavo, skurdesniems leisdavo nusirašyti. Kai kuriuos išspausdino, iš kurių ypač žinomi du: „Trumpas dėstymas apie karinę inžineriją“ ir „Veikalas apie tvirtoves“.

Kaip labiausiai darę pažangą, 1603-04 m. „Ricordi“ antrąkart paminėti Jonas Lietuvis (Giovanni Lituano) ir lenkas Stanislovas Liasockis iš Glevo – ir buvę karštais Galilėjaus dėstymo šalininkais. Lietuvių ir lenkų pavardės jam buvo pernelyg painios, tad dažniausiai jis pasitenkindavo tik nurodęs tautybę ar šalį („due Polacchi“, „uno Lituano“, ...). Įdomu, kad gana aiškiai skiriamas lenkas, lietuvis ar rusas (Rutheno), kilę iš LDK žemių.

Tai kas tasai Giovanni Lituano, uoliai studijavęs tvirtovių statybos meną? Beje, tyrinėtojai pastebėjo, kad tik savo mėgstamų mokinių vardus iš svetimšalių tarpo Galilėjus italino arba žymėjo mažybine forma.

B. Bilinskis 1969 m. straipsnių rinkinyje apie lenkų mokslo istoriją patvirtino, kad tai buvo Jonas Stanislovas Sapiega*), Leono sūnus. Tada tai buvo neeilinis asmuo, labai gabus žmogus, valstybės veikėjas, perėjęs keletą žemesnių administracinės karjeros pakopų ir 29 m. amžiaus jau tapęs LDK didžiuoju maršalka. Senesnėje lenkų istorinėje literatūroje jis rečiau minimas, nes, kaip ir jo tėvas, buvo nusistatęs prieš Liublino uniją.

Ar sugebėjo praktiškai panaudoti įgytas žinias, sunku pasakyti. Beje, VU profesorius O. Krigeris**) apie 17 a. vidurį jau mokė inžinieriniuose darbuose naudotis masteliniu skriestuvu (compasso militare). Beje, Padujos katedroje yra palaidotų asmenų Lietuvoje žinomomis pavardėmis, o Ufici galerijoje kabo ir Jono Sapiegos portretas.


*) Jonas Stanislovas Sapiega (Jan Stanislaw Sapieha, 1589-163) - LDK politinis veikėjas. Lietuvos dvaro maršalka (1617-1621 m.), Lietuvos didysis maršalka (nuo 1621 m.), didžiojo kanclerio ir etmono Leono Sapiegos sūnus. Studijavo Vilniaus akademijoje ir jėzuitų kolegiume Brunsberge, taip pat Viurcburgo, Padujos ir Bolonijos universitetuose. Ne kartą buvo renkamas pasiuntiniu į Rečpospolitos seimą. Dalyvavo 1625 m. kare su švedais, kai neturėdamas karinio talent, buvo sutriuškintas.

**) Osvaldas Kriogeris (apie 1598-1655) - jėzuitas (nuo 1621 m.) iš Varmijos, VU matematikos profesorius (1634-1654). Išleido aritmetikos vadovėlį (1635), paskelbė darbų.

Stakliškių versmės
Lietuvių emigracija
Ordinas prieš Lietuvą
S. Moravskis iš Ustronės
Vilniaus televizijos bokštas
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Matematikos pradzia Lietuvoje
Heroika prie žilojo Nemuno
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Vilniaus Universiteto chemikai
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Galileo Galilėjus ir jo amžius
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Simpatizavęs laisvamanybei
Priekulė slenkant amžiams
Karalienė Morta ir Šiauliai
Dubakloniai prie Nemuno
Liudviko Rėzos biblioteka
Psichiatrijos pradininkas
Aukštadvario piliakalnis
Vilnius po senovei
Vartiklis