Psichiatrijos pradininkas

Apie garsų 19 a. antros pusės psichiatrą Joną Balinskį girdėjo nedaugelis, nors apie jį rašė prieškarinė Lietuviškoji enciklopedija, taip pat Didžioji tarybinė enciklopedija bei kiti leidiniai rusų bei lenkų kalbomis. Leningrade buvo minimos jo gimimo 100-osios (1928 m.) ir 150-osios (1977 m.) metinės, o tėviškėje (Jašiūnuose, Šalčininkų raj.) po karo buvo nebežinomas jo kapas… Prie ketvirtį amžiaus jis vėl atrastas ir po daugelio vietos kraštotyrininkų pastangų neseniai ant jo esančios akmeninės lentos vėl atsirado kadaise buvęs užrašas, kurio turinį palikęs pats mokslininkas:

Johannes Balinski
Michaeli et Sophiae filius
Mente insanorum amicus et servus

Jonas Balinskis Jonas Balinskis, žinomo Lietuvos istoriko ir pažangaus visuomenės veikėjo Mykolo Balinskio ir Sofijos Sniadeckos (prof. Andriaus Sniadeckio dukters) sūnus, gimė 1824 m. vasario 18 d. Nuo vaikystės pasižymėjo skvarbiu protu bei dideliais gabumais. Motina gerai mokėjo tuomet populiarias svetimas kalbas ir buvo žinoma Lietuvoje kaip viena geriausių užsienio literatūros vertėjų, todėl ir vaikas buvo mokomas tų kalbų. 1842 m. J. Balinskis baigė Varšuvoje klasikinę gimnaziją.

Kaip vyriausias sūnus šeimoje, pagal anų laikų tradiciją po tėvo mirties J. Balinskis turėjo paveldėti Jašiūnų dvarą. Tam jis būtų turėjęs iš anksto rengtis, t.y. studijuoti žemės ūkio mokslus. Tačiau didelis miškingas dvaras jo neviliojo, jis norėjo būti gydytojas arba inžinierius. Dabar sunku pasakyti, kas jį paskatino tapti gydytoju – gal savo asmeniniu pavyzdžiu motinos tėvas, žinomas Vilniaus profesorius ir gydytojas A. Sniadeckis (m. 1838 m.) ar iš Jašiūnų apylinkių kilęs ir ten gyvenęs talentingas gydytojas balneologas ir mokslininkas A. Renigeris, kurio sėkminga medicinine veikla J. Balinskis, be abejo, negalėjo nesižavėti.

Nenorėdamas apsunkinti tėvų savo mokymosi išlaidomis, 1842 m. J. Balinskis įstojo į Peterburgo karo medicinos ir chirurgijos akademiją. Jis buvo labai gerai pasirengęs studijoms. Be to, gabus ir darbštus, todėl pirmaisiais mokslo metais išlaikė pirmųjų dviejų kursų egzaminus. Akademiją baigė 1846 m. Jo vardas įamžintas specialioje marmurinėje lentoje, kurioje būdavo įrašomi tik geriausieji šios mokslo įstaigos absolventai.

Baigęs akademiją, J. Balinskis buvo priverstas grįžti į tėviškę ir ten 4 m. padėjo tėvui tvarkyti pašlijusius ūkio reikalus. 1850 m. vėl išvažiavo į Peterburgą ir pradėjo dirbti Oranienbaumo karo ligoninėje. Čia dirbdamas susituokė su Jelizaveta Delionė, kurios tėvas – prancūzas gydytojas į Rusiją pateko kartu su Napoleono armija. Likęs Rusijoje, jis apsigyveno Maskvoje. J. Balinskio žmona buvo gabi muzikė ir mokėjo keletą senųjų bei naujųjų kalbų. Pasak jų sūnaus, pirmieji tėvų bendro gyvenimo metai buvę sunkūs materialiniu atžvilgiu. Anksčiau buvę savo tėvų aprūpinti, dabar turėjo patys nuo daug ko atsisakyti ir visą dėmesį bei lėšas skirti sparčiai gausėjančiai šeimai. Kad ir nelengva buvo, J. Balinskis parengė daktaro disertaciją ir 1855 m. ją apgynė. Netrukus buvo paskirtas minėtosios karo ligoninės vidaus ligų klinikos profesoriumi adjunktu.

1857 m. buvo nutarta Peterburgo medicinos ir chirurgijos akademijoje įkurti naują – psichiatrijos – katedrą. Įkurti ją, taip pat ir to profilio kliniką bei dėstyti psichiatriją buvo pavesta J. Balinskiui. Po 2 m. jo pastangomis Peterburge buvo atidaryta pirmoji Rusijoje psichiatrijos klinika. Prof. I. Meržejevskis aprašė ją šitaip: „Šviesios, svetingos patalpos, atskiros ramiems, neramiems, sunkiems bei nevalyviems ligoniams, taip pat ir epileptikams, gimnastikos salė, kabinetas gydytojų užsiėmimams su mikroskopu; tvarka ir švara, protingas ligonių suskirstymas – visa tai iškart imponuodavo lankytojui ir įteigdavo pasitikėjimą naująja įstaiga“. Po kelerių metų speciali komisija, tyrusi tos klinikos veiklą, nustatė, jog „klinika, pavyzdingai tvarkant joje psichiatrijos reikalus, pasiekė tokio sutvarkymo lygio, kokio Rusijoje nepasiekė nė viena panašaus tipo įstaiga“.

1860 m. J. Balinskis buvo paskirtas Peterburgo medicinos ir chirurgijos akademijos Nervų ir psichinių ligų katedros ordinariniu profesoriumi. Jis daug važinėjo po užsienį, susipažino su psichiatrinių įstaigų veikla. 1867 m. jo rūpesčiu Peterburge įsteigta nauja psichiatrijos klinika, kurioje buvo net 42 palatos šimtui ligonių, trys salės jiems būti dienos metu, valgyklos, biliardinė, dirbtuvės, gimnastikos salė, žiemos sodas.

XIX a. 7-me dešimtm. ir 8-o dešimtm. pradžioje J. Balinskis buvo vienintelis psichiatrijos mokslo autoritetas bei labiausiai patyręs gydytojas psichiatras visoje carinėje Rusijoje. Nebesuspėdamas priimti visų ligonių klinikoje, jis du kartus per savaitę priimdavo juos ir savo bute. Pacientus visada apžiūrėdavo labai kruopščiai bei nuodugniai. Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė jo sūnus, tėvui tekdavo „beveik kiekvieną vakarą važinėti po visą miestą po savo gausius pacientus, o tai, turint omeny to meto Peterburgo transporto padėtį, buvo susiję su milžiniškais laiko nuostoliais“. Kad ir kaip vėlai jis grįždavo po kokio nors posėdžio ar gydymo praktikos, vakare visada dar kartą apeidavo kliniką. Pavaldiniai jo prisibijojo, bet ir mylėjo už jautrumą ir geraširdiškumą. Ligonius jis mylėjo. Klinikoje bei savo namuose jis net rengdavo jiems įvairias pramogas, kuriose ir pats aktyviai dalyvaudavo.

Prof. J. Balinskis buvo puikus oratorius. Ypač įdomio ir gausiai klausytojų lankomos buvo jo paskaitos apie nervų ir psichines ligas, skaitomos vyresniųjų kursų studentams, jo paskaitų dienomis nebūdavo nė vienos laisvos vietos klinikos salėje. Dalis studentų ir pašalinių klausytojų minia stovėdavo didžiuliame koridoriuje ir pro praviras duris klausydavosi paskaitų. Oratorinį talentą bei sugebėjimą atkreipti klausytojų dėmesį jis, matyt, buvo paveldėjęs iš savo senelio prof. A. Sniadeckio, turėjusio didelį pasisekimą Vilniaus universitete.

„J. Balinskio paskaitos, - prisimena jo buvęs studentas A. Konis, - užburdavo jaunus klausytojus. Po paskaitos nesinorėdavo išeiti: toks vaizdingas, sąmojingas ir pilnas konkretaus, gyvai jaudinančio intereso buvo jos turinys ir taip švietė įkvėpimo bei meilės žmonėms liepsna kupiname dvasinio pakilimo Balinskio veide“. Savo paskaitose jis nuolat nurodydavo, kad mokslinė psichiatrija privalo būti paremta naujausiais gamtos mokslo laimėjimais. Iki šiol aktualūs ir reikšmingi jo teiginiai apie alkoholikų gydymą. Jis tvirtino, kad alkoholikus turi gydyti ne tik ligoninės, bet ir supanti aplinka.

J. Balinskis taip pat buvo ir puikus teismo ekspertas, pkėlęs šios srities ekspertizę į aukštą mokslinį lygį. Jam tekdavo vadovauti ekspertizėms itin sudėtingose bylose.

J. Balinskio pareigų apimtis iš tikrųjų buvo labai didelė. Jam buvo pavesta steigti imperijoje karines psichiatrijos ligonines, ištisus 25 metus jis ėjo privalomojo konsultanto pareigas statant įvairioms žinyboms psichiatrijos įstaigas. Kiekvieną jam skirtą pareigą J. Balinskis stengdavosi pavyzdingai atlikti. Štai Peterburge jis įkūrė tokią Nikolajevsko karo ligoninę, kuriai kai kuriais atžvilgiais nebuvo lygios visoje Europoje. Apie tai liudija gyd. I. Lebedevo šitoks atsiliepimas: „o įrengtas psichiatrijos skyrius yra pavyzdys to, kaip privalo būti įrengti tokie skyriai Rusijoje. ... Panašaus į mūsų skyrių nėra kariškiams nei Paryžiuje, nei Berlyne, nei kituose miestuose“.

Žinomas tuomet prof. I. Meržejevskis, dirbęs kartu su J. Balinskiu, teigė, kad, šio psichiatro nuomone, gerai įrengta gydymo įstaiga tėra tik puikus įrankis gydytojo rankose, o jos nauda priklauso nuo atmosferos, kuri joje viešpatauja, nuo šilumos, kuri supa ligonius toje įstaigoje, ir nuo įvestos tvarkos.s

J. Balinskis buvo pirmasis Rusijoje tik įsikūrusios psichiatrų draugijos pirmininkas. Ši draugija, kurios vienas pagrindinių organizatorių jis buvo, veikia ir dabar.

1872 m. mirė F. Balinskio žmona, palikdama 48 m. mokslininką net su devynetu mažamečių vaikų. Po šio tragiško įvykio jo gyvenimas ir mokslinė veikla pasidarė ypač sunkūs. Kiekvieną vasarą jis išsiųsdavo savo vaikus į Lietuvą pas brolį, gyvenantį Jašiūnuose. Atvykdavo į tėviškę ir pats, jeigu tik leisdavo tarnybinės pareigos. Patekęs čia, jodinėdavo, medžiodavo, nors šaulys buvęs menkas. Poilsiaudamas kaime, rašydavo ir satyras, kurių nemažai buvo išlikę po jo mirties.

Išdirbęs 25 m. Karo medicinos ir chirurgijos akademijoje, 1875 m. J. Balinskis pasitraukė iš profesoriaus pareigų. Tai padarė ne dėl savo amžiaus (turėjo vos 50 m.), o dėl vaikų ateities. Po to jis buvo paskirtas Karo medicinos mokslinio komiteto nariu, kartu ir toliau pasilikdamas jo įsteigtos Jelizavetos vaikų ligoninės medicinos raryos nariu bei globos komiteto pirmininku. Dabar J. Balinskiui teko daug dirbti namuose, susipažįsrant su daugybe atsiunčiamų raštų bei išreiškiant nuomonę juose keliamais klausimais. Žemietijos iš visos Rusijos siųsdavo jam gaustbę psichiatrijos gydyklų statybos projektų, kuriuos jis privalėjo peržiūrėti ir aprobuoti ar atmesti. Be to, kaip statybos komisijų pirmininkas, jis daug dirbo statant Peterburge klinikinį institutą, taip pat naujas klinikas prie Karo medicinos ir chirurgijos akademijos ir Nikolajevsko karo ligoninės.

Silpstant sveikatai, 1892 m. J. Balinskis pasitraukė iš karinės tarnybos. Po trijų metų, grįžęs rudenį iš tėviškės į Peterburgą, pajuto, kad jo abi kojos paralyžiuotos. Tokioje tragiškoje padėtyje jis išgyveno daugiau kaip šešerius metus. Mirė 1902 m. kovo 24 d. Peterburge, apsuptas gausaus būrio medikų – buvusių bendradarbių ir mokinių. Vykdant velionio valią, jo palaikai buvo parvežti į tėviškę – Jašiūnus ir čia balandžio 19 d. palaidoti giminės kapinėse šalia tėvų, brolių ir senelio prof. Jono Sniadeckio palaikų.

Ikirevoliucinėje Rusijoje J. Balinskis buvo vadinamas „rusų psichiatrijos tėvu“. Tarybinis medicinos istorijos mokslas irgi pripažino didelius J. Balinskio nuopelnus medicinai. Pvz., biografas N. Timofejevas apibūdina J. Balinskį kaip žymų pedagogą, mokiusį iš katedros humaniškai elgtis su ligoniais, prašiusį psichiatrijos paskaitų kursų rusų kalba, puikų klinicistą gydytoją ir teoretiką, davusį stimulą materialistiniam psichiatrijos, kaip savarankiško medicinos mokslo, vystymuisi, psichiatrų mokyklos įkūrėją.

Froidas grįžta
Vilnius po senovei
Kitoks T. Žebrauskas
Apie Rygos įkūrimą
16 a. kultūros paminklas
Liudviko Rėzos biblioteka
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Vytauto Didžiojo įvaizdis
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Paskutinioji kuršininkų karta
Vilniaus Universiteto chemikai
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Pažinkime kitokius Druskininkus
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Pacientų pasitenkinimas sveikatos modeliu
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Stanislovas Moravskis iš Ustronės
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Tolminkiemis ir jo restauracija
Moters kelias į akademiją
Karalienė Morta ir Šiauliai
Ką pasakoja senas laiškas?
Langų stiklas Lietuvoje
Eit mergelė pajūriais
Šokio neurologija
Universiteto spaustuvininkas
Senybos kelias
Vartiklis