Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės mįslė, -
"ieškokite moterų"

Inga Deidulė    

Vietoj įžangos

Lietuvos istorijos specialistai turbūt neprieštaraus, jei pavadinsiu Vytautą Didįjį masių iškeltu lyderiu. Šykščios metraščių eilutės, visi jo laikmečio meto politiniai procesai ir pats didybės įvaizdis byloja apie šio valdovo populiarumą plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose; ypač sąlyginai demokratiškoje Žemaitijoje.

Esu šiek tiek studijavusi politikos mokslus (VU TSPMI), turiu politinės praktikos patirtį, todėl mane suintrigavo šio neabejotinai genialaus politiko įvaizdžio genezė. Iš karto užkliuvau už paradokso: 1382 m. vasarą žemaičiai Kęstutį prieš Jogailą paremia nenoromis, o jau po pusmečio jie demonstruoja Vytautui absoliučią paramą, neprieštaraudami dėl pastarojo sąjungos su kryžiuočiais, - tai lyg šiandieninė Lietuva leistų savo vadovams sudaryti sąjungą su šiandienine Rusija. 1382 m. rudenį žemaičiams niekas negalėjo garantuoti nei Žalgirio mūšio, nei Melno taikos, o jų pasitikėjimas dar nedidžiuoju Vytautu beribis. Kuo jis paremtas?

Istoriografijoje (bent toje, kurią radau) ši problema giliau nenagrinėjama - pasitenkinama faktų konstatacija. Kaip Vytauto iškilimo priežastis kartais nurodomas Kęstučio populiarumas ir Algirdaičių svetimumas, bet toks paaiškinimas kertasi su žemaičių elgesio 1382 m. vasarą teorija. Dar prisimenama, kad Vytautas - žemaičių bajoraitės sūnus, visgi plačiau šis faktorius neaptariamas.

Paties Vytauto elgesio 1380 - 1382 m. komentuoti nesiryžta net istorikai: dalyvavimas sudarant išdavikišką Dovydiškių sutartį, aiškios simpatijos Jogailai, tam tikras atsiribojimas nuo Kęstučio... Sakykim tiesiai šviesiai, - klaidų virtinė. O žemaičiai patiki tokiam susikompromitavusiam vadovui savo likimą.

Galima sakyti, kad Jogaila žemaičių akyse susikompromituoja, nužudydamas Kęstutį ir jo šalininkus, o ypač atiduodamas jų žemę Ordinui 1382 10 31 Dubysos sutartimi. Ir vėlgi išdrįsau paklausti: ši sutartis - priežastis ar jau įvykusios kolizijos pasekmė?

Iš pirmo žvilgsnio pastebimas politinių transformacijų prieštaringumas praskatino mane giliau išnagrinėti Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės problematiką ir spontaniškai suformuluoti nuosavą teoriją. Pateikiu ją visiems istorijos mėgėjams, - būsiu nepaprastai dėkinga už bet kokio pobūdžio komentarus.

Vytauto įvaizdžio tyrimo metodų problematika

Viešoji nuomonė parėda tirti mūsų amžiuje. Kyla klausimas, ar galima XIV a. visuomenei taikyti analizės metodus, sukurtus tirti XX a. visuomenei ir jos grupėms? Bendrijų vidinė struktūra ir jų santykiai su išore klostosi spontaniškai, reakciniu principu. Grėsmė, būrimasis jai atremti, lyderio iškėlimas ir keitimas, vertinimai "patinka, nepatinka, nežinau" skalėje - pagrindinės grupių elgesio analizės gairės. Jos apima masių psichologiją, nesąmoningus refleksus, o pastarieji instinktyvūs, susiformavę per tūkstančius, gal net dešimtis tūkstančių metų. Tad šeši šimtmečiai, skiriantys mus nuo nagrinėjamo periodo, neturėtų būti esmine kliūtimi.

Apibrėžus XIV a. pabaigos Žemaičių bendrijos vertybinę orientaciją, mentalitetą, politinio sąmoningumo ir aktyvumo laipsnį, galima įsivaizduoti, kaip jie turėtų vertinti vieno ar kito politiko (kunigaikščio) veiksmus ir kokių veiksmų turėtų imtis patys.

Žemaičių vertybinė orientacija

Tieks viduramžių valstybė, tiek visuomenė yra patriarchališkos, t.y. suvokia save kaip šeimą (šeimyną). Valdovui skiriamos tėvo funkcijos - santykis su išore, vidaus tvarka. Pavaldiniai - vaikai turi paklusti tėvui. Ar patriarchalinės visuomenės moralė pateisina nepaklusnumą, t.y. ar sankcionuoja tirono nuvertimą? Mitai ir pasakos veikia kaip elgesio precedentai. Įvairioms tautoms charakteringa tokio turinio pasaka: tėvui išpranašaujama, kad sūnus užaugęs jį nužudys; tėvas bando nužudyti savo kūdikį (paprastai, tris kartus) bet nesėkmingai; sūnus užauga nepažindamas tėvo, tik piktavalį, skriaudžiantį jį be priežasties; sūnus nužudo tėvą; šis mirdamas atskleidžia tiesą; sūnus paskutinę akimirką prašo atleidimo. Lietuvoje ją atitinka padavimas apie kunigaikštį Šarūną. Mitologinis precedentas lyg ir yra perėjęs į praktinį precedentą.

Kitas patriarchalinės visuomenės vertybes padeda rekonstruoti ankstyvoji (XIX a.) konservatizmo doktrina. Iš jos norėčiau akcentuoti: a) valstybės kaip autonomijų (regioninių ar interesų grupių) bendrijos sampratą; b) nuosavybės koncepcijos dvilypumą, - t.y. patriarchalinė visuomenė (skirtingai nuo moderniosios) aiškiai skiria privačią nuosavybę ir real estate, ką tiksliausia būtų versti kaip paveldą. Paveldas priklauso bendruomenei, apimančiai ne tik gyvuosius, bet ir protėvius, ir ainius. Jis šventas. Asmuo valdytojas privalo paveldą ginti, gausinti ir puoselėti, perduoti į geras rankas, bet perduoti paveldą priešams - šventvagystė.

XIV a. paveldas, visų pirma, yra žemė. Ne visa žemė, - Vytautas gali įkeisti Podolę Jogailai, bet Žemaičiai suvokiami kaip neatsiejama Lietuvos paveldo dalis. XIX a. konservatorių ir liberalų idėjinis disputas bandė apibrėžti skirtumo esmę, - pasirodė sudėtinga. Verčiau paklausiu, ar galima Gedimino pilį grąžinti kokiam nors Gedimino ainiui pagal turto restitucijos principą? Aišku ne, nes tai nacionalinis, o ne koks nekilnojamas turtas. Analogiškai mąstė ir Lietuvos diduomenė XV a., neatiduodama Trakų Mykolui Žygimantaičiui, taigi ir Žemaičių Lietuvos valdovas neturi teisės atiduoti nei XIII, nei XIV a.

Tiesa, Vytautas yra išimtis - Žemaičiai jam leidžia save atiduoti kryžiuočiams, tikėdami, kad jis paskui atsiims. Kaip tik šito tikėjimo genezę 1382 m. norisi perprasti.

Žemaičių politinė kultūra

Politinę kultūrą formuojasi iš precedentų, t.y. iš patirties.

Žemaičius galima vadinti demokratija - jų valdymo struktūra kolegiali. Bet kokią, net XX a. demokratinę visuomenę, sudaro aktyvusis elitas ir masės.

Žemaičių - žemių sąjungos - elitas yra sudarytas iš smulkesnių grupių - žemių elitų. Medininkų žemė išsiskiria - atrodo, čia Žemaičiai renkasi į sueigas, bet jos grupuotė nedominuoja. Šaltiniuose lyg ir neminimi XIV a. Žemaičių vadų vardai - tai turėtų reikšti grupuočių smulkumą. Kęstutis atlieka vadovo, savotiško prezidento, vaidmenį, bet jis - "prezidentas su labai mažais įgaliojimais", sprendimų priėmimo galia priklauso kolegialioms struktūroms - visuotinei sueiga ar net atskirų žemių sueigos.

Stiprios centrinės valdžios nebuvimas paprastai sąlygoja frakcijų konfliktus. Žemaičiuose žemės turėtų laikas nuo laiko susvaidyti tarpusavyje, bajorai ir laukininkų bendruomenės taip pat. Kryžiuočių puldinėjimai savo ruožtu skatina visuomenės solidarumą - prieš juos Žemaičiai laikosi vieningai. Vadinasi, visuomenė turėtų būti suformavusi aiškių leistinų konflikto ribų pojūtį ir paprotines ginčų sprendimo normas.

Reikia aptarti ir Žemaičių visuomenės komunikatyvumo laipsnį, t.y. įvertinti kokiu greičiu čia sklinda žinios, ir kokiu greičiu į jas reaguojama kolektyviniais sprendimais. Apie sueigų reguliarumą sunku spręsti, šatiniai nurodo spalio 1 d. . Vis dėlto Žemaičių bendrija intensyviai kariauja, todėl turėtų įsigalėti ad hoc šaukiamų pasitarimų tradicija. Efektyvus gynimasis nuo kryžiuočių puolimų rodo bendrijos sugebėjimą tiek surinkti informaciją, tiek reaguoti į ją veiksmais.

Žemaičius domina ne tik karinė informacija. Politika - karo dalis. Religijos keitimo klausimas XIV a. iškyla kas dešimt penkiolika metų, o religija užgauna giluminę visuomenės pasaulėjautą. Gandai apie krikštą turėtų generuoti visuomeninę diskusiją, nuolatinį politinį aktyvumą, savo pozicijos kristalizavimą ir gynimą. Apie tokios pozicijos buvimą Gedimino krikšto bandymo 1323 m. kontekste šiek tiek užsimena šaltiniai (Popiežiaus legatų raportai).

Svarbiausias politinės kultūros momentas - santykis su centrine valdžia. Ypatingą politinį brandumą žemaičiai demonstruoja 1255 - 1262 m. Mindaugo krikštas, Žemaičių atidavimas Livonijos ordinui, Durbės mūšis, žemaičių grįžimas pas Mindaugą, pastarojo atkalbinėjimas nuo krikšto ir t.t. - išskyrė žemaičius kaip politinį dydį ir privalėjo palikti gilų pėdsaką bendrijos sąmonėje. Neabejoju, kad Mindaugo-žemaičių istorija buvo žinoma XIV a. antroje pusėje bent didaktinio padavimo pavidalu: buvo Mindaugas; blogas, nes susidėjo su vokiečių dievu ir atidavė jam ir jo tarnams kryžiuočiams žemaičius; žemaičiai sumušė vokiečius, jų dievą ir pasakė Mindaugui, ką apie jį galvoja; Mindaugas neklausė - jį užmušė. Po to seka valstybės perversmų virtinė, drąsiai galime teigti, kad žemaičiai turi nuomonę apie kiekvieną pretendentą į valdovo sostą. Tai sąlygotų politinio dalyvavimo tradicijos formavimąsi.

XIV a. valdžia Lietuvoje stabilesnė, visgi be perversmų neapsieinama. Neturime duomenų apie žemaičių poziciją 1345 m. perversmo atžvilgiu. Tikriausiai, jie remia Kęstutį ir Algirdą. Pastarasis užsitikrina legitimumą sužlugdydamas Prūsijos kryžiuočių žygį ir nusiaubdamas Livoniją. Bet ar prieš tai valdovams užduodamas klausimas dėl "vokiečių dievo"? Tikėtina, jeigu Jaunučio polinkį į stačiatikybę istorikai nurodo kaip vieną iš jo nuvertimo priežasčių.

Krikščionybė žemaičiams seniai yra pavirtusi baubu, kaip mums fašizmas arba socializmas. Mindaugo elgesys sukuria blogą precedentą - pirmiausiai valdovas krikštijasi, paskui atiduoda žemaičius kryžiuočiams. Pastebėkime, kad istorijos "dėstymas" pagonių šventikų kompetencija (pirma, apie tai užsimena šaltiniai; antra, visuomenės auklėjimas pamokomomis istorijomis yra visų bažnyčių funkcija ir metodas). Pagonių šventikų luomas gal ir neskaitlingas, bet religijos keitimas jam reiškia mirtį. Veiksmas sukelia atoveiksmį. Kaip lietuvių kariuomenė mokėsi iš kryžiuočių karo technologinių, taip lietuvių šventikai turėjo mokytis iš krikščionių (vokiečių ir rusų) savo tiesos propagavimo technologijų. Karas su kryžiuočiais yra šventas karas - doktrina prieš doktriną. Visuomenės religingumas tokiais atvejais išauga ir kulto tarnų prestižas padidėja.

Karas sąlygoja aukštą elito rotacijos laipsnį, t.y. sukuria sąlygas greitai prasimušti arba sužlugti. Žemaičiai praranda kunigaikščių elitą XIII a. pabaigoje, po Pilėnų žūties čia nelieka valdovo rezidencijos bei aplinkos. Galima sakyti, Žemaičiai yra savotiški "Laukiniai vakarai" - plačių galimybių kraštas tiems, kas sugeba išgyventi.

Bandau suformuluoti XIV a. antrosios pusės žemaičių visuomenės vertybinę orientaciją: vienybė, tvirtybė, asmenybė. Be to, valdžią (Trakų ir Vilniaus kunigaikščius) reikia prižiūrėti - maldauti ir grasinti, jeigu kas. Taigi, skaitlingas ir aktyvus žemaičių elitas aiškiai suvokia save kaip politikos subjektą, turintį interesą ir siekiantį, kad valdžia jį tenkintų.

Valdžios sistema turi ir ekonominį aspektą. Koks ekonominis žemaičių ir jų valdovo (Trakų kunigaikščio) santykis? Krašto ekonominė situacija kritiška. Daug nukentėjusių nuo karo, todėl didelis socialinės šalpos poreikis. Trakų kunigaikštystė sudaryta iš dviejų regionų - intensyviai kariaujantys Žemaičiai, Panemunė, lietuviškos žemės iki Gardino ir palyginti ramiai gyvenanti Palenkė (miestai) bei giluminis regionas apie Slonimą, Volkovijską. Išvada apie kažkokį resursų perskirstymą peršasi pati savaime. Vėlesniuose šaltiniuose taip pat galima rasti užuominų: ekonominė Žemaičių blokada 1405- 1406 m., 1383-1384 m. kryžiuočiai siunčia žemaičiams dovanas ir t.t. Ordinas, be abejo, visą laiką bando patraukti žemaičių elitą į savo pusę dovanomis, vadinasi, Trakai privalo imtis kontrpriemonių. Ar patys žemaičiai jaučiasi turį moralinę teisę gauti paramą? Algirdo laiške Konstantinopolio patriarchui nuskamba maždaug tokio turinio frazė: maskvėnai turėtų mums padėti, nes mes juos nuo vokiečių giname. Labiausiai gina žemaičiai, todėl jiems privalo padėti visi rusėnai ir lietuviai, jeigu ne ginklu, tai ekonomiškai išsipirkti karo prievolę. Sakyčiau, žemaičiai yra ne tik regioninių, ne tik idėjinių, bet ir ekonominių interesų grupė.

Ir paskutinis akcentas - žemaičiai kariauja jau pusantro šimto metų, paskutinioji karta labai intensyviai. Įtampa didžiulė, ir nuo kažkurio momento - gal nuo Strėvos mūšio - plačioji visuomenė pradeda jausti krikšto neišvengiamumą, t.y. ji sau prisipažįsta, kad kryžiuočių sunaikinti neįmanoma. Kyla klausimas pasiduoti - krikštytis, ar mirti kaip Pilėnams? Visuomenės patekusios į "švento karo" situaciją, labai sunkiai iš jos išeina (pvz., Šiaurės Airija). Pasaulio patirties kontekste, Lietuvos ir Žemaičių krikštas unikaliai sklandus, ir tai vėlgi skatina mane klausti kaip XIV-XV a.Lietuvos politikams pavyko pasiekti tokį viešosios nuomonės persilaužimą?

Politikų vertinimas

Visais laikais visuomenė vertino politiko įvaizdį - geras, blogas, neaiškus ir pan. Politiniai procesai stebimi kaip spektaklis; kritiniais momentais įsikišama; įsikišimo riba priklauso nuo visuomenės ar grupės politinio aktyvumo tradicijos. Antra vertus, elitas, tiesiogiai kontaktuojantis su vadovu, sukaupia apie jį daugiau informacijos ir formuoja gilesnį, sudėtingesnį vertinimą.

1381 - 1382 m. žemaičių visuomenė stebi ir formuoja savo požiūrį į Gediminaičių dramą. Svarbiausieji veikėjai, anot šaltinių: Kęstutis, Vytautas, Jogaila. Ką jie daro (yra padarę) ir kaip tai vertina Žemaičiai? Remdamasi istorinius faktais bei šaltinių liudijimais apie minėtų asmenų charakterį, mėginsiu nusakyti jų įvaizdį 1377 m., o paskui seksiu jo kitimą.

Kęstutis. Kryžiuočių kronikų pavyzdžiu, esame įpratę laikyti jį riteriškumo įsikūnijimu. Svarbiausias įvaizdžio bruožas - principingumas. Visgi, žvilgtelėkime į faktus. Kęstučio sąskaitoje 1) du valstybės perversmai - pateisinamomis aplinkybėmis, bet perversmai; 2) sūnus Butautas pabėga pas kryžiuočius 1365 m., anūkas Vaidutis 1381 m., Vytautas taip pat ginčijasi su tėvu ir remia Jogailą pradiniame konflikto etape. Kęstutis gerai atrodo iš tolo, bet iš arti pastebimas tam tikras charakterio konfliktiškumas, lankstumo trūkumas. Ryškūs, kieti ir perdėm principingi lyderiai, užsitarnavę priešininkų pagarbą, dažnai nesutaria su saviškiais. Žemaičius jis šefuoja beveik pusę amžiaus, o tarp vadovo ir valdinių neišvengiamai atsiranda konfliktų. Prisimikime, kiek kartų Kęstutis nepajėgė išgelbėti kryžiuočių apgultų pilių, prisiminkime jo žygių nesėkmes, įvertinkime, kad Lietuva lėtai, bet nuosekliai praranda pozicijas vakarų fronte. Ir dar, jo sūnus Žygimantas senatvėje elgsis taip, kad bus nužudytas - paranoja, perdėtas įtarumas, tėvo charakteris? Nesigilindama į pastarąją problemą, suformuluosiu startinį Kęstučio įvaizdį taip: geras, bet su išlygomis, ir labai nusibodęs.

Jogaila. Drąsiai galima teigti, kad šitam politikui įvaizdis - achilo kulnas. Objektyviai vertinant, pasiekęs daug daugiau už Vytautą ir lietuvių, ir lenkų atmintyje Jogaila lieka kaip amžinas nevykėlis - pilkas, vangus. Antra vertus, jo vis tenka pagailėti.

1377 m. Jogailos atėjimą į valdžią visuomenė priima kaip permainą - į gerą ar į blogą? Neaišku. Jis jaunas, Žemaičiams nepažįstamas. Belieka pasikliauti kitų vertinimais. Algirdas (buvęs geras valdovas) paskyrė Jogailą savo įpėdiniu - vertinimas teigimas. Kęstutis jį parėmė - vertinimas teigiamas (tai prideda pliusą ir pačiam Kęstučiui). Jogailai iš karto tenka susidurti su brolių Andriaus ir Dimitrijaus neklusnumu - tipiška situacija: kažkokie "blogiečiai" skriaudžia jauną politiką, visuomenė jo gailisi. O svarbiausia, šalia Jogailos stovi draugas - būsimasis Trakų kunigaikštis Vytautas.

Taigi, Vytautas... Jo elgesį 1381-1382 m. labai sunku suprasti, bet vėliau šis žmogus pademonstruos genialų asmeninio ir valstybės įvaizdžio svarbos supratimą. Vytautas iki 1380 m. privalo turėti gerą įvaizdį - tautos vytis, kylanti žvaigždė. 1377 m. pasižymi kryžiuočių antpuolio metu – tikriausiai, sugeba išreklamuoti savo karinius nuopelnus. Be to, jis kuruoja Palenkės žemes, Volkovijską, Slonimą - turtingesnį regioną. Jeigu priimame prielaidą, kad vykdoma tam tikra socialinė politika, žemaičiai su juo asocijuoja materialines gėrybes. Iš Vytauto tikimasi labai daug, bet didelės viltys gali virsti dar didesniu nusivylimu.

Yra dar vienas asmuo, kurio įvaizdis svarbus šiuose procesuose - Vaidila. Jo karjera - tiesiog pasaka: nuo kepėjo iki valdovo žento. Tokius išsišokėlius visuomenė arba myli, arba neapkenčia (tuo atveju, jeigu herojus nėra tobulas princas). Visgi tikėtina, kad žemaičiams imponuoja pati istorija - paprastas berniokas prasimušė, kiti berniokai irgi įgyja viltį laimėti princesės ranką ir pusę karalystės ar bent vieną pilį. Jogailai tokia pasaka prideda pliusų (geras valdovas, įvertino valdinio ištikimybę), Kęstučiui - minusų (senis nesupranta jaunimo, o pats savo laiku..! Birutės legendą nagrinėsiu vėliau). Nėra duomenų, kaip šį reikalą vertina Vytautas. Visgi jis jaunas, remia Jogailą daug rimtesniais klausimais. Tikėtina, kad ir šiuo atveju užstoja nuo savo tėvo. Vėlgi minusas Kęstučiui, pliusas Jogailai.

Toliau skaitykite: ANTRA DALIS | Pabaiga  

Trakų pilys
Lietuvos antipodas
Psichiatrijos pradininkas
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Jogailos laiškas Konradui Ciolnerui
Lietuvos istorijos resursai Internete
Mankurtas: asmuo be ateities
Salantų parapijos istorija
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kai Dubičiai miestu vadinti
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Švenčiausios Trejybės Parapijos istorija
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Lietuvos pankus prisimenant
Niekada nesakyk, kad mirė
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Dubakloniai prie Nemuno
Pažintis su chazarais
Vorutos puslapiai
Oreivystės istorija
NSO ir paslaptys
Vartiklis