A. Duginas. Noomachija: proto karai (5 t.)
Iš 2 t. Europos logosas: Viduržemio civilizacija laike ir erdvėje, 2014

Noomachia: proto karai Čia pateikiame ištrauką iš prieštaringai vertinamo A. Dugino 5-tomio apie baltų civilizacijos „nesusitupėjimą“ ir tapsmą... Jo „Noomachija“ įvardinta kaip mokomoji priemonė, tad gali būti, kad ją naudoja mokymo procese.

15 sk. Lenkija, Lietuva: baltiškasis-slaviškasis pasididžiavimas

Europietiška Sarmatija

Arnoldas Toinbis savo schematinėje civilizacijų lentelėje kalba apie Baltijos civilizaciją, apimančią Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos teritoriją; ir kartu laiko, kad ši civilizacija nesirealizavo ir liko abortatyvi. Jo požiūriu, kai kurios civilizacijos, turinčios prielaidas virsti kažkuo savarankišku ir savipatišku, jas realizuoja, o kai kurios, veikiamos įvairių istorinių veiksnių, ne. Baltijos civilizacija, jo požiūriu, yra tokia; ši civilizacija galėjo realizuotis, nes tam tikru istorijos laikotarpiu turėjo pakankamas geopolitines, kultūrines ir etnines prielaidas, tačiau to neįvyko.

Vis tik šis Europos regionas turi būdingų kultūrinių ypatybių, kurias galime trumpai peržvelgti.

Pradžioje Lenkijos teritorija buvo priskiriama keltų-ilirų kultūriniam ratui. 1 tūkstm. pradžioje joje gyveno germaniškos skirų1) gentys, o vėliau gotų.

Žemėse prie Baltijos jūros nuo gilios senovės gyveno baltų gentys, 4-3 a. pr.m.e. suskilę į vakarines (prūsai, kuršiai, vakarų galindai, mozūrai, jotvingiai, rytų galindai) ir rytines (žemgaliai, sėliai, latgaliai, žemaičiai, lietuviai). Šių genčių palikuonys iki šiol sudaro pagrindinę Lietuvos ir Latvijos gyventojų dalį, o vakariniai baltai (apibendrintai vadinti „prūsais“) buvo Teutonų ordino „krikščionizacijos“ metu išnaikinti ar suvokietinti. [Gimbutas M. Balts, 1963]

Baltai yra seniausia indoeuropiečių tauta, daugiausia žemdirbystės, išlaikiusia daug archaiškų bruožų dėl to, kad dėl geografinių priežasčių atsidūrė periferijoje teritorijų, kuriose vyko pagrindiniai istorijos įvykiai – užkariavimai, valstybių steigimasis ir žlugimas, kultūrinės transformacijos ir pan. Jie užėmė plačias žemes, apimančias visą Pomeraniją ir Oderio žemupį, rytų Lenkiją iki pat Bugo ir Pripetės. Rytuose baltų gyventa Didžiojoje Rusioje iki Volgos, kur tarp Pavolgio ugro-finų tautų iki šiol sutinkami archajiški skoliniai iš baltiškų kalbų. Ryčiausios baltų gentys, gyvenę dabartinės Maskvos rajone, rusiškoje transkripcijoje vadinosi [vakarų] galindais ir rytų galindais [goliadais].

Šias žemes graikų rašytojas ir geografas Ptolemėjas pavadino Europietiška Sarmatija. Jos ribas Ptolemėjas apibrėžė taip: iš rytų Kimero Bosforas, Meotida, Tanaido [t.y. Dono] upės vaga ir Azijos Sarmatija iki nežinomų žemių, prasidedančias už šiaurės platumos 63o; iš pietų - Nesvetingoji [Juodoji] jūra, romėnų Žemutinės Mezijos ir Dakijos provincijos, jazigų persikėlėlių kraštas; iš vakarų – Sarmatų kalnai, Vokietija ir Vyslos vaga; iš šiaurės – Sarmatų vandenyno Venedų įlanka [Baltijos jūra] iki šiaurės platumos 63o.

Baltai buvo viena iš šios šiaurės rytų Europos srities tautų. Jie buvo indoeuropiečių kalbinės ir kultūrinės šakos atšaka, išsaugojusi kalboje ir papročiuose daugelį labai archaiškų bruožų. Taip lietuvių ir latvių kalbose aiškiai atsekamas panašumas su ta kalbine forma, kurios pagrindu vėliau išsivystė sanskritas. Greičiausia baltai vėliausioje indoeuropietiškų tautų vienybės stadijoje atsiskyrė nuo indoiranėnų klajoklių genčių, vėliau įkūrusių indiškąją vediškąją civilizaciją ir Irano civilizaciją Centrinėje Azijoje. Ta indoeuropiečių dalis, kuri išėjo į šiaurės vakarus iš Vidurinės Azijos, tapo baltų protėviais.

Kartu indoeuropiečių tautos buvo aktyviomis užkariautojomis ir įvairių valstybių Eurazijos teritorijoje įkūrėjomis. Pradžioje tą misiją vykdė skitai, o vėliau sarmatai. Klaudijaus Ptolomėjaus epochoje jis išskyrė dvi Sarmatijas – Azijos ir Europos, dar kitaip vadintą Hiperborėjų Sarmatija. Ptolomėjui šis padalijimas turėjo grynai geografinį pobūdį, tačiau etnosociologiniu požiūriu galima pilnai rekonstruoti šį mažai žinomą proto-istorijos etapą kaip seniausiųjų valstybių sistemą, valdomą sarmatų karinio elito, apjungusio žemdirbiškus Pabaltijo ir Rytų Europos etnosus. T.y. Europos Sarmatiją galima traktuoti kaip vieno ar kelių politinių junginių, valdomų indoeuropietiškos skitų-sarmatų kilmės karių elito, egzistavimą, į kuriuos nuo seniausių laikų įėjo ir žemdirbiai (skitai-artojai), kurie, greičiausia, ir buvo slavų protėviais. Šiuo atveju taps suprantamas baltų elito, išsaugojusio savo kastinius skirtumus nuo pagrindinės vietinių gyventojų masės, kilmė; tie skirtumai liudija apie klajoklišką buitį. Taip senovės baltų kariai ir kunigaikščiai gėrė kumelių pieną, kai dauguma paprastų gyventojų daugiausia vartojo gėrimus medaus pagrindu [Gimbutas]. Baltų elito palaidojimuose dažnai randa žirgų ir profesionalių karių reikmenų liekanų. Tad galima spėti, kad Pabaltijo ir Lenkijos teritorijose, o taip pat Vakarų Rusioje [dešiniakrantėje Ukrainoje ir Baltarusijoje] senovėje egzistavo politiniai dariniai, kurių pagrindinė gyventojų dalis buvo etniškai įvairi, apimant slavų protėvius, kuriuos kai kurie istorikai laiko venedais2), ir kurie buvo apjungti daugiausia skitų-sarmatų kilmės karinio elito. [B.A. Rybakovas. Herodoto Skitija: istorinė-geografinė analizėm 2010, rusų kalba ]

Ši teorija iškilo Lenkijos-Lietuvos valstybės istorijoje 16 amžiuje ir įgavo „sarmatizmo“ pavadinimą [A. Gvanjini. Europos Sarmatijos aprašymas, 2006, rusų kalba]. Lenkų šlėktos savo kilmę vedė iš sarmatų ir jais teisino savo privilegijas bei pranašumą prieš paprastus gyventojus. Baltai, greičiausia, buvo viena iš pagrindinių etno-kultūrinių Europos Sarmatijos grupių, kurios teritorija daugmaž sutampa su ribomis Baltijos civilizacijos, kuri, anot Toinbio, galėjo tapti aiškia istorine realybe, tačiau ja netapo.

Slavai ir baltai

[ ... ]

877 m. lenkų valstybės susidarymo centru tampa Didžioji Lenkija su sostine Gniezne3). Pirmuoju valdovu buvo kunigaikštis Meško I4) iš Piastų giminės; būtent jis 966 m. apkrikštijo lenkus priimdamas katalikybę.

[ ... ]

Dalis lenkų kunigaikščių prisijungia prie vokiečių: Vakarų Pomorės kunigaikštis pripažįsta esąs vokiečių imperatoriaus vasalu, o Mazoveco kunigaikštis Konradas pasikviečia Teutonų ordiną kovai su prūsais, vakariniais baltais, pagonybės besilaikiusių ilgiau už likusias Europos tautas.

Lietuvos ištakos

Lygiagrečiai Lenkijos valstybingumo tapsmui vyko ir baltų politinis apsijungimas, gavęs apibendrintą Lietuvos pavadinimą. Rusų metraščiuose pirmas Lietuvos paminėjimas yra 1040-ais. 1198 m. į Lietuvos pavaldumą pereina rusų Polockas ir nuo tada Polocko žemė tampa Lietuvos geopolitinės ekspansijos į šiaurę ir šiaurės rytus placdarmu. Prasideda lietuvių įsiveržimai į Senosios Rusios Novgorodo-Pskovo, Volynės, Smolensko ir Černigovo žemes. 1230-ais pirmaujančias pozicijas tarp lietuvių kunigaikščių užima Mindaugas, kuris nuo 1244-1246 m. oficialiai tituluojamas kaip „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didysis kunigaikštis“. LDK konsolidacija vyko pasipriešinimo Prūsijoje Teutonų ordino kryžiuočiams bei Kalavijuočių ordinui Livonijoje fone.

Mindaugas dėl geopolitinių priežasčių 1251 m. pradeda santykius su Romos popiežiumi ir priima katalikybę. Tačiau jis pasirinkimas, skirtingai nuo lenkų, netapo galutiniu. Mindaugo sūnus Vaišvilkas5), atsisakęs karaliaus titulo, nusikirpo stačiatikių vienuolyne tapdamas vienuoliu ir išvyko piligrimu į Atoną. Buvę daugiausia pagonimis lietuviaiskausmingai priėmė katalikiškos krikščionizacijos priemones ir išvijo katalikų vyskupą dominikoną Vitą6). 1255 m. Romos popiežius Aleksandras IV Lenkijoje, Čekijoje ir Austrijoje paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. Vėliau kryžiaus žygiai prieš Lietuvą skelbti dar triskart, paskutinis 1261-ais. Pats Mindaugas apie 1260-uosius nutraukė taiką su Teutonų ordinu ir palaikė prūsų sukilimą prieš Ordiną. Mindaugas atsisakė katalikybės ir sąjungos su kryžiuočiais, paskutiniais gyvenimo metais atlikdamas keletą sėkmingų žygių į Livoniją, Prūsiją ir Lenkiją. Lietuva valdant Vytautui

1316 m. po tarpusavio nesantaikų serijos Lietuvoje į valdžią ateina Didysis kunigaikštis Gediminas, kuriam pavyksta atstatyti teritorinį vientisumą ir Lietuvos galią. Valdant dinastijos pradininkui Gediminui, LDK gerokai sustiprėjo kariniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu. Tuo pačiu, didiesiems kunigaikščiams, didikams ir paprastiems gyventojams likus pagonimis, krikščionybei katalikiška ir stačiatikių forma kliūčių nebuvo daroma. Po Gedimino vėl prasidėjo susiskaidymo periodas, tačiau dėl aktyvios kunigaikščio Algirdo7) pozicijos vienybę pavyko atstatyti ir Lietuva tapo dominuojančia valstybe regione. Valdant Algirdui LDK žemės tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros pajūrio stepių. Tuo laikotarpiu į valstybės sudėtį įėjo dabartinė Lietuva, visa dabartinės Baltarusijos teritorija, Smolensko sritis, dalis Ukrainos.

Karalystės tvėrimasis

[ ... apie Žečpospolitos susidarymą ... ]

Moskovijos varžovė

Savo iškilimo metu Lenkijos-Lietuvos karalystė tampa galinga varžove kylančiai Moskovijos karalystei, su kuria pradeda istorinį ginčą dėl plataus krašto nuo Juodosios jūros iki Baltijos per visus vakarų slavų kraštus kontrolės. Tai buvo civilizuotas ginčas. Į rytus nuo Lenkijos-Lietuvos karalystės iškyla Eurazijos civilizacija, nuo 15 a. paveldinti imperines tradicijas – kartu stačiatikių bizantizmą ir klajoklinę mongolų Čingis chano misiją. Į vakarus nuo šios karalystės yra Vakarų Europa – pirmiausia Vokietija, kuri irgi turi kažkokią skirtingą nuo lenkų-lietuvių tapatybę, tačiau vis tik gerokai arčiau jos dėl katalikybės. Tačiau ir su rusais pas slavus lenkus ir archajiškus indoeuropiečius baltus yra daug bendrų kultūrinių, psichologinių bruožų, o taip pat ir istorinių persiklojimų.

Šios Rytų ir Vakarų problemos sprendimas ir tapo istoriniu iššūkiu Lenkijos-Lietuvos valstybei, nuo kurio priklausė, ar ji taps civilizacijos branduoliu ar ne. Teoriškai buvo trys sprendimai:

  1. Visiška integracija su Vakarų Europos katalikišku pasauliu (per germanizaciją arba, priešingai, pagal tautinės valstybės modulį kaip buvo katalikiškos Prancūzijos atveju);
  2. Perėjimas į stačiatikių Rusijos pusę, integracija į Euraziją;
  3. savojo tapatumo išsaugojimas ir sustiprinimas prieš Rytus ir Vakarus.

Trečias kelias, jei būtų sėkmingai atliktas, ir būtų civilizacijos savitumo įtvirtinimu. Tačiau to neįvyko. Lenkija nesugebėjo vienareikšmiškai pasirinkti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau jai nepavyko ir pilnai išlaikyti savo savitumo ir, pradedant 18 a., ji pamažu praranda savarankiškumą ir dalimis integruojasi į Rusiją ir Vakarų Europą. Lenkų ir lietuvių kultūrinis savitumas išsaugojamas, vystosi mokslas, filosofija ir menas, tačiau politinės nepriklausomybės netektis dubliuojama neaiškiu tapatumu: lenkai ir lietuviai save suvokia esančiais svetimais ir Europos kontekste, ir Rusijos imperijos kontekste. [ ... ]

Sarmatų misija: Lenkija Europos sargyboje

Dar 16 a. Lenkijoje susiklostė sarmatizmo srovė, kurią jau minėjome, teigiant lenkų ir lietuvių aukštuomenės sarmatišką kilmę. Pirmąkart apie sarmatizmą pradėjo rašyti Janas Dlugošas (1415-1480). Sarmatizmas pasireiškė politinėje feodalinio elito, siekusio apriboti monarchinę karaliaus valdžią, konsolidacijoje, kultūroje ir net aprangoje, nes tipinis lenkų aristokrato drabužis – žiponas, kontušas ir pan. buvo stilizuoti „rytietiškai“. Vėliau dailėje susiklostė visa kryptis – sarmatiškas portretas. Sarmatizmas, be to, pagrindė lenkų ir lietuvių dvarininkijos artumą, ją kildindamas iš bendrų sarmatiškų protėvių.

Toje srovėje glūdėjo ir būsimos nacionalistinės ideologijos, paremtos tuo, kad lenkai ir lietuviai turi ypatingą istorinę misiją, juos skiriančią nuo kaimyninių tautų, užuomazgos. [ ... ] Lenkijai buvo skirta apginti ir išsaugoti Europą nuo grėsmių iš rytų. [ ... ] Viduramžiais tai buvo formuluojama kaip „katalikiški Vakarai prieš rytų schizmatikus“ – religiniame lygmenyje, o politiniame – kaip „laisva feodalinė Respublika prieš žiaurią ir neapsišvietusią tironiją“ (tokiame kontekste vyko poleminis Maskvos caro Ivano IV susirašinėjimas su į Lietuvą pabėgusiu kunigaikščiu Kurbskiu, kur Kurbskis priešpastato „lenkišką“, šlėktišką idealą prieš maskvietišką). [ ... ]

Lenkų-lietuvių (baltų) kultūrinis ratas Europos filosofiniame žemėlapyje

[ ... ]

Noologijos požiūriu, lenkų-lietuvių kultūroje matome aiškų dionisinių ir kibelinių bruožų dominavimą beveik visiškai nesant vertikalaus sauliškojo apolonizmo – šių tautų kultūroje platoniškasis vektorius sutinkamas ypatingai retai. Iš kitos pusės, moderno, juodosios materializmo filosofijos, individualizmo ir pozityvizmo atnešimai iš Prancūzijos, dalinai iš Anglijos, čia didelio pasipriešinimo nesutiko, kas matosi nominalistinės filosofijos sėkmėje Lenkijoje dar Viduramžiais ir aktyviu lenkų mokslininkų (atskiru atveju, Mikalojaus Koperniko) įtraukimu į materialistinės ir mechanistinės pasaulėžiūros kūrimą Naujaisiais laikais. Tam nepakanka nurodymo į imitacinį ir nesavarankišką lenkų-lietuvių kultūros pobūdį, nes juodojo Logoso priėmimas į jo modernistinį leidinį reikalauja kultūrinės terpės pastovios struktūros vidinių giluminių savybių. Matrialchalizmas gali būti priskirtas, kaip tai daro Marija Gimbutas8), išlikusiems pre-indoeuropietiškos civilizacijos pėdsakams, o gal ir slaviškųjų gyventojų ypatybėms. [ ... ]

Pastabos ir paaiškinimai

1) Skirai - senovės germanų tauta, gimininga gotams ir pradžioje gyvenusi prie Baltijos jūros ir palei Vyslą į šiaurę nuo Karpatų. Kalbėjo germaniška kalba. Susijungę su rugais ir herulais, 2 a. pabaigoje patraukė link Juodosios jūros. 5 a. jų pėdsakai išnyko.

2) Venedai ar venetai (vokiškai vadinti Wenden - vendai)- anot Antikos autorių, ryčiau nuo germanų (Vyslos) gyvenusi tauta, laikoma tiesioginiais 6–8 a. senovės slavų (vendų, sklavinų, antų) protėviais. Tačiau kiti mano, kad tai buvo vakarų baltų gentis. Paskutinį kartą venedus (vendus) prie Baltijos jūros paminėjo Henrikas Latvis (1187-1259).

3) Gniezno - miestas vakarų Lenkijoje, 50 km į rytus nuo Poznanės, apie 70 tūkst. gyv. 10 a. Gnieznas tapo pirmąja Lenkijos sostine, čia rezidavo Gniezno arkivyskupas. Paminėtina gotikinė Šv. Mergelės Marijos katedra (14-15 a.) su Gniezno vartais (1170 m.). 1793-1918 m. su trumpa pertrauka priklausė Prūsijai.

4) Mieško I (Mieszko I, apie 922-992) – lenkų kunigaikštis ir pirmas istorinis Lenkijos valdovas, Piastų dinastijos atstovas. Iškilo kovodamas prieš volyniečių ir veletų gentis bei jų sąjungininką ir Saksonų grafą Vichmaną. 962 m. pradėjo valdyti teritoriją, vėliau gavusią Didžiosios Lenkijos vardą, taip pat Kujaviją ir galbūt Rytų Pamarį (Pomeraniją). 966 m. priėmė katalikybę, kaip valstybinę religiją. 1999 m. lenkų archeologai atrado Mieško rūmus Poznanėje.

5) Vaišvilkas ar Vaišelga (1223-1267) – Lietuvos didysis kunigaikštis, vyriausias Mindaugo sūnus. Valdė 1264-67 m. Vidaus karo su Tautvilu, Edivydu ir Vykintu metu Vaišelga rėmė tėvą. Vaišelga buvo vienintelis likęs gyvas sūnus, žuvus tėvui Mindaugui ir kitiems dvejiems Mindaugo vaikams. Jis pirmasis žinomas Lietuvos istorijoje stačiatikybę priėmęs kunigaikštis. 1256–1257 m. išsiruošė keliauti į stačiatikių centrą Atoną Graikijoje, bet dėl karo Bulgarijoje teko šios kelionės atsisakyti. 1257 m. kartu su kitais 10–12 vienuolių įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (jame kito amžiaus pradžioje buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija).

6) Vitas (1190-1269) – dominikonas, vienas pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupų. Jis dalyvavo, karūnuojant Mindaugą 1253 m. 1253 m. spalį arba lapkritį Gniezno vyskupas Pelka pašventino Vitą ir pavedė jam atversti Lietuvos žmones į katalikų tikėjimą. Tačiau šio vyskupo nepripažino karalius Mindaugas ir Lietuvos gyventojai, jo veikla Lietuvoje nežinoma, nors jis kartais siejamas su Vilniaus katedra. 1254 m. Vitas parašė popiežiui Inocentui IV apie apgailėtinas krikščionių gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir paprašė būti atleidžiamas. Popiežius Aleksandras IV patenkino Vito prašymą.

7) Algirdas (1296-1377) - Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1345 m.), Vitebsko kunigaikštis (apie 1318-1345), Gedimino sūnus. Padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio Jaunučio. Jo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva atlaikė apie 100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė apie 40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas. Taip pat plėtė bei stiprino LDK valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse. 1368, 1370 ir 1372 m. surengė udžiamuosius žygius prieš sparčiai stiprėjančią Maskvos kunigaikštystę.

8) Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas, 1921-1994) - lietuvių kilmės amerikiečių archeologė ir antropologė, archeomitologijos pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras bei suformulavusi Kurganų hipotezę. Iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais; 1949 m. atvyko į JAV. Ji išsakė naują požiūrį į archeologiją – ėmėsi interpretuoti radinius, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” gavo Enisfildo–Vulfo premiją.

Baltai ir Europa
Latgalos lietuviai
Kernavės tyrinėjimai
Kuršiai vikingų epochoje
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Karolio Europa ir jos slinktys
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Žinomas ir nežinomas Mindaugas
A. Duginas: prieštaringa asmenybė
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Paskutinioji kuršininkų karta
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Dostojevskių šeimos kilmė
Plečiant Europos Sąjungą
16 a. kultūros paminklas
Apie Rygos įkūrimą
Papročių paskirtis
Vainiko simbolika
Vartiklis