Vengrijos užpuolimas
Iš Jano Dlugošo analų
1241 m. totorių būriai nusirito per Lenkiją ir Vengriją, pademonstruodami, kad jų karo taktika efektyvesnė už europiečių.
Ankstesnis fragmentas: Legnicos kautynės
Dar ankstesnis tekstas: Totoriai Lenkijoje
Apie tai taip pat skaitykite kronikose:
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas. 4 skyrius
Kai totoriai pasitraukė, lenkai kelias dienas ieškojo Henriko kūno, tačiau, kadangi jis buvo be galvos, negalėjo jo atpažinti. Tada našlė pasakė, kad kunigaikščio kairė pėda buvo su šešiais pirštais ir tai leido atpažinti jo kūną ir nevežti į Vroclavą, kur buvo palaidotas šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose. Nelaimės dydis ir baisumas atsispindėjo popiežiaus Grigaliaus IX bulėje, kviečiančioje į kryžiaus žygį padėti Lenkijai: "Įvairus ir skausmingas nerimas apėmė mūsų širdį, būtent deginantis Šventosios žemės klausimas, grėsmingas Bažnyčios persekiojimas ir pasigailėtina Romos imperijos padėtis; bet, sakant tiesą, mes užmiršome tai ir net save, kai prisiminėme kaip mūsų laiku, kai tie totoriai krikščionybę beveik sunaikino, tai persmelkia iki kaulų smegenų, trikdo mūsų mintis ir silpnina mūsų dvasią ir sukelia mumyse tokį skausmą ir nerimą, kad, kaip netekę proto, nežinome į kur pasukti".
Moravijos niokojimas buvo nuožmus ir baisus, kaip ir visur kitur. Kai Moravijos karalius rado prieglobstį savo pilyse ir kitose saugiose vietose, totoriai nevaržomai klajojo po visą kunigaikštystę ir daugiau nei mėnesį degino, žudė ir kankino, kaip jiems patiko, nes niekas nedrįso jiems sutrukdyti ar bent padėti Moravijos gyventojams. Kai totoriai buvo apsistoję netoli Olomouco, vienas jų vadų, labai gerbiamas tarp savų, lydimas grupelės vyrų neatsargiai priartėjo prie [miesto] sienų ir buvo sučiuptas. Tai žinia apie pagavimą pasklido, kilo didelis riksmas tarp totorių, kuris buvo girdimas net mieste. Totoriai negalėjo jo išlaisvinti nei grasinimasis, nei pasikeitimais su kitais belaisviais. Jo palydovai buvo perduoti Olomouco gyventojams. Totoriai išvyko į Vengriją. Karalius Vaclavas riteriui, kuris sučiupo totorių, dovanojo žvaigždę, kad įsidėtų į savo herbą, o taip pat Sternbergo pilį.
Kai karalius Bela išgirdo, kad daugybė totorių ordų įžengė į karalystę lydimos daugybės civilių: žmonų,vaikų ir senių - su visa virtine jų dviračių ir triračių vežimų, ir kad jau nusiaubė didelę dalį jos, jis sušaukė visuotinę sueigą, kuri įvyko prie Tisa1) upės. Karalius atvyko su savo sūnėnu Kolomanu bei dvaro riteriais, prie jo prisijungė tamplierių riteriai, Panonijos riteriai, Estergomo3) ir Kaločo4) arkivyskupai bei Vengrijos vyskupai su savo kariais ir įprasta ekipiruote, nes buvo pasirengę mūšiui, o ne maldai atleidžiant žmonių nuodėmes.
Karalius Bela, bijodamas naktinio užpuolimo, visą armiją sutelkė siaurame plote, kuriame apsistojo kelioms dienoms. Tuo tarpu totorių vadas Batyjus, žvalgų informuotas kaip tankiai sustatytos priešo palapinės, pasakė savo vyrams, kad jei vengrai susigrūdo tokiame siaurame plote, tai jie gali neturėti patirties, nežino ar nejaučia karo meno, todėl įsakė jiems pailsėti ir ruoštis mūšiui kitą dieną.
Auštant, jis išrikiavo savo armiją ir puolė. Vengrų pirmoji linija aršiai kovėsi, tačiau galiausiai ji neatsilaikė prieš gausesnes priešo jėgas ir buvo išsklaidyta. Daugelis bėglių buvo nuginti į pelkes ir liūnus, kur nuskendo. Tarp žuvusiųjų buvo du arkivyskupai ir vyskupas, taip pat daugybė kunigų ir tamplierių magistras. Būtų buvę geriau, jei tie būtų likę savo bažnyčiose ir meldęsi, nei apsiginklavę ir prisijungę prie karių. Pabėgę į pelkes, įklimpo į dumblą, neleidusį judėti toliau ir stovėjo ar atsuko veidus į priešą taip žūdami garbingai. Kai bu kunigaikščiai pamatė, kad jų vyrai išžudyti ir totoriai ima viršų, jiedu paliko kovos lauką. Karalius Bela taipogi pabėgo į Austriją ir ten ilgokai turėjo prieglobstį. Kolomanas pasitraukė į Pestą, kur rado daug susirinkusių vengrų ir pabėgėlių, kuriuos įkalbinėjo išsiskirstyti, nes nepajėgūs pasipriešinti totoriams. Kai jie neišsiskirstė (neišsimokslinę niekada nepaklauso gerų patarimų), jis nuvyko į Austriją ir apsistojo pilyje ten prieš vykdamas į Zagrebą.
Tuo tarpu Batyjus nuvedė totorius link Pesto, kur, pagal jo žvalgybą, buvo susirinkusi krikščionių kariuomenė kautis su juo. Prasidėjo mūšis ir truko tris dienas, tačiau trečios dienos vakare, kai jau per 100 tūkst. krikščionių buvo žuvę, pergalę šventė totoriai, pradėję siautėti. Kunigai, vienuoliai ir kiti bažnyčios tarnai išėjo su procesija iš miesto su savo šventosiomis relikvijomis bandydami sušvelninti totorių įniršį, tačiau tebuvo išžudyti, o jų bažnyčios išplėštos, o šventosios relikvijos nusviestos ant žemės. Tada totoriai įžengė į Pestą, grobė ir degino jį. Daug tūkstančių belaisvių, vyrų ir moterų, buvo nuvesta į jų stovyklą, kur jų moterys elgėsi žiauriai su tomis moterimis ar merginomis, kurias laikė žaviomis, nukirsdamos joms nosis, skruostus ar lūpas, kad vyrams jos neatrodytų tokios patrauklios ir jie mieliau rinktųsi jas pačias. Totorių berniukai buvo drąsinami priekabiauti prie belaisvių berniukų; ir jeigu kuriam pavykdavo užmušti kurį pirmu smūgiu, buvo audringai pagiriamas.
Žinia apie siaubingą Vengrijos pralaimėjimą taip išgąsdino jos vokiškuosius kaimynus, kad net Imperatorius negalvojo priešintis, o skubėjo slėptis.
Karalius Bela su žmona ir dviejų metų amžiaus sūnumi, Šv. Stefeno kūnu ir kitų šventųjų palaikais, brangenybėmis, drabužiais ir bažnyčių aksesuarais įsikūrė Splite. Apie tą laiką mirė Kolomanas ir buvo palaidotas Czasma dominikonų vienuolyne.
Po kunigaikščio Henriko žūties, išgyvenę kilmingieji savo valdovu ir suverenu išrinko Boleslavą Plikį5). Konradas iš Mazovijos11) įsižeidė dėl turėtų pretenzijų ir nusprendė atkeršyti už pažeminimą. Jis paprašė Pomeranijos6) kunigaikščio pagalbos ir, nors dėl įvairių priežasčių kunigaikštis asmeniškai atsisakė padėti, tasai pažadėjo pasiųsti mažą būrį, kai ateis laikas.
Totoriai elgėsi, tarsi ketintų likti Vengrijoje amžiams. Plačioje lygumoje tarp Estergomo ir Jaurino (Jawryn) jie įrengė didelę stovyklą iš palapinių, kurių kiekviena buvo pusiau įkasta į žemę savoje įduboje, kaip buvo pas juos priimta. Faktiškai jie pasiliko dviem metams, paversdami didesnė Vengrijos dalį dykyne.
Nugalėję Bela, totoriai skubiai pasiuntė pajėgas per Spišą7) į Krokuvą, kurios gyventojai buvo neapsiginklavę ir nepasirengę; totoriai juos išžudė nesirinkdami. Jie išplėšė miestą ir per Osvencimą grįžo į stovyklą Vengrijoje.
Kai suirzęs Konradas sužinojo apie antrą Krokuvos nusiaubimą, žinodamas, kad jo sūnėnas Boleslavas Bailusis pabėgo į Vengriją, o iš ten į Moraviją; ir kad Krokuvos, Sandomiro, Vroclavo ir Opolės riterių žiedas buvo sunaikintas, tad tie kraštai yra ištuštėję, - jis nusprendė juos užimti. Jis surinko tokią kariuomenę, kiek leido lėšos ir su ja bei kažkiek Pomeranijos atsiųstų karių nužygiavo ir užėmė abi teritorijas su visomis pilimis ir tvirtovėmis, o gyventojai pripažino jo valdymą ir valdžią, nes nė vienas netikėjo, kad kunigaikštis Boleslavas sugrįš. Vienintele išimtimi buvo Krokuvos vaivadija, kuri pasiruošė ginti Skala8) pilį kunigaikščio Boleslovo vardu. Konradas neįsikišo, tačiau pastatė tvirtovę pačioje Krokuvoje, nusitęsusią nuo Šv. Vaclovo katedros ir koplyčios su šv. Tomo altoriumi iki Šv. Gereono bažnyčios, o nuo ten iki Pašlovintosios mergelės rotondos9). Visa tai pamatęs, grįžo į Mazoviją. Tuo tarpu Boleslavas Plikis5), norėdamas atkeršyti už šią skriaudą, surinko savo riterius ir su jais bei keliais vokiečių samdiniais nužygiavo į Krokuvą. Kol bandė užimti tvirtovę, kunigaikštis Konradas atvyko su daug stipresnėmis pajėgomis, tad, nerizikuodamas kautis, Boleslavas10) pasitraukė, palikdamas vaivadiją Skala8) pilyje.
Komentarai
1) Tisa (vengr. Tisza, slov. Ir serb. Tisa; antikoje vadinta Tisia, o lot. vadinta Tissus, Thisia, Pathissus) - kairysis (ir didžiausias) Dunojaus intakas, ištekantis Ukrainoje, Užkarpatės rytinėje pusėje, ir tekantis per Vengriją, Rumuniją, Slovakiją ir Serbiją. Įteka į Dunojų Serbijos Vojvodinos provincijoje. Upės ilgis 2940 km.
Tisa susiformuoja prie Rachovo susiliejus Juodajai ir Baltajai Tisoms. Juodosios Tisos ištakos yra Svidoveco kalnagūbrio šiaurės rytų šlaituose 1400 m aukštyje, o Baltosios Tisos Juodųjų kalnų (Černogora) pietvakariniuose šlaituose 1650 m aukštyje. Ukrainos pusėje Tisos ilgis 210 km, vietomis ja eina Ukrainos siena su Rumunija ir Vengrija.
Pasakojama, kad prie Tisa palaidotas hunų vadas Atila.
2) Panonija (lot. Pannonia) - Romos imperijos provincija, didesniąja dalimi buvusi dabartinės Vengrijos, rytų Austrijos ir tarp Dravos bei Savos esančioje Slovėnijos ir Kroatijos teritorijose.
Panonijoje pradžioje gyveno ilyrų gentys panonai, skordiskai, brevkai, karnai ir dardaniečiai. Provincijoje keltai gyveno atskirose gyvenvietėse.
Apie Panoniją išgirstama apie 35 m. pr.m.e., kai Augustas užima Siskiją (Sisaką). 6 m. panonai, kartu su dalmatiečiais ir kitomis ilyrų gentimis, sukilo ir buvo 9 m. buvo numalšinti Tiberijaus ir Germaniko. Vėliau Ilyrikumas, prie kurio buvo prijungtas tas kraštas, buvo padalintas į Panoniją ir Dalmatiją (apie 20-50 m).
102-107 m., tarp pirmo ir antro daciano karų, Trajanas padalino Panoniją į Aukštutinę (superior) su centru Karnunte ir Žemutinę (inferior) su centru Akvinke Panonijas.
166 m. į Panoniją įsiveržė langobardai ir obijai. Doklaitiano reformos metu Panonija padalinta į keturiais dalis su pagrindiniais miestais: Karnuntas, Akvinkas ir Brigecionas, Savijus ir Siskija, Sirmiemas ir Mursa. 214-215 m. į Panoniją įsiveržė kvadai, čįė ir čį9-čš- - markomanai ir jazygai. Galiausiai 396 m. Roma ten buvo priversta ten įsikūrusiems markomanams, kvadams ir vandalams suteikti federatų statusą.
433 m. Panoniją užėmė hunai. 6 a. Panoniją užėmė langobardai. 9 a. čia egzistavo slaviška Blatensko kunigaikštystė. 1018-1180 m. suvienyta Panonija priklausė Bizantijai. Nuo 1526 m. kraštas priklausė Habsburgams ir Otomanams (šių valdymas baigėsi 1878 m.). Po Pirmojo pas. karo kraštas padalintas tarp Austrijos, Vengrijos ir Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (1929 m. pervadintos į Jugoslaviją).
Panonijoje gimė 10 vėlyvosios Romos imperatorių: Trajanas Decijus, Gerenijus Etruskas, Hostilianas, Aurelianas, Probas, Konstancijus, du Valentinianai, Valentas ir Gracianas.
Išskyrus kalnų rajonus, Panonijos žemė buvo nederlinga, ypač po to, kai Probo ir Galieno laikais buvo iškirsti miškai iki to laiko mediena sudarė vieną svarbesnių eksporto prekių. Tarp žemės ūkio kultūrų dominavo avižos ir miežiai, iš kurių gamino alų, vadintą sabaea. Vynuogynai ir alyvmedžiai auginti mažuose plotuose. Taip pat Panonija garsėjo savo skalikais, kuriuos naudojo šernų ir kt. žvėrių medžioklei. Nors neminima senuosiuose šaltiniuose, tam tikrą svarbą galėjo turėti sidabro ir geležies kasyklos.
Šiuo metu senąjį Panonijos vardą išlaikė Panonijos lyguma. Julius Pokorny "Panonijos" išveda iš ilyrų kalbos, proto-europietiškos šaknies "pen-", reiškiančios "pelkę, vandenį, drėgną vietą" (palyg., hindi "pani" vanduo).
3) Estergomas (Esztergom, lot. Strigonium, lenk. Ostrzyhom) - miestas Vengrijos šiaurėje, prie Dunojaus, apie 50 km į šiaurės vakarus nuo Budapešto. 10- 13 a. vidurio buvo Vengrijos sostinė, kol Bela IV jos neperkėlė į Višegradą, o vėliau Budą. Tačiau Estergomas tebėra Romos katalikų bažnyčios primas Vengrijoje. Mieste tebėra Kerešteny muziejus - didžiausia ekleziastinė kolekcija Vengrijoje. Miesto bazilika yra didžiausia bažnyčia Vengrijoje. Gyvena per 30 tūkst. gyventojų.
Estergomas yra vienas seniausių Vengrijos miestų, turi šlovingą istoriją, tačiau jis daugelį kartų karų metu buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Galutinai senasis miestas buvo sunaikintas 150 m Otomanų turkų valdymo laikotarpiu.
Estergomo pavadinimas pirmąkart paminėtas 1079 m. Kai kurie mano, kad jo pavadinimas kilo iš Istergamo (Isztergam), kur "Ister" reiškia Dunojų, o "gam" yra nuoroda į netoliese tekančią Garamo upę.
Pirmieji žinomi gyventojai buvo keltai į čia atsikėlę apie 300 m. pr.m.e. Varhegy (Pilies)
kalvoje jų gyvenvietė klestėjo iki pasirodant romėnams. Tada šis rajonas tapo Panonijos
pasienio provincija, vadinta Solva. Gyvenvietės reikšmė padidėjo, kai po 960 m. Vengrijos
vyriausias kunigaikštis Geza pasirinko Estergomą savo rezidencija. Jo sūnus Vajkas, vėliau
vadintas Šv. Stefenu (karūnuotu 1000 m.), čia gimė apie 969-975 m.
Kunigaikščio rūmai stovėjo šiaurinėje Varhegy kalvos pusėje. Kalvos viršų užėmė Šv. Adalberto bazilika. Pagal legendą, Šv. Adalbertas pakrikštijo Šv. Stefeną. Toji bazilika buvo Estergomo arkivyskupo rezidencija.
Totoriams sugriovus miestą, jis pradėtas atstatyti, tačiau prarado savo svarbą. Bela IV atidavė rūmus ir pilį arkivyskupui ir persikėlė į Budą. Tačiau, vienok, jis pats ir jo šeima buvo palaidoti Estergomo pranciškonų bažnyčioje, sugriautoje invazijos metu, tačiau jo atstatytoje 1270 m.
1304 m. čekų karaliaus Enceslaus II kariai užėmė pilį. Vėliau ji priklauso įvairiems šeimininkams. 14-15 a. Estergome vyko svarbūs įvykiai ir miestas buvo vienas įtakingiausių kultūros centrų greta Budos. Čia lankėsi karaliai ir garsūs mokslininkai bei menininkai. Arkivyskupo Tamas Bakocz (m. 1521) laikotarpiu mieste pastatyta iškilių paminklų.
1526-43 m. laikotarpiu Estergomą 6 kartus buvo apsiautę turkai. 1530 m. Ferdinandas I buvo užėmęs pilį. 1543 m. sultonas Suleimanas puolė milžiniškomis pajėgomis ir daugybe patrankų. Po dviejų metų atkaklios gynybos gynėjai pasitraukė. Pilis ir miestas buvo dažnai puldinėjami ir patirdavo nuostolius. Turkai čia buvo iki 1683 m. Vyskupystė pilį atgavo 1761 m. ir pradėjo religinio centro atstatymą.
20 a. pradžioje miestas įgavo svarbą dėka kultūros ir mokymo institucijų, o taip pat būdamas administraciniu centru. Jo padėtis kiek suprastėjo po 1920-ųjų Trianono sutarties, kai tapo pasienio miestu ir prarado dalį teritorijos.
4) Kaloča (Kalocsa, kroat. Ir serb. Kaloča) - miestas Vengrijoje, esantis apie 120 km į pietus nuo Budapešto. Įsikūręs labai derlingame rajone rytiniame Dunojaus krante. Mieste rezidavo 4 Vengrijos arkivyskupai. Per 18 tūkst. gyventojų.
Tai vienas seniausių Vengrijos miestų, arkivyskupija jame įkurta 1135 m. - kaip
tolimesnis 1000 m. Šv. Stefeno įkurtos vyskupijos išvystymas. Pirmuoju arkivyskupu buvo
Aštrikas, karūnavęs Šv. Stefeną. 11 a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia. Arkivyskupas
Ugrinas Čakas (Ugrin Csak, arkivysk. 1216-41) buvo vienas pagrindinių vadų 1241 m.
balandžio 11 d. Muhi mūšyje su totoriais. Kitas arkivyskupas Pal'as Tomori (arkivysk. 1523-
26) buvo vengrų armijos vadas kovoje su turkais, kurie Koločą užėmė 1529 m. 1602 m.
vengrų kalvinistas Haidukas sudegino Kaločą. Po 148 m. valdymo, 1686 m. spalio 13 d.,
turkai sudegino Kaloča pilį ir pasitraukė iš miesto. Tačiau ir tada neatėjo ramybės dėl Habsburgų įtakos plitimo.
Arkivyskupystės sugražinimas padėjo atsigauti. Kardinolas Čaki (Csaki, 1710-1732) atgavo Kaloča ir apylinkių žemes. 18 a. svarbiausiu luomu buvo amatininkai. Dėl dvasininkijos ir mokyklų čia buvo daug išsimokslinusių žmonių. Miestas labai nukentėjo 1875 m. gaisro metu.
Kapitalizmas vėlavo ateiti į miestą. Geležinkelis nutiestas tik 1882 m. 1886 m. Kaloča neteko miesto statuso, kurį susigražino 1921 m. Industrinis miesto vystymasis prasidėjo tik 20 a. 7 dešimtm.
Mieste yra puiki katedra (Šv. Trejybės aikštėje), arkivyskupų rūmai, observatorija, kunigų seminarija ir kiti paminklai. Iš tolo matosi du katedros bokštai, kuriuos jungia tiltas, ant kurio yra trys statulos: Šv. Petro ir Pauliaus (1755), Mergelės Marijos (1881). Arkivyskupų rūmai, į šiaurę nuo katedros, yra buvusioje 14 a. pilies vietoje. Tai baroko stiliaus pastatas, pastatytas po 1760-ųjų. Juose lankomiausios vietos yra Ceremonijų salė (su astronominiais prietaisais ir Viduramžių žemėlapiais, Franco A. Maulberčio 1783-84 m. freskomis) ir Arkivyskupo biblioteka (arkivyskupo A. Patačičiaus palikimas; per 150 tūkst. tomų, tarp kurių gausu labai retų). Baroko stiliaus seminarijos pastatas yra į pietus nuo Šv. Trejybės aikštės. Jis pastatytas 1757-64 m. Dabar jame Kultūros namai.
5) Boleslovas Plikis (1220/5 1278.12.26; lenk. Boleslaw II Lysy Rogatka) vyriausiasis kunigaikščio Henriko II Pamaldžiojo sūnus.
Po tėvo žūties tapo centrinės Didžiosios Lenkijos dalies kunigaikščiu (1241-1247) bei Silezijos kunigaikščiu (1241-1248). Padalijus Sileziją, tapo Legnicos-Glogovo kunigaikščiu. Jis pardavė Lubušą Branderburgo vyskupams ir 1249 m. prarado Glagovą. Nuo 1277 m. buvo Silezijos Neumarkto kunigaikščiu.
Jam valdant totoriai, vadovaujami chano Nogajaus, antrąkart užpuolė Lenkiją.
6) Pomeranija (sen. kašubų (pomeranų) Pomorsko, lenk. Pomorze Zachodnie, lot. Pomerania) - istorinė sritis Baltijos pietinėje pakrantėje abipus Oderio žemupio, dabartinėje šiaurės rytų Vokietijoje ir šiaurės vakarų Lenkijoje (tai nėra Pomerelija arba "Gdansko pajūris"). Pagr. miestas Ščecinas.
Pomeranijos pavadinimas kilo iš senosios slavų kalbos žodžių "po" (prie), "more" (jūra). Tikėtina, kad pirmąkart Pomeranija paminėta kaip "longum more" (ilga jūra) vienuolyno dokumente "Dagome index", datuotame apie 1080 m. Tai trumpesnė 992 m. dokumento kopija. Jame kalbama apie Odą von Haldersleben ir jos vyrą "Dagome", galbūt Lenkijos valdovą Mieško I ir tą teritoriją mini kaip "Dagome" dovanotą Popiežiui. 1046 m. dokumentas aiškiai įvardija Pomeraniją. Vėliau ji minima jau Adomo iš Bremeno (1070) ir Gallus Anonimo (1113) kronikose.
1170 m. buvo įsteigta Poremanijos hercogystė nuo 1181 m. tapusi Šv. Romos imperijos dalimi. 13 a. prasidėjo vokiečių antplūdis ir iki 16 a. dauguma gyventojų tapo germanizuoti, nors dalis jų kašubų kalbą (kaip šnekamąją) išsaugojo iki 19 a. pirmos pusės.
17 a. išmirus vietinei hercogų giminei, Vestfalio taikos sutartimi 1648-1815 m. dalį krašto valdė Branderburgo-Prūsijos valstybė, vakarinę - Švedija. 1815-1945 m. visa Pomeranija priklausė Prūsijai. Nuo 1945 m. rytinė dalis priklauso Lenkijai, o vakarinė - Vokietijai.
7) Spišas (slov. Spiš, lenk. Spisz, vengr. Szepesseg, lot. Scepusium) - sritis šiaurės rytų Slovakijoje su trupučiu pietryčių Lenkijoje.Spišas dabar nėra administracinis vienetas, tačiau nuo 11 a. pabaigos iki 20 a. pradžios buvo administracinis Vengrijos karalystės rajonas. Dabar jame gyvena apie 320 tūkst, gyventojų.
Regionas randasi tarp Aukštųjų Tatrų ir Dunojaus šiaurėje, Vaho upės ištakų vakaruose, Slovakijos Rūdos kalnų ir Hnileko upės pietose ir iki linijos, nubrėžtos nuo Stara Lubovna miesto per Branisko kalnus iki Margecany miesto, rytuose. Spišo pagrindą sudaro Hornado ir Poprado upių baseinai ir Aukštųjų Tatrų kalnai. Visąlaik regionas išsiskyrė dideliu miškingumo procentu (virš 40%).
Neandertaliečių stovyklavietės rastos prie Ganovce ir Bešenova. Vėliau teritorijoje įsikūrė keltų gentys. Ji priklausė Didžiosios Moravijos valstybei, o jai subyrėjus tapo Lenkijos dalimi. Pietinę dalį 11 a. pabaigoje užkariavo Vengrija. Šiaurinė sienos vieta ilgą laiką kito ir galutinai nusistovėjo tik 14 a. pradžioje.
Daugelį Spišo miestų įkūrė vokiečių kolonistai. Vokiečius į regioną imta kviestis nuo 12 a. vidurio. Daugiausia tai buvo kalnakasių gyvenvietės, vėliau tapę miestais. Tad netgi iki Antrojo pas. karo nemažą gyventojų dalį sudarė vokiečiai.
Daug mažesnių gyvenviečių įkūrė išeiviai iš Lenkijos. 1412 m. Lubowla sutartimi 13
pagrindinių miestų buvo perduota Lenkijai. 1772 m. visus juos aneksavo Austrija per Lenkijos
padalijimą. 1686 m. Špišo gyventojai išsiuntė "Spišo peticiją", reikalaudami specialių teisių slovakams.
1918 m. Spišas tapo naujai suformuotos Čekoslovakijos dalimi. Nežymi dalis buvo priskirta Galicijai. Po Pirmojo pas. karo šiaurinė Spišo dalis prijungta prie Lenkijos ir tapo ilgalaikių ginčių tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos priežastimi.
Antrojo pas. karo pabaigoje dauguma vokiečių pasitraukė. Po karo atstatytos prieškarinės sienų ribos. 1993 m. skilus Čekoslovakijai, Spišas tapo Slovakijos dalimi.
Spišo ekonomika tradiciškai remiasi žemdirbyste (o anksčiau ir kalnakasyba) ir yra vienas neturtingiausių Slovakijos regionų. Tačiau didelę svarbą turi ir turizmas, - tai sanatorijos ir žiemos sportas Tatruose, nepaprasto grožio Slovakijos rojus pietvakariuose, Pieninų kalnai prie Lenkijos sienos ir daugelis istorinių vietų. Tai Spišo ir Stara Lubovna pilys, o taip pat Spišske Podhadie, Spišska Kapitula ir Žehra miesteliai.
8) Skala - miestas pietų Lenkijoje, esantis maždaug 20 km atstumu nuo Krokuvos, nuo 1999 Mažosios Lenkijos vaivadijoje (1975-1998 m. - Krokuvos vaivadijoje). Apie 3500 gyv.
1228 m. prie Skalos įvyko Henriko I Didžiojo mūšis su Mazovijos kunigaikščiu Konradu. 1267 m. gavo miesto teises, kurių neteko 1869 m. už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Miesto teisės sugražintos 1987 m.
Mieste stovi 18 a. vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia su maždaug 1765 m. pastatyta varpine.
9) Rotonda (iš lot. rotundus - apvalus) apvalus statinys, kurį dažniausiai dengia kupolas. Aplink rotondą dažnai eina kolonos. Kartais rotonda pavadinama ir apvali patalpa pastato viduje.
Rotondos formą turi senovės graikų tolosai, kai kurios senovės Romos šventyklos (pvz., Panteonas) ir mauzoliejai, baptisterijos ir kai kurios krikščioniškos šventyklos (daugiausia romaniškojo ir klasicizmo stiliaus, Atgimimo epochos), salės, o nuo 18 a. parkų paviljonai. Maskvoje kai kurie antžeminiai metro stočių pastatai.
Rotondos buvo paplitę Viduramžių Centrinėje Europoje. 9-11 a. buvo pastatyta nemažai parapijinių bažnyčių Vengrijoje, Bohemijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Dalmatijoje, Vokietijoje ir kt. Paprastai jos yra 6-9 m skersmens su į rytus orientuota apsidė. Kelių tipų rotondos sutinkamos Karpatų srityje, Vengrijoje. Jos atsirado palaipsniui plečiant mažų kaimelių bažnytėles. Įdomu, kad kelios 9-11 a. armėnų bažnyčios turi šešiabriaunę ar aštuonbriaunę centrinę apsides. Tad yra spėjimų, kad Vengrijoje valdant I. Stefenui Kaukazo ir Vengrijos architektai palaikė ryšį.
Kitos žodžio "rotonda" reikšmės:
a) tipografijoje gotikinio šrifto atmaina;
b) geometrijoje pentogonalinė rotonda yra daugiabriaunis, sudarantis pusę ikosododekaedro;
c) choreografijoje viduramžių šokių, kuriuose einama rateliu, pavadinimas;
d) aprangoje moteriško apsiausto atmaina.
10) Boleslavas V Drovusis (1226.96.21-1279.12.07; lenk. Boleslaw Wstydliwy)
- Ležeko Baltojo sūnus. Kelis metus po Henriko II Pamaldžiojo žūties buvo Krokuvos
valdytojas ir tuo pačiu pagrindiniu susiskaldžiusios Lenkijos kunigaikščiu.
Taip pat skaitykite >>>>>
Jis vedė vengrų karaliaus Belos IV dukterį Kunigundą (Kinga). Anot kronikų, vedybos niekada neįsigaliojo. Kinga, būdama be galo pamaldi, bjaurėjosi vedybinių pareigų atlikimu. Iš pradžių Boleslavas bandė ją įkalbėti pakeisti savo nuostatas, tačiau ji atsisakė ir jam teko susitaikyti su situacija. Jo religiniai įsitikinimai neleido įsitaisyti meilužės. Iš čia ir pravardė "Drovusis".
Jo valdymo metu 1241 m. Krokuvą sugriovė totoriai, miestas buvo atstatytas ir jame apsigyveno daugiausia vokiečiai. Taip pat jam valdant totoriai užpuolė ir antrąkart (1259 m.), kai Sandomiro, Krokuvos ir kitus miestus nusiaubė chanas Nogajus.
11) Konradas I Mazovietis (Konrad I Mazowiecki, 1187/1188-1247) - Kazimiero II Teisiojo
sūnus; Mazovijos (nuo 1202 m.), Krokuvos (1229-32; 1241-43) kunigaikštis. Nesėkmingai vienijo Lenkijos
žemes kovojo su prūsais ir jotvingiais, puldinėjančiais Mozūrijos žemes, savo politika padėjo Vokiečių ordinui veržtis į baltų žemes.
1941 m., pasinaudojęs Henriko II Pamaldžiojo žūtimi, rugsėjį užėmė Krokuvą, tačiau 1943 m. pralaimėjo
Boleslovui V Droviajam.
Taip pat žr. >>>>>
Čingis chano mirtis
J. Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Juodasis arapas Baltarusijoje
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tūkstantis metų nuo šv. Vaitiekaus žūties
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Žiedadulkės pasakoja istoriją
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Karalienė Morta ir Šiauliai
Naugardas ir Lietuva
Vilnius po senovei
Totoriai Karpatuose
Mitologijos puslapis
Vartiklis