Totoriai Lenkijoje
Iš Jano Dlugošo analų

Apie tai taip pat skaitykite kronikoje: Motiejus Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas

Dievas, maloningasis ir tobulasis, supykęs ant lenkų dėl dažnų nuodėmių, siuntė jiems ne marą, ne badą, ne katalikiškų kaimynų pyktį, kaip ankstesniais laikais, o pagonių žiaurumą bei įniršį. Batijus, trečiasis totorių chanas nuo jų valstybės įkūrimo, užkariavęs daugybę rytų karalysčių ir nuvertęs jų karalius bei valdovus, nepaprastai sustiprėjęs galia ir neįtikėtinais turtais, dėka jo pavergtų žmonių kiekių ir turtų, dabar, kai rytų kraštų jau buvo per maža totoriams, pasiuntė savo kariauną į Vakarus ir Šiaurę, tikėdamas užkariauti juos, kaip jau užkariavo Rytus.

Persikėlęs per keturias didžias upes: Doną, Volgą, Dnieprą ir Dniestrą; bei Sarmatijos kalnus, kuriuos taip pat vadiname Didžiaisiais miškais, jis lengvai įveikė tuos rutenų princus, kurie drįso kautis, ir nepaprastai skubėdamas pasiekė Lenkiją, kur nusiaubė ir išžudė du jos žinomus miestus: Liubliną ir Zavichostą bei jų apylinkes – prieš grįždamas pas rutenus po savo įsiveržimo, apsikrovęs grobiu ir dideliu lenkų bei rutenų abiejų lyčių belaisvių kiekiu. Paslėpęs saugiai belaisvius, jis ūmai sugrįžo ir, persikėlęs per užšalusias Bugo ir Vistulos upes, pasiekė Sandomirą, kur apsupo pilį ir miestą. Galiausiai užėmė abudu ir nužudė Kopržyvnicos abatą ir visus to vienuolyno brolius, o taip daugybę kunigų ir pasauliečių, kurie buvo susirinkę čia, tikėdamiesi apginti miestą ir išsigelbėti. Iš tų totoriai žudė senus ir jaunus, tik nedaugelis jaunų buvo palikti gyvi, tačiau surakinti kaip vergai. Tokios skerdynės pasikartojo Vislicoje6) ir Skarbimieže1). Tada totoriai patraukė į Krokuvą, niekas nedrįso jiems sutrukdyti, jų belaisviams rodant kelią, tačiau, pasiekę Skarbimiežą Pelenų sekmadienį, jie apsisuko ir ėmė trauktis, ketindami išsivesti savo belaisvius, kurių dauguma buvo kilmingi.

Kadangi dėl savo jaunumo ir silpnumo, Boleslovas Drovusis, tuo metu gyvendamas su motina Krokuvos pilyje, negalėjo pasipriešinti tokiai galingai armijai, Krokuvos vaivada Vladimiras sušaukė riterius ir bajorus į Kalina, siekdamas pabaigti su tomis nelaimėmis; tačiau, sužinoję, kad totoriai traukiasi iš Skarbimiežo, įsakė visiems apsiginkluoti ir sekti jį. Totoriai pasiekė Polaniecą2) prie Čarnos upės, kur įsirengė stovyklą, ir ten vaivada užpuolė juos du išlikusiais Krokuvos riteriais, nedaugeliu, tačiau pasiryžusių laimėti ar mirti. Netikėtumas lenkams pradžioje suteikė pranašumą ir jie užmušė daug priešų, tačiau, kai totoriai aptiko, kokie negausūs yra lenkai, jie persigrupavo ir pralaužė lenkų gretas ir juos sumušė. Kol vyko mūšis, daugelis lenkų belaisvių pabėgo ir pasislėpė aplinkiniuose miškuose; pirminė sėkmė išryškino lenkų riteriams godumą pasileidus į miškus ieškoti grobio – ir mūšis buvo pralaimėtas. Nors ir laimėję, totoriai pasibaisėjo savo nuostoliais ir neketino ilgiau likti Lenkijoje, kad šviežios pajėgos neužpultų jų ir paskubomis atsitraukė, pakeliui palikdami mirusiuosius. Sieciechovą7) pasiekė be papildomų praradimų ir ten porai dienų pasislėpė dideliame miške, kad išvengtų visų persekiojimų, tačiau kai jų – valgai pasakė, kad niekas nepersekioja ir viskas ramu, jie išėjo ir toliau traukė į Ruteniją, kur jie atstatė savo gretas naujais kariais ir sugrįžo į Lenkiją atkeršyti už pralaimėjimą. Vengdami sričių, kurias anksčiau nuniokojo, jie pasiekį Sandomirą, netoli kurio apsistojo porai dienų, padalindami savo didelę armiją į dvi. Mažesnis būrys vedamas rutenų, nemėgusių lenkų, vadovaujamas Kadždu, pasuko į Lenčicą ir Kujavą3). Didesnis būrys, vadovaujamas paties Batyjaus, patraukė į Krokuvą, niokodamas viską pakeliui. Jų ankstesnis pasisekimas beveik pasiekiant pergalę lenkams suteikė pasitikėjimo ir dabar jie jautė, kad gali sumušti net skaitlingesnę totorių armiją, tad išėjo į lauką, palikę kunigaikštį Bolislovą, jo Riding tatar/ mongol žmoną ir motiną Krokuvos pilyje. Lenkai užtvėrė totoriams kelią prie Chmielniko5), netoli Šidluvo4) miesto.

Buvo kovo 18-a. Mūšis prasidėjo saulei patekėjus. Lenkų mažesnės pajėgos, buvo išsirikiavę viena linija ir neturėjo rezervo. Drąsiai kaudamiesi, jie užmušė daug pirmo padalinio totorių ir po kelių valandų net privertė juos atsitraukti prie savo rezervo, kuris buvo šviesios jėgos ir nedelsiant puolė į kovą. Lenkai buvo fiziškai pavargę ir daugelis jų sužeista ir galiausiai jie palūžo ir ėmė bėgti. Dalis pasiekė miško pakraštį ir, žinodami vietovę, pabėgo, tačiau didesnioji dalis surado šlovingą mirtį gindami savo šalį ir savo tikėjimą.

Totorių vardas kilo nuo Totorių upės, o iki tol jie vadinosi mongolais, tačiau, išaugę skaičiumi, jei bevelijo vadintis totoriais, nes jų kalba totorius reiškia daugybę. Totoriai buvo bjauraus būdo ir elgėsi žiauriai. Žemo ūgio, trumpų kojų, plokščia kreiva nosimi, neplaukuotu veidu. Buvo mažomis skvarbiomis akimis, plačia masyvia krūtine, negražaus sudėjimu, rudoko atspalvio [odos] ir stiprių kūnų. Maitinosi kumelių pienu, mėsa ir krauju; pasitenkindavo paprasčiausiu maistu, kurį lengva paruošti, valgė žalią nevirtą maistą ir soras maišytas su arklio krauju. Jie mėgo ir buvo visada pasirengę kūniškiems malonumams ir kūno pramogoms. Jie pakeldavo tiek šaltį, tiek karštį. Vienas su kitu buvo mandagūs, malonūs, ištikimi, pasitikintys ir žmogiški, tačiau su svetimaisiais iš pradžių siekė palankumo, tačiau vėliau tapdavo klastingi, nenuoširdūs, melagiai ir įkyrūs. Jokiu būdu nebuvo pasirengę ką duoti.

Praradę [kovinę] dvasią po baisaus pralaimėjimo prie Chmielniko, daugelis paliko Krokuvą ir Sandomirą, patraukdami į Vengriją ir Vokietiją, o valstiečiai su žmonomis ir vaikais slėpėsi pelkėse, miškuose ir dykynėse. Net jų kunigaikštis Boleslovas su šeima paliko Krokuvos pilį ir su visais turtais nukeliavo pas dėdę į Vengriją, tad, kai totoriai pasiekė Krokuvą, jie rado miestą tuščią ir padegė jį.

Įsitikinę, kad ras šalies turtus, jie pabandė užimti Šv. Andriejaus bažnyčią, tada buvusią už Krokuvos miesto sienų, kurioje daugybė vargšų ir ligotų rado prieglobstį, tačiau lenkai ją gynė ryžtingai ir galiausiai totoriai nutraukė apgulimą. Tačiau pirmadienį po Kalėdų, antrasis totorių būrys, grįždamas po Leczyca ir Kujavos nusiaubimo, pasiekė Krokuvą. Palikęs Krokuvą, Batyjus patraukė Vroclavo kryptimi. Pamatęs, kad visi tiltai per Oderį sugriauti ar sunaikinti, totoriai, kurie, jei negali perbristi per upę, ją perplaukia, padarė būtent taip, nes totoriai labiau įgudę plaukti nei bet kuri kita tauta. Kunigaikštis Mečislovas iš Opolės atakavo vieną totorių dalinį, kuris buvo atsiskyręs, ir jį sunaikino, tačiau kai likusi totorių kariuomenė atėjo atkeršyti už savo gentainius, kunigaikštis pabėgo į Legnicą pas Henriką iš Vroclavo, kurį žinojo renkant pajėgas mūšiui su totoriais. Totoriai sparčiai atėjo į Vroclavą. Jie rado tuščią miestą, nes visi gyventojai pabėgo su turtais ir maisto atsargomis, o riteriai paėmė viską, kas buvo palikta, į pilį prieš jį padegdami, kad totoriai neprisiplėštų grobio ir neturėtų pastogės. Totoriai apgulė pilį. Apgulties metu lenkas Česlovas, dominikonų vienuolis iš Šv. Voicieko priorijos, saugojo pilį liedamas ašaras ir maldomis; ugnies stulpas pasirodė virš jo galvos ir neapsakomai ryškiai apšvietė visą miestą. Tai įbaugino totorius, kurie nutraukė apgultį ir pasitraukė. Vis tik totoriais traukdami į Kujavą susijungė su pajėgomis iš Krokuvos ir kartu žygiavo į Legnicą, sužinoję iš žvalgų ir pagautų valstiečių, kad ten surinktos didelės katalikiškos pajėgos.

Skaitykite tęsinį: Legnicos kautynės


Komentarai

1) Skarbimiežas (lenk. Skarbimierz) centras - kaimiško Skarbimiežo valsčiaus priklausančio Bžego pavietui Opolės vaivadijoje (pietvakarių Lenkijoje). Yra apie 4 km į pietvakarius nuo Bžego (41 km į šiaurės vakarus nuo Opolės). Valsčiuje gyvena apie 7200 gyventojų.

Iš Skarbimiežo kilęs Stanislovas (1360-1431), nuo 1400 m. buvęs Krokuvos akademijos rektoriumi, išleidęs 113 pamokslų rinkinį "Sermones sapientiales". Jie tapo pagrindu lenkų politinės doktrinos, išsivysčiusios į Kilmingųjų demokratiją ("Auksinę laisvę") ir nuo 1569 m. įsigalėjusios Lenkijos-Lietuvos Žečpospolitoje. Daugelį tų idėjų galima rasti W. G. Gošlickio (1530-1607) veikaluose ir turėjusių įtakos Anglijos sandraugai bei JAV įkūrėjams.

2) Polaniecas (lenk. Polaniec) – miestas Stašuvo paviete Šventokšisko vaivadijoje, Mažojoje Lenkijoje (pietų Lenkijoje). Gyvena apie 8500 gyventojų. Pro pavietą teka Vysla, šalia Golojowskich miškų masyvas.

Polaniecas įsikūrė apie 11 a. Vienas ankstyvųjų pastatų buvo šv. Katarinos bažnytėlė ant Vyno kalvos. 1241 m. netoliese Tursko lauke įvyko mūšis su totoriais. 1264 m. gavo miesto privilegijas. 1526 m. miestą nusiaubė didelis gaisras. 1795 m. Trečio Lenkijos padalijimu ji atiteko Austrijai, nuo 1815 m. priklausė Rusijai. 1869 m. caro įsakymu buvo atimtos miesto teisės.

3) Kujava (lenk. Kujawa) – miestelis Osieko valsčiuje, priklausančiame Brodnicos pavietui Kujavos-Pomeraniano vaivadijoje (šiaurės Lenkijoje).

4) Šidluvas (lenk. Szydlow) – nemažas miestelis Stašuvo paviete Šventokšisko vaivadijoje, Šidluvo valsčiaus centras. Pirmąkart paminėtas 1191 m. Miesto statusą gavo 1329 m. ir jį turėjo iki 1869 m. Gyvena per 1000 gyventojų. Yra keli turistiniai objektai: Šidluvo sinagoga, keli 14 a. pastatai ir bažnyčios, to amžiaus pilies griuvėsiai.

5) Chmielnikas (lenk. Chmielnik) – miestas Kielcės paviete Šventokšisko vaivadijoje. Pavadinimas kildinamas iš "apynys" (lenk. chmiel). Gyvena apie 4000 gyv.

Miestas pirmąkart paminėtas kaip mūšio su totoriais 1241 m. vieta. 1541 m. Chmielnikui House of Dlugosz suteikta miesto privilegija. 16-17 a. miestas buvo pagrindinis Lenkijos protestantų (kalvinistų ir Lenkijos brolijos) centras. Nuo 17 a. mieste buvo gausu žydų. Prieš 2 pas. karą žydai dominavo (apie 10 tūkst. žydų ir vos 1 tūkst. lenkų). 1939 m. miestą užėmę vokiečiai įrengė getą, į kurį suvarė visus žydus. 1942 m. žydus pervežė į koncentracijos stovyklas, daugiausia Tremblinka. Po karo buvo likę gyvi vos 4 žydai.

6) Vislica (lenk. Wislica) – miestelis prie Nidos upės Šventokšisko vaivadijoje. Apie 680 gyv. Pagal legendą, pavadinimas kilo nuo jo įkūrėjo kunigaikščio Vislano Vislimiro (Wislan Wislimir) vardo, čia įsikūrusio 880 m.

Tai viena seniausių Lenkijos gyvenviečių, vaidinusi svarbų vaidmenį Lenkijos istorijoje. 9- 10 a. ji buvo įtvirtinta gyvenvietę (grod), 11 a. ir 12 a. pradžioje buvo svarbus įtvirtintas miestas ir prekybos centras, Piastų giminės rezidencija. 11-12 a. buvo kasteliočių centras. Daugelį kartų užimtas ir sugriautas: 1135 m. rutenų, 1241 m. mongolų, 1305 m. čekų ir t.t.

Vislica mieto privilegijas gavo iki 1345 m. (gal net 13 a.). Tai buvo dažnų politinių sueigų vieta (1347, 1587, 1606 m. zjazdy). Mieste buvo paskelbti karaliaus Kazimiero III Vislicos statutai.

Nuo 14 a. Vislica buvo krašto (ziemia sostinė), nuo 15 a. pavieto centras. Nuo 17 a. Vislica ėmė prarasti svarbą, iš dalies smarkiai nukentėjusi nuo švedų invazijos. 1795 m. Trečio Lenkijos padalijimu ji atiteko Austrijai. Nuo 1809 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 m. priklausė Rusijai, 1870 m. prarado miesto privilegijas, buvo sugriauta 1915 m. ir vėl Lenkijai atiteko tik 1918 m. 1939 m. prie Vislicos vyko smarkūs mūšiai.

Pagrindinė miestelio bažnyčia, gotikinė Palaimintosios mergelės Marijos gimimo bazilika pastatyta Kazimiero III Didžiojo lėšomis 14 a. antroje pusėje. Varpinė pristatyta 1397-1400 m, o vikaro namas (dar vadinamas Dlugošo namu) apie 1460 m. Pirmojo pas. karo metu bažnyčia buvo sugriauta, tačiau atstatyta 1919-26 m. Atstatymo metu rasti dviejų ankstyvesniu romaninių bažnyčių pamatai.

7) Sieciechovas (lenk. Sieciechow) – miestelis pietrytinėje Lenkijos dalyje, Kozienicki paviete, Mazoviecko vaivadijoje. Apie 430 gyv. Pavadintas palatino Sieciecha garbei (1075 m.). Pirmąkart minimas 10 a. 1232 m. gavo miesto privilegijas. Mieste yra benediktinų vienuolynas.

Totoriai Karpatuose
Čingis chano mirtis
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Juodasis arapas Baltarusijoje
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Lietuvių literatūros tendencijos
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Barboros Radvilaitės portretas
Liudviko Rėzos biblioteka
Kuršiai vikingų epochoje
Eit mergelė pajūriais
Naugardas ir Lietuva
Vilnius po senovei
Klajokliai polovcai
Krėvos sutartis
Mitologijos puslapis
Vartiklis