Tomas iš Splito. Salonos ir Splito arkivyskupų istorija

XXXVI. Apie totorių antplūdį 1)

Apie Vengrijos užpuolimą žr. ir kitoje kronikoje: M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
o taip pat: J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas

Penktais Belos, Vengrijos karaliaus Andrėjaus sūnaus, karaliavimo metais ir antrais Gargano valdymo metais žudanti totorių tauta priartėjo prie Vengrijos žemių2). O juk jau daugelį metų žinia apie tą tautą ir baimė prieš ją plito po visą pasaulį. Jie nuėjo nuo rytų šalių iki rutenų3) sienų, niokodami žemes, kurias kirto. Tačiau dėka įnirtingo rutenų pasipriešinimo jie nesugebėjo prasiskverbti toliau; iš tikro, jie turėjo daugybę kautynių su rutenų tautomis ir daug kraujo buvo pralieta iš tos ir kitos pusių, tačiau jie buvo toli nuvyti rutenų. Todėl, pasukę į šoną, jie kovodami perėjo per visas šiaurines žemes ir liko ten 20-čiai metų, jei ne ilgiau. O tada, papildę savo karinius dalinius pirmiausia kumanų ir kitų jų nugalėtų tautų dėka, jie vėl pasuko prieš rutenus. Iš pradžių jie apsupo ir užgulė vieną labai didelį krikščionių miestą, vadinamą Suzdale, ir po ilgos apgulties ne tiek jėga, kiek gudrumu paėmė jį ir sugriovė4), o patį karalių vardu Jurgis nuteisė myriop kartu su daugybe jo tautos žmonių5). Iš ten pajudėję link Vengrijos, jie siaubė viską savo kelyje.

Bela IV Tuo metu, būtent 1241 m. po įsikūnijimo, spalio 6 d. sekmadienį vėl buvo Saulės užtemimas6) ir visa šviesa priblėso, visus apėmė baisi baimė, kaip ir to užtemimo, įvykusio prieš tris metus, metu, apie ką rašėme anksčiau.

Taigi, kai žinia apie naikinantį totorių antplūdį pasiekė vengrus, jie ją palaikė pokštu arba beprasme nesąmone – ar dėl to, kad tokias kalbas jie girdėjo nebaudžiami7), ar dėl to, kad pasitikėjo savo karalystės karių galia8). O ir atsipalaidavo jie dėl ilgos taikos, atprato nuo ginklo svorio; rasdami malonumą tik kūno džiaugsmuose, jie prarado vikrumą nieko neveikdami ir tinginiaudami. Juk vengrų žemė, dosni visokių gėrybių ir derlinga, suteikė galimybę savo sūnums dėka gausos mėgautis neribota prabanga. Kokį kitą siekį beturėjo jaunimas, nei šukuoti ilgus plaukus, prižiūrėti savo odą, keisti vyriškio išvaizdą į moterišką? Ištisas dienas leido gausiose užstalėse ir maloniuose pasilinksminimuose. Vargiai prabusdavo iki trečios valandos. Visą gyvenimą praleisdami su moterimis saulėtuose miškuose ir nuostabiose pievose, jie negalėjo įsivaizduoti kautynių dundesio, ir kasdien užsiėmė ne rimtais dalykais, o niekais. Beje, blaiviau mąstantys, susirūpinę grėsmingomis žiniomis, baiminosi naikinančios tautos antpuolio. Tad jie nedavė ramybės karaliui ir turtuoliams daugkartiniais kvietimais, kad tie imtųsi atsargumo priemonių prieš didžiąją nelaimę, kad nebūtų netikėtas negarbingo priešo užpuolimas ir kad jis nerūpestingiems žmonėms neatneštų didelių kančių.

Ir galiausiai karalius, skatinamas tų raginimų, išžygiavo prie savo karalystės sienų, pasiekė kalnus, esančius tarp Rutenijos ir Vengrijos bei nužygiavo toliau iki pelonų sienų9). Iš ten jis apvažiavo ir apžiūrėjo visas nesaugias prieigas prie šalies ir paliepė pastatyti ilgas užtvaras, iškirtus galingas girias ir nukirstais medžiais užvertus visas vieta, kurios pasirodė lengvai praeinamos. O grįžęs jis įsakė sukviesti visus karalystės kunigaikščius, baronus ir turčius, o visas geriausias vengrų pajėgas sutelkė vienoje vietoje. Atvyko ir jo brolis karalius Kolomanas10) su visa savo kariauna.

Atvyko ir Vengrijos presulai, kurie, nesitenkinami kukliu tarnų skaičiumi, deramu bažnytiniam kuklumui, atsivežė nesuskaičiuojamus turtus, o priekyje ėjo dideli karių būriai. Atvyko arkivyskupai Matvėjus Estergomskis11) ir Chugrinas Kaločskis (žr. >>>>), abu su savo sufraganais; juos sekė didelis kiekis prelatų ir vienuolių, kurie būrėsi į karališkąją karinę stovyklą, kaip avys į gardą. Tada jie ėmė svarstyti bendrą veiksmų planą, sugaišę nemažai dienų svarstydami, kaip protingiau sutikti artėjančius totorius. Tačiau skirtingiems žmonėms turint skirtingas nuomones, jie taip ir nepanoro priimti kokį nors bendrą sprendimą. Vieni, sukaustyti neapsakomos baimės, sakė, kad reikia laikinai atsitraukti ir nepradėti su jais mūšio, nes tie yra barbarai, nuo kurių nėra vilties išsigelbėti ir kurie pasaulį užkariauja ne iš valdžios troškimo, o iš aistros turtams. Kiti kvailai ir lengvabūdiškai kalbėjo: "Išvydę mūsų gausią armiją jie iškart ims bėgti". Štai taip tie, kuriems buvo parengta greita žūtis, nesugebėjo rasti bendro sprendimo.

Ir tuo tarpu, kol jie delsė su sprendimu ir veltui švaistė laiką, pas karalių atšuoliavo nelauktas šauklys su tikra žinia, kad nesuskaičiuojamas totorių skaičius jau kirto karalystės sienas ir yra netoliese. Tada, palikę susirinkimą, karalius ir aukštuomenė ėmė kalbėti apie ginklus, skirti dalinių vadus, telkti gausią kariauną. Ir nuo Estergomo apylinkių jie persikėlė per Dunojų ir patraukė link Pešto, buvusio didele gyvenviete.

Bela IV Taip besibaigiant , prieš pat Velykas12), daugybė totorių karių įsiveržė į Vengrijos karalystę13). Jie turėjo 40 tūkst. karių, ginkluotų sekiromis, ėjusių prieš kariuomenę, kirtusių mišką, tiesusių kelius ir šalinusių iš kelio visas kliūtis. Todėl ji karaliaus nurodymu įrengtas užtvaras įveikė taip lengvai, tarsi jos būtų ne galingų eglių ir ąžuolų krūvos, o bebūtų iš plonų šiaudelių; per trumpą laiką jos buvo išmėtytos ir sudegintos, tad praeiti pro jas nebuvo jokio vargo. Kai jie susidūrė su pirmaisiais šalies gyventojais, tai pradžioje neparodė viso savo laukinio žiaurumo ir, lankydami kaimus ir rinkdami grobį, nerengė didelių žudynių. Šių karių priekyje buvo du broliai, kurių vyresnįjį vadino Batu, o jaunesnįjį Kaidanu14). Jie į priekį pasiuntė raitelių būrį, kuris, prisiartinęs prie vengrų stovyklos ir erzindamas juos dažnais išpuoliais, provokavo mūšiui, norėdamas išbandyti, ar vengrams užteks dvasios kautis su jais. O kad dėl Vengrijos karaliaus, tai jis įsakė rinktiniams kariams stoti prieš juos.

Išsirikiavę ir patogiai išsidėstę, jie stojo prieš juos su visa ginkluote ir griežta rikiuote. Tačiau totorių būriai, nelaukdami artimų grumtynių ir, kaip pas juos priimta, apšaudę priešą strėlėmis, paskubomis ėmė bėgti. Tada karalius su visa savo kariauna, beveik pasivydamas persekiodamas bėgančius, priartėjo prie Tisos upės; persikėlė per ją ir jau beveik džiūgaudami, tarsi priešo jau išvyti iš šalies, jie pasiekė kitą upę, vadinamą Soto15). O visa totorių gausa įsirengė stovyklą už tos upės paslėptoje tarp tankių miškų vietoje, kurioje vengrams jie matėsi ne visi, o tik dalis. Tuo tarpu vengrai, matydami, kad priešo būriai pasitraukė už upės, įrengė stovyklą prieš upę. Tada karalius paliepė palapines sustatyti ne erdviai, o arti viena kitos. Taip sustatęs vežimus ir skydus ratu tarsi stovyklos įtvirtinimus, visi sutilpo tarsi ankštame aptvare, tarytum pridengdami save vežimais ir skydais iš visų pusių. Ir palapinės pasirodė esą susigrūdę, o jų virvės tiek susipynę ir persiviję, kad visai apipynę visą kelią, tad eiti per stovyklą tapo neįmanoma, ir visi buvo tarytum susirišę. Vengrai manė, kad randasi įtvirtintoje vietoje, tačiau ji tapo pagrindine jų pralaimėjimo priežastimi.

Tada Batas, vyriausias totorių karo vadas, nuo kalvos atidžiai apžiūrėjo vengrų karių išsidėstymą ir, grįžęs pas savus, tarė: "Draugai, neturi prarasti dvasios stiprybės: kad ir tų žmonių yra daugybė, tačiau jie negali ištrūkti iš mūsų rankų, nes jiems vadovauja nerūpestingai ir neprotingai. Aš juk mačiau, kad jie, kaip banda be piemens, uždaryti tarytum ankštame aptvare". Ir tada įsakė visiems savo būriams, išrikiuotiems jų įprasta tvarka, tą pačią naktį pulti tiltą, jungiantį upės krantus ir esantį netoli vengrų stovyklos.

Tačiau vienas perbėgėlis iš rutenų perėjo į karaliaus pusę ir pasakė: "Šią naktį pas jus persikels totoriai, todėl būkite budresni, kad jie netikėtai ir nelauktai neužpultų jūsų". Tada karalius Kolomonas su visais savo kariais išėjo iš stovyklos; po jo su savo kolona pasekė arkivyskupas Chugrinas, kuris, žinoma, ir pats buvo karingas ir drąsus vyras, visada pasirengęs mūšiui. Vidurnaktį jie pasiekė nurodytą tiltą. Tuo metu kažkuri priešo dalis jau perėjo juo; pamatę juos, vengrai nelaukdami užpuolė juos ir, didvyriškai kaudamiesi, labai daug paguldė, o kitus, prasiveržusius atgal prie tilto, sumetė į upę. Pastatę sargybą prie tilto galo, jie triukšmingai džiūgaudami grįžo pas savus. Tad labai apsidžiaugę pergale, vengrai pasijautė jau esą nugalėtojais ir, nusiėmę ginklus, nerūpestingai išmiegojo visą naktį. Tuo tarpu totoriai, savoje tilto pusėje pastatę 7 apsiausties įtaisus, nuvijo vengrų sargybą, svaidydami į ją didelius akmenis ir leisdami strėles. Taip nuviję sargybą, jie laisvai ir netrukdomi persikėlė per upę – vieni tiltu, o kiti per brastą. Ir štai, kai jau visai prašvito, žvilgsniui atsivėrė laukas, pilnas daugybės totorių. Tuo tarpu sargybiniai, pribėgę prie stovyklos ir šaukdami, kiek gali, vargiai galėjo prižadinti kietai įmigusius. Pažadintieji, pagaliau, liūdnos žinios, neskubėjo, kaip reikėjo tą pavojaus minutę, griebti ginklą, šokti ant žirgų ir stoti prieš priešus; neskubėdami atsikėlę, jie savo papratimu šukavosi plaukus, prisisiuvo rankoves16), prausėsi ir neypatingai skubėjo veltis į mūšį. Tačiau karalius Kolomanas, arkivyskupas Chugrinas ir vienas tamplierių magistras, kaip pridera drąsiems vyrams, nesilepino, kaip kiti, kietu miegu, o visą naktį nesumerkė akių ir buvo pasiruošę; ir vos išgirdę šūksnius, išskubėjo iš stovyklos. O tada, užsidėję karinius ženklus ir išsirikiavę pleištu, drąsiai puolė priešo gretas ir kurį laiką labai drąsiai kovėsi su jais17). Tačiau, kadangi jų buvo nepaprastai mažai lyginant su nesuskaičiuojama daugybe totorių, kurie, tarsi skėriai, nuolat dygo iš žemės, tai, netekę daugelio savo draugų, grįžo į stovyklą.

Tada Chugrinas, būdamas nepriekaištingos drąsos ir bebaimis, pakėlęs balsą, ėmė kaltinti karalių už nerūpestingumą, o visus Vengrijos baronus kaltinti dykinėjimu ir nerangumu, tuo, kad tokioje pavojingoje situacijoje jie ir apie savo gyvybę nepagalvojo, ir visos karalystės išsaugojimu nepasirūpino. Tad kai kurie ryžosi vykti su jais, o kiti, apimti netikėtos baimės, tarsi apkvaišo, nežinojo, kurios pusės laikytis ir į kur protingiau vykti. Ir taip trys minėti vadai nedelsdami dar kartą išėjo ir pradėjo kautis su priešais. Ir būtent Chugrinas su tokiu įniršiu nulėkė į pačią priešų tankmę, kad tie garsiai šaukdami bėgo tarsi nuo žaibo kirčių. Panašiai ir Kolomanas, ir tamplierius su savo bendražygiais-latinianais išnaikino daug priešų. Kai sunkiai sužeisti Kolomanas ir arkivyskupas negalėjo daugiau sulaikyti minios spaudimo, jie vos prasibrovė iki savų. O tamplierių magistras žuvo su visu latinianų būriu; daug vengrų irgi krito šiame mūšyje.

Ir štai apie antrą dienos valandą visi gausūs totorių pulkai tarsi rateliu apsupo visą vengrų stovyklą. Vieni, įtempę lankus, ėmė iš visų pusių leisti strėles, kiti skubėjo ratu padegti stovyklą. O vengrai, matydami, kad jie iš visur apsupti priešo būrių, neteko nuovokos ir proto, visai nežinojo, nei kaip išsidėstyti, nei kaip prikelti visus mūšiui, ir tik, priblokšti tokios didelės nelaimės, blaškėsi ratu, kaip avys aptvare, ieškodamos išsigelbėjimo nuo vilkų dantų. Tuo tarpu priešai, pasklidę visur, nesiliovė svaidę ietis ir laidę strėles. Nelaiminga vengrų minia, nerasdama išsigelbėjimo, neturėjo supratimo, ką daryti. Niekas nenorėjo tartis su kitais, kiekvienas rūpinosi tik savimi, nepajėgdamas pasirūpinti bendru išsigelbėjimu. Jie ginklu nesigynė nuo strėlių ir iečių liūties, o, atstatę nugaras, ištisai krito nuo tų smūgių, kaip kad krinta gilės nuo purtomo ąžuolo. Ir kadangi bet kokia viltis išsigelbėti užgeso, o mirtis, kaip atrodė, slenka per stovyklą prieš bendrą nustebusį žvilgsnį, karalius ir kunigaikščiai, metę vėliavas, puolė bėgti.

Tada likę kariai, iš vienos pusės išgąsdinti visuotinės žūties, o iš kitos – apimti siaubo dėl juos apsupusios viską ryjančios ugnies, visa siela veržėsi tik bėgti. Tačiau tuo metu, kai bėgdami tikisi išsigelbėti nuo didelės nelaimės, jie susiduria su kita blogybe, jų pačių sukurta ir gerai jiems žinoma. Kadangi prieigos prie stovyklos ir susipynusių virvių ir susigrūdusių palapinių buvo gana rizikingai pertvertos, tai skubotai bėgant vieni lipo ant kitų ir nuostoliai nuo grūsties, susikurtos pačių rankomis, atrodo, buvo ne mažesni, nei padarė priešas savo strėlėmis. Tuo tarpu totoriai.matydami, kad vengrai puolė bėgti, tarsi atvėrė jie tam tikrą praėjimą ir leido išeiti nepuldami jų, o tik sekdami juos iš abiejų pusių, neleisdami niekur pasukti į šalį. O palei kelius voliojosi nelaimingųjų daiktai, auksiniai ir sidabriniai indai, aksomo drabužiai ir brangūs ginklai. Tačiau totoriai savo negirdėtu žiaurumu visai nesirūpino karo laimikiu, visai nevertindami prisiplėšto turto, siekė tik sunaikinti žmones. Ir kai jie pamatė, kad tuos išvargino sunkus kelias, o jų nusilpę kojos negali toliau bėgti, tada pradėjo juos iš visų pusių žudyti ietimis, kapoti kardais, nesigailėdami nieko, žvėriškai visus žudydami. Kaip rudens lapai, jie krito kairėje ir dešinėje; palei visą kelią gulėjo nelaimėlių kūnai, srauniu srautu plūdo kraujas; vargšė tėvynė, apipilta nuo savo sūnų kraujo, paraudo nuo vieno krašto iki kito. Tada apgailėtini karių likučiai, kuriais dar nepasisotino totorių kardai, buvo prispausti prie kažkokios pelkės, ir kito išėjimo nebuvo; totorių spaudžiami ten pateko daugybė vengrų ir beveik visus pasiglemžė vanduo ir dumblas; ir jie žuvo. Ten žuvo ir pas pagarsėjęs vyras Chugrinas, ten sutiko mirtį vyskupai Matvėjus Estergomskis ir Grigalius iš Djero18) bei daugybė prelatų bei klierikų.

O Viešpatie Dieve, kodėl lėmei tokį žiaurų galą, pasmerkei tokiam niekingam palaidojimui vilkinčius bažnyčios drabužiais, skirtus tarnauti tau? Iš tikro, daugelis tavo sprendimų nesuprantami. Nelaimingi kankiniai, kiek labiau jie galėjo padėti sau ir savo tautai gerais darbais ir karštomis maldomis, sakomas šventose bažnyčiose tavo grėsmingai didybei, nei nakvodami pasauliečių stovykloje apsijuosę materialiu ginklu.

Štai taip bažnytininkai tapo tuo, kuo ir liaudis, vienas būrys apjungė juos mūšyje, ir bendra žūtis tapo jų bausme. Tada jei kas ir sugebėjo ištrūkti iš tų spąstų, neturėjo jokios vilties išvengti mirties nuo kardo, nes visame krašte, kaip skėrių, knibždėjo priešo pulkų, kuriems svetimas buvo bet koks gailestingumas pasigailint nugalėtųjų, belaisvių, paleisti paliegusius, ir kurie, kaip laukiniai žvėrys, troško tik žmonių kraujo. Tada visi keliai, visi takai buvo užversti lavonais.

Ir štai praėjo pirma visuotinio naikinimo diena, po kurios ėjo kitos su dar liūdnesniais lūkesčiais. Taip, atėjus vakaru, kai totoriai buvo jau pavargę ir patraukė ilsėtis, trokštantiems bėgti neatsirado laisvo praėjimo. Kur tik bepasukdavo visiškoje tamsoje, jie suklupdavo ant nelaimingųjų kūnų, dar kvėpuojančių ar dejuojančių, tačiau daugiausia nejudančių, miegančių amžinu miegu, išsipūtusių, kaip odiniai maišai. Pirmą naktį siaubas ėmė matant tokią daugybę negyvėlių, besivoliojančių visur, tarsi rąstai ar akmenys. Tačiau kitomis dienomis baisūs vaizdai tapo įprasti, ir baimė nusileido troškimui išsigelbėti. Tad kai kurie, nedrįsdami bėgti dienos šviesoje, tepėsi žuvusiųjų krauju, slėpėsi tarp lavonų ir taip pas mirusiuosius rasdavo patikimą apsaugą.

O ką man pasakyti apie nepaprastą žiaurumą, su kuriuo jie kiekvieną dieną siaubė miestus ir kaimus? Suviję minią paklusnių moterų, senių ir vaikų, jie liepdavo jiems sėsti į vieną eilę ir, kad drabužiai nesusiteptų krauju ir nepavargtų budeliai, iš pradžių nuo visų nuvilkdavo drabužius, o tada atsiųsti budeliai, kiekvienam pakėlę ranką, durdavo ginklą į širdį ir žudė visus. Dar daugiau, totorių moterys, apsiginklavusios kaip vyrai, drąsiai puldavo į mūšį, be to jos su ypatingu žiaurumu tyčiojosi iš belaisvių moterų. Jei pastebėdavo patrauklesnes moteris, kurios bent kiek galėjo sukelti jose pavydo jausmą, nedelsdamos nužudydavo kardu, jei matydavo tinkamas vergiškam darbui, tai nupjaudavo nosis ir sudarkytais veidais atiduodavo vergauti. Net belaisvius vaikus jie pasišaukdavo ir surengdavo tokį pasilinksminimą: pradžioje priversdavo sėsti į eilę, o tada, pašaukę savo vaikus, kiekvienam jų duodavo sunkų vėzdą ir liepdavo juo tvoti per nelaimingų mažylių galvas, o patys sėdėdavo ir negailestingai žiūrėjo, garsiai besijuokdami ir girdami tą, kuris buvo taiklesnis ir vienu smūgiu sugebėdavo suskaldyti kaukolę ir užmušti vaiką. Kas gali būti daugiau? Jie neturėjo jokios pagarbos moterims, meilės vaikams, gailesčio senatvei; vienodai žiauriai naikino visą žmonių giminę; atrodė esą ne žmonės, o demonai. Kai jie prieidavo vienuolių buveines, prieš juos, tarsi parodydami reikiamą pagarbą nugalėtojams, išeidavo šventais drabužiais apsivilkusių klierikų būrys, giedodamas himnus ir pašlovinimus, su dovanomis, kad sukeltų gailestį. Tačiau tie, visai neturintys gailesčio ir meilės žmogiškumui, nepaisydami religinio paklusnumo ir tyčiodamiesi iš jų pagarbaus paprastumo, apnuogindavo kardus ir be jokio gailesčio kirto jiems galvas. O tada, lauždami vartus, viską plėšė, degino pastatus, išniekindavo bažnyčias; jie griovė altorius, išmėtydavo šventenybes, iš šventų audeklų darė juostas savo meilužėms ir žmonoms.

Bela IV flees O kas liečia karalių Belą, tai jis su Dievo pagalba, vos vos išvengęs žūties, su nedaugelių žmonių pasitraukė į Austriją19). O jo brolis karalius Kolomanas patraukė prie didelės gyvenvietės vadinamos Peštu, esančios kitame Dunojaus krante; į tą vietą, išgirdę apie nesėkmingą karo eigą, ir visos kariuomenės žūtį, subėgo daugybė vengrų ir daug kitų tautų žmonių, gyvenusių abiejuose Dunojaus krantuose, nes jie vylėsi ten susirinkusia prastuomene minia – atėjūnų ir vietinių. Tačiau karalius Kolomanas atkalbinėjo tuos, kurie puoselėjo drąsias užmačias ir manė, kad yra pajėgūs atsilaikyti prieš dangaus kalaviją. Jis siūlė geriau eiti į kitas vietas ieškant patikimos slėptuvės. Tačiau, kadangi tie nepaklausė patarimo, karalius Kolomanas atsiskyrė nuo jų ir persikėlė per Dravos upę, kur buvo jo nuolatinio buvimo vieta.

O prastuomenės minios su joms būdingu nesulyginamu atkaklumu ėmė rengti įtvirtinimus, pilti pylimą, pinti ievų skydus ir skubotai daryti visokius pasirengimus. Ir štai, anksčiau nei pagrindiniai darbai buvo įpusėti, staiga pasirodė totoriai ir baimė bei dvasios silpnybė apėmė visus vengrus. Tada įsiutę [totorių] vadai tarsi alkani vilkai, kurių nepasisotinimą stiprina nenumaldomas alkis ir kurie valdingai žvelgia į avides, rinkdamiesi auką, taip ir tie, paklusdami žvėriškai prigimčiai, apžvelgė visą gyvenvietę laukinėmis akimis, svarstydami nepažabotu protu, ar išvilioti vengrus į lauką, ar įsiveržus įveikti mūšyje kardu. Galiausiai, įkūrę stovyklą aplink tą gyvenvietę, totorių būriai iš visų pusių puolė ją, žiauriai laidydami į ją strėles ir į jos centrą svaidydami iečių debesis. Vengrai, surengę nesėkmingą maištą, iš savo pusės visomis jėgomis bandė gintis, naudodami balistas ir lankus, sviesdami į priešo karių gretas daugybę iečių, svaidydami daugybę akmenų iš akmenų svaidymo mašinų. Tačiau tiesiai į tikslą iššautos totorių strėlės žudė garantuotai. Ir nebuvo tokios uždangos, skydo ar šalmo, kurio nebūtų pramušusi totorių ranka. Ir štai pagaliau, mūšiui trunkant dvi ar tris dienas, ir pasigailėtiniems žmonėms jau patyrus didelius nuostolius, nelaimingieji nusilpusiomis rankomis visai nesipriešino, o vietovė nebuvo pakankamai apsaugota, totoriai veržliai puolė ir toliau nebuvo nei susidūrimų nei kokio pasipriešinimo. Tada nelaiminguosius ėmė darkyti su tokiu įniršiu ir žvėriškai, kad neįmanoma aprašyti. Tiesiog tas užkratas20) užtvindė Peštą. Būtent ten Dievo bausmės kalavijas labiausiai paraudo nuo valstiečių kraujo. Tad ten įėjus totoriams nelaimingiesiems beliko nesudėti rankų, klauptis ir atstatyti kaklą kardui. Tačiau žiaurus barbariškumas nepasisotino pralietu kraujo jūra; žudymo troškimas neišblėso. Pjautynių netu sklido toks traškėjimas, tarsi daugybė kirvių verstų galingas ąžuolų girias. Į dangų kilo raudančių moterų dejonės ir raudos, vaikų šūksniai, kurie savo akimis visą laiką matė, kai negailestingai plinta mirtis. Tada nebuvo laiko nei laidotuvėms, nei artimųjų apraudojimui, nei laidojimo apeigoms. Visiems gręsiantis naikinimas vertė kiekvieną apraudoti ne kitus, o savo galą. Juk mirtinas kardas kirto vyrus, žmonas, senius ir vaikus. Kas galėtų aprašyti tą liūdniausią dieną? Kas sugebėtų suskaičiuoti tiek žuvusiųjų? Juk per vieną dieną mirtis nedideliame žemės lopinėlyje pasiėmė per šimtą tūkstančių žmonių. O kokios žiaurios niekšingos tautos širdys, be jokių jausmų stebinčios, kaip Dunojaus vandenys nusidažė krauju.

Kai jų žiaurumas, kaip atrodo, pasisotino žudynėmis, jie, išėję iš gyvenvietės, padegė ją iš visų pusių ir iškart priešo akivaizdoje ją prarijo besotė ugnis. Dalis nelaimingųjų su žmonomis ir vaikais bėgo į pamokslininkų buveinę, tikėdamiesi, kad didžiausia nelaimė nepasieks už storų sienų. Tačiau buveinės siena nė kiek neapgynė tų, kam atsisakė padėti Dievas. Ir iš tikro, kai atėjo totoriai ir visa jėga puolė buveinę, visų laukė žūtis, ir jų sukurtoje ugnyje baisiausiai sunaikinta beveik dešimt tūkstančių žmonių kartu su buveine ir visu turtu. Tokios didelių ir baisių skerdynių liudijimu yra daugybė nepalaidotų kaulų, kurie, surinkti į dideles krūvas, regėjusiems sukelia žiaurų reginį.

Tuo tarpu totorių pulkai, ištuštinę visą Transilvaniją ir išviję vengrus iš šios Dunojaus pusės, įsitaisė tose vietose, ketindami ten likti visai vasarai ir žiemai. O kad įbaugintų gyvenusius kitoje Dunojaus pusėje, jie ant upės kranto sukrovė daugybę krūvų iš nesuskaičiuojamo kūnų skaičiaus. O kai kurie, pavėrę ant iečių vaikus, kaip žuvis ant iešmo, nešiojo juos palei upę. Jie jau nežinojo prisiplėšto grobio kiekio. Kas suskaičiuotų daugybę žirgų ir kitų gyvulių, turtus ir brangenybes ir gausią karinę įrangą, kuria džiaugėsi tai gavę priešai? Kiek buvo belaisvių, vyrų ir moterų, jaunuolių ir merginų, kuriuos smarkiai saugojo, versdami atlikti visokius vergiškus darbus?

Tada dėl tokios didžios nelaimės, užgriuvusios krikščionis, vienas vienuolis apimtas begalinio liūdesio, stebėdamasis ir kankinamas karšto noro sužinoti, kodėl visagalis Dievas leido pagonių kardui nusiaubti vengrų kraštą, kai ten klestėjo katalikiškas tikėjimas, o bažnyčia buvo stipri ir klestėjo; tad jis kažkaip naktį regėjo viziją ir išgirdo balsą: "nesistebėk, broli, ir tegu Dievo sprendimas tau neatrodo neteisingas, nes, nors Dievo gailestingumas ir iškentė daug šios tautos nuodėmių, tačiau Dievas niekaip negalėjo pakęsti trijų vyskupų negarbingo ištvirkimo". Tačiau apie ką būtent tai buvo pasakyta, aš patikimai nežinau21).

Tuo metu su visa šeima atvyko ir prie Zagrebo sustojo iš Austrijos grįžęs karalius Bela22). Ir aplink jį susirinko išvengusieji totorių kardo; ir liko jie ten visą vasarą laukdami, kaip pasibaigs įvykiai.


Komentarai

1) Tomo iš Splito pasakojimas apie totorių įsiveržimą 1241-42 m. Centrinę Europą yra vienas pagrindinių šaltinių apie tai. Laikoma, kad jis buvo Kaidano įsiveržimo į Dalmatiją liudininku. Tuo tarpu, tarp paties Tomo šaltinių randame ne tik to paties meto ir ankstesni, bet ir gerokai vėlesni kūriniai. Pirmiausia – Plano Karpini "Mongolų istorija", parašyta remiantis jo pastebėjimais kelionės pas mongolus 1244-45 m. metu, 1247 m. pateiktais popiežiui Inokentijui IV kaip ataskaita. Apie jį Tomas galėjo, greičiausia, sužinoti po Karpinio paskyrimo Baro arkivyskupu 1248-ais. Visuotinai pripažinta, kad Tomas naudojosi Rogerijaus "Liūdna giesme apie Vengrijos nusiaubimą". Rogerijus buvo totorių įsiveržimo į Vengriją liudininku, kurį laiką buvo totorių nelaisvėje, iš kurios pabėgo. Savo prisiminimus literatūrine forma surašė 1244 m. ir pasiuntė Inokentijui IV. Tačiau nepastebima tiesioginių tekstinių sąsajų tarp Tomo ir Rogerijaus pasakojimų. Tai leidžia spėti, kad Tomas arba atkūrė Rogerijaus kūrinį iš atminties, arba rėmėsi Rogerijaus, 1249 m. tapusio Splito arkivyskupu, žodiniais pasakojimais. Tad tikėtina, kad Tomo pasakojimas apie totorių užpuolimą parašytas praėjus keliems metams po to įvykio.

2) T.y. 1240 m., Bela IV karūnuotas 1235 m.

Bela IV (1206-1270) – Vengrijos karalius (1235-70). 1241 m. prie Mohi buvo sumuštas įsiveržusių totorių. Kitais metais totoriams pasitraukus, atkūrė valstybę, pervarkė kariuomenę, statė tvirtoves ir miestus, ištuštėjusiose vietovėse apgyvendino kolonistus. Po 1243-44 m. karo su Venecija prisijungė didžiąją Dalmatijos dalį; 1246 m. nugalėjo Austrijos kunigaikštį Frydrichą II ir susigrąžino Vakarų Vengriją. 1246-54 m. ir 1260 m. kariavo su Čekija dėl Štirijos, kurią valdė 1254–60 m. 1261 m. atrėmė naują mongolų antpuolį. Pravardžiuojamas „antruoju Vengrijos įkūrėju“.
Senstant, jam vis didesnę įtaką darė duktė Ona Vengrė – paskutine savo valia jis karalystė perdavė jos vyrui, Čekijos karaliui Otokarui II, nes nepasitikėjo sūnumi Ištvanu.

3) Rutenai - rusai; kumanai - polovcai.

4) 1238 m. vasario 4 d. totorių-mongolų kariuomenė apgulė Vladimirą, tačiau vėliau pasuko į Suzdalę ir vasario 5 d. ją nusiaubė; vasario 7 d. Vladimiras sudegintas.

5) Didysis kunigaikštis Jurijus Vsevolodovičius (Vsevolodo Didžiojo lizdo sūnus, 1218-1238) buvo apsistojęs prie Siti upės, kai atėjo žinia apie Vladimiro sudeginimą ir jo šeimos žūtį. Jurijus Vsevolodovičius žuvo 1238 m. kovo 4 d. mūšyje prie Siti upės.

6) 1239 m. birželio 3 d. ir 1241 m. lapkričio 6 d. Saulės užtemimai tikrai buvo matomi pietryčių Europoje (Th. Oppolzer. Kanon der Finsternisse).

7) Totorių puolimo Vengrijoje laukė jau 1237-38 m.

8) Kronikininkas nutyli svarbius istorinius ir politinius veiksnius, nulėmusius vengrų pralaimėjimą. Tuo tarpu "Liūdnoje dainoje" Rogerijus jiems skiria svarbiausią vietą. Kronikininko nenoras matyti objektyvias priežastis gali būti paaiškintas tendencingu jo požiūriu Vengrijos atžvilgiu. Tuo metu buvo paaštrėję karaliaus ir aukštuomenės magnatų prieštaravimai dėl Belos IV siekio išplėsti karališkąsias žemes magnatų žemių sąskaita. Rogerijus vaizdžiai aprašo magnatų nepasitenkinimą (Rogerii Carmen Miserabili). Tų nesutarimų pasekmėje susilpnėjo šalies karinė galia - Rogerijaus žodžiais "karalius … savo priklausomybėje neturėjo karinių pajėgų".

9) Kalbama apie Karpatus. Rogerijus praneša, kad, praėjimų iš Galicijos Rusios gynybai, Bela siuntė savo caraitį. Pelonai – lenkai.

10) Jaunesnysis vengrų karaliaus brolis Kalmanas gavo "jaunesniojo karaliaus" titulą ir jam valdyti buvo perduotos Dalmatijos, Kroatijos ir Slavonijos teritorijos.

11) Estergomas (Strigonium) – miestas Vengrijos šiaurėje, dešiniajame Dunojaus krante. Daugiau >>>>

12) 1241 m. Velykos buvo kovo 31 d.

13) Totoriai į Vengriją įsiveržė iš trijų pusių: Lenkijos, Rusios ir Transilvanijos. Pakeliui jie nusiaubė Lenkijos ir Moravijos miestus ir Transilvanijos vokiečių gyvenvietes.

14) Batyjus, būsimas Aukso Ordos chanas, buvo Čingischano anūkas, o Kaidanas – Čingischano brolis. Kaidanas kartu su Subutėjumi vadovavo totoriams, įsiveržusiems iš Transilvanijos pusės. Daugiau apie chaną Batyjų  >>>>

15) Soto - Šajo upė. Rogerijus, pasakodamas apie apsimestinį totorių traukimąsi nuo Pešto, nurodo, kad vengrai persikėlė per Šajo upę netoli vietos, kur ji įteka į Tisą, o totoriai išsidėstė lygumoje. Situacija, kai vengrai persikelia per Tisą, o totoriai pasislepia miškuose prie Šajo upės, sunkiai įmanoma – Šajo yra dešiniame Tisos krante ir vengram būtų tekę vėl keltis per Tisą.

16) 13 a. aprangoje pasirodo įsiūtos rankovės. Pradžioje rankovė buvo prisiuvama dienai, o vakare atardoma, nes drabužiai buvo ankšti ir nebuvo galima kitaip nusirengti.

17) Mūšis prie Šajo upės vyko 1241 m. balandžio 11 d.

18) Djeras - miestas Vengrijos šiaurės vakaruose prie Rabos upės.

19) Bela pabėgo pas austrų hercogą Fridrichą II Babenbergą. Bela viltis siejo su priimtais polovcais, kuriems vadovavo chanas Kotianas (žr. A. Palocsi-Horvath. L'immigration et l'establissement de Comans en Hongrie// Acta Orientalia ASH, 1975, t.29). Tačiau polovcai sukėlė susierzinimą tiek žemvaldžių, nes tir juose įžvelgė sau priešininkus, tiek valstiečių, kuriuos anie plėšė ir trypė laukus. Tad pasklidus gandams apie totorių artėjimą, Kotianą žemvaldžiai apkaltino bendradarbiaujant su jais (skatinant Fridrichą II Babenbergui, norėjusiam nutraukti vengrų-polovcų sąjungą) ir jį nužudė kartu su artimaisiais. Totoriai polovcus laikė savo pabėgusiais pavaldiniais, todėl saugodamiesi polovcai patraukė į pietus, pakeliui siaubdami vengrų gyvenvietes, persikėlė per Dunojų ir pasitraukė į Bulgariją.

Fridrichas II Babenbergas privertė atbėgusį Belą sumokėti (pagal skirtingus liudijimus, išdėstytus Rogerijaus) nuo 7 iki 10 tūkst. markių, užėmė tris vakarines Vengrijos sritis (Šoproną, Mošoną, Požoną) ir faktiškai pradėjo karo veiksmus prieš vengrus prie vakarinės Vengrijos sienos.

Tomas iš Splito nei apie polovcus, nei apie Fridrichą II Babenbergą neužsimena.

20) Žodžių žaismas: "in Pestio" (Pešte) ir "pestis" (maras). Pestas – 12 a. įkurtas miestas kairiajame Dunojaus krante, vėliau tapęs Budapešto dalimi.

21) Vengrijos nusiaubimas Europoje paskleidė įvairiausius gandus apie Dievo bausmę už jų nuodėmes. Tuo pačiu, daugelyje Vakarų šaltinių tarp pagrindinių totorių žiaurumo priežasčių laikytas totorių pasiuntinių nužudymas ir polovcų įsileidimas (žr. J. Richard. Les causes des victoires mongoles d'apres les historiens occidentaux du XIII-e siecle// Central Asiatic J., 1979, vol. 23, No 1-2)

22) Tai vyko 1241 m. gegužės mėnesį.

Totoriai Karpatuose
Ordinas prie Lietuvą
Čingis chano mirtis
J. Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Apie arkivyskupą Rogerijų (Vengrą)
Legnicos kautynės (Iš Jano Dlugošo analų)
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezė
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Karolio Europa ir jos slinktys
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Klajokliai polovcai
Baltai ir Europa
Vilnius po senovei
Mitologijos puslapis
Vartiklio naujienos