Plutarchas. Biografijos. Solonas. Vartiklis

Apie autorių

Mestrijus Plutarchas (apie 46–120 m.) – graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas iš Bojotijos Chaironėjos miesto.

Plutarchas gimė žymioje Bojotijos šeimoje, Chaironėjoje, mieste, kuris buvo apie dvidešimt mylių į rytus nuo Delfų. Jis sukūrė Paralelines biografijas ir Moralia. Išliko apie šimtą Plutarcho veikalų, kurie sudaro dvi grupes „Dorovės traktatai“ ir „Paralelinės biografijos“.

Plutarchas nebuvo originaliu rašytoju – dugiausia rinko ir apdorojo kitų pateiktą medžiagą. Labiausiai išgarsėjo „Paralelinėmis biografijomis“. Tai dvidešimt tris poras sudarančios po dvi sujungtos graikų ir romėnų biografijos (diados), kas buvo originaliu Plutarcho bruožu . Dauguma diadų turi bendrą įžangą ir pabaigą. Pradžioje išdėstomi veikėjų bendrumai, pabaigoje – skirtumai. Stengiamasi gretinti panašaus likimo vyrus (pvz., Tesėją ir Romulą sieja panašus istorinis vaidmuo). Plutarchas domėjosi pavergėjais romėnais, nes norėjo sujungti graikus ir romėnus, parodyti, kad romėnai nėra barbarai, o graikai – niekingi. Stengėsi parodyti, kad graikai prilygsta romėnams ir politine veikla, ir karo žygiais, teigiama, kad romėnų laimėjimai yra graikų dvasinės kultūros pamėgdžiojimas (Poplikola – Solono pamėgdžiotojas; Fabijus Maksimas panašus į Tukididą).

Plutarchas buvo klasikinio graikų polio idealo garbintojas ir didelis Graikijos patriotas. Taip pat daug dėmesio skyrė žmogaus būdui, psichologiniams niuansams. Savo kūriniuose dažnai kalbėdavo apie save, draugus, pažįstamus. Jis gynė tradicinę buitį, religiją, kitas klasikinių laikų vertybes. Jo tikslas buvo heleniškumo atgaivinimas.

Į „Dorovę“ įėjo 78 traktatai, tarp kurių yra, kaip manoma, ir nepriklausančių Plutarchui. Didelę dalį sudaro populiarūs filosofiniai kūriniai, iš kurių būdingiausia „Apie dvasios būklę“. Kituose, pernelyg nesamprotaudamas, pateikia faktus iš filosofijos istorijos bei polemiką (pvz., nukreiptą prieš epikūriečius ir stoikus). Kiti kūriniai buvo parašyti auklėjimo ir pamokymų tikslais (pvz., „Apie per didelį smalsumą“, „Apie plepumą“, „Kaip jaunuoliui klausyti poetų“, ...), kaip ir meilės bei šeimyninio gyvenimo temomis. Religijai skyrė vadinamuosias „pitijų“ dialogus, tarp kurių įdomiausias „Apie Izidę ir Ozirį“, perteikiantis įvairias Egipto misterijų interpretacijas.

Greta jų yra ir savo pobūdžiu artimų mokslui . Pvz., „Apie veidą Mėnulio diske“ pristatomos įvairios teorijos apie šį dangaus kūną; jo gale pateikiama Platono Akademijoje priimta (Ksenokrato) teorija, kad Mėnulis yra demonų tėvynė.
Plutarchas rašė ir apie žmogaus sielą, domėjosi psichologija (tame tarpe ir gyvūnų: „Apie gyvūnų sąmoningumą“, „Apie mėsos valgymą“), buvo vegetarizmo šalininku.

1. Gramatikas Didimas¹⁾ savo poleminiame atsakyme Asklepiadui²⁾ apie Solono įstatymų lenteles³⁾ pateikė žodžius kažin kokio Filoklio⁴⁾, kur jis, priešingai visų kitų, kurie tik mini Soloną, nuomonei, nurodo, jog Solonas – Euforiono sūnus. Visi kiti sutartinai skelbia, jog Solono tėvas buvęs Eksekestidas, pagal turtą ir padėtį visuomenėje vidutiniokas, tačiau kilęs iš pačios kilmingiausios giminės; mat jos pradininkas buvęs Kodras⁵⁾. Herakleidas Pontietis⁶⁾ pasakoja, jog Solono motina buvusi Peisistrato⁷⁾ motinos pusseserė. Peisistratą ir Soloną iš pradžių siejusi didelė draugystė, tiek dėl giminystės, tiek ir dėl įgimtų Peisistrato gabumų bei gražios išvaizdos. Dėl to, kaip kai kurie tvirtina, Solonas buvo įsimylėjęs Peisistratą. Todėl vėliau, kaip man atrodo, kai jų nuomonės dėl valstybės valdymo išsiskyrė, priešiškumas neįsiūbavo jokių nei žiaurių, nei laukinių aistrų; jų sielose išliko ankstesnis objektyvus vienas kito vertinimas, neleidęs užmiršti buvusios draugystės ir meilės: „Griuvėsiai tebesmilksta Dzeuso ugnimi“⁸⁾. O kad Solonas juto silpnybę gražuoliams ir nesugebėjo narsiai „kaip kumštininkas, griebdamasis kumščių“⁹⁾, atsispirti aistrai, galima suvokti iš jo eilių. Be to, jis išleido įstatymą, draudžiantį vergui lankytis gimnasijuose¹⁰⁾ ir mylėti berniukus; šitą reikalą jis priskyrė prie kilnių ir garbingų užsiėmimų ir tam tikru būdu vertuosius skatino prie tų dalykų, nuo kurių nušalino nevertuosius. Sako, jog ir Peisistratas įsimylėjęs Charmą¹¹⁾ bei pastatęs Eroto statulą Akademijoje, toje vietoje, kur uždega ugnį švento bėgimo su deglais dalyviai¹²⁾.

2. Kadangi tėvas, kaip pasakoja Hermipas¹³⁾, didžiąją turto dalį išleido įvairiausiai labdarai ir geriems darbams, Solonas ėmėsi prekybos. Nors ir nebūtų stokojęs trokštančių jam pagelbėti, tačiau, pats kilęs iš šeimos, įpratusios kitiems ateiti į pagalbą, iš kitų imti drovėjosi. Beje, kai kas sako, jog Solonas keliavęs po svetimus kraštus greičiau dėl to, kad įgytų didesnės patirties bei daugiau sužinotų, nei dėl to, kad pasipelnytų. Mat visi sutinka, jog jis karštai troškęs žinių. Ir senas būdamas, jis sakė:

Nėra jokia kliūtis, kad doras politikas, jei jis nesiekia įgyti per daug, neniekina būtinybės turėti pakankamai reikalingų daiktų. Mat tais laikais, pasak Hesiodo¹⁴⁾, „dirbti nebuvo jokia gėda“ ¹⁵⁾, ir amatas neskatino nelygybės, o prekyba buvo net garbingas užsiėmimas, nes ir supažindina su barbarų kultūra, ir padeda susidraugauti su karaliais, ir suteikia įvairiapusę patirtį. Kai kurie iš pirklių net tapo didelių miestų įkūrėjais, kaip Protidas, kuris, pamėgtas keltų, gyvenančių palei Rodaną¹⁶⁾, įkūręs Masaliją¹⁷⁾. Sakoma, kad pirklys buvęs ir Talis¹⁸⁾, ir matematikas Hipokratas¹⁹⁾; o ir Platonas, pardavęs Egipte alyvos, užsidirbęs lėšų savo kelionėms svetur.

3. Manoma, kad dėl savo prekeiviško gyvenimo Solonas tapęs išlaidus ir pripratęs gyventi ištaigingai; todėl ir eilėse jis kalbąs apie malonumus per paprastai, ne taip, kaip dera išminčiui. Mat toks gyvenimo būdas, kupinas didelių pavojų, savo ruožtu reikalauja atitinkamų teigiamų emocijų bei malonumų. O kad Solonas save priskyrė daugiau prie vargšų nei prie turtingų, aišku iš šių eilių:

Atrodo, jog iš pradžių jis poeziją laikė nereikšmingu užsiėmimu ir kūrė eiles pramogai, save linksmindamas laisvalaikiu, o vėliau eilėmis ėmė reikšti ir gilias mintis, įpynė į jas daug politinių dalykų, bet ne tam, kad istorijoje išliktų jų atminimas, o tam, kad pateisintų tai, kas buvo padaryta, o kai kada ir paskatintų, įtikintų ar papeiktų atėniečius. Kai kas sako, kad jis ir savo pabandęs išleisti hegzametru. Pasakojama, kad jie prasidėję šitaip:

Iš etinės filosofijos jam, kaip ir beveik visiems to meto išminčiams, labiausiai patiko politika. Samprotaudamas apie gamtamokslio problemas, jis kalba labai primityviai ir naiviai, kaip aiškėja iš šių eilučių:

Ir iš viso atrodo, kad tuo metu tiktai vieno Talio genijus teoriniuose samprotavimuose peržengė kasdienių poreikių ribas. Visi kiti²⁰⁾ išminčiaus vardą pelnė dėl nusimanymo valstybės valdymo reikaluose.

^*) Solonas - žymus Atėnų politikas, gyvenęs maždaug 640-560 m. pr.m.e. 594-593 m. pr.m.e. archontas eponimas (vyriausias valdininkas, vadovavęs kasmet renkamų archontų kolegijai; pagal archontus eponimus Atėnuose buvo skaičiuojami metai). Didžiausias jo nuopelnas – parengtas įstatymų sąvadas, pakeitęs maždaug 620 m. pr.m.e. archonto Drakonto įstatymus, kodifikavusius egzistuojančią paprotinę teisę bei aršiai gynusius dar tik įsigalinčią privačią nuosavybę (tuo aiškinamas ir ypatingas skiriamų bausmių žiaurumas). Solono įstatymai įteisino ekonomines, socialines ir konstitucines reformas, kuriomis buvo siekiama išspręsti polį apėmusią krizę. Jų dėka buvo apribotos senosios gimininės aristokratijos privilegijos, į ppolitikos areną galėjo išeiti naujų socialinių sluoksnių atstovai, todėl Solonas laikomas Atėnų demokratijos kūrėju. Jis laikytas vienu iš 7 Heladės išminčių²⁰⁾, buvo ne tik politikas, bet ir poetas, elegijomis bei jambais propagavęs savo reformas, raginęs piliečius nenusižengti dorovei, laikytis žmogiškųjų ir dieviškųjų įstatymų, įsitikinęs, kad valstybės gerovė sietina su jos piliečių morale.

¹⁾ Didimas (Didymus) - iš Aleksandrijos kilęs graikų mokslininkas ( 1 a. pr.m.e. antra pusė, Cicerono amžininkas), daugelyje savo kūrinių (dėl savo produktyvumo vadintas Varinių žarnų, gr. Chalcenterus) analizavęs ir komentavęs rašytojų kūrybą, sudarinėjęs atskirų autorių leksikonus. Buvo Aristarcho mokyklos pasekėjas. Makrobijus jį vadina vienu didžiausių gramatikų.

²⁾ Asklepiadas iš Bitinijos (apie 129-40 m. pr.m.e.) – graikų gydytojas, kilęs iš Mažosios Azijos, gyvenęs Romoje, bandęs sukurti naują mokymą apie ligas, paremtą atomų srautu per kūno poras. Jaunystėje daug keliavo ir atvykęs į Romą bandė verstis kaip retorikas, tačiau sėkmės nesusilaukė, tačiau išgarsėjo kaip geras gydytojas. Yra minimas Plinijaus Vyresniojo.

³⁾ Solono įstatymų lentelės - graikiškai įstatymai vadinami aksones (ašys), nes greičiausiai buvo užrašytos keturkampėse medinėse lentelėse, turėjusiose bendrą ašį, apie kurią sukinėjosi.

⁴⁾ Filoklis - tai gali būti Atėnų karvedys Filoklis, 395 m. pr.m.e. nužudytas Spartos generolo Lysanderio. Savo „Kalbose“ jį mini Dinarchas.

⁵⁾ Kodras - legendinis paskutinis Atėnų karalius, išgelbėjęs Atiką nuo dorėnų invazijos (apie 11 a. pr.m.e.).

⁶⁾ Herakleidas Pontietis (387-312 m. pr.m.e.) - 4 a. pr.m.e. mąstytojas ir astronomas, Platono mokinys, apie 339 m. įsteigęs savo filosofijos mokyklą. Jo pažiūros buvo savotiškas Empedoklio ir Demokrito mokymų derinys. Neretai jam priskiriama heliocentrinės sistemos idėja, nors tai tebėra ginčytina. Jis aiškino, kad regimas žvaigždžių judėjimas vyksta dėl Žemės sukimosi apie savo ašį (šios idėjos užuomina yra Platono „Timėjuje“).

⁷⁾ Peisistratas - Atėnų aristokratas (apie 600-528 m. pr.m.e), tironas, žymus to meto politikas; jo biografiją Plutarchas aprašė 29-31 skyriuose.

⁸⁾ „Griuvėsiai tebesmilksta Dzeuso ugnimi“ – Euripidas. Bakchantės, 8

⁹⁾ „kaip kumštininkas, griebdamasis kumščių“ – Sofoklis. Trachinietės, 442

¹⁰⁾ gimnasijus - patalpos fizinėms pratyboms, kuriose vyrai mankštindavosi nuogi (gr. gymnos - nuogas); gimnasijų sudarė ne tik aikštelės, bet ir portikai, baseinai, kitos patalpos.

¹¹⁾ Charmas iš Kolyto - atėnietis-polemarchas (556-7 m. pr.m.e.), pirmasis pastatęs altorių meilės dievui Anterui, Eroto ir Afroditės sūnui (Pausanijus. Graikijos aprašymas, 1 30:1).

¹²⁾ uždega ugnį švento bėgimo su deglais dalyviai - per Panatėjų šventę Atėnės pagarbinimui, jaunuoliai, nešdami degančius fakelus, bėgdavo estafetę, kurioje rungtyniaudavo po 40 žmonių iš kiekvienos filės; distancijos ilgis buvo 1 km, o pradžia – meilės dievo Eroto aukuras Akademijoje (taip buvo vadinama vietiniam Atikos herojui Akademui skirta giraitė; vėliau joje paskaitas skaitė Platonas).

¹³⁾ Hermipas - vienaakis Atėnų rašytojas, kūręs „Senąją komedija“, buvęs aktyvus Peloponeso karo metais. Pagal „Sudą“, jis sukūrė apie 40 pjesių, iš kurių tik 9-ių išliko pavadinimai bei fragmentai. Pagrindinis jų aktorius, pagal Aristofano komentarus, buvo Simeronas. Buvo aršus Periklio kritikas.

¹⁴⁾ Hesiodas - graikų poetas ir rapsodas (8-7 a. pr.m.e.), didaktinio ir genealoginio epo pradininkas. Reikšmingiausias kūrinys „Darbai ir dienos“, parašytas kaip patarimai broliui Persui. O „Teogonija“ – tai bandymas į vieningą sistemą sudėti įvairius pasakojimus apie dievus.

¹⁶⁾ Rodanas - dabartinė Ronos upė Prancūzijoje. Išteka iš Šveicarijos Alpių 1753 m aukštyje; bendras upės ilgis – 812 km (231 km Šveicarijoje; 581 km – per Prancūziją); įteka į Viduržemio jūrą. Teka pro Ženevą, Lioną, Avinjoną.

¹⁷⁾ Masalija - graikiško Mažosios Azijos miesto Fokalos kolonija, įkurta apie 600 m. pr.m.e., dabar – Marselis.

¹⁸⁾ Talis - vienas pirmųjų Graikijos natūrfilosofų (7 a. pr.m.e. pab. – 6 a. pr.m.e. pr.), matematikas ir astronomas, teigęs, kad pasaulio pagrindas esąs vanduo. Daugiau žr. >>>>>

¹⁹⁾ Hipokratas iš Chijo salos ( 5 a. pr.m.e. pusė) – graikų matematikas ir astronomas. Jaunystėje vertėsi prekyba, tačiau nenusisekus, atvyko į Atėnus. Jis sudarė pirmąjį geometrijos sąvadą, „Pradmenis“. Bandė išspęsti skritulio kvadratūros ir kubo padvigubinimo uždavinius. Išliko jo samprotavimai apie Paukščių tako ir kometų prigimtį. Tuo tarpu Hipokratas iš Koso - garsiausias antikinės Graikijos gydytojas (apie 460-370 m. pr.m.e.)
Plačiau žr. >>>>>

²⁰⁾ „Septyniais išminčiais“ paprastai laikyti: Biantas iš Prienos („Viską nešuosi su savimi“), Chilonas iš Spartos („Laikyk liežuvį, ypač užstalėje“), Kleobulas iš Lindo („Reikia klausyti, o ne pasiklausyti“), Pitakas iš Mitilenos („Su neišvengiamu ir dievai nesiginčija“), Periandras iš Korinto („Apmąstymas – viskas“), Talis iš Mileto, ir, žinoma, Solonas iš Atėnų.