Kur mirė Sokratas?  

Oficialus kaltinimas jam buvo už „naujų dienų pramanymą ir jaunuomenės tvirkinimą“. Sokratas savo mokymą skleidė gatvėse ir aikštėse, kovodamas su sofistais ir jaunimo auklėjimu. Išliko smulkus Fedono pasakojimas apie paskutines Sokrato dienas: „O dabar išeikite, aš nusiprausiu, kad moterims nereiktų plauti mano kūno“ – prieš mirtį filosofas pasakė lankytojams. O vėliau, vakare, išgėrė nuodus... Sokrato nuodų taurė

Manyta, kad Sokratas mirė ant kalvos Netoli Akropolio, kalėjime, kuris buvo įrengtas viename tarpeklyje. Tačiau Judžinas Vanderpulas*), ketvirtį amžiaus vadovavęs agoros Akropolio papėdėje kasinėjimams, tuo abejojo. Jis manė, kad kalėjimas buvo pagrindinėje Atėnų aikštėje-agoroje.

Jis atkasė masyvius marmuro statinius, padalintus į tris sekcijas. Centrinė turi kameras su išėjimais į ilgą koridorių; antroji – aukštomis sienomis aptvertas kiemas, o trečioji – pagalbinių sargybos pastatų grupė. Anot tyrinėtojo, tai ir yra Atėnų kalėjimas – desmotirionas: „8 kameros nedaug, bet anos epochos poreikiams to pakako. Suimtieji anuomet nebuvo ilgai kalinami. Paprastai kalėjime jie arba laukdavo nuosprendžio, arba sėdėdavo tam tikrą laiką už baudos nesumokėjimą“.

O svarbiausiu argumentu tapo ten rasti 13 flakonėlių iš keramikos ir stiklo, po 4 cm aukščio. Jų talpos užteko mirtinai nuodų dozei. Be to, ten rasta ir marmurinė Sokrato statulėlė. Neaišku kaip ji ten atsidūrė, gal ją saugojo koks prižiūrėtojas garsaus kalinio atminimui, gal atsinešė koks kalinys, nuteistas panašiai bausmei...

Persistengimai dėl mirties

18 a. prancūzų matematiką A. Muaurą, paminėjus mirtį, apimdavo depresija. Ir 80-metis matematikas išmąstė originalų sprendimą. Jis nusprendė, kad kasdien privalo miegoti po 10 min. ilgiau nei ankstesnę dieną. Jis manė, kad taip išvengs susitikimo su mirtimi. Ir jam pavyko - kai miegoti teko beveik parą, jis mirė – bet miegodamas.

Prancūzų rašytojo Onorė de Balzako tėvas 20 m. praleido lovoje. Nesikeldamas. Priežastis - maniakinė depresija.

16 a. Italijoje gyveno Džerolamo Kardanas – gydytojas, matematikas ir filosofas. Išrado judesio perdavimą kampu sueinančiuose velenuose (kardanas). O taip pat pasiūlė nepilnos kubinės lygties sprendimo būdą.

Tačiau pavedė galva. Nusprendė, kad lygčių pagalba galima viską apskaičiuoti, o prie matematikos su filosofija prijungus astronomija gausi aukščiausią tiesą. Ir apskaičiavo savo mirties dieną. Ta diena atėjo, jis jautėsi gerai, jokių mirties požymių nenusimatė. Bet, kad įrodytų savo paskaičiavimų teisingumą, ... jis nusinuodijo.


*) Judžinas Vanderpulas (Eugene Vanderpool, 1906-1989) – Amerikos archeologijos profesorius. Nuo 1932 m. beveik visą laiką gyveno Atėnuose, kur beveik 50 m. (iki 1974 m.) dėstė Amerikos klasikinių studijų mokykloje. Tik 1941 m., vokiečių invazijos metu, buvo įkalintas ir karo metus praleido Miunchene. Jis buvo iškeistas 1944 m., dirbo Prinstono Pažangių studijų inst-e, bet 1946 m. vėl persikėlė į Graikiją. Jis buvo užkietėjęs žygeivis ir atrado nemažai naujų kasinėjimų vietų. Buvo geras kovų su persais ir Graikijos topografijos žinovas, kas atsispindėjo jo straipsniuose ir veikė kitus tyrinėtojus. 1975 m. apdovanotas JAV Archeologijos instituto Aukso medaliu.

Platonas
Slontaho šventykla
Lermontovas: paskutinė diena
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Aleksandras Didysis: mūšis prie Issus
E.Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Gurdžijevas. Paskutinė gyvenimo valanda
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Teofrastas. Apie akmenis
Nubija ir jos istorija
Mirtis Biblijoje
Vartiklis
Sibilės