Senovės Graikijos filosofijos srovės

Kosmologija iki Sokrato.
Pliuristinės kosmologijos

Parmenidas [apie Parmenidą daugiau rasite sekdami šia nuoroda]. padarė milžinišką poveikį vėlesniems filosofams, kurie bandė "įveikti" jo teiginį, kad "niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta". Taipogi, buvo priimtas jo teiginys, kad skririasi jutiminis ir realusis pasauliai.

Empedoklis iš Akrago (5 a.pr.m.e. vidurys) išskyrė keturis "visa ko pagrindus", kurie niekada neišnyksta ir neatsiranda, nedidėja ir nemažėja, ir dvi galias (meilę ir neapykantą), kurios yra bet kurio kitimo pagrindas. Tuos elementus į daiktus sujungia meilė, o išskiria - neapykanta. Taip atsiranda ir išnyksta daiktai, tesantys tų substancijų mišinys. Taipogi jis aiškino, kodėl atsitiktinis elementų darinys gali sutverti gyvas būtybes. Tai tarsi prisitaikymo teorija. Netikusiai susidariusios būtybės negalėtų išgyventi. Tik tinkamai susidėjusios jos išlieka ir pratęsia savo giminę. [apie Empedoklį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Anaksagoras iš Klazomenos (5 a.pr.m.e.) sakė, kad jei niekas negali atsirasti, tai visa turi būti kiekviename - tačiau nepaprastai smulkių dalelių pavidalu. Žmogus visa (viename) nejunta, nes daikte vieno tipo dalelių yra žymiai daugiau (ir žmogus jas pajunta) nei kitų. Būna, kad tuos pačius dalykus žmonės priima skirtingai [pvz., vieni gyvūnai geriau mato naktį, kiti - dieną]. Taip yra, nes panašus suvokia panašų Vieno asmens jutimo organai turi daugiau vieno tipo dalelių nei kito asmens.

Pradžioje tos dalelės buvo susimaišusios bet kaip (ir niekas toje būsenoje negalėjo būti išskirtas). Tačiau vėliau nous (protas) privertė jas judėti sudarant sūkurį, kuriame jos atsiskyrė viena nuo kitos ir jungdamosi ėmė tverti tą pasaulį, kuris mus supa. Skirtingai nuo Empedoklio, protas nėra aklas - kosmoso ir gyvų būtybių sutvėrimas buvo numatytas. Tačiau po sūkurio įsukimo protas daugiau nesikišo į pasaulio tvėrimosi procesą. [apie Anaksagorą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].
Diegas Velaskesas. Demokritas

Demokritas (žmogus su gaubtu), 1628-29

Ispanų dailininkas Diegas Velaskesas (Diego Rodrigues de Silva y Velazquez, 1599-1660) gyveno ir kūrė ispanų kultūros ir meno klestėjimo epochoje. Jo kūryba – iškiliausias to meto Ispanijos meno pasiekimas. Rimtai ir realistiškai, kartais net brutaliai nesiskaitydamas su barokinio meno kanonais, jis vaizdavo savąjį laiką ir žmones.

Jis gimė Sevilijoje kilmingų Andalūzijos didikų šeimoje. Meniniai gabumai pasireiškė anksti, netruko ateiti ir pripažinimas. Daug metų praleido karaliaus dvare (buvo rūmų dailininkas), bet nepasidavė sustabarėjusiam etiketui, nesusipainiojo biurokratizmo voratinkliuose. Jo draugas poetas Franciskas Kevedas i Viljegas (de Quavedo y Villegas, 1580-1645) dailininkui skirtame eilėraštyje „Teptukai“ rašė:

Didysis tavo genijus, o Velaskesai,
Stebuklą teptuku sukurti gali,
Suteikdamas gyvybę gražini,
Paveikslai tavo – tai gyvenimo tikrovė.

Velaskesas kūrė religinių ir istorinių siužetų drobes, žanrines scenas, peizažus, bet ypač garsūs jo portretai. Jis tapė karališkosios šeimos asmenis, didikus, vaikus ir juokdarius, rūmų damas, išminčius ir neūžaugas. Išsiskiria Antikos filosofų portretų ciklas, kuriame garsiausi pasakėtininko Ezopo (6 a. pr.m.e) ir satyriko Menipo (3 a. pr.m.e.) portretai,

Demokrito (460-370 m. pr.m.e.) portretas iki 19 a. vidurio buvo laikomas kito garsaus ispano Riberos (apie 1591-1652) kūriniu ir vadintas „Geografu“ arba „Kolumbu“. Tapytojas Demokritui suteikė savo paties veido bruožus, pavaizdavo jį optimistišku, linksmu žmogumi. To meto papročiu visus tolimos praeities žmones vaizdavo tarsi amžininkus – vilkinčius 17 a. ispanų drabužiais, apsuptais to meto daiktais.

Atomistas Leukipas (5 a. pr.m.e. vidurys) neigė Parmenido tuščios erdvės nebuvimo koncepciją. Pagal jį, pasaulis sudarytas iš tuščios ir užpildytos erdvės, kurią sudaro atomai - nedalomos dalelytės. Sunkesni dailtai turi daugiau atomų ir t.t. Jo sistema bando paaiškinti ir etikos klausimus. Žmogaus elgsena tiesiogiai priklauso iš ko jis sudarytas. Tačiau mokymas gali padėti pertvarkyti žmogaus atominę sandarą. [apie atomistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Kitas atomistas, Demokritas, irgi sukūrė kultūros teoriją. Civilizacija yra sukurta gyvenimo reikmių tenkinimui. Gyvenimas verčia žmogų dirbti ir daryti išradimus. Bet jai gyvenimas tampa nepaprastai lengvas (patenkinus visas reikmes), kyla pavojus, kad civilizacija žlugs, o žmogus taps nevaldomas ir aptingęs.

Kartu Demokritas sakė, kad atomai neturi jutimais priimamų savybių (skonio, kvapo, spalvų ir t.t.). Skirtingą daiktų išvaizdą jis aiškino atomų pagrindinių charakteristikų skirtumais (pvz., ryški šviesa susideda iš aštrių atomų įlekiančių į akį tarsi adatos).

Didelį indėlį į epistemologiją (pažinimo tyrimą) įnešė Zenonas iš Elėjos, jaunesnysis Parmenido draugas. Jis pakritikavo ir savo mokytoją dėl to, kad būtis neturi judesio ir įvairovės (nes visa tėra nejudrus vienalytis kietas kūnas). Savo prieštaravimus jis išreiškė savo garsiaisiais paradoksais. Pvz., kad strėlė niekada nepataikys į taikinį, nes ji visada yra ramybės būsenoje (nes negali patekti į ten, kur nieko nėra - nes tuščios erdvės nėra; ir į ten, kur kažkas yra - nes ten jau užimta). O Achilas niekada nepavys vėžlio, nes kol jis pasieks vietą, kurioje buvo vėžlys, šis jau bus kažkiek pasislinkęs ir t.t. Achilas netgi negali pradėti bėgti, nes kad kažkiek nubėgtų, turi iš pradžių nubėgti pusę to atstumo ir t.t. Ši Achilo paradoksas susijęs su erdvės kontinumo problema.

 

Prieš tai minėti filosofai buvo daugiau ar mažiau tarpusavyje susiję, Tačiau 6 a.pr.m.e. pabaigoje iškilo visai nepriklausoma filosofinė srovė. Pitagoras iš Samos salos keliavo į Rytus, po to į Egiptą, o sugrįžęs emigravo į pietų Italiją, nes nesutarė su Polikratų tironija. Krotone ir Metaponte jis įkūrė filosofinę bendriją, kuri laikėsi griežtų taisyklių ir greit įgavo politinę įtaką. Atrodo, kad iš Rytų Pitagoras atsivežė sielų persikėlimo idėją. Tačiau svarbiausias jo mokymas buvo, kad "visa yra skaičiai", t.y., kad visų daiktų esmę galima sužinoti per jų skaitinius sąryšius. Pvz., tas pačias harmonijas galima išgauti skirtingais muzikos instrumentasis (styginiais, pučiamaisiais, mušamaisiais ir t.t.) naudojant tas pačias proporcijas: 1:2, 2:3, 3:4.

Maždaug 450 m.pr.m.e. Hipasas iš Metaponto padarė vieną iš reikšmingiausių atradimų - kad gana paprastų geometrinių figūrų, kvadrato ir stačiakampio) kraštinės ir įstrižainės santykio negalima išreikšti jokiais dviem sveikais skaičiais. Iš pirmo žvilgsnio, tai turėjo sugriauti Pitagoro filosofijos pagrindus. [apie pitagoriečius daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

5 a.pr.m.e. atsirado dr viena kryptis, kurios pavadinimas kilo iš veiksmažodžio sophizesthai (gauti profesiją būnant išradingu ir mokytu). Sofistai už savo patarimus (skirtingai nuo kitų filosofų) prašė atlyginimo. Jų filosofinės pažiūros buvo sukilimas prieš įsigalėjantį požiūrį, kad realus ir reiškinių pasauliai skiriasi. "Kokia tokių samprotavimų prasmė?" - klausinėjo jie, nes žmogus vis tiek negyvena tuose vadinamuosiuose "tikruose pasauliuose". [apie sofistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Tad Protagoras iš Abdera (5a. pr.m.e. vidurys) pareiškė, kad "žmogus yra visų daiktų matas - tų, kurie yra, ir tų, kurių nėra". Žmogui pasaulis yra toks, koks yra (ir joks kitoks).

Jaunesnis jo bendraamžis Džiordžijas iš Leontini, išgarsėjęs veikalu apie oratorinį meną, savo knygoje "Peri tou me ontos e peri physeos" (Apie tai, ko nėra, arba Gamtą) skirtą "iš tikro egzistuojantį pasaulį" arba "daiktų prigimtį" bandė įrodyti:

  1. niekas neegzistuoja;
  2. jei kažkas egzistavo, žmonės to negali sužinoti;
  3. Ir jei kas tai sužinojo, tai tų žinių negali perduoti kitiems.

Sofistai buvo skeptikai. Bet jie pastebėjo, kad įvairios tautos tuos pačius dalykus vertina skirtingai - ir tai yra jų susitarimo reikalas. Tad gyvenime yra svarbu daryti įtaką kitiems. Bštent tai ir buvo jų mokymuose. Vienas vėlesniųjų sofistų, Trasymachas iš Chalcedono (5 a.pr.m.e. pabaiga), atvirai skelbė, kad "teisė yra tai, kas naudinga stipresniajam ar geresniajam", t.y. stipresnis gali primesti savo valią kitiems.

Nors ir neėmė pinigų, Sokratas už savo trikdančius argumentus bendraamžių irgi buvo laikomas sofistu. Ir nors jis nieko tiesiogiai nemokė, tačiau griežtai laikėsi dviejų principų:

  1. niekada nedaryti ir net nedalyvauti jokiuose neteisinguose dalykuose;
  2. nė vienas iš tikro sužinojęs, kas yra gėris ir tiesa, negali veikti prieš juos.

Pirmojo principo jis laikėsi be jokių išimčių - kai po Argoso mūšio įtūžę atėniečiai reikalavo admirolų mirties, Sokratas, kuriam tądien teko būti susirinkimo pirmininku, atsisakė šį klausimą atiduoti balsavimui, nes yra neteisinga ką nors pasmerkti be teismo.

Nuvertus demokratiją ir įsigalėjus 30 tironų, daug žmonių buvo nubausta. Tad jis kalusinėjo kiekvieno, ar geras tas piemuo, kuris pjauna avis, o ne didina jų skaičių. Tada Kritijas, tironų vyresnysis, perspėjo jį, kad gali nutikti, kad avių kiekis bus sumažintas juo pačiu, t.y. Sokratu. Sokratas bandė visiems įrodyti, kad galima daryti gera net esant dideliame pavojuje. Jo pažiūromis žavėjosi daugelis, ypač tarp jaunimo, tačiau jis kėlė ir nemažą politikų pyktį. Tačiau jis pats nenukentėjo per 30 tironų režimo metą (nes jis truko neilgai, o Sokratą užtarė Kritijas). [apie Sokratą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Po jo mirties daugelis pasekėjų (Ksenofonas, kariškis ir istorikas bei Aeschinas iš Sfeto) bandė perteikti Sokrato metodą rašydami dialogus. Nemažai jų įkūrė savas mokyklas: Euklidas iš Megara išryškino Sokrato minties teorinius aspektus; Antistenas pabrėžė tikrojo filosofo nepriklausomybę nuo materialių poreikių. Diogenas iš Sinopės įkūrė cinikų mokyklą, nes teigė absoliučią laisvę nuo bet kokių susitarimų. Aristipas iš Kirenės, šios mokyklos įkūrėjas, sakė, kad nėra priežasties, kodėl filosofas neturėtų džiaugtis gyvenimu. Jo mokykla įgavo hedonistų pavadinimą, o pats filosofas atsižadėjo savo sūnaus , nes šis gyveno palaidai. Tačiau daugiausia žinomas Sokrato mokinys Platonas.


Ankstyvoji graikų filosofija: apie šaltinius

A. Filosofai

Platono meniniai sugebėjimai ir sugebėjimas įsigilinti į kitų mintis, leido jam ankstyvuosius filosofus įsiklausant į jų mintis, išskyrus žaismingus ar ironiškus atvejus. Pvz., jo "Fedre" 5 a. pr.m.e. vidurio mokslo būsenos Atėnuose apibūdinimas mums yra neįkainojamas.

Tuo tarpu Aristoteliai teiginiai apie pirmtakus ne tokie istoriški. Beveik visada jis aptaria iš savo sistemos požiūrio taško. Jis laikė savo filosofija viršūne to, ko siekė ankstesni filosofai, tad šių sistemos tebuvo "šveplas" bandymas suformuluoti ją. Be to, jis nevienodai vertino pirmtakų pažiūras, vienus išskirdamas labiau, nei kitus, pvz., jis aiškiai nesąžiningas eleatikų atžvilgiu. Be to, jis daug ką perėmė iš Platono - ir dažnai humoristines pastabas suprato paraidžiui.

Stoikai, ypač Chrysippus, daug dėmesio skyrė pirmiesiems filosofams, tačiau jų požiūris buvo visai priešingas nei Aristotelio - jie manė, kad ankstyvųjų poetų ir mąstytojų doktrinos beveik nesiskyrė nuo jų pačių. Tai taikytina ir skeptikams; pvz. Sextus Empiricus daugiausia siekė parodyti jų prieštaravimus. Tai, ką jis cituoja, tai tik savo teiginių pagrindimui.

Neoplatonikams bendra buvo tai, ką Simplicijus (6 a.) vadina eugnomosune, t.y. liberali interpretacijos dvasia, leidusi visus ankstyvuosius filosofus sutarti tarpusavyje palaikant Protingo pasaulio doktriną. Tačiau būtent Simplicijus turime būti dėkingi už daugelio fragmentų išsaugojimą - jis apie 529 m. savo dispozicijoje turėjo Akademijos biblioteką.

B. Doksografai

Jais laikomi visi rašytojai, tiesiogiai ar netiesiogiai naudoję Theophrastus veikalą "Phusikon doxon ie", kurio išliko vienas skyrius "Peri aisteseon". Buvo parodyta, kad jo fragmentus naudojo Simplicijus, kuriuos, savo ruožtu, matyt paėmė iš Aleksandro iš Aphrodisias (apie 200 m.). Iš likučių galima spėti, kad Theophrastus atskirose knygose siekė aptarti filosofus nuo Talio iki Platono. Chronologinės tvarkos nebuvo laikomasi, o filosofai grupuojami pagal jų doktrinų panašumą. Kiek išsiskyrė Pirmoji knyga, pateikianti mokyklų nuoseklumą su trumpomis istorinėmis pastabomis.

Biografai-doksografai daugiausia perteikiami dviejuose veikaluose: "Placita Philosophorum", minimam tarp Plutarchui priskiriamų kūrinių, bei Jono Stobaeus "Eclogae Physicae" (apie 470 m.). Antrasis yra pilnesnis, o pirmasis ankstesnis; jį panaudojo Athenagoras, 177 m. gindamas krikščionis. Jį pastaboms naudojo Euzebijus ir Kirilas, taip pat "Filosofijos istorija", priskiriama Galenui. Tuo tarpu "Placita" naudojo Achilas (ne Tatius).

Račiau koks buvo bendras jų abiejų šaltinis? Jį dar naudojo Theodoretas (apie 445 m.), nes kartais pateikia pilnesnius variantus, nei yra juose abiejuose. Jis nurodo ir šaltinį - Aetius. Tuo tarpu Aetius naudojosi ne tiesiai Theophrastus, o tarpiniu šaltiniu (vadinamuoju "Vedusta placita"), kurio pėdsakų randame pas Ciceroną ir Cencorinus. Tas šaltinis buvo sudarytas Posidonijaus mokykloje.

Doksografams priskirtinas ir Ciceronas, mums pateikiantis antros ar trečios rankos Theophrastus ištraukas. Ypač įsidėmėtini du fragmentai: "Lucullus" ir 'De natura deorum". Ipolito "Erezijų paneigimas" irgi rėmėsi Theophrastus. Panašios kilmės yra ir psudo-Plutarcho "Stromateis", kurį citavo Euzebijus. Diogenas Laertietis turi nemažus fragmentus ir dviejų skirtingų doksografijų. Viena jų biografinio ir anekdotinio pobūdžio, Ipolito naudota pirmuosiuose skyriuose, antroji kokybiškesnė, panaši į naudotą Ipolito vėlesniuose skyriuose. Trumpos doksografinės santrumpos randamos pas Euzebijų, Theodoretą, Iranėjų, Arnobijų, Augustiną.

C. Biografai

Pirmasis veikalą "Filosofų eilės" apie 200 m. pr.m.e. parašė Sotionas. Jo santrumpą padarė Heraklitas Lembos. Kiti rašytojai buvo Antisthenes, Sosicrates ir Aleksandras. Visi jų rašiniai buvo su labai skurdžia doksografija ir panaudojant apokrifinius anekdotus.

Peripetikas Hermippus iš Smyrno, žinomas kaip Callimacheus (apie 200 m. pr.m.e.) parašė kelis dažnai cituotus biografinius kūrinius, tačiau biografiniai faktai yra labai nepatikimi. Tačiau kartais buvo panaudojama bibliografinė informacija, neabejotinai remiantis Callimachus "Pinakes".

Kitas peripetikas Satyras, Aristarcho mokinys, apie 160 m. pr.m.e. parašė "Žymių žmonių gyvenimus". Jam taikytinos tos pačios pastabos kaip Hermipui, o jo kūrinio santrumpą padarė Heraklitas Lembos.

D. Kronikininkai: Erastofenas ir Apolodoras

Pradininkas buvo Eratosfenas iš Sirenės (275-194 m. pr.m.e.), tačiau jo kūrinį netruko išstumti Apolodoro (apie 140 m. pr. m.e. ) metrinė versija, iš kurios turime daugiausia informacijos apie pirmuosius filosofus.

Naudojamas toks metodas: jei žinomas koks svarbus filosofo gyvenimo įvykis, laikoma, kad jam tuo metu buvo 40 m. Tokiais įvykiais buvo Talio užtemimas (586-585 m. pr.m.e.), Sardis užėmimas (546-545 m. pr.m.e.), Polikrato iškilimas (532-531 m. pr.m.e.), Thourioi įkūrimas (444-443 m. pr.m.e.).

Kinikai
Euklidas iš Aleksandrijos
Kur mirė Sokratas?
Graikų matematikai - filosofai
Filosofijos atsiradimo problematika
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
Monistinės kosmologijos (iki Sokrato)
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvasis neoplatonizmas. Proklas
Kinų filosofijos priešistorė
Porfirijaus "Nimfų ola"
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis;
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis;
Vaišešikos mokyklos "gamtos filosofija"
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Teofrastas. Apie akmenis
Gnosticizmas: ofitai
Platonas. Timėjus
Ksenofonas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis