Filosofijos kilties problematikos istorija

Šumero filosofija  

Prieš tai paskaitykite Artimųjų rytų filosofijos priešistorė

Tarpupyje mokslas užgimė anksti (žr. >>>>>). Su mokslais atsiranda ir mąstymo įgūdžiai. Tačiau šumerams nepavyko sukurti sisteminės filosofijos – jiems neatėjo į galvą apmąstyti tikrąją realybės ar pažinimo prigimtį, todėl jie neišplėtojo gnoseologijos. Tačiau jie mąstė apie visatos prigimtį ir ypač kilmę, apie tai, kaip ji gyvuoja. Jie sukūrė kosmologinę ir teologinę doktriną, kuri buvo tokia įtikinama, kad tapo daugelio Artimųjų rytų šalių religija. Tik tą informaciją tenka rinkti po gabalėlį iš mitų, epų, himnų ir kt. ypač svarbia yra teogoninė „Enuma Eliš“ poema. Joje Mardukas nugali Tiamatę ir ją perskelia į dvi dalis. Iš apatinės tveria žemę, o iš viršutinės – dangų. Tada jis tveria žvaigždynus, metų laikus ir 12 mėnesių, augalus, gyvūnus ir žmogų. Žmogus dvilypis. Jo kūnas – iš molio su Marduko nubausto išdaviko dievo Kingu priemaiša, o siela – įkvėpta Marduko.

Hammurabi prologas
Hamurabio įstatymų pratarmė
Anot šumerų, pagrindinės visatos dalys yra dangus ir žemė; jie net ir visatą žymėjo kaip an-ki, „“dangus-žemė“. Žemė jiems buvo plokščias diskas, o dangus – tuščia erdvė, iš viršaus ir apačios gaubiama kieto skliauto. Iš to, kad šumerai alavą vadino „dangaus metalu“, gali būti, kad skliautas laikytas būtent alaviniu. Tarp dangaus ir žemės randasi trečias elementas lil (apytiksliai tai reiškia „vėją“ – orą, kvėpavimą, dvasią), kurio pagrindine savybe, atrodo, yra judėjimas ir gebėjimas plėstis erdvėje (kažkas panašaus į „atmosferą“). Saulė, planetos, žvaigždės sukurtos iš tos pačios substancijos kaip ir lil, tik jos dar sugeba švytėti. „Dangų-žemę“ iš visų pusių supa bekraštis vanduo.

Pačių pradžioje buvo pirmapradė jūra, kurioje kažkaip užgimė visata. Tada pasirodė augalai, gyvūnai ir žmogus. O kas palaiko visatą? Anot šumerų, yra visas panteonas į žmogų panašių būtybių, su antgamtiškomis galiomis ir nemirtingų. Jos, nematomos mirtingojo akiai, prižiūri ir tvarko visatą. Kiekviena jų atsakinga už tam tikrą dalį ir veikia pagal nustatytas taisykles. Vienoms skirta prižiūrėti didžiąsias dangaus, žemės ir oro karalystes, kitoms – dangaus šviesulius, dar kitoms – atmosferos reiškinius ir t.t. Net tokie įrankiai kai kirtiklis, plytų liejimo forma ir plūgas turėjo savo „prižiūrėtojus“.

Tai šumerai padarė pavyzdžiu paėmę visuomenės tvarką. Jų mąstytojai pastebėjo, kad visa (valstybė, miestai, rūmai, šventyklos, laukai, ...) yra prižiūrima žmonių, be kurių visa tai virstų dykyne. O kadangi visata nepalyginamai didesnė, tai ir ją prižiūrinčios būtybės turi būti galingesnės ir, aišku, nemirtingos, nes joms mirus viskas nugrimztų į chaosą. Tad būtybes jie vadino „dingir“.

Aišku, jos turėjo būti suskirstytos į rangus, nes prižiūrėjo ne vienodos svarbos objektus. Šumerai turėjo vyriausią dievą ir savotišką „tarybą“, į kurią įėjo dvi pagrindinės dievų grupės: 7 „likimo lėmėjai“ ir 50 „didžiųjų dievų“. Dievai dar buvo skirstomi į kuriančiuosius ir nekuriančiuosius. Galima numanyti, kad dievai, valdantys dangų, žemę ir orą, pagal savo sumanymą, sutvėrė jų sferose esančius dalykus.

Šumerai sukūrė doktriną, tapusią dogma Artimuosiuose rytuose, - apie kuriamąją dievo žodžio galią. Dievui pakanka ką nors sugalvoti, o paskui tai ištarti – ir tai randasi. Matyt ta idėja kilo stebint visuomenę – įvyksta tai, ką nurodo karalius.
Sukurto kosmoso nenutrūkstamą veikimą šumerai išreiškė me žodžiu, kurio prasmė iki galo neaiški. Greičiausiai jis reiškė taisykles ir nurodymus, nustatytus kiekvienam sukurtam kūnui ar reiškiniui.

Pagrindinis mūsų šaltinis apie visatos sukūrimą yra poemos „Gilgamešas, Enkidu ir požeminis pasaulis“ fragmentas, kurios įžangoje sutinkame:

Kai dangus atsiskyrė nuo žemės,
Kai žemė atsiskyrė nuo dangaus,
Kai žmogui buvo duotas vardas,
Kai Anu [dangaus dievas] nusinešė dangų,
Kai Enlilis*) [oro dievas] nusinešė žemę...

Kiti šaltiniai patikslina šiuos skurdžius duomenis. Lentelėje su dievų sąrašu deivė Namu**), žymima piktograma, reiškiančią pirmapradę jūrą, apibūdinamą kaip „motina, pagimdžiusi dangų ir žemę“ – taigi dangus ir žemė kilo iš pirmapradės jūros. O štai mitas „Galvijai ir grūdai“, kuriame pasakojama kaip danguje gimsta galvijus ir grūdus globojančios dievybės, vėliau atsiųstos į žemę, prasideda:

Ant dangaus ir žemės kalno
Anu davė gyvybę anunakiams.

Poema apie kauptuko sukūrimą prasideda:

Viešpats, norėdamas sukurti tai, kas naudinga,
Viešpats, kurio sprendimai neatšaukiami,
Enlilis, kuris iškelia iš žemės grūdus,
Nutarė atskirti dangų nuo žemės,
Nutarė atskirti žemę nuo dangaus.

Iš čia sektų, kad pagrindinis visatos kūrėjas yra oro dievas Enlilis, o Visata įsivaizduota kaip kalnas. Taigi, apibendrinant – nuo amžių egzistavusiuose vandenyse iškilo dangaus-žemės kalnas, o tada iš Anu (vyriškos giminės dangaus) ir Ki (moteriškos giminės žemės) gimė Enlilis, kuris atskyrė dangų nuo žemės, Anu atiduodamas dangų, o pats nusinešdamas savo „motiną“ žemę. Iš jų sąjungos gimė visa kas – žmonės, gyvūnai, augalai...

Apie „šviečiančių“ dangaus kūnų sukūrimą tiesiogiai beveik nekalbama. Bet iš to, kad mėnulio dievą, žinomą dviem vardais Sinas ir Nana, vadina Enlilio sūnumi, galima spėti, kad jį laikė kažkaip sukurtu iš oro. O saulės dievas Utu ir Veneros deivė Inana vadinami mėnulio dievo vaikais. Taip ir su kitomis planetomis ir žvaigždėmis – vienur poetiškai sakoma, kad „didžiosios vaikšto aplink [mėnulį] lyg laukiniai jaučiai“, o „mažosios pabirusios aplink [mėnulį] tarsi grūdai“.

Jei „Enuma Eliš“ buvo religinio-mitologinio pobūdžio, tai „Gilgamešo epas“ – meninio-mitologinio, tačiau ne filosofinio pobūdžio. Jo centre – prieš dievus stojęs žmogus, nemirtingumo siekiantis Uruko valdovas, kurio prisibijodami dievai, kad jį susilpnintų, jam pasiunčia tikrą gamtos gaivalą Enkidu, tačiau Gilgamešui pavyksta su juo susidraugauti. Nusivylę dievai Enkidu pasiunčia mirtį – ir taip Gilgamešas ima suvokti savo mirtingumą ie išvyksta ieškoti nemirtingumo pas Utnapišti, iš kurio gauna nemirtingumo žolę, tačiau grįždamas ją pameta. Epe stipriai išreikšta gyvenimo ir mirties, žmogiškos būties tragizmo tema.

Žmogus suvokia savo laikinumą dievų nemirtingumo ir pasaulio amžinumo fone. Tačiau ir suvokdamas savo laikinumą, Gilgamešas pradeda savo gimtojo miesto vystymą – tarsi suvokdamas, kad žmogaus nemirtingumas – jo darbuose, jo kūryboje. Vis tik išliko gyvenimo beprasmiškumo mintys. Štai „Šeimininko ir vergo pokalbyje“ skundžiamasi, kad viskas bergždžia: ir viltis dėl karaliaus dosnumo, ir dėl moters meilės ir net pomirtinio atlygio ar net paties gyvenimo po mirties.


*) Enlilis („audros valdovas“) - šumerų vėjo (stichijų), kvėpavimo, vaisingumo dievas, su Ea ir Anu sudaręs triadą. Jis atskyrė dangų nuo žemės, globojo gyvulininkystę ir žemdirbystę (žmonėms davė kaiptuką), žmones pripratino prie kultūros. Kartais šumerų vadintas Nunamnir. Jo pagrindinė šventykla Ekur buvo Nipūre. Jo kultas sunyko, kai 1230 m. pr.m.e. elamitai užgrobė Nipūrą ir jo vietą užėmė Mardukas. Vėliau akadai, hetitai, kanaaniečiai jį vadino Eliliu. Laikomas dangaus (Anu) ir žemės ( Ki) sūnumi. Jo žmona buvo Ninlilė, o vaikais - Nana (mėnulio dievas), Ninurta (karys), Nergalas (mirties, naikinimo dievas), Namtaras (dievų pasiuntinys).
Vaizduotas kaip sukta ir pikta dievybė. Gilgamešo epe, Enlilis buvo vienas iš pasaulio tvano, kuriuo dievai siekė sunaikinti žmoniją, rengėjų. Šumerų mite jis Ziusudrai suteikė nemirtingumą už Tvano išgyvenimą.

**) Nammu (Namma)- šumerų pasaulio kūrimo deivė, pirmapradžiai vandenys (engur), iš kurių gimė dangus, žemė ir pirmieji dievai. Tikėtina, kad ji yra pirmoji žvaigždyno, kurį babiloniečiai vėliau pavadino Tiamate (o graikai - Banginiu), perteikusio Apsu, gėlą vandenį, esantį po žeme, teikiančius gyvybę ir palaikančių derlingumą (krašte, kuriame praktiškai nelyja). Ji pagimdė dangaus dievą An (Anu) ir žemės dievą Ki (arba Ninhursagę). Su Anu ji pagimdė Enki.

Kaip Nammu yra gėli vandenys, taip An (Anu) yra dangaus dievas. Nammu su sūnumi Enki, kaip dievų pagalbininkai, sukūrė žmones iš molio, kad būtų dievų padėjėjais. Ji, sumąsčiusi žmonių idėją, pažadino Enki, miegojusį Apsu vandenyse, kad tasai pradėtų žmonių „gaminimo“ procesą. „Atrahasis” epe žmones sukurti įsakė Enlllis. Jam Nammu atsakė, kad kartu su Enki ji gali pagaminti žmones “pagal dievų atvaizdą”.

Nammu nėra aiškiai pateiktas šumerų mitologijoje. Gali būti, kad iki istoriniais laikais jos svarba buvo didesnė, o vėliau Enki perėmė daugelį jos funkcijų. Jos svarbą atspindi Uro trečiosios dinastijos pradininko Ur-Nammu vardas.

Kinikai
Enuma Eliš
Monothelitizmas
Etikos konspektai
Mikės Pūkuotuko dao
Senovės Kinijos filosofija
Antikos filosofijos labirintai
Filosofijos atsiradimo problematika
Pliuristinės kosmologijos iki Sokrato
Simonas Samarietis: pirmojo gnostiko mokymas
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Senojo Testamento filosofija: apie gyvenimo prasmę
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Trumpa graikų filosofijos istorija
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Ankstyvosios utopijos
Mankurtas - be ateities
Gilgamešo epas
Filosofų zigzagai
Kas buvo Laozi?
Filosofijos skiltis
Vartiklis