Babilono pasaulio sukūrimo epas
Tikriausiai sukurta 12 a.pr.m.e.
Ji būdavo giedama 7 d. per Naujųjų metų šventę
Babilone ir skelbia Marduko, Babilono miesto globėjo, pergalę kaip jis tapo aukščiausiu
dievu, visų dangaus ir žemės dievų valdovu.
Beveik pilnai išlikęs tekstas yra užrašytas 7 molio lentelėse, kiekvienoje po 115-170 eilučių.
Ji parašyta akadų kalba ir nėra rimuota, tačiau naudojami kai kurie sąskambiai, kurie suteikia
hipnotinį poveikį. Atrodo, kad ji skambėjo panašiai, kaip gruzinų giesmės.
Literatūrinis stilius
Epas parašytas kalba, kuris skiriasi nuo to meto šnekamosios kalbos. Naudojamos
išplėstinės literatūrinės žodžių formos, kurios, šiaip, nėra labai dažnos. Tai būdinga poezijai.
Prozoje nėra tendencijos naudoti alternatyvias variacijas.
Tekstas sudarytas iš dvieilių (sakinių), disticho (graikų "di" "du" ir "stich" "strofa").
Jo strofos sudaro ryšį, kurį galima būtų pavadinti "rimu abstrakčia prasme" pagal prasmės
laipsnį. Kiekvienos strofos turinys perteikiamas dviem lygiagrečiomis formuluotėmis, neretai
atskiriant tarpeliu, taip vadinamasis parallelismus membrorum. Antroji dalis arba
pabrėžia pirmąją dalį, naudodama kitus žodžius, arba pateikia priešingą teiginį
Ritmas taip, kaip buvo eiliuojama graikų ir lotynų kalbose (ilgų ir trumpų skiemenų grupės),
nebuvo naudojamas, tačiau eilutėje dažnai yra 3-4 (retai 5) kirčiai. Nėra jokio rimo.
Pirmasis epizodas
Pirmasis epizodas prasideda Tiamatės ir Apsu vandenų sumaišymu ir baigiasi Ea
pasirodymu ir iškilimu tarp kitų dievų. Netrukus tarp dievų prasideda nesantaika - ir tuo metu
minima esant daugiau dievų, nei iki tol minėta. Be to, jie veikia taip, kad neprimena
pirmapradžio panteono, susidedančio daugiausia iš dievų, perteikiančių pagrindines
kosminius elementus, tokius kaip jūra ir dangus, erdvė virš ir žemiau horizonto. Matyt,
neišlikusi dalis turėjo aprašyti jo genealogiją.
Ea kuria pasaulį ir visus kitus jo gyventojus. Ir ar kitaip jis gali kitaip kurti pasaulį, nei vėliau
aprašytu būdu?
Raktu gali būti pirmos dvi eilutės. Jos mini vardų suteikimą - pradžioje nei žemė, nei dangus
neturėjo vardo. "Enuma Eliš" mite vardų suteikimas nėra pasaulio kūrimo būdas, todėl tos
eilutės atrodo tarsi ne vietoje. Tačiau vardų suteikimo svarba aiški iš kitų pasirodymo ir
vardų suteikimo jiems. Tai verčia prisiminti Biblijos Pradžios knygos pradžią. Išmintingas
dievas Ea galėjo imti suteikinėti vardus ir dievams nurodyti jiems tinkamas vietas tarp
žvaigždžių. Toks dievas galėjo padaryti įtaką Biblijos Pradžios knygai.
Tačiau pirmieji įvykiai pasaulyje nesusiję su vardų suteikimu. Pasaulis prasideda iš vandens.
Pirmapradė jūra yra daugelyje kosmologinių mitų - ir tas faktas nesunkiai paaiškinamas.
Niekas neatrodo esąs labiau ilgalaikis ir nekintantis nei beribis vanduo. Jis nusitęsia be galo,
jis ardo pakrantę, gali tapti audringas, tačiau niekada nepraranda savo formos, - gali
pasitraukti, tačiau visada sugrįžta. Net saulė, mėnulis ir žvaigždės nėra tokios pastovios -
jos atsiranda ir dingsta, jie juda dangumi ir neturi savo pastovios vietos. Tik jūra yra amžina!
Gana unikalu, kad pradžioje buvo ne vienas, o du vandenys: Tiamatė (sūrus) ir Apsu
(gėlas). Faktiškai, sumaišius šiuos vandenis gaunamas sūrus vanduo - tuo paaiškintina
Tiamatės pirmenybė (kaip ir tai, kad sūrus vanduo negeriamas - tai rodo jos galią ir
pavojingumą). Tačiau gėlas vanduo yra gyvybės pagrindas, tuo tarpu "Enuma Eliš" yra
atvirkščiai - Tiamatė pradeda dievus, ji jų motina.
Nors Apsu paminimas pirmiau, tačiau galėjo būti ir dar ankstesnė "pradžia", kai Tiamatė
tebuvo viena, o iš jos gelmių iškilo žemė ir su ja gėlas vanduo. Egzistuoja keletas tokio tipo
mitų. Tai paaiškintų, kodėl Apsu susijęs su mirusiųjų pasauliu - Tiamatė buvo visa ko,
taipogi ir Apsu, kūrėja; ir kai Apsu po sąveikos su Tiamate nugrimzdo į požeminį pasaulį,
kaip ir bet kokia būtybė Tiamatės paviršiuje nugrimzta po kurio laiko į gelmę.
I.a
Kai dar nebuvo dangaus,
anei žemės, svorio, gelmės ar vardo;
kai Apsu klajojo vienas:
gėlas vanduo pradžiapatis.
Ir dar Tiamatė sūrusis vanduo.
Tokios buvo įsčios, Mumu,
kai dar nebuvo dievų....
Kai vandenys - saldus ir kartus - susimaišė,
nesiūbavo dar nendrės,
ir meldai nedrumstė šaltinio:
dievai buvo bevardžiai, be prigimties ir ateities.
Tada iš Apsu ir Tiamatės
vandeny dievai buvo sukurti,
vandens nuosėdose patalpinti.
Lahmu ir Lahumu pavadinti
jiedu nebuvo seni
anei dideli;
kai Anšaras ir Kišaras pavijo juos abu -
ištempė horizonte siūlą
tarp žemės ir dangaus,
kad atskirtų debesis ir dumblą.
Diena po dienos ir
metai po metų leido laiką Anu, tuščios dausos,
įpėdinis ir paveldėtojas,
pirmagimis savo prigimtimi
pradėjo Nudimmud-Ea,
protą, išmintį, platesnę už dangaus skliautą,
stipriausią iš visų giminaičių.
I.b
Nesantaika kilo tarp dievų nepaisant, kad jie broliai. Ir jie nedavė ramybės ir triukšmingai žaidė Tiamatės pilve, jis bangavo šokio ritmu. Apsu negalėjo ilgiau tylėti, jų elgesys buvo netinkamas, pasipūtę jie peržengė ribas.
[ Pastaba: Vietoje "žaidė" O. Wikander panaudojo "dainavo", nors nurodo, kad jos vertimas nėra tikrai teisingas, tačiau, jos manymu, tai nurodo garsiai išreiškiamą džiaugsmą.]
Tačiau Tiamatė nieko nedarė ir Apsu, dievų tėvas, pašaukė Mumu, kad
pasidalytų savo nuomone klausimu, kuris nedavė jam ramybės:
'O patarėjau, eime su manimi pas Tiamatę!'
Taip jie atėjo ir susėdo prieš Tiamatą ir kalbėjosi apie jų pirmagimius,
jaunuosius dievus, ir Apsu tarė:
'Jų elgesys yra bjaurus, dieną ir naktį be paliovos mes kenčiame skausmą.
Aš noriu juos užmušti, visus juos, mums reikia ramybės, kad vėl
galėtume užmigti'.
Kai Tiamatė tai išgirdo, jai nežmoniškai suskaudo, ji raitėsi iš skausmo
ir nevilties, jos širdis slapta prisipildė meilės ir ji tarė:
'Kodėl turime žudyti vaikus, kuriuos patys pradėjome? Jei jų keliai
nėra lengvi, palaukime dar truputį'.
O Mumu piktavališkai patarinįjo Apsu:
'Tėve, užmušk juos nesigailėdamas ir turėsi ramybę dieną ir naktį, ir
galėsi užmigti'.
Kai Apsu išgirdo, koks likimas iškrito jo vaikams, jo veidas įsiliepsnojo kuriamo blogio malonumu, tačiau Mumu apkabino jo kaklą ir paklupdžius pabučiavo jį.
Sprendimą sužinojo visi vaikai, panika apėmė juos, o po didelės tylos - sumaištis.
Išminties dievas, šviesus protas - mąstantis ir planuojantis, Nudimmud-Ea, jis matė tveriamą chaosą ir sumąstė gudrybę.
Jis ištarė žodį, kuris užkerėjo vandenis, jie užpuolė Apsu, kuris užmigo, - saldūs vandenys užmigo, Apsu užmigo, Mumu neteko jėgų. Apsu gulėjo parklupdytas, neveiklus.
Tada Ea nuplėšė savo liepsnojantį apsiaustą ir užsidėjo karūną save paskelbdamas karaliumi. Kai Ea šoko per Apsu, jis užmušė jį bei Mumu blogio patarėją, jis išėjo per nosį ir išsilaisvino.
Ea sumušė savo priešus ir juos pavergė. Kai jo pergalė buvo visiška, buvo taika ir jis ilsėjosi - savo šventuose rūmuose jis užmigo. Virš pirmykštės bedugnės, gelmės, jis pastatė savo rūmus ir šventyklą ir ten šlovingai gyveno su žmona Damkina.
Tame kambaryje, (kas buvo iš anksto nulemta) jis sumąstė patį nuostabiausią ir pirmąjį tarp įstabiausių veiksmų.
Bedugnės gelmėje, jo valia, Mardukas buvo sukurtas Apsu širdyje, taigi, Mardukas buvo sukurtas šventoje Apsu širdyje. Ea jį pradėjo ir Damkina pagimdė jį; jie - tėvas ir motina. Jis žindo deivių krūtis.
Jo kūnas buvo nuostabus, kai pakeldavo akis - švytėjo; jo žingsniai buvo didingi; jis visur pirmavo iš pat pradžių.
Kai, jį pradėjęs Ea, pamatė, jis pradžiugo, jis spinduliavo, spindėjo, nes matė, kad jis tobulas - ir jis padaugino savo galvą, vieną iš pirmųjų ir iškėlė aukščiausiai.
Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, kurie nesuvokiami mąstymu; keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys; jo lūpom prasiskyrus, pasirodydavo ugnies liežuvis. Milžiniškos galūnės buvo taip aukštai, kad pranoko bet kurį aukščiausią dievą; jis buvo galingas ir nešiojo dešimties šlovę; žaibai supo jį.
'Mano sūnau, mano sūnau, saulės ir dangaus sūnau'
Tada Anu pradėjo vėjus surinkęs juos iš keturių pasaulio dalių ir paleido tornado, kad suptų Tiamatę.
I.c
Tačiau tada kiti dievai neturėjo daugiau ramybės. Kentėdami nuo audrų, jie slapta susimokė savo širdyse ir kreipėsi į Tiamatę, jų kūnų motiną. Savo motinai jie kalbėjo:
"Kai anie nužudė Apsu, tu net nepajudėjai, niekuo nepadėjai jam, savajam vyrui. Dabarties Anu iš keturių pasaulio dalių atsiuntė šiuos bjaurius vėjus, šėlstančius tavo žarnose, - ir mes negalime ilsėtis dėl skausmo.
Prisimink savoje širdyje Apsu, savąjį vyrą, prisimink Mumu, kurs buvo nugalėtas, - dabar tu viena palikai ir vien šiukšlės aplink, - mes praradome tavo meilę, mums skauda akys ir mes jau seniai nebemiegame.
Atsikelk, o Motina! Užmokėk jiems skolą ir tebūna jie tušti, kaip vėjas!"
Tiamatė, pritardama tam, pasakė:
"Aš sutinku su pasiūlymu, mes sukursime siaubūnus, - ir šie kartu su
dievais eis į mūšį".
Jie stumdėsi rikiuotėse rengdamiesi keliauti su Tiamate, dieną ir naktį rezgė įvairias intrigas; triukšmas augo, ruošiantis mūšiui, - ir tada atsiliepė Senoji Ragana, pirmoji motina, naujų palikuonių motina.
Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su
aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, - keliančius paniką
drakonus, šlove prilygstantiems dievams.
Ji sukūrė Kirminą, ir Drakoną, ir Monstrą-patelę, Didįjį liūtą, Pasiutusį šunį, Žmogų-Skorpioną, Staugiančią Vėtrą, Kulili, Kusariku.Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje - palaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.
Vienuolika siaubūnų ji sukūrė, o tarp dievų išsirinko gremėzdą
iš pirmosios kartos - savuoju karžygiu, karo vadu, susirinkimo vyriausiuoju, besirūpinančiu tiekimu, valdančiu karo vežimą mūšyje.
Visa tai suteikė ji, pradėjusi žygį, tardama:
"Dabarties viskas tavo rankose, manieji burtai juos supančiuos, jie paklus
mano valiai. Tujei aukščiausiasis, vienintelis mano vyre, tavojo žodžio
klausys pakilę būriai".
Ji jam atidavė Likimo lenteles, pritvirtindama ant krūtinės:
"Dabar ir visados tavasis žodis bus neatšaukiamas ir nuosprendis galutinis.
Jos užgesins ugnį ir smogiantis vėzdas neteks galios".
Kai Kingu gavo valdžią, anksčiau priklausiusią Anu, besiskirdami charakteriais jie pripažino siaubūnų kartą.
II.a
Kai jos triūsas buvo baigtas, prieš savo vaikus pradėjo ji ruošti karą. Tai buvo nuodėmė, ką ji darė keršydama už Apsu, - šios blogos naujienos pasiekė Ea.
Kai jis sužinojo, kokie yra reikalai, jis buvo apstulbintas, jis sėdėjo tyliai tamsoje, kol jame sukilo pyktis, - tada jis prisiminė kitus dievus, buvusius prieš jį. Jis nuėjo pas Anšarą, savo tėvo tėvą, ir papasakojo, kaip Tiamatė ruošia sąmokslą:
'Ji nenori mūsų, tėve, mūsų motina Tiamatė pakėlė šį žygį, ji triukšmauja iš pykčio, o visi tie dievai, kuriuos pradėjai, prisijungė prie jos'
Jie stumdėsi rikiuotėse rengdamiesi keliauti su Tiamate, dieną ir naktį rezgė įvairias intrigas; triukšmas augo, ruošiantis mūšiui, - ir tada atsiliepė Senoji Ragana, pirmoji motina, naujų palikuonių motina.
Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su
aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, - keliančius paniką
drakonus, šlove prilygstantiems dievams.
Ji sukūrė Kirminą, ir Drakoną, ir Monstrą-patelę, Didįjį liūtą, Pasiutusį šunį, Žmogų-Skorpioną, Staugiančią Vėtrą, Kulili, Kusariku.Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje - palaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.
Vienuolika siaubūnų ji sukūrė, o tarp dievų išsirinko gremėzdą
iš pirmosios kartos - savuoju karžygiu, karo vadu, susirinkimo vyriausiuoju, besirūpinančiu tiekimu, valdančiu karo vežimą mūšyje.
Visa tai suteikė ji, pradėjusi žygį, tardama:
"Dabarties viskas tavo rankose, manieji burtai juos supančiuos, jie paklus
mano valiai. Tujei aukščiausiasis, vienintelis mano vyre, tavojo žodžio
klausys pakilę būriai".
Ji jam atidavė Likimo lenteles, pritvirtindama ant krūtinės:
"Dabar ir visados tavasis žodis bus neatšaukiamas ir nuosprendis galutinis.
Jos užgesins ugnį ir smogiantis vėzdas neteks galios".
Kai Kingu gavo valdžią, anksčiau priklausiusią Anu, besiskirdami charakteriais jie pripažino siaubūnų kartą.
II.b
Pagaliau jis prakalbo, įtikinėdamas Ea kilti kovai:
'Jei jau kartą iš žodžių audei žabangas, eik dabar ir išbandyk. Tu
užmušei Mummu; užmušei Apsu, - užmušk ir Kingu, žygiuojantį Tiamatės priešaky'.
Sumanusis visų dievų patarėjas Nudimud-Ea atsakė Anšarui...
[sudaužytos aštuonios eilutės dalinai atkurtos]
'Aš pasitiksiu Tiamatę ir atvėsinsiu jos dvasią; kai jis širdis persipildys, - ji išgirs manuosius žodžius. Ir jei ne aš, tai tujei galėsi nuraminti vandenis'.
Nudimudas pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę, tačiau išvydęs visą jos veiklą, nesusitiko su ja, o sugrįžo atgal palūžęs.
Tada Anšaras pašaukė savo sūnų Anu:
'Tai tikras didvyris, nenugalimas karys, stiprusis dievas. Eik ir susitik
su Tiamate, atšaldyk jos įniršį, kai jos širdis persipildys, ji paklausys tavęs, -
tačiau jei ji išliks nepalenkiama, mano žodis galės sutramdyti vandenis.'
Anu paklausė tėvo įsakymo, pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę. Tačiau prisiartinęs taip arti, kad galėjo stebėti visą jos veiklą, jis negalėjo eiti susitikti su ja ir o sugrįžo atgal pas Anšarą palūžęs.
Jis tarė, kad nors ir matė Tiamatę:
'Mano rankos yra per silpnos, aš negaliu jos nugalėti'.
Anšaras neteko žado, jis spoksojo į žemę ir jo plaukai pasišiaušė ant pakaušio. Jis purtė galvą pasisukęs į Ea, Anunaki, gausybę dievų, susirinkusių čionais ė pasitarimų vietovę, - jie sėdėjo atviromis burnomis savo mintyse:
'Koks dar dievas gali susikauti su Tiamate? Nė vienas daugiau negali išvysti ją ir grįžti atgal'.
Tada Viešpats, dievų tėvas Anšaras, atsistojo didingai. Manydamas apie visus,
jis kreipėsi į Anunaki:
'Kuris iš mūsų aršiausias mūšyje? Tai didvyris Mardukas! Tik jis vienas yra
pakankamai stiprus keršyti už mus!'
Tada Ea pašaukė Marduką į slaptą vietą ir davė jam gudrų patarimą:
'Esi mano mylimiausias sūnus, kuris šildo mano širdį. Kai išvysi Anšarą,
eik tiesiai prie jo, kaip kad eitum mūšyje. Sustok, kai kalbėsi, ir tave
išvydęs jis nurims'.
Mardukas džiūgaudamas dideliais žingsniais nubėgo ir atsistojo prieš Anšarą. Kai Anšaras jį išvydo, jo širdis prisipildė džiaugsmu, jis pabučiavo jį į lūpas ir nusikratė nevilties.
'Anšarai, nutrauk savo tylėjimą, leisk išsiveržti žodžiams. Koks didvyris pakilo į mūšį prieš mane? Tik moteris, tik Tiamatė skrenda link mūsų su savo kūriniais. Privalai greitai nusukti Tiamatei sprandą'.
'Mano sūnau, išmintingasis sūnau, aptemdyk Tiamatę žodžiais, eik iškart dabar, tavo vežimas kaip viesulas, jie niekados nenukreips tavęs į šalį nuo Tiamatės, - susitvarkyk su ja ir grįžk'.
Viešpats džiaugsmingai pakilia dvasia tarė dievų tėvui:
'Dievų sutvėrėjau, suteik man valdžią likusiems, jei tik turiu būti jūsų
gynėjas, sumušdamas Tiamatę ir gelbėdamas jūsų gyvybes,
Sušauk Pasitarimą, duok įgaliojimus vadovauti kitiems, - ir kai atsisėsite pasirašyti savo potvarkių, džiausmingai sėdėsite Ubshukinoje, Synodo kalne, dabar ir visados tegu mano žodis būna įstatymu,
Ir ne tu, o aš, spręsiu apie pasaulio prigimtį, įvyksiančius reiškinius. Mano įsakai niedakos neturėtų būti atšaukiami, niekad nekeičiami, - ir aš pabaigsiu pasaulio tvėrimą'.
Toliau Tiamatė, skatinama kitų dievų, pagimdė monstrus, kurie sukilo prieš Ea. Bet Mardukas, padedamas vėjų, užmetė tinklą ir iš lanko nušovė Tiamatę. O monstrai buvo surakinti ir nubausti. Tada Mardukas sukapojo Tiamatę (iš arterijų išsiveržęs kraujas nuplūdo į nežinomus kraštus, - panašu į skandinavų Ymiro nužudymą), o iš jos kūno sutvėrė pasaulį.
Pilnas poemos vertimas bus talpinamas palaipsniui ir vėliau.
Pirmosios dievybės
Tiamatė yra pirmapradė dievybė, chaosas, egzistavusi iki atsirandant dievams. Tokios būtybės buvo įsivaizduojamos kaip pabaisos, esančios kosminių dydžių. Akadų kalba "tiamat" reiškia "jūra" ir buvo naudojama Persijos įlankai (Žemutinė jūra) ir Viduržemio jūrai (Viršutinė jūra) žymėti.
Tiamatė yra moteriškoji "jūros" ir "sūraus vandens" personifikacija, tokia prasme naudojama ir kituose epuose. Tokioms pirmapradėms būtybėms (kaip ir Apsu, Mumu) praleidžiamas dieviškumo žymuo - to priežastis nėra žinoma.
Apsu yra kita pirmapradė būtybė, egzistavusi prieš dangaus ir žemės sukūrimą ir yra vyriškoji požeminių (gėlų) vandenų personifikacija. Šiame epe jo personifikacija yra unikali (galbūt, susijusi su Tiamatės personifikacija), nes kituose tekstuose Apsu naudojamas nepersonifikuota prasme "požeminis vanduo". Šis yra (vandenų) dievo Ea (šumerų Enki), prižiūrinčio šį vandenį, įtakoje. Apsu aprūpina vandeniu upes. Tuo tarpu sezonų kaita ir krituliai yra (lietaus) dievo Adado sritis. Už derlių atsakingi abu Ea ir Adadas. Cilindriniuose antspauduose Apsu vaizduojamas kaip šventykla (su Ea soste), iš kurios liejasi vanduo. Apsu valdos yra požemiai, mirusiųjų pasaulis, iš kurio nėra sugrįžimo. 29 eilutėje Apsu minimas pradėjusiu visus dievus.
Pirmoji Tiamatės ir Apsu vaikų pora buvo Lahmu ir Lahamu ("Plaukuotasis" ir "Dumblėtoji"). Jie sutinkami 21 a. pr.m.e. tekstuose (Gudea tekstų A cilindras). Jie turi tris poras garbanų. Lapmu yra įėjimo į Apsu sergėtojas. Kituose tekstuose yra ir daugiau Lahmu ir Lahamu (kartais 8, bet yra ir 50), tačiau "Enuma eliš" jų skaičius sumažintas iki vienos poros. Lahmu vėliau yra ir vienas iš 11 monstrų.
Anšaras ir Kišaras (šumerų "an" "dangus" ir "ki" "žemė") pateikiami kaip dangaus dievo Anu tėvai.
"Mumu" reiškia "sutvėrėjas". L. Kingas (1902) jį išvertė "chaosas" - nepaaiškindamas kodėl. O. Wikander (2005) aiškina, kad žodžio prasmė susijus su kūrybine galia, tačiau nurodo ir į žodžio žaismą su vėliau pasirodžiusio dievo Mumu vardu.
Pirmieji 6 paminėti dievai (Apsu, Tiamatė, Lahmu, Lahamu. Anšaras ir Kišaras) yra pirmapradės būtybės, kurios, greičiausiai, niekada nebuvo garbinamos.
Anu (šumerų An) reikia "dangus" - tai buvo dangaus dievas.
Nudimmud yra Ea, kaip šumerų dievo-kūrėjo, vardas. Ea (šumerų Enki) yra gėlo vandens, išminties ir giesmių dievas, išmokęs žmones menų ir civilizacijos dalykų - pasiųsdamas pas juos Septynis Išminčius.
Anduruna yra šumerų žodis, kurį galima versti "Dangiškoji buveinė" - ir jis, greičiausiai, nurodo dievų namus. Pažodinis pradžios vertimas
1:1 E.nū.ma e.liš lą na.bu.ū šą.mą.mū 1:2 Šap.liš am.ma.tum šu.ma lą zak.rat 1:3 Zu.ab.ma rėš.tu.ū za.ru.šu.un 1:4 Mu.um.mu ti.ąmat mu.al.li.da.at gim.ri.šu.un 1:5 A.męš.šu.nu iš.tė.niš i.hį.ku.ū.ma 1:6 Gi.pa.ra lą ki.isc.scu.ru scu.scu.ą še.u.ū 1:7 E.nū.ma i.lū lą šū.pu.ū ma.ną.ma
Kai dangūs viršuje nebuvo [dar] įvardinti, Anei žemė apačioje tariama vardu, Ir tada Apsu, pirmasis, jų tėvas, [Bei] sukūrėja Tiamatė, išnešiojusi juos visus, Sumaišė savo vandenis kartu, Ganyklų [dar] nebuvo, anei nendrių sukurtų, Nė vienas dievas [dar] nesirodė.
1:1. "Enūma" yra laiko jungtukas "kai" (taip pat "inųma" ir "inu");
"Eliš" prieveiksmis, sudarytas iš "elū" (kaip veiksmažodis "būti aukštai", kaip būdvardis -
"aukštas") ir galūnės "-iš";
"Lą" yra neiginys "ne";
"Nabū" (nabių) "vadinti". Tekste pavartotas trečiuoju asmeniu, tad reiškia "yra/buvo
pavadintas".
"Šąmąmū" literatūrinė "šamą'ū" (arba "šamū"), reiškiančio "dangus", daugiskaitos forma.
1:2. "Šapliš" yra prieveiksmis, sudarytas iš "šaplu" ("po, apatinė pusė"), pridėjus galūnę "-iš";
"Amatum" reta literatūrinė žodžio "žemė" forma; galūnė "-atum" nurodo moteriškos giminės
vardininką;
"Šuma" "šumu" ("vardas") galininko linksniu;
"Zakrat" "zakąru(m)" ("sakyti") dalyvinė trečio asmens moteriškos giminės forma.
"Viršuje" ir "apačioje" dažnai naudojami pažymėti "dangus" ir "žemė", tačiau kartais ir "žemė" (arba "gyvųjų pasaulis") ir "požemiai" ("mirusiųjų pasaulis"). Kartu jie išreiškia visumą, t.y. "visur".
1:3. Logograma "zu'ab" (šumerų Abzu, akadų Apsu) pratęsta dalelyte "-ma",
turinčia daug funkcijų, tačiau čia reiškianti jungtuką "ir", kuris, skirtingai nuo paprasto
u ("ir") nurodo laikinę arba loginę dviejų dalių jungtį. Ji dažnai verčiama "ir" arba "ir
tada", tačiau kitais atvejais, priklausomai nuo konteksto, visai neverčiama.
"Rėštū" (rėštių) "vyriausias sūnus", "pirmagimis", "senasis". Čia "-t-" nėra moteriškumo
požymis, o galūnės "-tiu" dalis, padarant būdvardį iš daiktavardžio. Reikšmė yra susijusi su
"rėšu" (galva, priekinė dalis, viršutinė dalis, pradžia).
"Ząrūšun" iš "ząriu" (zęriu) "tėvas", "palikuonis" ir priesagos "-šun" ("jų", "tas, kuris").
Akadų kalboje įvardžiai "mano", "tavo", "jo",
"jų" dažnai išreiškiami priesaga. Pvz.,
senojoje babiloniečių kalboje "jo" dažnai yra "-šu", tačiau vėliau dažnai imtas rašyti kaip "-
šū". Daugiskaitos "jų" yra "-šunu", tačiau čia panaudota trumpa forma "-šun".
1:4. Logograma "amtu" (nekalta mergelė) tėra derinyje su "ti" sudarydama vardą
"Tiamat";
"Mummu" "išminčius", "protingasis" yra tikrinis vardas, amatų dievas, Apsu viziris, dažnau
naudojamas išmintingojo dievo Ea epitetu. Čia jis panaudotas tarytum prasme
"sukūrėjas";
"Mu'allidat" dalyvis iš veiksmažodžio "'alądu" ("nešioti"). D-kamienas (D iš "Dvigubinimas",
nes vidurinė priebalsė dvigubinama "-ll-") duoda prasmę "ta, kuri išnešiojo", yra sudaromas
su priešdėliu "mu-". Galūnė "-at" nurodo moteriškąją giminę.
"Gimru" daiktavardis, išreiškiamas "visumą". Priesaga "-šun" (jų) nurodo įvardį, t.y. "jų
visų".
1:5. Logograma "a.meš" žymi "mū" daugiskaita (dėl "meš") - "vandenys", papildeyta priesaga
"-šunu" įvardžiui (jų) šįkart nenaudojant trumposios formos;
"Ištėniš" yra prieveiksmis "pirma", "lygiai", o taip pat "kartu";
"Ihįkū" yra "hąku" (hiąku), "sumaišyti", daugiskaitos trečias asmuo. Priešdėlis "i-" yra
būdingas trečiam asmeniui, o ilgoji galūnė "-ū" žymi daugiskaitą. Tai esamasis vykstančio
veiksmo laikas "kai jie maišo". Simboliškai tai gali būti aiškinama taip: Tiamatė (sūrūs jūros
vandenys) susimaišo su gėlais požeminiais Apsu vandenimis. Toks reiškinys buvo
sutinkamas Mesopotamijos pietų pelkėse, kuriose auga nendrės. Iš jų susidaro
plaukiojančios salelės, vėliau virstančios nauja ir derlinga žeme.
1:6. Yra "aleph" raidė ir gali būti bet kokia balse;
"Giparu" (giparru) "ganykla";
"Kiscscurū" (kitscurū) ypatingas Gt-kamieno dalyvis iš pradinio "kascąru" (susukti).
Kadangi "sukimas" yra iteratyvus veiksmas, naudojama Gt-forma (susukti ganyklą prasme,
"sukurti ganyklas").
"Scuscū" pelkė, nendrių "lovos";
"Se'ū" "ieškoti", o taip pat 3 asmens dalyvis arba daugiskaita ("kai nendrių dar nebuvo
randama).
1:7. "Enūma" yra laiko jungtukas "kai";
"Ilū" "dievai" (veiksnys);
"Šūpū" 3 asmens dalyvis iš "wapū" ("pasirodyti", "būti matomu");
"Manąma" "kažkas" (taipogi, "manamma", "mamman") su neifilių "lą" (ne).
Gilgamešo epas
Zep Tepi - pirmasis laikas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Zoologija ir mitologija
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Babelio bokšto data
Pasaulio sutvėrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklio naujienos