Trumpa istorijos mokslo istorija. Vartiklis

Archeologija yra tarsi dėlionė. Jos tikslas – visus fragmentus sudėlioti taip, kad atrodytų įtikinamiausia. Tačiau dažnai pradžioje nėra vaizdo, nuo kurio galima pradėti. Tarsi kadaise žavi mergina garsiame „Žvaigždžių kelio“ epizode, Žvėryne, kurią ateiviai sudėlioję netgi niekada nematę žmogaus, tai kartais priveda prie baisių rezultatų. Šiandien mes esame ateiviais, bandančiais atspėti, koks buvo gyvenimas prieš 5000 m., teturint vos kelis artefaktus. Ar esame tikri, kad mūsų išvados nors kiek geresnės?

Viena iš pagrindinių istorijos mokslo prielaidų yra ta, kad civilizacija vystėsi beveik tiesiškai, kad šiuolaikinė civilizacija yra gerokai pažangesnė už ankstesnes intelektualiai, technologiškai ir dvasiškai. Mūsų išdidumas verčia laikyti mus esant aukščiau už jas.

Ašurbanipalas valdė Asiriją 669-627 m. pr.m.e. Jis laikomas paskutiniu didžiuoju Asirijos valdovu krašte, kuris šiandien yra šiaurės Irake ir pietų Turkijoje. Nors jis garsus užkariavimais, tačiau labiausiai išsiskiria savo moksliniais ir antikvariniais siekiais. Jei ne jis, apie senovės pasaulį žinotume gerokai mažiau. Jis buvo apsėstas žinių išsaugojimu, todėl Ninevėjoje įsteigė nepaprastą biblioteką, kurioje buvo kaupiami ne tik oficialūs raštai, bet ir astrologiniai ir astronominiai tekstai, mitai, pranašiški ženklai, religinės ir politinės doktrinos, medicinos žinios ir kita.

Ašurbanipalas siuntė mokslininkas į keliones po šalį, kad jie kopijuotų visus rastus tekstus. Bibliotekos dėka jis galėjo semtis to meto išminties. Pats jis didžiavosi savo matematinėmis ir astronominėmis žiniomis,

Įprasta laikyti, kad pirmieji vandenyną perplaukdavo vikingai, Ameriką pasiekę maždaug 1000 m. Apie 1400 m. gausų prekybinį laivyną turėjo kinai, juo nuplaukdavę į Ameriką (apie tai žr. ir >>>>). Tačiau buvo ir senųjų kultūrų dar 2600 m. pr.m.e., turėjusių puikius jūreivystės įgūdžius.

Pavyzdžiui, tokią galimybę turėjo egiptiečiai. Netoli piramidžių rastas Khufu „Saulės laivas“ buvo 144 pėdų ilgio, taigi dukart ilgesnis nei Kolumbo „Santa Maria“. O senovės tekstuose sutinkame užuominų į tolimas keliones. Pirmasis akadų valdovas Šarukinas (2370-2316 m. pr.m.e. rašė apie Wharfe‘e plūstančias minias į laivus iš daugelio tolimų kraštų.

o taip pat gebėjimu skaityti senuosius šumerų tekstus. Sunku dabar patikėti, kad tokiais ankstyvais laikais kažkas galėjo domėtis dar tolimesne senove. Ir matyt tas žvilgsnis į praeitį turėjo aukštesnį tikslą, nes Ašurbanipalas nebuvo toks vienintelis. Buvo ir kitų, pvz., Nabonidas, paskutinis Babilono karalius prieš Kiro Didžiojo užkariavimą (539 m. pr.m.e.). Jis buvo mokslininkas ir valdžią gavo, matyt, vedęs Nebučadnezaro dukterį. Būdamas karaliumi supykdė žynius atsisakydamas ne tik remti dievą Marduką, bet ir pastatant šventyklą Mėnulio dievui Sinui, kurioje savo žmoną ir dukterį skyrė žynėmis. O jo mokslininkai paliko puikus užrašus. Vienas jų rodo, kokį dėmesį jis skyrė tolimai praeičiai, kurią laikė esant aukštesnio lygio – susigražinant 3000 m. senumo struktūros prabangą:

... Nugrioviau tą namą ir ieškojau jo senųjų pamatų; kasiau į 18 kubitų gylį, ir didysis E-babbara valdovas Šamašas, šventykla, gyvenamasis būstas jam patikęs, leido man pamatyti Naram Sino, Sargono sūnaus, kokio 32 šimtus metų nebuvo tarp mano pirmtakų. Palankų Tišrito mėnesį, gerą ženklą turinčią dieną, vizijoje man atskleistą Šamašo ir Adado, su sidabru, auksu, brangiais brangakmeniais, medienos gaminiais, malonaus kvapo kedrais, su džiaugsmu ir džiugesiu aš iškėliau virš jo plytų statinį – nė sprindžiu vidun ar išorėn – ant Naram Sino, Sargono sūnaus platformos. Paguldžiau į eilę 5000 didelių kedrų jos stogui; pastačiau aukštas duris iš kedro.... Radau užrašą, parašyta Naram Sino, Sargono sūnaus, vardu ir jo nekeičiau. Įtryniau jį aliejumi, sudėjau aukas, papildžiau savu užrašu ir padėjau į jo vietą (Nab. Cyl. II 47 ff).

Matome Nabonido pagarbą senovės struktūrai ir atidumą ją rekonstruojant. Radęs jos pamatus, virš jų pastatė naują („iškėliau plytų statinį – nė sprindžiu vidun ar išorėn“), o taip pat negadino rasto senovinio užrašo. Tačiau šis liudijimas priimamas prieštaringai, nes daugelis istorikų įsitikinę, kad tuo metu nebuvo jokių didelių pastatų. Dar daugiau, mintis, kad Nabonido laikais kas nors ėmėsi tokiu lygiu atstatyti senovės paminklus, yra visiškai svetima dabartiniam požiūriui, pagal kurį tada tegalėjo egzistuoti tik primityvi, niekuo nesirūpinanti visuomenė. O maža to, Nabonidas atstatė tai, kas, jo nuomone, priklausė aukštesniam kultūros lygiui.

Panašaus rūpesčio faktų randame ir senovės Egipte, kur ir šiomis dienomis gausu prieštaringų nuomonių apie Sfinkso kiltį ir datą. Geologijos prof. R. Schock'as⁴⁾, remdamasis erozijos tyrimais ir geologiniais požymiais, jį datuoja 7500 m. pr.m.e. ir neatmeta galimybės dėl 10 000 m. pr.m.e. – t.y. gerokai anksčiau nei įprasta laikyti (faraono Khafre laikais, maždaug 2300 m. pr.m.e.). tačiau turim neginčijamą faktą, kad jį apleidus ilgam laikui, Sfinksas apiro ir faraono Tutmozio IV laikais (apie 1400 m. pr.m.e.) buvo iki pečių užneštas smėliu.

Nors išlikę mažai dokumentuotų jo atstatymo detalių, nemažai fizinių požymių rodo, kad tai padarė Tutmozis. Jis įsakė pastatyti stelą, kad užfiksuotų, kad Khepri, Sfinksas, kalbėjo jam ir nurodė, kad reikia jį išvaduoti iš smėlio, ką padarius, Tutmozis taps faraonu. Steloje tarp Sfinkso letenų užrašyta:

Dabar didingiausiojo Khepri statula ilsisi savo vietoje, didžioje šlovėje, šventoje pagarboje, ir Ra šešėlis krenta ant jos. Memfis ir visi miestai abiejose [Nilo] pusėse ateina prie jo, pagarbiai [tiesdami] rankas link jo veido, atnešdami gausias aukas jo ka. Vieną dieną nutiko, kad princas Tutmozis keliavo vidurdienio metu. Jis ilsėjosi didžiojo dievo šešėlyje. [Užmigęs] susapnavo tuo metu, kai saulė buvo zenite. Jam didingasis dievas kalbėjo savo burna, kaip kad tėvas kalba sūnui, pasakydamas: „Pažiūrėk į mane, apžiūrėk mane, mano sūnau Tutmozi. Aš jūsų tėvas, Horemakhet-Khepri-Ra-Atum. Galėčiau tau duoti karalystę... [Pažiūrėk, mano sąlygos tarsi sergančio], visos [mano letenos suirę]. Dykumos smėlis, virš kurio aš buvau, [dabar] susilygino su manim. Ir nurodau, kad padarytum, kas mano širdyje ir ko aš laukiu“.

Tikslūs atstatymo motyvai lieka neaiškūs; kai kurie istorikai spėja, kad toji legenda buvo sosto užėmimo pateisinimas. Kaip bebūtų, tai antras pavyzdys, kai senovės žmonės didelę svarbą skirią senovės struktūrų atstatymui.

Taigi, pirmą kartą sfinksas atkastas iš smėlio 1400 m. pr.m.e., paskui – 19 a. viduryje, 1939 m. ir 1973 m.
Paskutiniais metais Egipto istorikai, pasitelkę chemines priemones, impregnuoja akmenį plastmasėmis, turinčiomis saugoti sfinksą dar keletą tūkstantmečių. Taip pat po galva statytos atramos, kad didžiausias svoris slėgtų ne galvą, o pečius. Nebus restauruojama tik prieš 550 metų nudaužta nosis.

19-me amžiuje archeologija ir istorija įsigalėjo kaip mokslai. Laikmečiui būdingas palaipsnis poslinkis į sociologinį mąstymą, nuo religinio dominavimo tiek socialinėse struktūrose, tiek moksliniame mąstyme, link racionalizmo. Mokslininkai pradėjo žiūrėti į pasaulį atsitraukę per žingsnį, vertindami socialines sistemas nepriklausomai nuo savęs. Dekartas, Paskalis, P. Bayle¹⁾, Š. Montesquieu¹⁾, Volteras, Didro ir Ruso buvo pagrindiniai naujos paradigmos diegėjai. Šis besiplečiantis intelektualus judėjimas ir suvokimas, kad Renesanso inovacijos buvo pažangesnės už viską, kas buvo pažangesnės už viską, kas buvo iki Tamsiųjų amžių, iššaukė skeptišką požiūrį į ankstesnius tikėjimus ir sistemas. Remiantis archeologiniais radiniais, visos civilizacijos buvusios prieš senovės prieš graikus ir romėnus, buvo laikomos primityviomis, arba bent jau nepajėgiomis iškelti aukštesnis idėjas bei kultūrą. Ir nors daugelis tradicijų minėjo prarastą Aukso amžių, tačiau tos „pasakos“ atmestos kaip vaikiškos proto atžvilgiu.

1901 m. nardytojai prie Antikythera salos rado 2000 m. senumo laikrodinį mechanizmą, kuris tarytum buvo skirtas žvaigždžių ir planetų judėjimui paskaičiuoti. Jame išliko apie 20 krumpliaračių, tarp jų ir sumontuotų ekscentriškai (daugiau apie tai >>>> bei >>>>). Įdomu, kad tokį prietaisą gaminant rankiniu būdu, neišvengiamai būtų padaryta klaida. Nieko apie panašų dalyką neminima senovės tekstuose, nors diferencinius krumpliaračius (t.y., besisukančius skirtingais greičiais) minėjo Ciceronas, Ovidijus ir kt. Tradiciniu požiūrių, toks prietaisas negalėjo egzistuoti helenizmo laikais (tai tarsi superkompiuterio atradimas Viduramžiais).

Kai Č. Darvinas paskelbė apie evoliuciją, jo idėjos sukėlė prieštaravimų bangą. Mokslo sluoksniuose (pvz., H. Spencerio) ta idėja jau buvo kurį laiką aptariama, nors trūko duomenų jos palaikymui. Darvinas buvo pirmasis, pateikęs jai fizinį pagrindą (žr. >>>> ). Ir jei organizmai gali adaptuotis prie aplinkos (ką pastebėjo dar Čuan Čžou, žr. >>>>), tai ir visuomenė (trumpais laikotarpiais) turėtų vystytis panašiai ir tiesiškai. H. Spenceris tai aiškino savo „Progresas: jo dėsniai ir priežastys“ (1857):

Dabar, visų pirma, siūlome parodyti, kad šis organinio pasaulio dėsnis yra bet kokio progreso dėsnis. Ar tai būtų Žemės vystymasis, ar Gyvybės vystymasis jos paviršiuje, Visuomenės vystymasis, Vyriausybės, Gamybos, Komercijos, Kalbos, Literatūros, Mokslo, Menų, per nuolatinių diferenciacijų procesą vyksta tokia pati evoliucija nuo paprasto link sudėtingo. Nuo ankstyviausių atsekamų kosminių pokyčių iki vėliausių civilizacijos pasiekimų, mes atrandame, kad homogeninio transformacija į heterogeninį yra tai, iš ko, iš esmės, ir susidaro Progresas...

Nuo to meto šios idėjos įsitvirtino archeologų bendruomenės kultūroje. Jei visi dalykai vystosi, tai naujesni jų turi būti pažangesni, ir atvirkščiai – kuo senesnis dalykas, tuo primityvesnis jis privalo būti. Ir jei tai teisinga tam pustuziniui šimtmečių, praėjusių nuo Tamsiųjų amžių, tai turėtų būti teisinga ir visai istorijai – nuo pat žmogaus atsiradimo. Tačiau tokį požiūrį paneigia civilizacijos nuosmukis po Šumero atėjus Akadui, o tada Babilonui.

Deja, Renesanso mokslininkai dar nežinojo apie Mesopotamijos civilizacijas, kaip ir Džiroftas²⁾, Karalis³⁾, Mohendžo Daro ir dar šimtus kitų civilizacijų. Ir kokia ironija, tie Renesanso mokslininkai nežvelgė į tolimą praeitį, jie apsiribojo senovės Graikija ir Roma, kad jų matematinius, filosofinius ir logikos pasiekimus pritaikytų įvairioms mokslo sritims. Paskutinio aukštesnio pakilimo likučiai tapo Renesanso pagrindu.

Būtina didelė atida bandant rekonstruoti žmonijos istoriją. Net nežymios klaidos prielaidose duos iškreiptą vaizdą. O ką gausime viską sudėliojus po prielaida, kad visa, kas „sena“, buvo prasčiau? Jei vien laikysime, kad jų žvaigždės ir pagoniški dvasiniai dalykai buvo atsilikę, tai rizikuojame, kad nuklysime nuo mūsų istorijos tako – ir tai vien tik racionalizmo labui.

¹⁾ P. Bayle (1647-1706),
Š. Montesquieu (1689-1755) – prancūzų Švietimo epochos filosofai.
Skaitykite plačiau >>>>>

²⁾ Džiroftas - miestas Irano Kermano provincijoje, prie kurio 2001 m. rastas senovinis miestas, Peru Karalio kasinëjimai

priskiriamas ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpiui (3 tūkst. pr.m.e.). daugiau žr. >>>>>
Mohendžo Daro (mirusiųjų kalva) – senovinio miesto liekanos Indo upės dešiniajame krante, pietų Pakistano provincijoje Sinde. Datuojamas 26 a. pr.m.e. Žr. >>>>>

³⁾ Karalis (isp. Caral) – senovinio miesto ir religinio centro liekanos Peru, Limos regiono šiaurėje, Barankos provincijoje, sausringame Supės slėnyje, maždaug 200 km nuo Limos. Karalis buvo pagrindinis Norte Čiko kultūros centras bei vienas seniausių miestų Amerikoje.

Karalis buvo gyvenamas 26-21 a. pr m e., apėmė apie 60 ha teritoriją, čia gyveno daugiau nei 3000 žmonių. Miestas buvo atrastas 1948 m. archeologo Polo Kosoko, tačiau tai didelio dėmesio nesulaukė, nes nebuvo rasta įspūdingos architektūros, būdingos kitiems seniesiems Peru miestams. Vėliau kasinėjimus tęsė archeologė Rut Šeidi (Ruth Shady), kuri rado piramidžių kompleksą, amfiteatrą, gyvenamuosius namus. Nustatyta, kad Karalis buvęs klestinčiu miestu maždaug tuo pat metu, kai Egipte buvo statomos piramidės.

Svarbiausias Karalio objektas – piramidės formos didžioji šventykla, iškylanti į 18 m aukštį. Rasta mazguotosios tekstilės pavyzdžių, kipu (galimai, tokio tipo rašto) užuomazgų. Tai rodo, kad vėlesnė inkų civilizacija perėmė kai kurį Karalio kultūros palikimą. Karalyje nerasta karo požymių – ginkluotės, sužalotų kūnų, todėl manoma, kad Karalio visuomenė buvo taiki. Rastos 32 fleitos, pagamintos iš kondorų ir pelikanų kaulų, bei 37 trimitai iš elnių ir lamų kaulų. Dar rasti vaiko palaikai, palaidoti su akmenų karoliais. Karalyje rastos kokos ir afrodiziakų liekanos leidžia spėti, kad miestas galėjęs verstis prekyba šiais narkotikais.

Aplink Karalį, Supės slėnyje taip pat gausu piramidžių ir kitų civilizacijos liekanų. Manoma, kad 80 km² teritorijoje galėję gyventi 20 tūkst. žmonių.

⁴⁾ Robertas Šokas (Robert M. Schoch, g. 1949 m.) – amerikiečių antropologas ir geologas, Bostono un-to prof., žinomas tuo, kad nuo 1991 m. propaguoja Gizos Sfinkso vandens erozijos hipotezę, pirmąkart iškeltą Š. de Lubičo. Jo argumentai pristatyti dokumentiniame filme „Sfinkso paslaptis“ (1993). Anot jo Sfinksas ir po visą pasaulį išsibarsčiusios piramidės atstovauja gerokai senesnę kultūrą, sunaikintą per katastrofą. Jis taip pat rašė apie povandenines Jonaguni struktūras prie Japonijos, kurias laiko natūraliomis, tačiau pritaikytomis žmogaus reikmėms. Parašė esė „Prarastos Dievų paslaptys“ apie paleoarcheologiją. Taip pat domisi parapsichologija, tikėdamas psichokineze ir telepatija.