Tvanas Gilgamešo epe  

Gilgamesh hero XIX a. viduryje Ninevėjos1) didžiosios bibliotekos griuvėsiuose buvo rasta 12 didelių lentelių su Gilgamešo epo tekstu. Jos priskiriamos maždaug 650 m. pr.m.e. laikotarpiui. Tačiau vėliau rasta 2000 m. pr.m.e. lentelių su šio epo fragmentais. Kalbos analizė leidžia spėti, kad pasakojimas buvo sueiliuotas iki 2000 m.pr.m.e. (iš ankstesnių šaltinių). Laikoma, kad šumerų dantiraštis atsirado apie 3300 m. pr.m.e.

Yra išlikę epo fragmentai keturiomis kalbomis: šumerų, akadų, hetitų ir churitų. Įdomu yra palyginti jame aprašomą Tvaną su kitais liudijimais: finikiečių ir žydų. Babiloniška pasakojimo apie Tvaną versija yra geriausiai išlikusi – iš 205 eilučių trūksta tik 7. Babilono ir asirų kalbos yra dvi akadų kalbos tarmės – ir abiejose yra savi Tvano liudijimai. Tarp jų ir Bibijos yra nemažai bendrumų.

Epo herojus yra karalius Gilgamešas, kuris galėjo būti istorinis asmuo. Šumerų „Karalių sąraše“ [kuriame irgi minimas Tvanas] jis priklauso pirmajai Uruko dinastijai ir karaliavęs 126 metus (kas panašu į pirmų biblinių patriarchų gyvenimo trukmes). Vėlesnių karalių gyvenimo trukmė jau buvo „įprasta“ mums. Be to rasta archeologinių įrašų su kitų, su juo siejamų asmenų vardais (karaliai Aga iš Kišo3), Enmebaragesi4)). Tada jis galėjo valdyti 26 a. pr.m.e.
Gilgamešas buvo 5-uoju Uruko karaliumi. Jo motina buvo deivė Ninsuna6). Anot epo, Gilgamešas pastatė legendines Uruko sienas, kurias, kaip tvirtinama, sugriovė akadų karalius Sargonas7).

Gilgamešas buvo labai protingas, nes perėmė prieš Tvaną turėtas žinias. Jis ant akmens plokščių surašė visus savo darbus (tarp jų ir Eanna šventyklos, deivės Ištarės2) buveinės, statybą). Tačiau valdė kaip despotas ir jo pavaldiniai kreipėsi į dievus, kurie sukūrė jam lygiavertį varžovą, Enkidu.

Apie viską regėjusį ligi krašto pasaulio…
Apie pasiekusį išmintį, numačiusį viską.
Paslaptis jis regėjo, tai kas paslėpta, žinojo,
Atnešė mums žinią apie laiką iki Tvano…
Du trečdaliai dievas, vienas – žmogus…  Gilgamesh epos
Aruru… Anu atgamą širdy sau sutvėrė,
Nusiplovė rankas, atgnybė molio, sviedė į žemę.
Nulipdė Enkidu… naktovidžio padarą, karį Ninurtos…
[XI lentelė]

Tačiau po dvikovos Enkidu tampa Gilgamešo bendražygiu daugeliui pavojingų nuotykių. Vėliau Enkidu žūsta. Gilgamešas išsigąsta, kad irgi gali mirti ir patraukia ieškoti nemirtingumo. Klajodamas sutinka Utnapištimą, kuris savo vaidmeniu artimas Biblijos Nojui. Utnapištimas tapo nemirtingu, nes pastatė laivą, kad išsigelbėtų nuo Tvano (kartu su žmona ir visais Žemės gyvūnais), turėjusio „nuplauti“ žmoniją. Laivas atplaukė iki kalno.

Epas pasibaigia Enkidu kelione į požemio karalystę.
Me-Turane5) rasti epo fragmentai pasakoja, kad Gilgamešas buvo palaidotas po upės vandenimis: Uruko žmonės nukreipė Eufrato upę, kad galėtų jį palaidoti upės dugne.

Vardų reikšmės neturi bendrumų – Nojus reiškia „poilsis, ramybė“, o Utnapištimas - „gyvybės ieškotojas“. Bet įsidėmėtinas paliepimas Utnapištimui statyti laivą:
„O šurupakieti, Ubar-Tutu sūnau, nugriauki savo būstą, statyki laivą, nesiek turtų, siek po mirties, išleisk santaupas, gelbėk gyvenimą. Surink visų gyvų kūrinių sėklas į laivą, kurį turi pastatyti. Tegu jo dydžiai būna tikslūs“.

Liudijimų palyginimai

 Pradžios knyga Gilgamešo epas
Tvano dydisVisuotinisVisuotinis
PriežastisŽmonių nuodėmingumasŽmonių nuodėmės
Kam taikomaVisai žmonijaiVienam miestui ir visai žmonijai
SkyrėJahvėDievų susirinkimas
IšgelbėtojasTeisusis NojusTeisusis Utnapištimas
Kaip buvo praneštaTiesiogiaiSapne
Ar herojus skundėsi?TaipTaip
Laivo aukštisSkiriasi pasakojimai (3)Skiriasi pasakojimai (6)
Patalpų kiekisKeletasKeletas
Durų kiekis11
Langų kiekisBent vienasBent vienas
Išorės apsaugaDervaDerva
Laivo formaStačiakampisKvadratinis
Žmonės laiveTik šeimaŠeima ir keli kiti
Kiti keleiviaiVisos gyvūnų rūšysVisos gyvūnų rūšys
Tvano būdasGelmių vandenys ir smarkus lietusSmarkus lietus
Tvano trukmėIlga (per 40 parų)Trumpa (6 paros)
Kaip ieškota sausumos?Išleisti paukščiai (varnas ir trys balandžiai)Išleisti paukščiai (Balandis, kregždė ir varnas)
Laivo prisišvartavimo vietaKalnas (Araratas?)Nisir kalnas (Araratas nuo Nisir yra už 300 mylių)
Auka dievamsTaipTaip
PaaukštintasTaip, daugintis ir apgyvendinti Žemę, turėti valdžią gyvūnamsTaip, amžinasis gyvenimas

Paaiškinimai

1) Ninevėja - senovės asirų miestas Aukštutinėje Mesopotamijoje (dabartiniame Irake prie Al-Mosulo), kalvose rytiniame Tigro krante, buvęs Naujosios Asirijos sostine. Senovės graikai jo įkūrėju laikė kažkokį Niną arba Nimrodą (iš Biblijos, Pr. 10:11-12). Kaip gyvenvietė gyvavo nuo 5-o tūkstm. pr.m.e. Nuo seniausių laikų buvo Ištarės garbinimo vieta. Asirijos sostine tapo 8-7 a. pr.m.e. Valdant Ašurbanapalui (apie 668-627 m. pr.m.e.) įkurta garsioji Ninevėjos biblioteka, saugojusi per 30 tūkst. dantiraščio lentelių. 612 m. pr.m.e. Ninevėją sugriovė jungtinės Babilono ir Mido pajėgos.
2014 m. vasarą „Islamo valstybės“ užėmė Al-Mosulą ir pareiškė, kad pasirengę sugriauti Ninevėją. 2015 m. susprogdino dalį sienos ir sunaikino muziejinius eksponatus.

2) Ištarė - senovės asirų, akadų ir babiloniečių deivė, vaisingumo, meilės, karo ir kūniškos meilės (sekso) deivė, Veneros (kurioje dabar yra Ištar Terra žemynas) dieviškoji forma. Labiausiai buvo siejama su seksu, jos kulte buvo praktikuojama sakralinė prostitucija. Ypač garbinta šiaurės Mesopotamijoje. Jos ženklu buvo aštuonkiampė žvaigždė. Šumere jos atitikmuo buvo Inana (o graikiškas vardas – Astartė). Inana buvo Utu (Šamašo) sesuo-dvynė; jos vardas reiškia “Didžioji Ano ponia”. Innana garbinta Uruke (Biblijoje, Erechas; šumerų Unigas) ankstyvuoju Šumero laikotarpiu. Giesmės, himnai, epai, įvairūs užrašai sutinkami iki pat Babilono viešpatavimo pabaigos.

Šumerų bibliotekose išliko himnai ir pasakojimai apie Inaną. Ji gavo Enki me, chaose įvestą tvarką. Me elementai buvo sostas, šventoji lova, šventyklos būgnas, skeptras, karūna ir pan. Inana nugirdė Enki alumi ir privertė jį atiduoti me. Ji tapo Dangaus ir Žemės valdove, galinti nusileisti į Požemius ir vėl pakilti iš ten.

Ji buvo sukta ir klastinga. Buvo galinga kare; vairavo karo vežimą, kurį traukė liūtai. Žmonėms suteikė dovanas, leidusias juos tobulėti ir kurti kultūrą.

Jos globojamas miestas buvo Urukas, seniausias šumerų miestas. Jos šventykla buvo E-ana (Dangaus rūmai), pastatyta ant dirbtinai supiltos kalvos.

Ištarė buvo Elo ir Ninurtos dukra, Baalo (o Egipte – Seto) žmona. Ištarės vardo kilmė nežinoma, tačiau jis gali būti gimingas “Assur”, reiškiančio “vadovas”.

Inana buvo Uruko, Gilgamešo miesto, miesto globėja. Kaip dangaus karalienė, ji siejame su Vakare žvaigžde (Venera), o kartais – Mėnuliu. Kartais ją simbolizuoja 8, 7 ar 4-kampe žvaigždė. Seniausiose tradicijose ji buvo An (Dangaus) ir Ki (Žemės) dukra. Vėlesnėse tradicijose ji Nana (Narar), Mėnulio dievo, ir Ningalės, Mėnulio deivės, dukra. Vėlyvuoju laikotarpiu – viena iš labiausiai garbinamų deivių.

Jos simboliu buvo žiedai, vadinti Inana mazgu, jos planeta – Venera. Dažnai simbolizuojama liūte mūšyje. Jos daug šventyklų buvo palei Tigro ir Eufrato upes; iš jų didžiausia, E Anna, Uruke - pastatyta maždaug 5000 m. pr.m.e. ir vėliau daug kartų perstatoma. Aukščiausia jos žynė privalėjo pasirinkti vyrą į lovą, kurį ji paskirdavo kaip piemenį. Jis turėjo vaizduoti Dumuzi, šventąjį Inana sūnų-meilužį.

Mituose sakoma, kad Inana vyko į Eridu ir jai buvo duota 100 mes, kurie buvo kultūros dovanos: tokios, kaip tiesa ir teisingumas, bei praktiniai sugebėjimai, kaip audimas ir puodų žiedimas. Tačiau Enki nusprendė atsiimti jam esant girtam duotą mes dovaną ir pasiuntė jūros pabaisas, kad sustabdytų jos laivą, plaukiantį Eufratu, ir gražintų dovanas į Uruką.

3) Aga iš Kišo (arba Akka, apie 26 a. pr.m.e.) - Šumero karalių sąraše įrašytas kaip paskutinis Kišo karalius (Kišas - 9 mylios į rytus nuo Babilono). Gilgamešo mite minimas kaip apsiautęs Uruką. Jis minimas buvęs sūnumi Enmebaragesi, kurio istoriškumą patvirtinai archeologiniai įrašai. Tumalo įraše Aga minimas kaip pastatęs Nipuro šventyklą, bent jau ten atstačius Tumalį, Ninlilės šventyklą.

4) Enmebaragesi (apie 27-26 a. pr.m.e.) – Kišo karalius (lugalis). Jis yra seniausias valdovas, kurio istoriškumas patvirtintas archeologiškai, - rasti du jo užrašai (vienas ant mažos alebastro vazos šukės, o kitas – Dijalos upės slėnyje). Su juo šumerų legenda sieja Enlilio šventyklos statybą (paskaitykite, kaip Enlilis siejamas su apipjaustymu).

5) Me-Turanas - dabartinis Tel-Hadadas, maža gyvenvietė Sirijos Al-Hasakah srityje (Sirijos šiaurės rytų iškyšulyje, tarp Irako ir Turkijos). Jis buvo archeologinių kasinėjimų vieta, kur surasta gana daug lentelių, tarp jų ir „Ešnunos įstatymai“. Nustebino didelis kiekis šumerų „literatūrinių“ tekstų.

6) Ninsuna (laukinė karvė) – šumerų deivė, Gilgamešo motina, garbinta Uruke. Ji buvo piemenų ir galvijų globėja. Gilgamešas ir Enkidu prašė ją padėti įkalbėti dievą Utu, kad padėtų keliauti į Gyvybės šalį ir įveikti Humbabą.

Šumerai ją vadino Gula, tačiau vėliau jos vardas pakeistas į Nininsina (o Gula vėliau tapo Babilono deive) – pagal Pabilsago kelionės į Nipurą (Nibirą) aprašymą Babilono tekste.

7) Sargonas Akadietis - Akado imperijos įkūrėjas ir pirmasis jos valdovas. Jo vadovaujami semitai akadai, gyvenę į šiaurę nuo Šumero ir turėję centralizuotą valstybę, 23-22 a. pr.m.e. nukariavo pietinėje Mesopotamijoje įsikūrusius šumerų miestus-valstybes, po to įsigalėjo dabartinių Irano, Sirijos, Mažosios Azijos teritorijose. Valdė iš naujosios sostinės Akado, kurio vieta dar nenustatyta. Manoma, jog ji buvo tarp Siparo ir Kišo. Akado dinastijos valdymas truko apie pusantro šimtmečio.

Tikslios Sargono gyvenimo ir valdymo datos nėra žinomos. Pagal trumpąją chronologiją, jis valdė 2270–2215 m. pr.m.e., pagal viduriniąją – 2334–2279 m. pr.m.e. (datos paremtos Šumero karalių sąrašu). Sargono gimimas ir vaikystė aprašomi vėlesnėje „Sargono legendoje“, anot kurios jis kilęs iš liaudies, tačiau lieka neaišku, kaip Sargonas tapo karaliumi.

Kai išplėtė valdas pietuose, vakaruose ir šiaurėje, Sargonas rytuose nugalėjo įsibrovusius Elamo nomų vadus. Vėlyvuoju Sargono valdymo laikotarpiu jo imperijai grėsė badas, maištai ir karas. Sargonui mirus, jo imperija iš karto sukilo.

Akadų kalba tapo oficiali plačiu mastu; Sargonui valdant ji buvo standartizuota ir pritaikyta dantiraščiui, kurį anksčiau įvedė šumerai. Jis suvokė religinio valdžios pagrindimo svarbą ir rėmėsi ne tik Akado globėjo Abos ir Kišo globėjo Zababos kultais, bet ir bendruoju šumerų Enlilio kultu (Nipure).

Literatūra:

  1. W.Keller. The Bible as History, 1956
  2. R. Graves. The Creek Myths, 1960
  3. A. Rehwinkel. The Flood in the Light of the Bible, Geology, and Archeology, 1951
  4. O'Brien, J. Randall. Flood stories and the Ancient Near East// Biblical Illusttrator, 1986, vol.13, No 1)
  5. G. Barton. Archeology and the Bible, 1916
  6. J. Whitcomb. The Early Earth, 1986
  7. J. Whitcomb, H.Morris. The Genesis Flood, 1961
  8. A. Heidel. The Gilgamesh Epic and Old Testament Parallels, 1949
  9. H. Vos. Genesis and Archeology, 1963
  10. H. Morris. Science and the Bible, 1986

Gilgamešo epas
Lietuviškoji Tvano versija
Enuma eliš: Babilono epas
Atlantida - tai Antarktida?
Atlantida - tai Kretos sala?
Šyvos sūnus Skanda vaikšto po Lemūrijos žemyną
Velykų sala: du pasaulio modeliai
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Paslaptinga Peru Kogi gentis
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Tikroji varlės-karalienės istorija
Pirmykštės idilės ieškotojas
Senoji Indijos istorija
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Saharos įsisavinimas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Kur išėjo hetitai?
Atlantidos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
NSO puslapis