Makedonijos karaliaus ir amazonių karalienės nedorus ryšius panašiai aprašo trys autoriai: Diodoras (17.77.1-3), Kurcijus^*) (6.5.25-32), Justinas^**) (2.4.33), o nuorodos į tą įvykį atsekamos iki pat Kleitarcho^***), kuris cituotas Plutarcho "Aleksandre" (46.1).

Apie 329 m. pr.m.e. Thalestrė (pas Kurcijų jos titulas regina, Diodorą - basilissa, o Justinas ją vadina Minythyia) atvyko pas Aleksandrą šiam sustojus lauko stovykloje Hirkanijos krašte [istorinis rajonas dabartiniame Irane], esančiame į pietryčius nuo Kaspijos jūros prie sienos su Parta. Tą kraštą Hekatėjas apibūdino kaip kalnuotą ir miškingą. Graikams jis buvo kažkur Persijos rytuose.

Saka klajoklių gentys, apimančios Dahae ir partiečius, gyveno šiaurės rytų dykumose. Strabonas kritikuoja Kleitarcho geografijos sampratą. Visuotinai, bet klaidingai, buvo laikoma. Kad Taurus, Kaukazas ir Indijos Keršonas sudarė plačią vientisą iš rytų į vakarus einančią kalnų grandinę. Eratosteno dėka Strabono žinios buvo tikslesnės ir jis atkreipė dėmesį, kad Kleitarchas 'Istmus' tarp Meotijos ežero ir Kaspijos jūros laikė per siauru ir netgi sakė, kad kartais jūra jį užlieja. Be to, pagal Kleitarchą, Thalestrė karalystė buvo tarp Kaukazo kalnų ir Phasis upės, prie Termodono (Curt.6.5.24) ir ji, atseit, galėjo lengvai nuvykti į Hirkaniją. O iš tikro, Hirkanija buvo gana toli - už 6000 stadijų (1500 km). Tad Kleitarcho geografijos klaidos buvo pasakojimo diskreditavimo priežastimi.

Pagal Diodorą ir Kurcijų, amazonių karalienė atvyko su ginkluota 300 moterų-karių palyda. Jos tikslas buvo pagimdyti didžiojo užkariautojo pradėtą kūdikį (dėl tos priežasties pas Saliamoną vyko Šeba karalienė, o pasak Ksenofono, karalienė Epyaxa iš Kilikijos santykiavo su Kiru Jaunesniuoju, kol jos vyras bičiuliavosi su Kiro priešininku, jo broliu Artaxerxes).

Toks supratimas buvo gana paplitęs. Ne tik Makedonijos Argeadai, bet ir pusė Peloponesijos sakėsi kilusi iš populiariųjų senovės herojų. Jei senovės didvyriai turėjo ryšių su amazonėmis, tai privalėjo ir Aleksandras - dėl analogijos. Labiau reiktų stebėtis, jei būtų sakoma, kad Aleksandras niekada nesutiko amazonių.

Thalestrė sakė, kad Aleksandras yra įrodęs esąs didingiausiu iš vyrų, o Thalestrė esanti iškiliausia tarp moterų jėga bei andreaia (vyriška drąsa). Tad jų kūdikis turėtų pranokti visus žmones. Bet, atkreipia dėmesį Kurcijus, Thalestrė nužvelgė užkariautoją nuo galvos iki kojų skeptiškai įvertindama tai, ką pamatė. Šaltiniai leidžia spėti Aleksandrą nebuvus aukšto ūgio. Tradiciškai jo ūgis nėra įvardijamas, bet minima jį buvus modicus habitus, vidutinio ūgio. Armėniškoji versija nurodo jį tebuvus trijų kubitų (4 pėdų ir 6 colių) aukščio. Minima jį buvus žemesniu už Hephaestioną ir Darijų, bet šių ūgis irgi nežinomas. Reikia prisiminti, kad senovės žmonės buvo žemesni nei šių dienų.

Nepaisant jo išvaizdos ji išsakė savo norą ir 13 d. praleido su valdovu, kad maksimaliai išnaudotų galimybę pastoti (ut est visa uterum implesse, Just. 12.3.5-7). Thalestrė nevaizduota kaip priešas - prieš atvykdama ji pasiunčia pranešimą Aleksandrui apie savo atvykimą ir iškart gauna leidimą. Aleksandras prašė ją stoti į karinę tarnybą, tačiau ji atsisakė tvirtindama, kad jai reikia grįžti į savo karalystę. Jai reikėjo mergaitės, o jei gimtų berniukas, ji sakėsi jį grąžinsianti Aleksandrui.

Pseudo-Callisthenes (3.25-26) tekste amazonės siūlosi mokėti kasmetinę 100 talentų aukso duoklę ir siųsti 500 karių bei 100 žirgų. Ten nėra minimas jų karalienės seksualinis vizitas. Amazonės save apibūdina kaip 270 tūkst. nekaltų mergelių turinčia tauta ir pasiūlo, kad, jei bent viena jų, pasiųstų pas Aleksandrą, praras nekaltybę, pasiliks jo armijoje. Amazonės paprašo Aleksandro portreto ir gauna iš jo ietį, skirtą šlovinimui.

Plutarcho tekstas leidžia spėti apie pasakojimo ankstyvą kilmę. Jis rašo, kad "dauguma šaltinių" (įskaitant ankstyvuosius istorikus Kleitarchą iš Aleksandrijos, Polycleitus iš Larisa ir Onesicritus) tai nurodo kaip tikrą įvykį. Po to išvardija savo laikmečio autorius, tarp jų Ptolemėjus ir Aristobulas, laikiusius tai plasma (išmone), nors iki galo neaišku, ar jiedu iš tikro tai laikė nesąmone, ar tik tikėtina galimybe. Arianas, savo abejonių sustiprinimui, nurodo, kad Atropato epizodo su amazonių būriu nebuvo pas Ptolemėjų ir Aristobulą.

Kleitarcho kūrinio data neaiški. Dauguma istorikų laikosi 210 m. pr.m.e. Jei jis rašė Ptolemėjaus I režimo metu, tai reikia atsižvelgti, kad Ptolemėjus Išgelbėtojas, galbūt, pats rengėsi kaip faraonas, nors tai sunku tiksliai nustatyti iš nedaugelio išlikusių nuorodų.

Plutarchas pateikia ir tokią anekdotinę situaciją: kai vienas Aleksandro valdžios perėmėjų Lisimachas klausėsi Onesicritus istorijos ir išgirdo apie amazonę, jis nusišypsojo ir kandžiai paklausė: 'O kur aš buvau tuo metu?'

Plutarchas nurodo ir mums nežinomus autorius: Filoną iš Tebų, Hecataeus iš Eretrėjos, Filipą iš Kalcidėjos. Strabonas, neįvardindamas nė vieno, taipogi sakė, kad buvo nemažai autorių, rašiusių apie amazones, bet pažymėjo, kad "labiausiai patikimi" nemini epizodo su karaliene.

Ir vis tik dėmesys amazonėms antikos laikais buvo nemažas, - nesvarbu, ar jos laikytos išmone ar tikrove (yra galimybė, kad jos egzistavo ankstesniais laikais). Aleksandro pergalė prieš amazones du šimtmečius aktyviai eksploatuota graikų ikonografijoje. Atrodo, kad daugelis autorių laikė jų išnykimo pradžia Penthesilėja žūtį Trojos karo metu. Įdomu, kad Trogus tvirtina, kad Thalestrė mirė netrukus po sugrįžimo į savo karalystę ir jos rasė išnyko su ja (Just. 2.4.33).

Thalestrės vizitas nutiko prie Aleksandrui pereinant prie persiškų drabužių ir papročių, ką lotynų autoriai, kaip ir Arianas, vertino labai neigiamai.

Bet jei minimas įvykis nėra tikras, tai kodėl Kleitarchas ar Onesicritus jį išgalvojo? Kur rasti istorinę tiesą?

Ariano pateiktas kontekstas leidžia spėti apie tokio poelgio priežastis. Aleksandras, keliaudamas iš Opis į Ecbatana, turėjo pereiti Nesaean lygumą, kurioje ganėsi persų karališkųjų žirgų kaimenės. Jų pradžioje buvo 150 tūkst., bet dėl plėšikavimo teliko tik trečdalis. Kadangi kaimenės ganėsi Atropato valdomose žemėse, šis turėjo jaustis už jas atsakingas. Amazonių šerenga turėjo atitraukti Aleksandro dėmesį, nes grįžęs į Carmania jis nubaudė valdytojus už blogą darbą (nukentėjo nemažai persų kilmingųjų: Astape, Orxine, Abulite ir Oxathre šeimos).

Iš kitos pusės, tai galėjo būti ir pramoga. Aleksandras Ecbatana rengdavo žaidynes, vaidinimus ir keldavo puotas. Tad "amazonės" galėjo būti skirtos šventinės nuotaikos palaikymui.

Išsilavinęs ir geros reputacijos Arianas abejojo amazonių egzistavimu Aleksandro laikmečiu, nes 4 a. pr.m.e. gyvenęs Ksenofonas nė vienos jų nematė. Vienintelė šio užuomina "Anabasis" (4.4.16) tėra apie jų ginklus - ir tai neaišku, ar nėra vien nuoroda į ikonografiją.

Gali būti, kad Hirkanijos krašte Aleksandrą lydėjo kažkokia vietinė sakų princesė, įgudusi jodinėti ir šaudyti. Jos palydą galėjo sudaryti ginkluotų moterų grupė. Tikėtina, kad galėjo būti tokių skitų moterų. Prieš 20 m. rusų archeologai sakėsi prie Dono upės radę įrodymų apie gynaekokraciją sarmantų/sauromatų kultūroje, kurios vardas buvo kaip Herodoto aprašytos moterų genties.

Aleksandro imitavimas. Plutarcho „Pompėjaus gyvenimo“ šaltiniu galėjo būti Theophanes, Pompėjaus istorikas (kurio vaidmuo kaip Callisthenes prie Aleksandro). Kai Pompėjas mithrietiškos kompanijos metu sumušė karalių Cosis, jo kariai rado amazonių ginklų ir apavą, bet ne kūnus. Bet, pagal Appianą (Mithr.103 482-483), Pompėjus rodė sužeistas moteris belaisves, laikytas amazonėmis. Pagal Straboną, Theophanes amazonių gyvenamąja vieta laikė kraštą netoli Albanio, Termodono apylinkėse.

Požiūris į mišrias vedybas

Aleksandro sarkofagas, greičiausiai sukurtas Sidono valdytojo Abdalonymo iniciatyva, yra vienas ankstyviausių Aleksandro ikonografijos faktų. Abdalonymo pradėjo valdyti Sidoną po Issus mūšio 333 m. pr.m.e. metais. Tiksli paminklo sukūrimo data nežinoma, bet tikėtina ją esant kažkur 317-306 m. pr.m.e. periode. Vienoje sarkofago pusėje vaizduojami kartu medžiojantys makedoniečiai ir persai. Figūra, laikoma Aleksandru. Vilki rytietiško stiliaus chitoną su rankovėmis (panašų į persų). Aleksandro figūra kitoje sarkofago pusėje irgi dėvi rytietiškus drabužius.

Kurcijaus paminėtame armijos maište 324 m. pr.m.e., Aleksandras svetimšaliams kariams pasakė aistringą kalbą, paminėdamas, kad jo vedybų su kilmingąja Oxyartes dukra Roksana ir Darijaus dukra tikslas buvo pradėti kūdikius, kad ši šventoji sąjunga parodytų, kad Azija ir Europa valdomos vienos valstybės (Asiae et Europae unum atque idem regnum est). Aiškiai pabrėžiama, kad ateitis priklauso iš šių mišrių vedybų kilusiai elito klasei. Prieš tai, dėl vedybų su Roksana Aleksandras buvo nurodęs, kad jo protėvis Achilas irgi susijungė su belaisve, kuri, greičiausiai, buvo Briseis.

Vedybos su svetimtautėmis buvo įprasta Makedonijos dvaro diplomatinė praktika. Filipas II buvo ilirianietės sūnus, o pats Aleksandras pagal motiną kilęs iš Molossian karalių šakos. Tačiau Aleksandras vedė nugalėtos tautos atstovę, ir todėl sumuštos tautos palikuonis galėjo valdyti nugalėtojus (ex captiva geniturus qui victoribus imperatet). Tad iš makedoniečių pusės tų vedybų vertinimas buvo labai neigiamas.

Nikobulo, neaiškaus asmens, aprašiusio paskutines Aleksandro dienas, rašo, kad mediečių puotoje Aleksandras deklamavo Euripido "Andromedos" ištrauką. Nors neaišku, kurią, tačiau pati pjesės tema yra Persėjaus vedybos su Etiopijos princese Andromeda. Vienok, Aleksandro karvedžiai, po šio mirties (nepaisant masinių vedybų Susa mieste) nutraukė mišrias vedybas ir tik Seleukas liko su savo perse žmona.

^*) Kvintas Kurcijus Rufas (Quintus Curtius Rufus) – Romos istorikas, parašęs „Aleksandro Didžiojo Makedoniečio istoriją“, vieną pilniausių šio karvedžio gyvenimo aprašymų. Ji dalinai išlikusi. Kada jis gyveno tiksliai nežinoma – nuomonės svyruoja nuo 1 a. pr.m.e. iki 2 a. pradžios.

^**) Justinas (Marcus Junianus Justinus Frontinus) – maždaug 2 a. Romos rašytojas. Parašė epitomą Pompėjaus Trogo „Filipo istorijai“ (ištraukas iš šio mus nepasiekusio 44 knygų kūrinio), Makedonijos karalių istorijai, pradedant mitiniais laikais.

^***) Kleitarchas (Cleitarchus) – 4 a. pr.m.e. vidurio vienas iš Aleksandro Didžiojo istorikų. Iš jo parašytos Aleksandro biografijos išliko tik apie 30 ištraukų, daugiausia apie žygį į Indiją.

Literatūra:

1. R. Storeman. The Greek Alexander Romance, 1991
2. A.M. Wolohojian. The Romance of Alexander the Great by Pseudo-Callisthenes, 1969 (vertimas iš armėnų kalbos)
3. Badian. The Alexander Romance // The New York Review of Books, 21.14, 1974, p.9
4. F. Carney. Artifice and Alexander history // Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
5. A.B. Bosworth. From Arrian to Alexander, 1988
6. J. Carlier. Voyage en Amazonie grecque// AAASH 27, 1979 (amazonių paieška)
7. W.W. Tarn. Alexander the Great, 2 vols.,1948
8. R. Stoneman. Romantic ethnography // Ancient World 25, 1994
9. L. Pearson. The Lost Histories of Alexander the Great, 1960
10. J. Hamilton. Plutarch 'Alexander': A Commentary, 1969
11. J.E. Atkinson. A Commentary on Q.Curtius Rufus, 1994
12. M. Daumas. Alexandre et le reine des Amazones // REA 94, 1992
13. P. A.Brunt. Arrian. History of Alexander and Indica, 1983
14. R. Lane Fox. Alexander the Great, 1973
15. A.B. Bosworth. Alexander and the East: The Tragedy of Triumph, 1996
16. H. Berve. Das Alexanderreich auf prosopographischer Grunlage, 1926
17. E. Mederer. Die Alexanderlegenden bei den altesten Alexanderhistorikern, 1936
18. J.C. Yardley, W.Heckel. Justin, Epitome of the Pjilippic History of Pompeius Trogus, books 11-12, 1997
19. N.G.L. Hammond. Three Historians of Alexander the Great, 1983
20. J.G. Frazer. Apollodorus, 1921
21. Page de Bois. Centaurs and Amazons, 1982
22. R. Schmiel. The Amazon Queen: Quintus of Smyrna // Phoenix 40, 1986
23. J. Block. The Early Amazons, 1995 (amazonių identifikavimas)
24. K. Dowdess. The Amazons: Development and Functions // RhM 140, 1997 (gyvenamoji vieta)
25. D. von Bothmer. Amazons in Greek Art, 1957 (ikonografijos klausimai)
26. W. Blake Tyrell. Amazons: A Study of Athenian Mythmaking, 1984
27. E. Badian. Cambridge history of Iran, 1985
28. A.B. Bosworth. A Historical Commentary on Arrian's History of Alexander, 1995
29. J.E. Powell. The Sources of Plutarch's Alexander// JHS 59, 1939
30. C. Pelling. Plutarch's method of work in the Roman lives// JHS 99, 1979
31. C. Pelling. Plutarch's adoptation of his source materiak // JHS 100, 1980
32. P. Pedech. Historiens compagnons d'Alexandre, 1984
33. K.F. Smirnov. Une Amazone du IVe siecle avant n.e. sur le territoire du Don // DHA 8, 1982
34. A.B. Bosworth. A tale of two empires: Alexander the Great and Hernan Cortes// In Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
35. E. Baynham. Alexander the Great. The Unique history of Quintus Curtius, 1998
36. L. Prandi. Fortuna e realta dell'operadi Clitarco// HE 104, 1996
37. P.M. Fraser. Ptolemaic Alexandria, 1972
38. N.G.L. Hammond. A History of Macedonia, 1988
39. R.A. Billows. Antigonos the One-Eyed and the Creation of the Hellenistic State, 1990
40. A. Stewart. Faces of Power, Alexander's Image and Hellenistic Politics, 1993
41. O. Palagia. hephaestion's pyre and the royal hunt of Alexander// In Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
42. V. von Graeve. Der Alexandersarkophag und seine Werkstatt, 1970
43. W. Messerschmidt. Historische und ikonographische Untersuchungenzum Alexandersarkophag// Boreas 12, 1989
44. J. Borschardt. Die Dependenz der Konigs von Sidon von persischen Grosskonig// R.M.Boehmer, H.Hauptmann (ed.) Beitrage…, 1983
45. A.B. Bosworth. Alexander, Euripides and Dionysos// R.W.Wallace, E.M.Harris (ed.). Transmitions to Empire..., 1996
46. I. Worthington. How 'Great' was Alexander? // AHB 13.2, 1999, p.39-55
47. Alexandre le Grand: Image et realite, ed. Badian, 1976
48. Badian. Alexander the Great and the Unity of Mankind // Historia 7.4, 1958, p425-444
49. Badian. The Eunuch Bagoas: A Study in Method // CQ 8, 1958, p.144-157
50. Badian. Alexander the Great and the Loneliness of Power // AUMLA 17, 1962, p.87
51. Badian. The Death of parmenio // TAPA 91, 1960, p.330
52. A.R. Anderson. Bucephalus and his Legend // AJP 51, 1930, p.1-21
53. M. Wood. In the Footsteps of Alexander the Great, 1997