Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė

Taip pat skaitykite
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Amazonės: mitas ar tikrovė?

Vienas intriguojančių senovės pasakojimų yra apie Aleksandro Didžiojo seksualinius santykius su amazonių karaliene. Amazonės minimos visuose pagrindiniuose su Aleksandru susijusiuose šaltiniuose - nuo "Aleksandro romanso" iki rimtojo Arriano. Bet šios legendos tikroviškumu suabejota dar antikos laikais, - ką sakyti apie mūsų dienas: "Mes iš tikro nelinkę manyti, kad Aleksandras buvo labai artimas kuriai nors amazonei" (Elizabeth Carney). Tačiau dažnai praleidžiamas ir nenagrinėjamas klausimas, - o kodėl amazonės tema iš vis atsiranda kalbant apie Aleksandrą? Apie amazonių ir Aleksandro temos nagrinėjimą žr. puslapio pabaigoje pateiktoje bibliografijoje.

Amazonės minimos trijuose skirtinguose epizoduose: amazonių karalienės Thalestrės vizitas (330-329 m.pr.m.e.); derybos su skitų vadu dėl vedybų bei Pharasmano ambicijos (328 m.pr.m.e.); Atropato incidentas (324 m.pr.m.e.)

Amazonės tradiciškai laikytos moterų-karių rase gyvenusia nuošalioje skitų vietovėje prie Thermodono upės netoli Juodosios jūros. Amazonių tema dažna mituose (ypač Atėnuose), mene, literatūroje ir oratorių kalbose. Tad amazonių vaidmuo mitologijoje yra nemažas - trys populiariausi graikų herojai (Heraklis, Tesėjas, Achilas) turėjo ryšių su amazonėmis (su tragiška pabaiga šioms): Achilas įsimylėjo amazonę Penthesilėją (pagal Arktino epą Aethiopis, o labiausiai išplėtota 4 a. Quintus iš Smyrno poemoje) ir netrukus ją nužudė (šis įvykis datuojamas 8 a. pr.m.e.); Tesėjas išprievartavo amazonę ir jo vedybos su ja baigėsi tragiškai (minimi skirtingi jos vardai, tarp kurių dažniausi yra Antiopė ir Ipolitė); Heraklis užmušė amazonių karalienę Ipolitę, kad gautų jos diržą (pagal Apolonijų, Heraklis pagrobė Ipolitės seserį ir diržą gavo kaip išpirką už ją). Amazonės buvo vaizduojamos laukinės ir nežemiškos būtybės, ir tuo pat metu žavios ir pavojingai patrauklios. Jų globėja laikyta Artemidė.

Šaltiniai

Makedonijos karaliaus ir amazonių karalienės nedorus ryšius panašiai aprašo trys autoriai: Diodoras (17.77.1-3), Curtius (6.5.25-32), Justinas (2.4.33), o nuorodos į tą įvykį atsekamos iki pat Cleitarchus, kuris cituotas Plutercho "Aleksandre" (46.1).

Apie 329 m.pr.m.e. Thalestrė (pas Curtius jos titulas regina, Diodorą - basilissa, o Justinas ją vadina Minythyia) atvyko pas Aleksandrą šiam sustojus lauko stovykloje Hyrcania krašte esančiame į pietryčius nuo Kaspijos jūros prie sienos su Parta. Tą kraštą Hecateus apibūdino kaip kalnuotą ir miškingą. Graikams jis buvo kažkur Persijos rytuose.

Saka klajoklių gentys, apimančios Dahae ir partiečius, gyveno šiaurės rytų dykumose. Strabonas kritikuoja Cleitarchus geografijos sampratą. Visuotinai, bet klaidingai, buvo laikoma. Kad Taurus, Kaukazas ir Indijos Keršonas sudarė plačią vientisą iš rytų į vakarus einančią kalnų grandinę. Eratosteno dėka Strabono žinios buvo tikslesnės ir jis atkreipė dėmesį, kad Cleitarchus 'Istmus' tarp Meotijos ežero ir Kaspijos jūros laikė per siauru ir netgi sakė, kad kartais jūra jį užlieja. Be to, pagal Cleitarchus, Thalestrė karalystė buvo tarp Kaukazo kalnų ir Phasis upės, prie Thermodono (Curt.6.5.24) ir ji, atseit, galėjo lengvai nuvykti į Hyrcania. O iš tikro, Hyrcania buvo gana toli - už 6000 stadijų (1500 km). Tad Cleitarchus geografijos klaidos buvo pasakojimo diskreditavimo priežastimi.

Pagal Diodorą ir Curtius, amazonių karalienė atvyko su ginkluota 300 moterų-karių palyda. Jos tikslas buvo pagimdyti didžiojo užkariautojo pradėtą kūdikį (dėl tos priežasties pas Saliamoną vyko iš Šeba karalienė, o pasak Ksenofono, karalienė Epyaxa iš Kilikijos santykiavo su Kiru jaunesniuoju, kol jos vyras bičiuliavosi su Kiro priešininku, jo broliu Artaxerxes).

Toks supratimas buvo gana paplitęs. Ne tik Makedonijos Argeadai, bet ir pusė Peloponesijos sakėsi kilusi iš populiariųjų senovės herojų. Jei senovės didvyriai turėjo ryšių su amazonėmis, tai privalėjo ir Aleksandras - dėl analogijos. Labiau reiktų stebėtis, jei būtų sakoma, kad Aleksandras niekada nesutiko amazonių.

Thalestrė sakė, kad Aleksandras yra įrodęs esąs didingiausiu iš vyrų, o Thalestrė esanti iškiliausia tarp moterų jėga bei andreaia (vyriška drąsa). Tad jų kūdikis turėtų pranokti visus žmones. Bet, atkreipia dėmesį Curtius, Thalestrė nužvelgė užkariautoją nuo galvos iki kojų skeptiškai įvertindama tai, ką pamatė. Šaltiniai leidžia spėti Aleksandrą nebuvus aukšto ūgio. Tradiciškai jo ūgis nėra įvardijamas, bet minima jį buvus modicus habitus, vidutinio ūgio. Armėniškoji versija nurodo jį tebuvus trijų kubitų (4 pėdų ir 6 colių) aukščio. Minima jį buvus žemesniu už Hephaestioną ir Darijų, bet šių ūgis irgi nežinomas. Reikia prisiminti, kad senovės žmonės buvo žemesni nei šių dienų.

Nepaisant jo išvaizdos ji išsakė savo norą ir 13 d. praleido su valdovu, kad maksimaliai išnaudotų galimybę pastoti (ut est visa uterum implesse, Just.12.3.5-7). Thalestrė nevaizduota kaip priešas - prieš atvykdama ji pasiunčia pranešimą Aleksandrui apie savo atvykimą ir iškart gauna leidimą. Aleksandras prašė ją stoti į karinę tarnybą, tačiau ji atsisakė tvirtindama, kad jai reikia grįžti į savo karalystę. Jai reikėjo mergaitės, o jei gimtų berniukas, ji sakėsi jį grąžinsianti Aleksandrui.

Pseudo-Callisthenes (3.25-26) tekste amazonės siūlosi mokėti kasmetinę 100 talentų aukso duoklę ir siųsti 500 karių bei 100 žirgų. Ten nėra minimas jų karalienės seksualinis vizitas. Amazonės save apibūdina kaip 270 tūkst. nekaltų mergelių turinčia tauta ir pasiūlo, kad, jei bent viena jų, pasiųstų pas Aleksandrą, praras nekaltybę, pasiliks jo armijoje. Amazonės paprašo Aleksandro portreto ir gauna iš jo ietį, skirtą šlovinimui.

Plutarcho tekstas leidžia spėti apie pasakojimo ankstyvą kilmę. Jis rašo, kad "dauguma šaltinių" (įskaitant ankstyvuosius istorikus Cleitarchus iš Aleksandrijos, Polycleitus iš Larisa ir Onesicritus) tai nurodo kaip tikrą įvykį. Po to išvardija savo laikmečio autorius, tarp jų Ptolemėjus ir Aristobulas, laikiusius tai plasma (išmone), nors iki galo neaišku, ar jiedu iš tikro tai laikė nesąmone, ar tik tikėtina galimybe. Arrianas, savo abejonių sustiprinimui, nurodo, kad Atropato epizodo su amazonių būriu nebuvo pas Ptolemėjų ir Aristobulą.

Cleitarchus kūrinio data neaiški. Dauguma istorikų laikosi 210 m.pr.m.e. Jei jis rašė Ptolemėjaus I režimo metu, tai reikia atsižvelgti, kad Ptolemėjus Išgelbėtojas, galbūt, pats rengėsi kaip faraonas, nors tai sunku tiksliai nustatyti iš nedaugelio išlikusių nuorodų.

Plutarchas pateikia ir tokią anekdotinę situaciją: kai vienas Aleksandro valdžios perėmėjų Lisimachas klausėsi Onesicritus istorijos ir išgirdo apie amazonę, jis nusišypsojo ir kandžiai paklausė: 'O kur aš buvau tuo metu?'

Plutarchas nurodo ir mums nežinomus autorius: Filoną iš Tebų, Hecataeus iš Eretrėjos, Filipą iš Kalcidėjos. Strabonas, neįvardindamas nė vieno, taipogi sakė, kad buvo nemažai autorių, rašiusių apie amazones, bet pažymėjo, kad "labiausiai patikimi" nemini epizodo su karaliene.

Scythed chariot
Skitų vežimas
Battle at Susa
Mūšis prie Susa
Persian warrior
Persų karys
Babylonian
Babilonietis
Mosaic of battle
Mozaika Pompėjoje
Scene on sarcophagus
Sarkofagas

Ir vis tik dėmesys amazonėms antikos laikais buvo nemažas, - nesvarbu, ar jos laikytos išmone ar tikrove (yra galimybė, kad jos egzistavo ankstesniais laikais). Aleksandro pergalė prieš amazones du šimtmečius aktyviai eksploatuota graikų ikonografijoje. Atrodo, kad daugelis autorių laikė jų išnykimo pradžia Penthesilėja žūtį Trojos karo metu. Įdomu, kad Trogus tvirtina, kad Thalestrė mirė netrukus po sugrįžimo į savo karalystę ir jos rasė išnyko su ja (Just.2.4.33).

Thalestrės vizitas nutiko prie Aleksandrui pereinant prie persiškų drabužių ir papročių, ką lotynų autoriai, kaip ir Arrianas, vertino labai neigiamai.

Bet jei minimas įvykis nėra tikras, tai kodėl Cleitarchus ar Onesicritus jį išgalvojo? Kur rasti istorinę tiesą?

Mito sukūrimas

Dauguma šiuolaikinių mokslininkų nuėjo Plutarcho nurodytu keliu. Jis pastebėjo, kad Aleksandro laiškuose regentui Antipaterui neminimas susitikimas su amazonių karaliene, bet minima, kad skitų vadas jam siūlė savo dukterį. Tačiau tai yra nuoroda į 328 m.pr.m.e. įvykius. Be to Plutarcho 45-46 skyriai labai neaiškūs vietų ir laiko chronologijos atžvilgiu. 45 sk. aptariama, kaip Aleksandras matavosi mediečių rūbus, kas įvyko jam įžengus į Partą. Tada nukrypstama prie Aleksandro sužeidimų ir ištvermės, tai pailiustruojant pasakojimu apie kėlimąsi per Jaxartes. Tada seka epizodas su amazone ir neaišku, ar įvadinis "čia" nurodo šalį už Jaxartes, ar vėl pasakojimas grįžta prie Hyrcania įvykių.

Aleksandro ir skitų vado derybos plačiau paminimos Arriano (4.15.1-3) ir Curtius (8.1.90, atseit Aleksandrui esant Maracanda), nors šių liudijimuose skiriasi vieta ir laikas. Pagal Arrianą, Aleksandrui esant Tannis, jis siuntinėjo delegacijas anapus upės pas saka gentis, kurios grįžo į Baktriją, lydimi skitų karaliaus pasiuntinių su pasiūlymu vesti jo dukterį sąjungos sutvirtinimui. Skitų karalių tenkino ir kitų vadovaujančių makedoniečių vedybos su skitų kilmingosiomis. Tame kontekste minimas ir chorazmiečių karaliaus Pharasmano (valdžiusio plačią sritį į pietus nuo Aralo jūros) atvykimas. Jis bandė įkalbėti Aleksandrą susivienyti užkariaujant gretimą kraštą ir sakėsi, kad jo šalis ribojasi su amazonėmis.

Kitas Arriano amazonių paminėjimas sietinas su įvykiu 324 m.pr.m.e. Aleksandrui Didžiajam grįžus iš Indijos. Plačios, turtingos ir galingos Medijos (Media) provincijos valdytojas Atropatas atsiuntė Aleksandrui 100 moterų-raitelių būrį. Jos vadintos amazonėmis ir buvo ginkluotos nedideliais kirviais ir lengvais apvaliais skydeliais. Buvo minima, kad jų dešinė krūtis mažesnė už kairę ir kad mūšyje ji neuždengta. Tai galėjo būti užuomina į įsitikinimą, kad prisidegindavo dešinę krūtį, kad būtų lengviau šaudyti iš lanko. Tačiau galėjo būti, kad kairė atrodė didesnė, nes buvo papildomai apkamšyta.

Gali net būti, kad tai buvo tiesiog prostitutės, tik aprengtos kaip amazonės. Ir Aleksandro reakcija buvo priešinga, nei tikėjosi krašto valdytojas. Jis tą būrį pasiuntė "velniop". Tai rodo, kad jos nebuvo tikros amazonės ir neatrodė kaip tikros karės.

Kartu tai galėjo būti valdytojo bandymas nukreipti Aleksandro dėmesį. Tojo valdytojo padėtis buvo aukšta. Jis jau buvo Susa mieste viešai ištekinęs dukterį už Perdiccas, o taip pat suėmęs ir asmeniškai Aleksandrui pristatęs medėją vardu Baryaxes, pasiskelbusį senosios iki-persiškosios Medėja (Media) karaliumi.

Arriano pateiktas kontekstas leidžia spėti apie tokio poelgio priežastis. Aleksandras, keliaudamas iš Opis į Ecbatana, turėjo pereiti Nesaean lygumą, kurioje ganėsi persų karališkųjų žirgų kaimenės. Jų pradžioje buvo 150 tūkst., bet dėl plėšikavimo teliko tik trečdalis. Kadangi kaimenės ganėsi Atropato valdomose žemėse, šis turėjo jaustis už jas atsakingas. Amazonių šerenga turėjo atitraukti Aleksandro dėmesį, nes grįžęs į Carmania jis nubaudė valdytojus už blogą darbą (nukentėjo nemažai persų kilmingųjų: Astape, Orxine, Abulite ir Oxathre šeimos).

Iš kitos pusės, tai galėjo būti ir pramoga. Aleksandras Ecbatana rengdavo žaidynes, vaidinimus ir keldavo puotas. Tad "amazonės" galėjo būti skirtos šventinės nuotaikos palaikymui.

Išsilavinęs ir geros reputacijos Arianas abejojo amazonių egzistavimu Aleksandro laikmečiu, nes 4 a. pr.m.e. gyvenęs Ksenofonas nė vienos jų nematė. Vienintelė šio užuomina "Anabasis" (4.4.16) tėra apie jų ginklus - ir tai neaišku, ar nėra vien nuoroda į ikonografiją.

Gali būti, kad Hyrcania krašte Aleksandrą lydėjo kažkokia vietinė sakų princesė, įgudusi jodinėti ir šaudyti. Jos palydą galėjo sudaryti ginkluotų moterų grupė. Tikėtina, kad galėjo būti tokių skitų moterų. Prieš 20 m. rusų archeologai sakėsi prie Dono upės radę įrodymų apie gynaekokraciją sarmantų/sauromatų kultūroje, kurios vardas buvo kaip Herodoto aprašytos moterų genties.

Aleksandro imitavimas. Plutarcho "Pompėjaus gyvenimo" šaltiniu galėjo būti Theophanes, Pompėjaus istorikas (kurio vaidmuo kaip Callisthenes prie Aleksandro). Kai Pompėjas mithrietiškos kompanijos metu sumušė karalių Cosis, jo kariai rado amazonių ginklų ir apavą, bet ne kūnus. Bet, pagal Appianą (Mithr.103.482-483), Pompėjus rodė sužeistas moteris belaisves, laikytas amazonėmis. Pagal Straboną, Theophanes amazonių gyvenamąja vieta laikė kraštą netoli Albani, Thermodono apylinkėse.

Požiūris į mišrias vedybas

Aleksandro sarkofagas, greičiausiai sukurtas Sidono valdytojo Abdalonymo iniciatyva, yra vienas ankstyviausių Aleksandro ikonografijos faktų. Abdalonymo pradėjo valdyti Sidoną po Issus mūšio 333 m.pr.m.e. metais. Tiksli paminklo sukūrimo data nežinoma, bet tikėtina ją esant kažkur 317-306 m.pr.m.e. periode. Vienoje sarkofago pusėje vaizduojami kartu medžiojantys makedoniečiai ir persai. Figūra, laikoma Aleksandru. Vilki rytietiško stiliaus chitoną su rankovėmis (panašų į persų). Aleksandro figūra kitoje sarkofago pusėje irgi dėvi rytietiškus drabužius.

Curtius paminėtame armijos maište 324 m.pr.m.e., Aleksandras svetimšaliams kariams pasakė aistringą kalbą, paminėdamas, kad jo vedybų su kilmingąja Oxyartes dukra Roksana ir Darijaus dukra tikslas buvo pradėti kūdikius, kad ši šventoji sąjunga parodytų, kad Azija ir Europa valdomos vienos valstybės (Asiae et Europae unum atque idem regnum est). Aiškiai pabrėžiama, kad ateitis priklauso iš šių mišrių vedybų kilusiai elito klasei. Prieš tai, dėl vedybų su Roksana Aleksandras buvo nurodęs, kad jo protėvis Achilas irgi susijungė su belaisve, kuri, greičiausiai, buvo Briseis.

Vedybos su svetimtautėmis buvo įprasta Makedonijos dvaro diplomatinė praktika. Filipas II buvo illyrianietės sūnus, o pats Aleksandras pagal motiną kilęs iš Molossian karalių šakos. Tačiau Aleksandras vedė nugalėtos tautos atstovę, ir todėl sumuštos tautos palikuonis galėjo valdyti nugalėtojus (ex captiva geniturus qui victoribus imperatet). Tad iš makedoniečių pusės tų vedybų vertinimas buvo labai neigiamas.

Nikobulo, neaiškaus asmens, aprašiusio paskutines Aleksandro dienas, rašo, kad mediečių puotoje Aleksandras deklamavo Euripido "Andromedos" ištrauką. Nors neaišku, kurią, tačiau pati pjesės tema yra Persėjaus vedybos su Etiopijos princese Andromeda. Vienok, Aleksandro karvedžiai, po šio mirties (nepaisant masinių vedybų Susa mieste) nutraukė mišrias vedybas ir tik Seleukas liko su savo perse žmona.

Literatūra:

  1. R.Storeman. The Greek Alexander Romance, 1991
  2. A.M. Wolohojian. The Romance of Alexander the Great by Pseudo-Callisthenes, 1969 (vertimas iš armėnų kalbos)
  3. Badian. The Alexander Romance // The New York Review of Books, 21.14, 1974, p.9
  4. F. Carney. Artifice and Alexander history // Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
  5. A.B. Bosworth. From Arrian to Alexander, 1988
  6. J. Carlier. Voyage en Amazonie grecque// AAASH 27, 1979 (amazonių paieška)
  7. W.W. Tarn. Alexander the Great, 2 vols.,1948
  8. R. Stoneman. Romantic ethnography // Ancient World 25, 1994
  9. L. Pearson. The Lost Histories of Alexander the Great, 1960
  10. J. Hamilton. Plutarch 'Alexander': A Commentary, 1969
  11. J.E. Atkinson. A Commentary on Q.Curtius Rufus, 1994
  12. M. Daumas. Alexandre et le reine des Amazones // REA 94, 1992
  13. P. A.Brunt. Arrian. History of Alexander and Indica, 1983
  14. R. Lane Fox. Alexander the Great, 1973
  15. A.B. Bosworth. Alexander and the East: The Tragedy of Triumph, 1996
  16. H. Berve. Das Alexanderreich auf prosopographischer Grunlage, 1926
  17. E. Mederer. Die Alexanderlegenden bei den altesten Alexanderhistorikern, 1936
  18. J.C. Yardley, W.Heckel. Justin, Epitome of the Pjilippic History of Pompeius Trogus, books 11-12, 1997
  19. N.G.L. Hammond. Three Historians of Alexander the Great, 1983
  20. J.G. Frazer. Apollodorus, 1921
  21. Page de Bois. Centaurs and Amazons, 1982
  22. R. Schmiel. The Amazon Queen: Quintus of Smyrna // Phoenix 40, 1986
  23. J. Block. The Early Amazons, 1995 (amazonių identifikavimas)
  24. K. Dowdess. The Amazons: Development and Functions // RhM 140, 1997 (gyvenamoji vieta)
  25. D. von Bothmer. Amazons in Greek Art, 1957 (ikonografijos klausimai)
  26. W. Blake Tyrell. Amazons: A Study of Athenian Mythmaking, 1984
  27. E. Badian. Cambridge history of Iran, 1985
  28. A.B. Bosworth. A Historical Commentary on Arrian's History of Alexander, 1995
  29. J.E. Powell. The Sources of Plutarch's Alexander// JHS 59, 1939
  30. C. Pelling. Plutarch's method of work in the Roman lives// JHS 99, 1979
  31. C. Pelling. Plutarch's adoptation of his source materiak // JHS 100, 1980
  32. P. Pedech. Historiens compagnons d'Alexandre, 1984
  33. K.F. Smirnov. Une Amazone du IVe siecle avant n.e. sur le territoire du Don // DHA 8, 1982
  34. A.B. Bosworth. A tale of two empires: Alexander the Great and Hernan Cortes// In Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
  35. E. Baynham. Alexander the Great. The Unique history of Quintus Curtius, 1998
  36. L. Prandi. Fortuna e realta dell'operadi Clitarco// HE 104, 1996
  37. P.M. Fraser. Ptolemaic Alexandria, 1972
  38. N.G.L. Hammond. A History of Macedonia, 1988
  39. R.A. Billows. Antigonos the One-Eyed and the Creation of the Hellenistic State, 1990
  40. A. Stewart. Faces of Power, Alexander's Image and Hellenistic Politics, 1993
  41. O. Palagia. hephaestion's pyre and the royal hunt of Alexander// In Alexander the Great in Fact and Fiction (ed. A.B.Bosworth, E.J.Baynham), 2000
  42. V. von Graeve. Der Alexandersarkophag und seine Werkstatt, 1970
  43. W. Messerschmidt. Historische und ikonographische Untersuchungenzum Alexandersarkophag// Boreas 12, 1989
  44. J. Borschardt. Die Dependenz der Konigs von Sidon von persischen Grosskonig// R.M.Boehmer, H.Hauptmann (ed.) Beitrage…, 1983
  45. A.B. Bosworth. Alexander, Euripides and Dionysos// R.W.Wallace, E.M.Harris (ed.). Transmitions to Empire..., 1996
  46. I. Worthington. How 'Great' was Alexander? // AHB 13.2, 1999, p.39-55
  47. Alexandre le Grand: Image et realite, ed. Badian, 1976
  48. Badian. Alexander the Great and the Unity of Mankind // Historia 7.4, 1958, p425-444
  49. Badian. The Eunuch Bagoas: A Study in Method // CQ 8, 1958, p.144-157
  50. Badian. Alexander the Great and the Loneliness of Power // AUMLA 17, 1962, p.87
  51. Badian. The Death of parmenio // TAPA 91, 1960, p.330
  52. A.R. Anderson. Bucephalus and his Legend // AJP 51, 1930, p.1-21
  53. M. Wood. In the Footsteps of Alexander the Great, 1997
Penthesilea
Achilas žudo Penthesilėją
Amazon in battle
Kovojanti amazonė, 4 a.pr.m.e.
Hoplites attack amazon
Hoplitas puola amazonę, 4 a.pr.m.e.
Amazons
Riding amazons, Johann Wilhelm Tischbein
Raitos amazonės, Johann Wilhelm Tischbein (1751-1829)
Slaying amazon
Amazon
Atėnų raudonojo molio vaza,
apie 450-400 m.pr.m.e.
Ferrara, Museo Nazionale di Spina

Mūšis prie Issus
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Plejadės ir Najadės
Juodieji dievai
Atlantidos skiltis
Pasaulio sukūrimo skiltis
Paslaptinga Peru Kogi gentis
Pirmykštės idilės ieškotojas
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Sandūra: Judaizmas ir helenizmas
Kalendorius senovės Egipte
Senoji Indijos istorija
Pažintis su chazarais
Papročių paskirtis
Sibilės
NSO.LT svetainė