Istorikas ir valdovas
Likimo valia, būdamas greta gyvojo dievo, didingiausiu Antikos veikėju, jis užrašinėjo šio žodžius ir aprašė veiklą. Tačiau vienintelės šio dievo, o tiksliau sudievinto žmogaus, nemalonės pakako, kad dulkėmis būtų paverstas rūmų istorikas.
Vėlesnieji senovės mokslininkai, apmąstydami Aleksandro Makedoniečio gyvenimą, neišvengiamai naudojosi jo nubausto Kalisfeno užrašais. Jam net buvo priskyrę Romaną apie Aleksandrą, o kai išsiaiškino, anoniminį šio autorių pakrikštijo Pseudo-Kalisfenu.
Kalisfenas buvo Aristotelio mokinys ir giminaitis. Tąjį į Filipo II1) rūmus pakvietė tada, kai Aleksandrui tebuvo 13-a. Trejus metus 40-metis, tada dar neišgarsėjęs, mokslininkas mokė jaunąjį imperatorių ir jo draugus. O su Aristoteliu į Filipo II rūmus atvyko ir Kalisfenas, ten susidraugavęs su Aleksandru. Po tėvo nužudymo paėmęs valdžią, rengdamas žygį į Persiją, pasiima ir Kalisfeną, kad ateities kartoms šis paliktų jo šaunius darbus. Žinoma, karalius, laikęs, kad lygių jam nėra pasaulyje, nemanė, kad vienam žmogui pakaks jėgų aprašyti visus jo žygdarbius. Tad kartu triūsė ir kiti istorikai: Aristobulas2), Pironas3), Anarksarchas4), ...
Populiarus pasakojimas, kaip atvykęs į Frygijos sostinę Gordijų, Aleksandras pamatė vežimą, suraišiotą laukinės vyšnios vytelių mazgu. Buvo pasakojama, kad tas, kuris tą mazgą atriš, valdys Aziją. Mazgas nepakluso Aleksandrui, tada šis griebė kalaviją ir perkirto mazgą. Šį epizodą irgi pranešė Kalisfenas, kaip ir apie Apolono orakulo pranašystę iš Mileto, kad Aleksandras yra Dzeuso sūnus, kad jis laimės mūšį prie Gaugamelų5), o persų karalius Darijus III6) žus.
Kalisfenas neužmiršo ir Aristotelio jam nusiųsdavo retų gyvūnų, augalų ir mineralų pavyzdžių,
o taip babiloniečių per daugelį amžius sudarytas astronominių stebėjimų lenteles. Tačiau 327 m. pr.m.e. jis pateko į nemalonę. Jaunasis
valdovas, vis giliau skverbdamasis į Aziją, vis mažiau rūpinosi išvykusiais į žygį su juo kilmingais makedonais ir graikais.
Jei kritę priešai buvo pasiruošę šliaužioti dulkėse prieš jį, tai seni draugai leisdavo sau papriekaištauti. Nesusilaikydamas
jis jau nužudė vien, kitą. Kaip atsakymas susiformavo vadinamasis pažų sąmokslas. Baktroje keli valdovą saugoję
kilmingi makedonų jaunuoliai, kuriems nusibodo kęsti jo įžeidinėjimus, sumanė jį nužudyti. Juos išdavė skundikas ir jų
laukė žiauri mirtis. Istorikai sako, kad nė vienas iš kankinamų nepaminėjo Kalisfeno.
Tačiau rūmų istorikas jau buvo spėjęs ne kartą supykdyti valdovą, jį šlovindamas rašiniuose, tačiau negarbindamas kaip dievo. Ką ten istoriko užrašai!? Tačiau amžininkai žygio dalyviai, o ir pats valdovas, ne kartą girdėjo Kalisfeno priekaištus. Kartą Aleksandro artimieji vienos puotos metu prakalbo, kad valdovą reikia pagarbinti Rytų pavyzdžiu, vos ne kaip dievą. Kalisfenas smarkiai papriekaištavo, apie ką praneša istorikas Arianas, vėliau parašęs Aleksandro žygį.
Būdamas puikiu oratoriu, Kalisfenas galėjo iššaukti tiek susižavėjimą, tiek pyktį. Dar vienos puotos metu jį paprašę sukurti pašlovinimą makedonams. Jis tai padarė. Tačiau kilmingiesiems to nepakako ir jie pareikalavo jį pasmerkti makedonus. Tada jo kalba tapo nuoširdi, tikra. Jis pasakė, kad makedonai nugalėjo graikus tik todėl, kad šie save susilpnino tarpusavio rietynėmis: Neretai susidorojant garbė atitenka niekšams.
Pasipiktinimas pasireiškė lengvai pasitaikius pirmai progai Aleksandras Didysis susidorojo su atvirai jį smerkusiu istoriku, apkaltinęs jį dalyvavus pažų sąmoksle. Vėlesni istorikai nesutaria dėl bausmės aplinkybių: ar jį pakorė, ar po 7 mėn. kalėjimo mirė nuo ligų.
Nemažiau paslapčių gaubė ir paties Aleksandro mirtį. Pvz., sklido gandai, kad Aristotelis, sužinojęs apie giminaičio mirtį, patarė nuodus, kuriais ir nunuodijo valdovą.
1932 m. Kalisfeno likimą prisiminė ir jį Makedonų karininke aprašė rusų rašytojas A. Platonovas. Tik jis romano nebaigė, nes nerizikavo pasidalinti likimu su Kalisfenu (pernelyg aiškios paralelės su Stalinu!), o pirmi du išlikę skyriai šviesą išvydo tik 1995 m. siauram moksliniam ratui skirtame rinkinyje A. Platonovo kūryba.
1) Filipas II (382-336 m. pr.m.e.) - Makedonijos valdovas (nuo 359 m. pr.m.e.), Aleksandro Makedoniečio tėvas. Jis visomis kryptimis plėtė Makedonijos teritoriją, tačiau tam priešinosi Atėnai ir Tėbai, tačiau paskutiniame 338 m. pr.m.e. įvykusiame mūšyje Chaironėjoje graikų pasipriešinimas buvo galutinai sužlugdytas ir Graikija tapo Makedonijos dalimi. 337 m. pr.m.e. Filypas II paskelbė keršto karą Persijai už tai, jog ji 480 m. pr.m.e. nusiaubė Graikiją, tačiau kitais metais, karui dar neprasidėjus, jis buvo nužudytas.
2) Aristobulas iš Kasandrėjos (apie 375-301 m. pr.m.e.) graikų istorikas, lydėjęs Aleksandrą Didįjį
žygyje į Persiją, kur buvo inžinieriumi ir architektu. Jam buvo pavesta Kiro Didžiojo kapo Pasargaduose. Po Aleksandro mirties
323 m. grįžo Makedonijoje ir įsikūrė Kasandrijoje. Būdamas 84 m. amžiaus ėmė rašyti atsiminimus apie Aleksandro užkovojimus.
Taip pat žr. >>>>>
3) Pironas Elidietis (apie 365275 m. pr.m.e.) - graikų filosofas, skepticizmo (pironizmo) pradininkas. Jis nerašė filosofinių traktatų, nes laikė, kad žinojimo negalima gauti iš šalies. Jo pažiūros žinomos iš mokinių Timono Flijuntiečio ir Eusebijaus raštų. Pironas teigė, jog daiktai nepažinūs. Žmonių sprendimai apie juos esą ir teisingi, ir klaidingi. Viskas yra santykiška, todėl žmogus turįs susilaikyti nuo bet kokių teiginių. Tai užtikrinsią jam dvasinę nepriklausomybę nuo aplinkos (ataraksiją), tuo pačiu ir laimę. Keliavo kartu su Aleksandru Didžiuoju į Rytus, kur, kaip teigiama, pasiekė netgi Indijos gimnosofistus (nuoguosius išminčius) bei Persijos magus. Grįžęs į Elėją gyveno labai varganai, tačiau buvo labai gerbiamas.
4) Anaksarksas (apie 380-320 m. pr.m.e.) graikų filosofas, Demokrito mokyklos pasekėjas. Dalyvavo Aleksandro Didžiojo žygiuose užkariaujant Aziją. Anot Diogeno Laertiečio, kai Aleksandras reikalavo, kad jį garbintų kaip Dzeuso sūnų, tasai parodė Aleksandro kraujuojančias žaizdas ir tarė: Pažvelk į savo kraują; argi tai nemirtingų dievų kraujas?!. Toliau pasakojama apie Kipro tironą, liepusį žiauriai nubausti Anaksarksą, kuris stoikiškai kentėjo kankinimus. Mažai žinoma apie jo filosofines pažiūras; spėjama, kad jos buvo artimos eudemonizmui. Plutarchas mini, kad jis sakė Aleksandrui, kad yra begalinis pasaulių kiekis, kai tasai tam nepavyko užkariauti bent vieno.
5) Mūšis prie Gaugamelų - mūšis (prie dabartinio Dahuko Irako Kurdistane) 331 m. pr.m.e. tarp Aleksandro Didžiojo vadovaujamos makedoniečių ir Persijos karaliaus Darijaus III-ojo kariuomenių, kurį triuškinančiai laimėjo makedoniečiai.
6) Darijus III (380330 m. pr.m.e.) - paskutinis persų Achemenidų dinastijos karalius (336330 m. pr.m.e.). Nuverstas Aleksandro Didžiojo per jo žygį į Persiją. Tada Darijus III pabėgo į Ektabaną, kur pradėjo rinkti ketvirtą kariuomenę, tuo tarpu Aleksandras Didysis užėmė Babiloną, Sūzus ir Persijos sostinę Persepolį. Vėliau Darijus III pabėgo į Baktriją, bet vėliau buvo savo palydovų paimtas į nelaisvę ir mirtinai sužeistas paliktas kelyje, kur jį jau mirusį surado ir palaidojo Aleksandras Didysis.
Džiroftas
Ciceronas
Herodotas. Istorija
Julianas: magas ir atskalūnas
Senovės autoriai apie žydus
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Aleksandras Didysis ir amazonės
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Eusebijus iš Cezarėjos
Sahara senaisiais laikais
Nikėjos susirinkimas
Bado kalnai Afrikoje
Senovės istorikai
Matriarchatas
Beduinas soste
Vartiklis