Senovės istorikai

Titas Livijus

Titas Livijus (Titus Livius, 59 m. pr.m.e. – 17 m.) – Romos istorikas, parašęs monumentalų veikalą apie Romos istoriją „Ad urbe condita libri“ (Miesto įkūrimo skyriai), apimantį istorijos laikotarpį nuo ankstyvųjų legendų.

Jis buvo kilęs iš Pataviumo, dabartinės Padujos. Apie Livijaus gyvenimo datas sužinome iš Eusebijaus iš Cezarėjos, kurio vienas veikalų, „Chronikon“, buvo pasaulio istorijos santrauka. Jame esančias datų ir įvykių lenteles šv. Jeronimas išvertė į lotynų kalbą, kartu, matyt, jas papildydamas savo turima informacija. Būtent Jeronimo variante ir sutinkamos Livijaus gyvenimo datos.

Daugiausia rašė valdant Augustui. „Ad urbe condita libri“, apimantį 770 m. laikotarpį, sudarė 142 knygos, kurių išliko tik 35-ios: 1-10, 21-45. Jo kūrinys yra chronologijos ir pasakojimų mišinys – neretai nutraukiant pasakojimą pranešant apie naujo konsulo išrinkimą, nes pagal tai romėnai sekė laiką. Kūrinys buvo džiaugsmingai sutiktas. Jo knygos buvo skelbiamos po 10-mt. Jų aukštas literatūrinis lygis darė jas patrauklias ir jos visąlaik liko populiarios. Jų poetikai gyrė Dantė, Prancūzijos Francis I rėmė meno kūrinius Livijaus temomis, N. Makiavelio veikalas apie respubliką „Pokalbiai pagal Livijų“ laikyti Livijaus veikalo komentarais. Apie jo statusą nemažai pasako ir tai, kad jis buvo pasirinktas pirmojo Romos imperatoriaus sūnaus asmeniniu mokytoju.

Nors neturime išlikusios „Ad urbe“ dalies apie autoriaus gyvenamąjį laikotarpį, yra mažai priežasčių manyti, kad kūrinys buvo rašomas kaip oficialus Augusto istorijos variantas, nors autorius ir buvo Augusto draugas. Moralinės vertybės buvo svarbios jiems abiem ir Livijus savo pratarmėje nurodo, kad jo istoriją reikia skaityti kaip pavyzdžių, kuriais reikia sekti arba kurių reikia vengti, rinkinį:
“Labiausiai istorijos studijas naudingomis ir vaisingomis daro tai, kad gaunate pamokas apie įvairias patirtis; iš jų galite rinktis, ką panaudoti savo valstybei, ir pažymėti vengtinas...“

Iš moralinės perspektyvos Livijus vertina kitas rases, t.y. pagal tai, kaip jos neatitinka Romos vertybių:
„...galai yra susiskaldę ir savavaliaujantys ir jiems trūksta veiksmingos valdžios; tuo tarpu graikai geriau kalba nei kaunasi ir yra nenuoseklūs savo emocijose...“

Veikale Livijus parodo savo retorinius ir literatūrinius gabumus. Jis prikausto dėmesį dialogais ir emocionaliais aprašymais. Jo vertė tame, kad jis pateikė daugybę detalių, kurių nėra niekur kitur.

Literatūra:

1. A. Feldherr. Spectacle ans Society in Livy‘s History, 1998
2. M. Jaeger. Livy‘s Written Rome, 1997
3. G.B. Miles. Livy: Reconstruction Early Rome, 1997

Diodoras Sicilietis

Diodoras Sicilietis (apie 90-30 m. pr.m.e.) - graikų istorikas, gyvenęs prie Julijaus Cezario ir Augusto, parašęs „Bibliotheca historica" (Istorijos biblioteka).

Anot jo paties, jis gimė Agiroje (Sicilija), maždaug 60-57 m. pr.m.e. keliavo į Egiptą ir kelis metus gyveno Romoje. Vėliausias jo minimas įvykis priklauso 21 m. pr.m.e. Jo parašytą istoriją sudaro 40 knygų, padalintų į tris dalis. Jis sakosi ją rašęs 30 m. Pirma dalis apima mitinę istoriją ne-heleniškųjų, o tada heleniškųjų genčių iki Trojos žlugimo; antra dalis baigiasi Aleksandro Didžiojo mirtimi, o trečioji tęsia istoriją iki Cezario Galų karo. Išlikusios tik 5-ios pirmosios knygos ir 11-20. Jo aukso kasyklų Egipte aprašymas yra vienas seniausių šia tema ir vaizdingai aprašo sunkų vergų darbą baisiose sąlygose. Veikalą sudarė remdamasis kitais autoriais (jų žinoma apie 90), medžiagos neanalizavo ir dažnai įterpdavo ištisus fragmentus. Europa Diodorą Sicilietį atrado 16 a., kai jo kūrinys originalo kalba buvo išleistas Šveicarijoje.

Timagenas

Timagenas - 1 a. pr.m.e. Romos istorikas ir retorikas iš Aleksandrijos, parašęs „Visuotinę istoriją“ (iki Cezario laikų) bei „Galijos istoriją“, kurios neišliko. 55 m. pr.m.e. dalyvavo sukilime prieš Ptolemėjų XII, Pompėjaus paimtas į nelaisvę ir parduotas Sulos sūnui. Parašė daugelį kūrinių, daugiausia istorinio pobūdžio, iš kurių išliko tik nedideli fragmentai. Išlaisvintas Oktaviano Augusto, Romoje įkūrė retorikos mokyklą. Augustas, supykęs ant jo už aštrias kalbas, uždraudė lankytis savo namose, o Timagenas, kaip kerštą, sudegino Augusto valdymo istoriją.

Kasijus Dio

Kasijus Dio (apie 165-po 229 m.) - istorikas iš Nikėjos  Bitinijoje.

Gimė kilmingoje šeimoje, jo tėvas Kasijus Apronianas buvo Likijos ir Pamfilijos prokonsulu, Kilikijos ir Dalmatijos legatu. Jo vardas greičiausiai buvo Klaudijus Kasijus Dio.Didesnę gyvenimo dalį praleido viešame gyvenime: buvo senatoriumi, Smyrno valdytoju, prokonsulu Afrikoje ir Panonijoje, dukart konsulu. Buvo imperatorių Septimijaus Severo ir Makrino draugas. Gyvenimo pabaigoje grįžo į tėvynę, kur ir mirė. Rašė graikų kalba.

Kasijus Dio parašė 193-197 m. Civilinių karų istoriją bei Romos istoriją nuo šios įkūrimo laikų iki Severo Aleksandro mirties (80 knygų, apimančių 1400 m. laikotarpį). Išliko 36-ios šios istorijos knygos, i6 kuri7 matome, kad Kasijus Dio bandė mėgdžioti Tukidido stilių. Daugiausia apie Kasijaus Dio kūrinius sužinome iš Bizantijos rašytojų.

Literatūra:

1. T.D. Barnes. The Composition of Cassius Dio‘s ‚Roman History‘// Phoenix, vol.38, no 3
2. F. Millar. Study of Cassius Dio, 1964

Geografas Pausanijas

Pausanijas (Pausanias, apie 115-180) – 2 a. graikų keliautojas, geografas ir rašytojas

Aleksandras leidžia mirštančiam Filypui nužudyti Pausanijų

Tyrinėjo Graikiją, Makedoniją, Italiją, Aziją ir Afriką. Apie 174-uosius apsistojo Romoje, kur parašė „Graikijos aprašymą“ (10 kn., lot. „raeciae descriptio“), aprašydamas savo lankytas vietas.

Gimė, tikriausiai, Lidijoje, - tai spėjama remiantis viena jo fraze (5.13.7), teigiančia, kad mitiniai herojai Pelopas ir Tantalas gyveno jo šalyje. Jo gyvenamasis laikotarpis nustatytas remiantis jo minėtais Romos imperatoriaus Marko Antonino karais. Romos imperatoriais jam gyvenant buvo Adrianas, Antoninas Pijus ir Markas Aurelijus.

Neabejotinai keliavo po Mažosios Azijos vakarinę dalį, tačiau jo kelionės nusitęsė toli už Jonijos ribų. Prieš atvykdamas į Graikiją, buvojo Antiochijoje ir Jeruzalėje, Egipte matė piramides, o Amono šventykloje jam parodė kadaise Pindaro atsiųstą himną. Makedonijoje, kaip atrodo, jis matė Orfėjaus kapą (Libethra). Italijoje lankėsi Kampanijos miestuose. Jis buvo vienas pirmųjų, aprašęs matytus Trojos ir Mikėnų griuvėsius.

Jo kūrinys yra tarsi vadovas po įspūdingiausius Graikijos paminklus kartu su jais susijusiomis legendomis, turinčiomis vertingų istorinių duomenų. Pausanijus nieko neišsigalvoja, kaip kiti antikos rašytojai, o tiesiog aprašinėja tai, ką matė savo akimis ar girdėjo iš vietinių gyventojų, o jei ką ir priduria nuo savęs, tai tą nurodo. Jo kūriniu naudojosi Šlymanas, kai Mikėnuose atkasinėjo karalių kapus. Stilius labai skiriasi nuo klasikinės prozos – sakiniai trūkinėjantys ir ne visai aiški jų prasmė.

Pirmąkart senąja graikų kalba jo kūrinys išleistas 1516 m. Venecijoje.

1. J. Akujarvi. Resercher, Traveller, Narrator; studies in Pausanias‘ Periegesis, 2005
2. P. Levi. Pausanias: Guide to Greace (2 vols), 1984

Amianas Marcelinas

Amianas Marcelinas (Ammianus Marcellinus; 325/330 - po 391 m.) - graikų kilmės 4 a. Romos istorikas.

Net mažai ką žinantys apie Romos istoriją greičiausiai yra girdėję apie Konstantiną ir Julianą Atskalūną – pirmasis krikščionybę įtvirtino, o antrasis bandė ją atšaukti. Ir apie antrąjį rašė jo amžininkai, tarp kurių buvo ir Amianas.

Gimė greičiausiai Antiochijoje (Sirijoje) ir sakosi esąs graikas. Tai, kad gana jaunas (prieš 354-uosius) užėmė vietinio protektoriaus pareigas, leidžia spėti jo šeimą turėjus gerus ryšius (protektoriai sudarė Romos armijos elitą ir buvo artimi imperatoriui). Prieš metus, 353-iaisiais jis buvo paskirtas kavalerijos vadui Ursicinui, su kuriuo buvo susiję keleri jo gyvenimo metai (353-359 m.) Pradžioje jis buvo Antiochijoje, o vėliau Italijoje ir Galijoje. Čia jis turėjo progą pamatyti Julianą, nes būtent Galijoje Julianas sulaukė savo pirmosios karinės sėkmės.

Julianas Atskalūnas

357 m. Amianas grįžo į Rytus, kur sužinojo apie Šapuro II žygį prieš Romą. Amianui buvo skirta svarbi žvalgybinė užduotis – sužinoti, ko siekia persų armija. Vėliau buvo persų apsuptoje romėnų Amidos tvirtovėje. Iš jos ne kartą stebėjo aukščiausių priešo vadų pasirodymą, kas leido juos gana smulkiai aprašyti. Po 73 d. apgulties Amida krito, o Marcelinas sugebėjo pabėgti į Melitiną (Armėnija), kur sutiko Ursiciną, su kuriuo grįžo į Antiochiją.

Tuo metu, Marcelino amžininko Libanijaus žodžiais, jis rengėsi kaip kareivis, o elgėsi kaip filosofas. 363 m. jis prisijungia prie žygio prie Eufrato, tačiau apie savo vaidmenį jame jis nieko nerašo. Vėliau gyveno civilį gyvenimą. Vėliau (kažkada prieš 383-uosius) atvyko į Romą. Ten jam nebuvo lengva dėl išpuolių prieš svetimšalius, ką liudija jos aštrios replikos prieš aristokratiją

Romoje parašė istorijos veikalą „Rerum gestarum libri“ (31 knyga, dažniau vadinta „Res gestae“); išliko tik 18 paskutiniųjų knygų, aprašančių 352-378 m. Veikalas apėmė laikotarpį nuo 96 m. (Nervos tapimo imperatoriumi) iki 378 m. (Valenso žūties Adrionopolio mūšyje). Savo aprašymuose beveik niekur nenurodė šaltinių, nors kai kur visgi mini žymius graikų ir romėnų mokslininkų darbus. Manoma, kad apie Julianą Atskalūną jis rėmėsi Eunapijaus iš Sardų parašyta, dabar dingusia, biografija, kurioje tasai rėmėsi Juliano gydytojo Oribasijaus prisiminimais (jie buvo ir kito istoriko, Zosimos, šaltiniu)

Savo veikale Amianas Marcelinas aprašo 365 m. Kretos žemės drebėjimą ir Aleksandriją užgriuvusį cunamį. Nors žinomos baltų gentys jo aprašymuose neminimos, tačiau užsimena apie nežinomas gentis, gyvenančias toliau nuo Rifėjų kalnų bei rašo apie taikaus būdo arimfėjus, kuriuos, dėl panašaus vėlesnių istorikų baltų apibūdinimo, galima sieti ir su baltais.

Literatūra:

1. D. Rohrbacher. The Historians of Late Antiquity, 2002
2. G. W. Bowerstock. Julian the Apostate, 1978

Eutropijus

Flavijus Eutropijus (apie 320-390 m.) – 4 a. Romos istorikas.

Flavijus Eutropijus, valdant Konstancijui II, o vėliau Julianui, dirbo kanceliarijoje (magister epistularum) Konstantinopolyje ir buvo atsakingas už teisinių, karinių ir civilinių raštų siuntimu tarp abiejų imperijos dalių, lydėjo Julianą žygio prieš Persiją metu (363 m.). Nors kritikavo Julianą už jo krikščionybės užsipuolimus, tačiau, matyt, buvo pagonis

Prie imperatoriaus Valenso tarp 367-369 m. buvo imperatoriaus sekretoriumi (magister memoriae) ir tada parašė „Breviarium historiae Romanae“. 371 m. buvo prokonsulas Azijoje. 390 m. Symacho laiškas Eutropijui yra paskutinė nuoroda, kad jis dar buvo gyvas.

10-ies knygų „Romos istorijos brevarijus“ apima Romos istoriją nuo Romos įkūrimo iki Valenso valdymo. Veikalas rūpestingai sukompiliuotas iš patikimų šaltinių, parašytas aiškiu ir paprastu stiliumi. Pagrindinis dėmesys skiriamas kariniam aspektui ir imperatoriai vertinami pagal jų karinius pasiekimus.

Literatūra:

1. Eutropius, Abridgement of Roman History, vert. J. S. Watson, 1886
2. R.W. Burgess. Eutropius V.C. Magister Memoriae? // Classical Philology, vol.96, no.1, Jan. 2001

Hekatėjas iš Mileto

Hekatėjas iš Mileto (apie 550-476 m. pr.m.e) – graikų istorikas ir geografas, Herodoto pirmtakas ir šaltinis. Buvo iš turtingos šeimos, tad galėjo atlikti tolimas keliones ir taip sukaupti daug žinių. Jo „Geneologijų“ mus pasiekė tik maži kitų cituoti fragmentai. Kitos dvi jam priskiriamos knygos yra „Kelionė po žemes“ ir „Apie Aziją“.

Eunapijus

Eunapijus (Eunapius) – 4 a. graikų sofistas ir istorikas.

Jis gimė 347 m. Sardyje (Sardis), jame mokėsi kartu su giminaičiu Chrysantijumi (Chrysanthius) ir dar jaunystėje nuvyko į Atėnus, kur tapo retoriko Prohaeresijaus (Prohaeresius) mokiniu. Gavo nemažai medicinos žinių. Atrodo, kad paskutiniais metais gyveno Atėnuose mokydamas retorikos. Buvo įšventintas į Eleusino misterijas, priimtas į Eumolpido koledžą ir tapo hierofantu. Yra įrodymų, kad tebegyveno valdant jaunajam Theodosijui.

Eunapijus parašė du veikalus: „Sofistų gyvenimai“ (405 m.), o kitas buvo Deksipo istorijos tęsinys, apimantis 270-404 m. laikotarpį. Antrojo išliko tik ištraukos, tačiau faktai gausiai panaudoti Zosimo (Zosimus) veikale.

„Sofistų gyvenimuose“ pateikiamos 23 ankstesnių ir sofistų-amžininkų biografijos. Veikalas svarbus kaip vienintelis to periodo neoplatonizmo šaltinis. Jaučiamas nežymus priešiškumas krikščionybei

Jordanas

Jordanas (Jordanes, Iornandes) – 6 a. Romos valdininkas, rašęs istorijos temomis.

Apie save Jordanas parašė:
„Skiriai, o taip pat sadagarijai bei kažkiek alanių su vadu, vardu Kandakas, gavo Mažąją Skitiją ir Žemutinę Moesiją. Parija, mano tėvo Alanoviiamuth tėvas (taip sakant, mano senelis) buvo to Kandako sekretorius, kol tasai buvo gyvas.... Jo sesers sūnui Gunthigis, taip pat vadintam Baza, ... aš, Jordanas, nors ir neišmokslinęs iki atsivertimo, irgi buvau sekretoriumi“.

Matyt ilgas senelio vardas turi būti perskirtas – ir tada galima spėti, kad jis buvo alanas vardu Amuth. Pats Jordanas buvo Kandako sūnėno Baza, ostrogotų vadovaujančio amalių klano karo vado sekretoriumi (notarius). Kas tai buvo per „atsivertimas“, nevisai aišku – greičiausiai, tai nebuvo pagonybės atsisakymas ir krikščionybės priėmimas. Gotai buvo „atversti“ su (goto) Ulfilo pagalba, tačiau jie priėmė arianizmą. Tad Jordano „atsivertimas“ galėjo būti į Nikėjos susirinkimo akcentuotą Trejybės dogmą, - ir jis (atsivertimas) gali būti paaiškintas kai kuriais „Getica“ pasisakymais prieš arianizmą. Kitas „atsivertimo“ paaiškinimas gali būti, kad jis tapo vienuoliu (religiosus) arba dvasininku, mat kai kurie ranktraščiai jį buvus vyskupu (netgi Ravenos vyskupu, nors Ravenos vyskūpų sąrašuose ir nėra Jordano vardo).

Jordanas parašė „Romana“ apie Romos istoriją, - kažkokio Vigilijaus (Vigilius) nurodymu. Kai kurie mokslininkai jį sieja su popiežiumi, tačiau tam nėra jokių įrodymų, tik vardas. Epitetas „pasisukęs į Dievą“ skatino daryti tokią sąsają.

Tačiau žinomiausiu Jordano kūriniu yra „Getica“, parašyta Konstantinopolyje maždaug 551 m. Tai vienintelis išlikęs klasikinio laikotarpio veikalas apie gotų istoriją. Draugas Kastalijus (Castalius) paprašė Jordaną parašyti tą knygą kaip valstybės veikėjo Kasiodoro (Cassiodorus) daugiatomio veikalo (kuris neišliko) apibendrinimą – mat jis domėjosi istorija, sklandžiai rašė ir buvo kilęs iš gotų.

"Getica“ aprašo šiaurinių kraštų (ypač Scandza) geografiją ir etnografiją. Gotų istorija prasideda, kai Berigas su trimis laivais išvyko iš Scandza į Gothiscandza. Pas Herodotą buvęs pusdieviu, Zalmoksis tampa gotų karaliumi. Pasakojama, kaip gotai nusiaubė Troją ir Iliumą, kai tik jie kiek atsigavo po karo su Agamemnonu. Mažiau prasimanyta Jordano veikalo dalis prasideda, kai gotai 3 a. susiduria su romėnais. Istorija užbaigiama, kai Bizantijos generolas Belizaras sutriuškino gotus.

Literatūra:

1. Ch. Ch. Mierow. The Gothic History of Jordanes: In English with an Introduction and a Commentary, 1915
2. S. Christensen. Cassiodorus, Jordanes, ant the History of the Goths, 2002

Polibijus

Polibijus (Polybius, apie 203 m. pr.m.e. - apie 120 m. pr.m.e.) – senovės graikų politinis veikėjas, istorikas, rašytojas.

Apie jo gyvenimą žinoma itin nedaug. Duomenų apie Polibijų ir jo gyvenimą yra išlikę graikų ir romėnų istorikų darbuose. Žinomi Polibijaus literatūriniai darbai: Filopomeno biografija (neišliko), "Apie taktiką" (iš dalies išliko), monografija apie Numantijos karą (neišliko); "Visuotinė istorija" arba "Istorijos" (iš dalies išliko). Svarbiausias Polibijaus darbas „Visuotinė istorija“ buvo sudarytas iš 40 tomų, išliko vos 5. Pasakojama visa Viduržemio jūros regiono istoriją nuo 220 m. pr.m.e. iki 146 m. pr.m.e. Polibijus skyrė įvykių priežastis ir pretekstus, istorinius reiškinius aiškino jų tarpusavio sąryšiu, tačiau lemties vaidmuo galutinai atmestas nebuvo. Graikas kritiškai vertino kai kuriuos šaltinius ir liudininkų pasakojimus, taip pat didelę reikšmę skyrė asmenybės vaidmeniui istorijoje. Išlikusiose penkiose knygose pasakojami Pūnų karų įvykiai, baigiant Kanų mūšiu.

Vitruvijus

Vitruvijus (Marcus Vitruvius Pollio, 80 arba 70 m. pr.m.e. - m. apie 15 m. pr.m.e.) – senovės Romos rašytojas, architektas, inžinierius. Manoma, kad valdant Julijui Cezariui statė karines mašinas. Tarp reikšmingesnių jo darbų yra bazilika Fano mieste ir Romos akveduko rekonstrukcija. Parašė 10 dalių mokslo veikalą „De architectura“ apie architektūrą, miestų planavimą, aprašė šventyklų ir visuomeninių pastatų konstrukcijas bei jų ypatybes, inžinerinius sprendimus. Vienoje iš dalių taip pat buvo aptariamos žmogaus kūno proporcijos. Veikalas padarė didelę įtaką Renesansui, ypač klasicizmo architektūrai.

Klaudijus Elianas

Klaudijus Elianas (apie 175-235) – Romos rašytojas, filosofas („antroji sofistika“) ir retorikas (graikiškai kalbėjo taip gerai, kad buvo vadinamas „medaus liežuviu“). Išliko jo 17-os knygų „Apie gyvūnų prigimtį“ bei „Margi pasakojimai“ (14 kn.). „Valstietiškų laiškų“ (daugiausia erotinio pobūdžio) autorystė yra ginčijama.
„Gyvūnų prigimtyje“ pateikiama Atlanto pakrančių gyventojų legenda apie atlantų valdovus, kurie, norėdami parodyti, kad valdžia gauta iš Poseidono, nešiojo galvos apdangalą iš jūrų šamo odos skiaučių, o karalienės – iš „jūrų avių“.

Herodotas. Istorija
Istorikas Al-Masudi
Istorikas ir valdovas
Ivanas Naživinas. Judėjas
K. Tacitas apie žydus
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Trumpa istorijos mokslo istorija
Kornelijus Tacitas ir Gajus Suetonijus
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Posidonijus iš Alamėjos ir kiti senovės istorikai
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Julijus Afrikanas. Istoriografija
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Sahara senaisiais laikais
Strabonas ir kt. istorikai
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Meru kalnas ir B. Tilakas
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Niobė - suakmenėjusi deivė
Teofrastas. Apie akmenis
Eusebijus iš Cezarėjos
Nikėjos susirinkimas
Kanaano karalienė?
Slontaho šventykla
Vartiklis