Meru kalnas
Meru kalnas (dar vadinamas Sumeru, Didžiuoju Meru) šventasis mitinis
kalnas induizmo, džainizmo ir budizmo kosmologijoje. Jis laikomas fizinių, metafizinių ir dvasinių visatų
centru. Aplink jį sukasi Saulė, Mėnulis, planetos ir žvaigždės. Jame gyvena
Brahma ir kiti dievai,
gandharvai, riši ir kt.
Sakoma, kad jis yra 84 tūkst. jodžanų aukščio (apie 1,082 mln. km, t.y.,
atstumas, triskart didesnis, nei iki Mėnulio). Dauguma induistų ir džainų šventyklų pastatytos kaip
simbolinis šio kalno atvaizdas.
Nustatyti Meru vietą sunku dėl nurodomo milžiniško jo dydžio, buvimo kosminio Okeano dalimi.
Tačiau kai kurie Vakarų mokslininkai bando jį tapatinti su Kašmyro šiaurės rytuose esančiu Pamyro
kalnais. Suryasiddhanta Meru kalną nurodo esant pasaulio centre Džambunadoje (Džambudvipoje),
Varaha Mihira savo Panč-siddhantika laiko jį esant Šiaurės poliuje (beje, beveik visuose senuosiuose
šaltiniuose Meru yra toli šiaurėje). Taipogi, atseit, Gangas iš debesų pirma teka Meru kalnu, ir nuo jo
leidžiasi į žemę. Manoma, kad jis į šiaurę nuo Himalajų, prie Tartarų kalnų.
Čia įdomu pastebėti, kad Afrikoje Meru miestas yra Kenijos kalno papėdėje yra tiksliai ant
pusiaujo, o kaimyninėje Tanzanijoje Meru kalnas Kinyan-giri vietovėje irgi yra ant pusiaujo.
Induizme pasaulis dažnai vaizduojamas kaip lotosas, iš kurio centro kyla Meru kalnas, kurio viršūnėje
yra visų devų buveinė. Puranai ir indų epai dažnai teigia, kad Surija (Saulės dievas) kartu su planetomis
ir žvaigždėmis kasdien apsisuka aplink Meru kalną.
Kai kuriuose šaltiniuose Meru minimas kaip viena iš 16-os Himalajų viršūnių, išlikusių virš vandens
Tvano metu. Tarp dabartinių Himalajų viršūnių yra viena, vadinama Meru, tačiau švenčiausiu kalnu
induizme laikomas Kailašas, laikomas Šyvos buveine.
Brahmagupta (7 a.) rašė:
Mahabharatoje Merus tai kalnų šalis, kurios viršūnės siekia dangų, o pagrindinė viršūnė yra
Mandara. Mahabharata aprašo kraštus į šiaurę nuo Himalajų: Tibetą ir Pamyrą, Vid. Azijos dykumas,
nepereinamus miškus, poliarines sritis ir tokius jų reiškinius, kaip nejudanti Šiaurinė žvaigždė,
žvaigždės, kurios nepateka ir nenusileidžia, o sukasi horizontalioje plokštumoje, Didžiuosius Grįžulo
ratus, Saulė, patekančią tik kartą metuose, dieną ir naktį, trunkančias po 6 mėn., Šiaurės pašvaistę ir
pan. Sakoma, kad tos srities pakraštyje stūkso Meru kalnas, kurio šiaurinis šlaitas nusileidžia prie Pieno jūros:
Šiaurinėje pusėje, spindi galingasis Meru, pavaldus didžiajam likimui; jame gyvena
Brahma,
čia buvoja visų būtybių sielos, Pradžiapatis, sutvėręs visa, kas juda ir nejuda... Čia nusileidžia ir vėl
pateka Septyni dieviškieji riši kartu su Vasištha [Grįžulo ratais]... Aplink Meru sukasi visi dangaus
šviesuliai. Virš jo nejudanti spindi Šiaurinė, o palink ratus suka Didžiųjų Grįžulo ratų, Kasiopėjos ir
Jaučiaganio žvaigždynai, čia pusmetį diena, pusmetį naktis, vienas diena ir viena naktis kartu sudaro
metus. Pieno jūros šiaurėje yra sala, vadinama Švetadvipa [Šviesioji Baltoji sala].
Toji šalis apibūdinama kaip amžinosios laimės šalis, gentis nežino nei ligų, nei amžiaus
silpnumo, visur antilopių ir paukščių būriai, išėję ten, atgal į šį pasaulį negrįžta. Tai išrinktųjų,
šventųjų, palaimintųjų žemė. Visa tai turi panašumų su vėlesniais
Šambalos aprašymais. Štai J.
Blavatskaja Slaptojoje doktrinoje Švetadvipą nuo šiaurėje esančios Pieno jūros perkėlė į centrinėje
Azijoje esančią Gobi dykumą ir pavadino Šambala.
Mandžul Hutuktu Tibeto geografijoje:
Šiaurėje randasi viršiausia Šambalos karalystė ir jai priklausančios karalystės: Czmbeka, beždžionių,
auksaakių, Rugma, Burbatma, Auksinė ir kitos 96 karalystės. Taip pat ir jai nepriklausančios kai kurios
tiurkų, mongolų, musulmonų ir toms nepriskiriamos pagonių genčių šalys, o taip pat Devų, Asurų,
Kanparų, Gandarvų, Jakšų, Rakšų ir kito ne žmonių genčių šalys.
Mahabharatoje aprašoma ir kaip Meru kalno Mandaros viršūnėje
Brahma sumanė sukurti
nemirtingumo gėrimą. Jis Meru kalną panaudojo kaip plaktuvę okeanui, kad gautų amritą.
Matsja purane rašoma:
Ji iš aukso ir švyti tarsi ugnis be temdančių dūmų priemaišos. Keturios jo pusės keturių
skirtingų spalvų. Rytinė balta, brahmanų spalvos; šiaurinė raudona, kšatrijų spalvos; pietinė geltona,
vaišijų spalvos; vakarinė juoda, šudrų spalvos. Jo aukštis 86 000 jodžanai, iš kurių žemėje
randasi 16 000. Kiekviena šonų briauna yra 34 jodžanų. Tame kalne yra gėlo vandens
upės ir nuostabūs auksiniai namai, kuriuose gyvena įvairios dvasinės būtybės: devai kartu su jų dainiais
gandharvais ir
meilužėmis apsaromis, o taip pat asurai, daitai ir rakšai. Aplink kalną plyti
Manaso vandens telkinys, o prie šio keturiose pusėse gyvena lokapalai, pasaulio ir jų gyventojų
saugotojai. Prie Meru kalno yra 7 mazgai, t.y. dideli kalnai, kurie vadinami Machendra, Malaja, Sachja,
Šuktibamas, Rikšabamas, Vindhja, Parijatra. O mažų kalnų tiek daug, kad beveik neįmanoma
suskaičiuoti; tai ir yra tie kalnai, kuriuose gyvena žmonės. O prie didelių kalnų aplink Meru priskiriama:
Himavantas, padengtas amžinųjų sniegų, kuriame gyvena rakšai, pišačai ir jakšiai; Hemakuta iš
aukso, kuriame gyvena
gandharvai.
O Višnu purane rašoma:
Aukso kiaušinio su Didžiuoju Atmanu vidiniu apvalkalu buvo Meru kalnas, o išoriniu apvalkalu
kalnai; aplink vaisių esančius vandenis sudarė okeanai. Ir tame kiaušinyje, o brahmane, buvo kalnai,
žemynai, vandenynai, planetos, pasauliai, devai, asurai ir žmonės. Iš išorės kiaušinį supo vanduo,
ugnis, oras, erdvė, o taip pat pirmapradžių elementų šaltinis bei pirmapradžiai elementai, turintys 10
savybių bei didįjį tvėrimo principą.
Brahmos kiaušinis savyje talpina visą Visatą ir yra sudarytas iš kelių pasaulių, arba lokų,
kurie jungiami į tris grupes: viršutiniai, viduriniai ir apatiniai. Viršutinius lokus sudaro aukštesnieji ir
rojaus pasauliai, kuriuose gyvena įvairūs devai. Visų pasaulių centras Meru kalnas, iškylantis virš
viršutinių lokų. Po jais išsidėstę 7-ios koncentrinės salos-žemynai, kurių centrinė yra apvali ir plokščia
žemė Džambudvipa. Plakša (arba Gomedaka) žemyną skalauja patokos (cukranendrių sirupo) jūros.
Šalmalos žemyną juosia vyno jūra Sura. Kuša žemyną supa valyto sviesto jūra Sarpis, o Kraunčha
žemyną rūgpienio jūra Dadhi. Švetadvipa žemyną skalauja pieno jūra Kųira, o Puškara juosia tyro
vandens jūra Džala, kuri ribojasi su aukščiausiųjų kalnų šalimi Lokalaka, skiriančią regimą pasaulį nuo
tamsos. Už jos tvyro amžinos nakties zona, o dar toliau pasaulio kiaušinio lukštas.
Meru kalnas daugybę kartų minimas indų šaltiniuose. Legendose sakoma, kad Meru ir vėjo dievas Vaju
buvo geri draugai. Tačiau išminčius Narada įkalbėjo Vaju, kad priverstų paklusti Meru. Vaju visus metus
pūtė iš visų jėgų, tačiau Meru buvo apsaugotas aukštai skraidančio šventojo paukščio Garudos sparnų.
Tačiau po metų Garuda nusprendė kurį laiką pailsėti. Tada kalno viršūnė buvo nulaužta ir įkrito į jūrą,
sukurdama Šri-Lankos salą.
Bhagavata purane aprašoma viena iš Gango upės atsiradimo versijų. Kartą, kai Maharadža Bali
atlikinėjo jadžną, prie jo priėjo Višnu
Vamanos pavidalu ir paprašė trijų žingsnių žemės. Kai prašymas
buvo patenkintas, Vamana dviem žingsniais peržengė visus tris lokus ir kairės kojos nykščiu pramušė
Visatos apvalkalą. Keli lašai Priežasčių okeano prasisunkė pro skylę, nukrito ant Šyvos galvos ir ten liko
tūkstančiui jugų. Tie lašai ir yra šventoji Gango upė. Aprašoma, kaip ji pradžioje teka per Dhruvaloką
(Šiaurinę žvaigždę) ir ją apvalo, tada ji nuplauna 7-ių didžiųjų rišių planetas (Mariči, Vasištha, Atri ir kt.),
o tada miriadai dangiškųjų laivų plukdo jo vandenis devų keliais iš pradžių į Mėnulį (Čandraloką) ir galiausiai į
Brahmos buveinę Meru kalno viršūnėje. Čia jie pasidalija į keturias atšakas (Sita, Alakananda,
Čakša ir Bhadra), kurios nuteka Meru šlaitais ir pasiekia vidurinio lygio planetas, kurių viena yra Žemė.
Nuo Himalajų viršūnių jie pasileidžia žemyn, prateka pro Haridvarą ir teka Indijos lygumomis, viską
savo kelyje apvalydami.
Panašių sampratų yra Altajaus tautose, kur Meru kalno analogu gali būti Belucho kalnas, kuris anksčiau
vadintas Uč-sumeru. Graikijoje analogiška devų buveine buvo Olimpas, zoroastrizme Demavadas,
šintoizme Fudzi, judaizme ir krikščionybėje Araratas ir Sinajaus kalnas. O štai iranėnų Chara kalnas
gali būti laikomas kitu Meru pavadinimu. Tokią išvadą leidžia daryti iranėnų ir indų šventraščių
palyginimai. Štai ir skitų šventasis kalnas radosi šiaurėje, sutemų ir sniego krašte, kur sukasi
žvaigždės, Menulis ir Saulė.
Mitinis dievų kalnas minimas japonų Tantu Pagelaran, 15 a. kawi kalba parašytame rankraštyje.
Jame aprašoma mitinė Java salos kilmė, kai dalis Meru kalno buvo perkelta į Javą. Batara Guru (Šyva) įsakė
Brahmai ir
Višnu apgyvendinti Java salą, kuri tuo metu laisvai plaukiojo vandenyne, nuolat
besivartydama ir drebėdama. Dievai nusprendė persmeigti salą perkeldami dalį Mahameru iš
Džambudvipos.
Japonų Edo laikotarpio (1603-1867) žemėlapyje pavaizduotas Šumisen (Sumeru) kalnas, esantis
Himalajuose tarp Indijos ir Tibeto. Įdomu, kad jis pavaizduotas vandens sūkurio centre.
Meru budizmo kosmologijoje
Budizme Žemė vaizduojama plokščia, o jos centre randasi Meru (ar Sumeru) kalnas. Mandalose jis
irgi vaizduojamas centre, kur jė supa 4-ios didelės dvipos (salos; rytose Purvavideha, pietuose
Džambudvipa, vakaruose Aparogodana, šiaurėje Utarakuru), o už jų randasi 8-ios mažesnės dvipos.
Pasaulinį vandenyną supa uolėta sieta Čakravala.
Sumeru kalną sudaro 4-ios brangenybės: rytinė pusė iš sidabro, pietinė iš lazurito, vakarinė iš
rubino, šiaurinė iš aukso. Būtent todėl lamos mandaloje keturiuose pakilimo pusėse įdeda atitinkamų medžiagų gabaliukus.
Meru kalne, o dažniau virš jo, gyvena dievai. Žemiausiame lygyje lyra keturi didieji valdovai
(Čaturmaharadža - Dhritaraštra, Virudhaka, Virupakša ir Vaišvarana), atitinkamai valdantys
gandharvus,
humbhandas, nagus ir jakšas. Virš jų, ant Meru kalno viršūnės, išsidėsčiusi trajastrinsa. O aukščiau,
oro rūmuose (vimanose) randasi dausos jama, tušita, nirmanarati ir paranimrita-vasavartina. Ten
gyvenantys dievai, o taip pat ir žmonės, gyvūnai, pretai, asurai ir narakos, sudaro geidulių sferą
(kamavačarą arba kamadhatą), nes jų pagrindinis siekis yra geidulių patenkinimas. Kiti dievai ir kitos
būtybės gyvena kitose sferose.
Dalai Lama XIV 1983 m. interviu pasakė, kad, jei nėra tikslių nuorodų į Meru kalno vietą ir mes jo
nerandame, tai jį turime suprasti neparaidžiui, o kaip nors kitaip [simboliškai].
Arijų protėvynė Arktyje?
Nenuostabu, kad tokia nuorodų į šiaurę gausa leido spėti, kad arijų protėvynė yra Arktyje. Vienas
pagrindinių šios teorijos kūrėjų buvo Indijos politinis aktyvistas
Balas Tilakas (1856-1920). Anot jo,
kadaise Arktyje klimatas buvo šiltas ir palankus žmogui. Užėjus ledynmečiui, gyventojai iš ten traukėsi
į pietus ir pasiekė Indiją [tiesa, naujesnieji tyrinėjimai arijų protėvyne linkę laikyti pietų Uralą]. Persų
mokslininko al-Beruni (973-1048) Indijos tyrinėjimai nuodugniai išnagrinėti senovės Indijos
šaltiniuose minimi šiauriniai regionai leidžia manyti, kad pro-arijai turėjo kontaktų su šiaurės gyventojais.
Daugiau apie tai:
Hiperborėja Rusijoje
Šiaurės Atlantida
Įvadas į Vedantos principus
Balas Gangadharas Tilakas
Balas Gangadharas Tilakas (1856-1920) maratų tautybės Indijos mokytojas,
socialinių reformų vykdytojas, nacionalistas ir kovotojas už nepriklausomybę (svaradžą savą
valdžią). Gavo epitetą Lokmanija, kas reiškia Pripažintas žmonių. Jo garsi citata Svaradža yra mano
prigimtinė teisė - ir aš privalau ją turėti! tebeprisimenama Indijoje. Buvo Rigvedos tyrinėtojas;
iškėlė hipotezę, kad indoeuropiečių protėvynė buvo Arktyje.
Balas Tilakas gimė brahminų šeimoje 1856 m. liepos 23 d. Čikhali, Maharaštros Ratnagiri srityje. Jo
tėvas, žinomas mokytojas ir sanskrito mokslininkas, mirė, kai Balui buvo 16-a. 1877 m. baigė Dekano
koledžą. Buvo tikimasi, kad Tilakas, kaip tada buvo įprasta, aktyviai dalyvaus visuomeniniuose
reikaluose. Jis laikė, kad Religija ir gyvenimas nesiskiria.
Tilakas mokė matematikos Puno privačioje mokykloje, vėliau, dėl nesutarimų su koledžais,
pasitraukė iš šios veiklos srities ir tapo žurnalistu. Buvo stiprus Vakarų mokymo sistemos kritikas ir, su
bendramoksliais, įsteigė Dekano edukacinę draugiją, kurios tikslas buvo sukurti naują mokymo
sistemą, skleisti nacionalistines idėjas pabrėžiant Indijos kultūrą. Tilakas matematiką dėstė Fergusono
koledže.
Kartu su kitais įsteigė du laikraščius Kesari (Liūtas) maratų kalba ir The Maratha anglų kalba
(1881). Vien per 2 m. Kesari pritraukė daugiau skaitytojų nei bet kuris kitas laikraštis Indijoje.
Vedamieji buvo daugiausia apie tai, kaip kenčia žmonės nuo anglų valdžios. Tilakas sakė savo
kolegoms: Nerašykite studentams. Įsivaizduokite, kad sakote kaimiečiui. Būkite tikri dėl faktų. Tegu
jūsų žodžiai būna aiškūs kaip dienos šviesa.
1890 m. Tilakas įsijungė į Indijos Nacionalinį kongresą. 1891 m. išstojo prieš Vedybų amžiaus
įstatymo projektą, pagal kurį merginos amžiaus riba nuo 10 m. turėjo būti padidinta iki 12 m. Anot
Tilako, tai prieštarauja induizmui (nors pats asmeniškai buvo prieš ankstyvas vedybas ir ištekino
dukteris tik sulaukusias 16 m. amžiaus).
1896 m. kilo maro protrūkis, pasiekęs epidemijos lygį. Į sritį buvo įvesta kariuomenę, kuri sukėlė
žmonių nepasitenkinimą. Kesari laikraštyje Tilakas ragino priešintis engėjams ir, kai buvo nušautas
vienas britų leitenantas, Tilaką suėmė 18-ai mėnesių. Iš kalėjimo jis grįžo kankiniu ir nacionaliniu herojumi.
1905 m. Bengalija buvo padalinta siekiant susilpninti nacionalinį judėjimą. 1908 m. balandžio 30 d.
du bengalų jaunuoliai bandė nužudyti magistratūros vadovą. Tilakas gynė revoliucionierius ir kvietė
svaradžai. Jis buvo suimtas ir iki 1914 m. birželio mėn. įkalintas kalėjime.
1916-18 m. įkuria Visos Indijos Valdymo Lygą. Jis žavėjosi Rusijos Didžiąja revoliucija ir V. Leninu.
Mirė 1920 m. rugpjūčio 1 d., pirmąją Gandi nesipriešinimo kampanijos dieną.
1903 m. Balas Tilakas parašė knygą Vedų Namai Arktyje, kurioje įrodinėjo, kad Vedos galėjo būti
sukurtos tik Šiaurėje, iš kur ir atvyko arijai per paskutinį ledynmetį. Taip pat jis bandė nustatyti Vedų
amžių pagal skirtingų Nakšatrų padėtį. Jis taip pat parašė Bhagavat-Gitos karmajoga, kuri laikoma
upanišadų ir Vedų esme, analizę. Kiti kūriniai: Indų gyvenimo, etikos ir religijos filosofija (1887),
Vedų chronologija...
Daugiau žr.
D.M. Brown. The Philosophy of Bal Gangadhar Tilak: Karma vs Jnana in the Gita Rahasya// J. of Asian Studies, vol. 17, no. 3, 1958
Šiaurės Atlantida
Karelijos Adomas
Rudiger Schmitt. Arijai
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Indo-iranėnai ir kalba
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Nežemiški senosios Indijos personažai
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Arijai ir kitos tautos Vedose ir Avestoje
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Indijos mitai ir Himalajų legendos
Šinto ir japonų tikėjimai
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Mitas apie arijų įsiveržimą
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Senieji sankskrito raštai
Senoji Indijos istorija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Bado kalnai Afrikoje
Nauja dėl Stounhendžo
Buvęs uždaras Tibetas
Naktinis Vedų dangus
Požemių pasaulis
Harapos civilizacija
Mohendžo-daro
Slaptoji doktrina
Indijos mitai
Azijos širdis
Kas yra Upanišados
Eskimų kilmė