Meru kalnas

Meru kalnas (dar vadinamas Sumeru, „Didžiuoju Meru“) – šventasis mitinis kalnas induizmo, džainizmo ir budizmo kosmologijoje. Jis laikomas fizinių, metafizinių ir dvasinių visatų centru. Aplink jį sukasi Saulė, Mėnulis, planetos ir žvaigždės. Jame gyvena Brahma ir kiti dievai, gandharvai, riši ir kt. Sakoma, kad jis yra 84 tūkst. jodžanų aukščio (apie 1,082 mln. km, t.y., atstumas, triskart didesnis, nei iki Mėnulio). Dauguma induistų ir džainų šventyklų pastatytos kaip simbolinis šio kalno atvaizdas.

Meru mount Nustatyti Meru vietą sunku dėl nurodomo milžiniško jo dydžio, buvimo kosminio Okeano dalimi. Tačiau kai kurie Vakarų mokslininkai bando jį tapatinti su Kašmyro šiaurės rytuose esančiu Pamyro kalnais. „Suryasiddhanta“ Meru kalną nurodo esant „pasaulio centre“ Džambunadoje (Džambudvipoje), Varaha Mihira savo „Panč-siddhantika“ laiko jį esant Šiaurės poliuje (beje, beveik visuose senuosiuose šaltiniuose Meru yra toli šiaurėje). Taipogi, atseit, Gangas iš debesų pirma teka Meru kalnu, ir nuo jo leidžiasi į žemę. Manoma, kad jis į šiaurę nuo Himalajų, prie Tartarų kalnų.

Čia įdomu pastebėti, kad Afrikoje Meru miestas yra Kenijos kalno papėdėje yra tiksliai ant pusiaujo, o kaimyninėje Tanzanijoje Meru kalnas Kinyan-giri vietovėje irgi yra ant pusiaujo.

Induizme pasaulis dažnai vaizduojamas kaip lotosas, iš kurio centro kyla Meru kalnas, kurio viršūnėje yra visų devų buveinė. Puranai ir indų epai dažnai teigia, kad Surija (Saulės dievas) kartu su planetomis ir žvaigždėmis kasdien apsisuka aplink Meru kalną.

Kai kuriuose šaltiniuose Meru minimas kaip viena iš 16-os Himalajų viršūnių, išlikusių virš vandens Tvano metu. Tarp dabartinių Himalajų viršūnių yra viena, vadinama Meru, tačiau švenčiausiu kalnu induizme laikomas Kailašas, laikomas Šyvos buveine.

Brahmagupta (7 a.) rašė:

„Mahabharatoje“ Merus – tai kalnų šalis, kurios viršūnės siekia dangų, o pagrindinė viršūnė yra Mandara. „Mahabharata“ aprašo kraštus į šiaurę nuo Himalajų: Tibetą ir Pamyrą, Vid. Azijos dykumas, nepereinamus miškus, poliarines sritis ir tokius jų reiškinius, kaip nejudanti Šiaurinė žvaigždė, žvaigždės, kurios nepateka ir nenusileidžia, o sukasi horizontalioje plokštumoje, Didžiuosius Grįžulo ratus, Saulė, patekančią tik kartą metuose, dieną ir naktį, trunkančias po 6 mėn., Šiaurės pašvaistę ir pan. Sakoma, kad tos srities pakraštyje stūkso Meru kalnas, kurio šiaurinis šlaitas nusileidžia prie Pieno jūros:
Pagoda as Meru „Šiaurinėje pusėje, spindi galingasis Meru, pavaldus didžiajam likimui; jame gyvena Brahma, čia buvoja visų būtybių sielos, Pradžiapatis, sutvėręs visa, kas juda ir nejuda... Čia nusileidžia ir vėl pateka Septyni dieviškieji riši kartu su Vasištha [Grįžulo ratais]... Aplink Meru sukasi visi dangaus šviesuliai. Virš jo nejudanti spindi Šiaurinė, o palink ratus suka Didžiųjų Grįžulo ratų, Kasiopėjos ir Jaučiaganio žvaigždynai, čia pusmetį diena, pusmetį naktis, vienas diena ir viena naktis kartu sudaro metus. Pieno jūros šiaurėje yra sala, vadinama Švetadvipa [Šviesioji Baltoji sala]“.

Toji šalis apibūdinama kaip „amžinosios laimės šalis“, „gentis nežino nei ligų, nei amžiaus silpnumo“, „visur antilopių ir paukščių būriai“, „išėję ten, atgal į šį pasaulį negrįžta“. Tai „išrinktųjų“, „šventųjų“, „palaimintųjų“ žemė. Visa tai turi panašumų su vėlesniais Šambalos aprašymais. Štai J. Blavatskaja „Slaptojoje doktrinoje“ Švetadvipą nuo šiaurėje esančios Pieno jūros perkėlė į centrinėje Azijoje esančią Gobi dykumą ir pavadino Šambala.

Mandžul Hutuktu „Tibeto geografijoje“:
„Šiaurėje randasi viršiausia Šambalos karalystė ir jai priklausančios karalystės: Czmbeka, beždžionių, auksaakių, Rugma, Burbatma, Auksinė ir kitos 96 karalystės. Taip pat ir jai nepriklausančios kai kurios tiurkų, mongolų, musulmonų ir toms nepriskiriamos pagonių genčių šalys, o taip pat devų, asurų, kanparų, gandarvų, jakšų, rakšų ir kito ne žmonių genčių šalys“.

„Mahabharatoje“ aprašoma ir kaip Meru kalno Mandaros viršūnėje Brahma sumanė sukurti nemirtingumo gėrimą. Jis Meru kalną panaudojo kaip plaktuvę okeanui, kad gautų amritą.

„Matsja purane“ rašoma:
„Ji iš aukso ir švyti tarsi ugnis be temdančių dūmų priemaišos. Keturios jo pusės keturių skirtingų spalvų. Rytinė balta, brahmanų spalvos; šiaurinė raudona, kšatrijų spalvos; pietinė geltona, vaišijų spalvos; vakarinė juoda, šudrų spalvos. Jo aukštis 86 000 jodžanai, iš kurių žemėje randasi 16 000. Kiekviena šonų briauna yra 34  jodžanų. Tame kalne yra gėlo vandens upės ir nuostabūs auksiniai namai, kuriuose gyvena įvairios dvasinės būtybės: devai kartu su jų dainiais gandharvais ir meilužėmis apsaromis, o taip pat asurai, daitai ir rakšai. Aplink kalną plyti Manaso vandens telkinys, o prie šio keturiose pusėse gyvena lokapalai, pasaulio ir jų gyventojų saugotojai. Prie Meru kalno yra 7 mazgai, t.y. dideli kalnai, kurie vadinami Machendra, Malaja, Sachja, Šuktibamas, Rikšabamas, Vindhja, Parijatra. O mažų kalnų tiek daug, kad beveik neįmanoma suskaičiuoti; tai ir yra tie kalnai, kuriuose gyvena žmonės. O prie didelių kalnų aplink Meru priskiriama: Himavantas, padengtas amžinųjų sniegų, kuriame gyvena rakšai, pišačai ir jakšiai; Hemakuta – iš aukso, kuriame gyvena gandharvai“.

O „Višnu purane“ rašoma: „Aukso kiaušinio su Didžiuoju Atmanu vidiniu apvalkalu buvo Meru kalnas, o išoriniu apvalkalu – kalnai; aplink vaisių esančius vandenis sudarė okeanai. Ir tame kiaušinyje, o brahmane, buvo kalnai, žemynai, vandenynai, planetos, pasauliai, devai, asurai ir žmonės. Iš išorės kiaušinį supo vanduo, ugnis, oras, erdvė, o taip pat pirmapradžių elementų šaltinis bei pirmapradžiai elementai, turintys 10 savybių bei didįjį tvėrimo principą“.

Brahmos kiaušinis savyje talpina visą Visatą ir yra sudarytas iš kelių pasaulių, arba lokų, kurie jungiami į tris grupes: viršutiniai, viduriniai ir apatiniai. Viršutinius lokus sudaro aukštesnieji ir rojaus pasauliai, kuriuose gyvena įvairūs devai. Visų pasaulių centras – Meru kalnas, iškylantis virš viršutinių lokų. Po jais išsidėstę 7-ios koncentrinės salos-žemynai, kurių centrinė yra apvali ir plokščia žemė Džambudvipa. Plakša (arba Gomedaka) žemyną skalauja patokos (cukranendrių sirupo) jūros. Šalmalos žemyną juosia vyno jūra Sura. Kuša žemyną supa valyto sviesto jūra Sarpis, o Kraunčha žemyną – rūgpienio jūra Dadhi. Švetadvipa žemyną skalauja pieno jūra Kųira, o Puškara juosia tyro vandens jūra Džala, kuri ribojasi su aukščiausiųjų kalnų šalimi Lokalaka, skiriančią regimą pasaulį nuo tamsos. Už jos tvyro amžinos nakties zona, o dar toliau – pasaulio kiaušinio lukštas.

Meru kalnas daugybę kartų minimas indų šaltiniuose. Legendose sakoma, kad Meru ir vėjo dievas Vaju buvo geri draugai. Tačiau išminčius Narada įkalbėjo Vaju, kad priverstų paklusti Meru. Vaju visus metus Bal Gangadhar Tilak. Arctic Home of Vedas pūtė iš visų jėgų, tačiau Meru buvo apsaugotas aukštai skraidančio šventojo paukščio Garudos sparnų. Tačiau po metų Garuda nusprendė kurį laiką pailsėti. Tada kalno viršūnė buvo nulaužta ir įkrito į jūrą, sukurdama Šri-Lankos salą.

„Bhagavata purane“ aprašoma viena iš Gango upės atsiradimo versijų. Kartą, kai Maharadža Bali atlikinėjo jadžną, prie jo priėjo Višnu Vamanos pavidalu ir paprašė trijų žingsnių žemės. Kai prašymas buvo patenkintas, Vamana dviem žingsniais peržengė visus tris lokus ir kairės kojos nykščiu pramušė Visatos apvalkalą. Keli lašai Priežasčių okeano prasisunkė pro skylę, nukrito ant Šyvos galvos ir ten liko tūkstančiui jugų. Tie lašai ir yra šventoji Gango upė. Aprašoma, kaip ji pradžioje teka per Dhruvaloką (Šiaurinę žvaigždę) ir ją apvalo, tada ji nuplauna 7-ių didžiųjų rišių planetas (Mariči, Vasištha, Atri ir kt.), o tada miriadai dangiškųjų laivų plukdo jo vandenis devų keliais – iš pradžių į Mėnulį (Čandraloką) ir galiausiai į Brahmos buveinę Meru kalno viršūnėje. Čia jie pasidalija į keturias atšakas (Sita, Alakananda, Čakša ir Bhadra), kurios nuteka Meru šlaitais ir pasiekia vidurinio lygio planetas, kurių viena yra Žemė. Nuo Himalajų viršūnių jie pasileidžia žemyn, prateka pro Haridvarą ir teka Indijos lygumomis, viską savo kelyje apvalydami.

Panašių sampratų yra Altajaus tautose, kur Meru kalno analogu gali būti Belucho kalnas, kuris anksčiau vadintas Uč-sumeru. Graikijoje analogiška devų buveine buvo Olimpas, zoroastrizme – Demavadas, šintoizme – Fudzi, judaizme ir krikščionybėje – Araratas ir Sinajaus kalnas. O štai iranėnų Chara kalnas gali būti laikomas kitu Meru pavadinimu. Tokią išvadą leidžia daryti iranėnų ir indų šventraščių palyginimai. Štai ir skitų šventasis kalnas radosi šiaurėje, sutemų ir sniego krašte, kur „sukasi žvaigždės, Menulis ir Saulė“.

Mitinis dievų kalnas minimas japonų „Tantu Pagelaran“, 15 a. kawi kalba parašytame rankraštyje. Jame aprašoma mitinė Java salos kilmė, kai dalis Meru kalno buvo perkelta į Javą. Batara Guru (Šyva) įsakė Brahmai ir Višnu apgyvendinti Java salą, kuri tuo metu laisvai plaukiojo vandenyne, nuolat besivartydama ir drebėdama. Dievai nusprendė persmeigti salą perkeldami dalį Mahameru iš Džambudvipos.

Japonų Edo laikotarpio (1603-1867) žemėlapyje pavaizduotas Šumisen (Sumeru) kalnas, esantis Himalajuose tarp Indijos ir Tibeto. Įdomu, kad jis pavaizduotas vandens sūkurio centre.

Meru budizmo kosmologijoje

Budizme Žemė vaizduojama plokščia, o jos centre randasi Meru (ar Sumeru) kalnas. Mandalose jis irgi vaizduojamas centre, kur jė supa 4-ios didelės dvipos (salos; rytose Purvavideha, pietuose Džambudvipa, vakaruose Aparogodana, šiaurėje Utarakuru), o už jų randasi 8-ios mažesnės dvipos. Meru schema in Buddhism Pasaulinį vandenyną supa uolėta sieta Čakravala.

Sumeru kalną sudaro 4-ios brangenybės: rytinė pusė iš sidabro, pietinė iš lazurito, vakarinė iš rubino, šiaurinė iš aukso. Būtent todėl lamos mandaloje keturiuose pakilimo pusėse įdeda atitinkamų medžiagų gabaliukus.

Meru kalne, o dažniau virš jo, gyvena dievai. Žemiausiame lygyje lyra „keturi didieji valdovai“ (Čaturmaharadža - Dhritaraštra, Virudhaka, Virupakša ir Vaišvarana), atitinkamai valdantys gandharvus, humbhandas, nagus ir jakšas. Virš jų, ant Meru kalno viršūnės, išsidėsčiusi trajastrinsa. O aukščiau, oro rūmuose (vimanose) randasi dausos – jama, tušita, nirmanarati ir paranimrita-vasavartina. Ten gyvenantys dievai, o taip pat ir žmonės, gyvūnai, pretai, asurai ir narakos, sudaro „geidulių“ sferą (kamavačarą arba kamadhatą), nes jų pagrindinis siekis yra geidulių patenkinimas. Kiti dievai ir kitos būtybės gyvena kitose sferose.

Dalai Lama XIV 1983 m. interviu pasakė, kad, jei nėra tikslių nuorodų į Meru kalno vietą ir mes jo nerandame, tai jį turime suprasti neparaidžiui, o kaip nors kitaip [simboliškai].

Arijų protėvynė Arktyje?

Nenuostabu, kad tokia nuorodų į šiaurę gausa leido spėti, kad arijų protėvynė yra Arktyje. Vienas pagrindinių šios teorijos kūrėjų buvo Indijos politinis aktyvistas Balas Tilakas (1856-1920). Anot jo, kadaise Arktyje klimatas buvo šiltas ir palankus žmogui. Užėjus ledynmečiui, gyventojai iš ten traukėsi į pietus ir pasiekė Indiją [tiesa, naujesnieji tyrinėjimai arijų protėvyne linkę laikyti pietų Uralą]. Persų mokslininko al-Beruni (973-1048) „Indijos tyrinėjimai“ nuodugniai išnagrinėti senovės Indijos šaltiniuose minimi šiauriniai regionai leidžia manyti, kad pro-arijai turėjo kontaktų su šiaurės gyventojais.

Daugiau apie tai:
Hiperborėja Rusijoje
Šiaurės Atlantida
Įvadas į Vedantos principus


Balas Gangadharas Tilakas

Balas Gangadharas Tilakas (1856-1920) maratų tautybės Indijos mokytojas, socialinių reformų vykdytojas, nacionalistas ir kovotojas už nepriklausomybę („svaradžą“ – „savą valdžią“). Gavo epitetą Lokmanija, kas reiškia „Pripažintas žmonių“. Jo garsi citata „Svaradža yra mano Bal Gangadhar Tilak prigimtinė teisė - ir aš privalau ją turėti!“ tebeprisimenama Indijoje. Buvo „Rigvedos“ tyrinėtojas; iškėlė hipotezę, kad indoeuropiečių protėvynė buvo Arktyje.

Balas Tilakas gimė brahminų šeimoje 1856 m. liepos 23 d. Čikhali, Maharaštros Ratnagiri srityje. Jo tėvas, žinomas mokytojas ir sanskrito mokslininkas, mirė, kai Balui buvo 16-a. 1877 m. baigė Dekano koledžą. Buvo tikimasi, kad Tilakas, kaip tada buvo įprasta, aktyviai dalyvaus visuomeniniuose reikaluose. Jis laikė, kad „Religija ir gyvenimas nesiskiria“.

Tilakas mokė matematikos Puno privačioje mokykloje, vėliau, dėl nesutarimų su koledžais, pasitraukė iš šios veiklos srities ir tapo žurnalistu. Buvo stiprus Vakarų mokymo sistemos kritikas ir, su bendramoksliais, įsteigė Dekano edukacinę draugiją, kurios tikslas buvo sukurti naują mokymo sistemą, skleisti nacionalistines idėjas pabrėžiant Indijos kultūrą. Tilakas matematiką dėstė Fergusono koledže.

Kartu su kitais įsteigė du laikraščius „Kesari“ (Liūtas) maratų kalba ir „The Maratha“ anglų kalba (1881). Vien per 2 m. “Kesari” pritraukė daugiau skaitytojų nei bet kuris kitas laikraštis Indijoje. Vedamieji buvo daugiausia apie tai, kaip kenčia žmonės nuo anglų valdžios. Tilakas sakė savo kolegoms: „Nerašykite studentams. Įsivaizduokite, kad sakote kaimiečiui. Būkite tikri dėl faktų. Tegu jūsų žodžiai būna aiškūs kaip dienos šviesa“.

1890 m. Tilakas įsijungė į Indijos Nacionalinį kongresą. 1891 m. išstojo prieš Vedybų amžiaus įstatymo projektą, pagal kurį merginos amžiaus riba nuo 10 m. turėjo būti padidinta iki 12 m. Anot Tilako, tai prieštarauja induizmui (nors pats asmeniškai buvo prieš ankstyvas vedybas ir ištekino dukteris tik sulaukusias 16 m. amžiaus).

1896 m. kilo maro protrūkis, pasiekęs epidemijos lygį. Į sritį buvo įvesta kariuomenę, kuri sukėlė žmonių nepasitenkinimą. „Kesari“ laikraštyje Tilakas ragino priešintis engėjams ir, kai buvo nušautas vienas britų leitenantas, Tilaką suėmė 18-ai mėnesių. Iš kalėjimo jis grįžo kankiniu ir nacionaliniu herojumi.

1905 m. Bengalija buvo padalinta siekiant susilpninti nacionalinį judėjimą. 1908 m. balandžio 30 d. du bengalų jaunuoliai bandė nužudyti magistratūros vadovą. Tilakas gynė revoliucionierius ir kvietė svaradžai. Jis buvo suimtas ir iki 1914 m. birželio mėn. įkalintas kalėjime.

1916-18 m. įkuria Visos Indijos Valdymo Lygą. Jis žavėjosi Rusijos Didžiąja revoliucija ir V. Leninu. Mirė 1920 m. rugpjūčio 1 d., pirmąją Gandi nesipriešinimo kampanijos dieną.

1903 m. Balas Tilakas parašė knygą „Vedų Namai Arktyje“, kurioje įrodinėjo, kad Vedos galėjo būti sukurtos tik Šiaurėje, iš kur ir atvyko arijai per paskutinį ledynmetį. Taip pat jis bandė nustatyti Vedų amžių pagal skirtingų Nakšatrų padėtį. Jis taip pat parašė Bhagavat-Gitos „karmajoga“, kuri laikoma upanišadų ir Vedų esme, analizę. Kiti kūriniai: „Indų gyvenimo, etikos ir religijos filosofija“ (1887), “Vedų chronologija”...

Daugiau žr. D.M. Brown. The Philosophy of Bal Gangadhar Tilak: Karma vs Jnana in the Gita Rahasya// J. of Asian Studies, vol. 17, no. 3, 1958

Šiaurės Atlantida
Karelijos Adomas
Rudiger Schmitt. Arijai
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Indo-iranėnai ir kalba
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Nežemiški senosios Indijos personažai
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Arijai ir kitos tautos Vedose ir Avestoje
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Indijos mitai ir Himalajų legendos
Šinto ir japonų tikėjimai
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Mitas apie arijų įsiveržimą
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Senieji sankskrito raštai
Senoji Indijos istorija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Bado kalnai Afrikoje
Nauja dėl Stounhendžo
Buvęs uždaras Tibetas
Naktinis Vedų dangus
Požemių pasaulis
Harapos civilizacija
Mohendžo-daro
Slaptoji doktrina
Indijos mitai
Azijos širdis
Kas yra Upanišados
Eskimų kilmė