Hiperborėja Rusijoje  

Skaitykite Šiaurės Atlantida     
Hiperborėjos ženklai     
Karelijos Adomas     

Anot kai kurių ezoterinių ir dvasinių tradicijų, Hiperborėja buvo žemiška ir dangiška civilizacijos pradžia, pirmojo žmogaus tėvynė. Kai kas ją laiko Edeno sode, kur susikirto žemiškos ir dangiškos plotmės. Ir kai žmogus pažeidė Dievišką įstatymą, jis buvo išvytas į išorinį pasaulį.

J. Blavatskaja tvirtino, kad Hiperborėjoje kilo „antroji pagrindinė rasė“ - prieš vėlesnes Lemūrijos ir Atlantidos rases. A. Duginas sako, kad tai buvo „saulės žmonių“ (kultūrinio-dvasinio tipo, kūrybinių, energingų – kai priešingybė „mėnulio žmonėms“ - materialistiniams, konservatyviems ir vengiantiems pokyčių) namai, ir ją siejo su šiaurine Rusija.

Kas pirmas paminėjo rusų kultūros hiperborėjinę kiltį?

14 a. Novgorodo vyskupas Vasilijus Kalika (labai gerbtas - Konstantinopolio patriarchas atsiuntė baltą arnotą ir pravoslavų šventiko kepurę (klobuką); pasižymėjo ir tuo, kad organizavo Novgorodo gynybą nuo švedų) laiškė Tverės valdovui Fiodorui tvirtina, kad be dangiškojo rojaus yra ir žemiškasis, tik nematomas paprastiems žmonėms. Ir jis randasi kažkur šiaurėje, aukštuose kalnuose, nušviestas neapsakomo grožio šviesų, o vieno kalno viršūnėje nupieštas Deisus (Kristaus, Dievo motinos ir Jono Krikštytojo atvaizdas). Keliautojai, sugebėję, dvasinio tyrumo dėka, pasiekti nuostabų šiaurės kraštą, girdėdavo malonias dainas ir linksmus šūksnius.

16 a. taip Rusiją vadino Maksimas Grekas (viename laiškų save pavadinęs "paskutiniuoju hiperborėju"). M.V.Lomonosovas nebaigtoje poemoje "Petras Didysis" (apie 1760 m.), aprašydamas Petro I žygį į Šiaurę, mini Neptūno "čertogus" (rūmus) poliariniuose vandenyse. G.Merkatoro (16 a.) žemėlapiuose pavaizduota legendinė Arktika- Hiberborėja, iš 4 didelių salų, kurias skiria milžiniškos upės ar srautai, sudarytas žemynas.

Nostradamas "Centurijose" rusus vadino "hiperborėjų tauta".
Hiperborėjos tema atgimė 18-19 a. kartu su idėjomis, kad civilizacija nebūtinai atsirado Vidurio Azijoje, ir nuomone, kad „arijai“ (europiečiai) buvo labiau išsivystę nei semitai. Tada civilizacija turėjo atsirasti ne Vidurio rytuose, ir hebrajų kalba nebuvo pirmąja. Švietimo epochos prancūzai neabejojo, kad „Edenas“ yra aukštesnėje plotmėje. Vokiečiai savo Aufklarung irgi nenorėjo sieti su Viduržemio ir Vidurio rytų regionais. Britų ir vokiečių mokslininkai studijavo senovės Indijos civilizaciją ir manė, kad sanskritas buvo pirmąja „arijų“ kalba.
Savo teorijas pateikė Jean-Sylvain Bailly (1736-1793) (Jean Sylvain Bailly), William Warren'as (po 1800 m.), Bal Gangadhar Tilakas (1856-1929) ir H.S. Spencer'is, neretai pasiskolintas iš kitų šaltinių, perkeldami žmogaus kilmę prie poliarinių sričių. Tilako knyga „Namai Arktyje“ (1903, daugiau žr. >>>>>) turėjo nedidelę įtaką Vakarams, tačiau buvo labai populiari Indijoje.

Išsiaiškinęs zoroastrizmą, H.S. Spenceris parašė „Arijų ekliptikos ciklą“ (1965), išvystantį Tilako idėjas, gaudamas pritarimus iš S. Radhakrišnano, buvusio Indijos prezidentu, bei Teosofų draugijos Adjare bei Šri Aurobindo ašramo Pondičare.
H. Spenceris rėmėsi ne Vedomis, o Avesta, pagrįsdamas arijų kelią iš šiaurės į jų naujus namus ir schizmas tarp jų pakeliui. Jis sujungė Egipto, Šumero, Babilono ir semitų kultūras, o taip pat prijungė moteriškų mėnulio dievybių garbintojus.

Vasilijus Kapnistas (1758-1823) 1815 m. parašė "Trumpą hiperborėjiečių nagrinėjimą" – maždaug amžius iki Balo Gangadharos Tilako ir V. Voreno ("Šiaurės poliuje atrastasis rojus", 1885) "klasikinių" žmonijos poliarinės kilmės teorijų. Tas trumpas straipsnis 1999 m. buvo perspausdintas almanache "Atlantida" (vyr.red. A. Voroninas).

1928 m. Nikolajus Rerichas. Jam Tibeto vienuolis sakęs, kad jei jis persikeltų per jūrą ir nuvyktų toli į šiaurę, galėtų pamatyti vidinį pasaulį, Agartą.

Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose     


"U Lukomorja dub zelionyj...", A. Puškinas     

Dešinysis Obės krantas žemėlapiuose "iki Ermako" vadinamas Lukomorje. Tai neabejotinai rusiškos kilmės žodis, reiškiantis jūros įlanką. Bet tame krašte jokios jūros nėra! Iš kur tada tas pavadinimas? Greičiausiai jį atnešė į čia persikraustę, anksčiau prie jūros gyvenę, žmonės. Iš kur jie atkeliavo?

Tomsko prof. A.M. Maloletko, remdamasis etnografo H.I.Pelicho darbais, mano, kad, pabėgę dėl žiaurių karų (tai galėjo būti Batyjevo antpuoliai), nuo pietų jūrų ir vadinosi "samarais" (nuo Samara upės ir priklausę "padžo" etninei grupei). Lukomorje jie pavadino Irtyšiaus kilpą, prie kurios įsikūrė. Pelichas mano, kad Sibire rusai, gyvenę "iki Ermako", vietinių selkupų vadinti "padžo" (o naujarusiai "kasakais").

9-10 a. arabų mokslininkai žinojo tris Rusijas. Viena jų Artanija su sostine Arta (ar Arsa, "arta" senovės iranėnų kalba yra "tiesa", tad tikėtina, kad tai legendinė Pravda šalis). H.Sansono žemėlapyje (1688 m.) Arta pavaizduota į pietus nuo Aukso ežero, iš kurio išteka Obė. Beje, kinai tarp artimiausių Kinijos kaimynų laikotarpiu "iki Kristaus" laikė rusų protėvius ir vadino juos "usuniais", "diplinais", "čžurčženais". 19 a. tyrinėtojas I. Bičurinas nurodo, kad šiuos Kinijoje vadino ir "niuičži", beveik kaip rusus ir dabar vadina jakutai ("nuuči").

Ar ne ją 11 a. kartografas al-Idrisi nusakė "Rusija-Tiurk"? Kai kuriuos senoviniuose žemėlapiuose teritorija prie Telecko ežero (iš jo išteka Bija, kuri susiliejus su Kutunja, sudaro Obę) vadinama Samarija.

O jei rusai atėjo iš kitos pusės? Ir naujakuriai, ir likę savo kraštą vadino Lukomorje. Taip ir liko du pavadinimai – vienas prie Jugros, Obės deltoje (dar vadinama Bielovodje, Baltieji vandenys), o kitas pietų Sibire. Pirmoji ir būtų protėvynė, kurioje žmonės gyveno teisingai (po pravde). Beje A.A. Loktiušinas pavadinimą Lukomorje bandė išvesti iš sanskrito: "loka" – vietovė, šalis, o "mor" šaknis susijusi su mirtimi. Tada gauname "mirusiųjų kraštas" (kitaip, "protėvių kraštas") [ taip pat skaitykite Baltieji vandenys: legendos ištakos ].

583 m. arabų chakanas paprašė rusų pagalbos kovojant su Bizantija. Šie atsisakė, aiškindami, kad gyvena labai toli. Atsakymą atnešė trys jauni rusų pasiuntiniai, kuriems neleido grįžti. Pabėgę, jie pakliuvo į Bizantijos nelaisvę – ir jie buvo neginkluoti, nešini tik kanklėmis. Jie paaiškino imperatoriui, kad gyvena prie "Vakarų vandenyno" ir keliavo iki čia 15 mėn. (pagal Feofilakto Simokato nuorodą) arba 18 mėn. (pagal Teofaną Sirietį). Paskaičiavę, gausime apie 5000 km tiesiąja – ir jūra būtų Karsko jūra ties Čeliuskino iškyšuliu. O būtent šią jūrą arabų geografai vadino Vakarų arba Slavų vandenynu.

Filipo Kalimacho iš Lenkijos laiške popiežiui Inokentijui VIII pranešama – 1492 m. rusai šiaurėje rado didelę salą apgyvendintą slavų (ir laiške pavadintą Filipodija). O ir 17-18 a. geografai N.Vitsenas bei F.Stralenbergas minėjo į Aziją iš kažkokios salos šiaurėje ateinančius rusus.

Viduramžių Europos žemėlapiuose vaizduojamas ir Sibiras su miestais – tai Fra Mauro (1459), Abraomo Ortelijaus (1570), Gerardo Merkatoro (1585, 1595), I. Gondiuso (1606), Dž. Kantelli (1683), H. Sansono (1688) ir kt. Juos mini ir įvairių šalių autoriai: Tachiras Marvazi, Salam at-Tardžumanas, ibn-Hordadbechas, Čan Čiun, Markas Polas, Rašidas ad-Dinas, Snorri Sturlusonas, Abul Gazi, Sigizmundas Herberšteinas, Milesku Spafarijus, Nikolajus Vitsenas. Tų miestų pavadinimai: Inančas, Kary-Sairamas, Karakorumas (Sarkuni), Alakčinas, Kemidžketas, Chakan-Chirchiras, Darand Chirchinas, Našran Chirchinas, Ordu- balyk, Kamkamčutas, Apručiras, Činchajus, Kian, Ilajus, Arsa, Sahadrugas, Ika, Kikas, Kambalykas, Grustina, Serponovas, Kosinas, Teromas. Tarp jų yra ir esančių prie Arkties vandenyno.

Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose     
Hiperborėjos ženklai     


Hiperborėja Užpoliarėje  

"Tiesa keistesnė nei išmonė."    

"Apolono tikrieji namai yra tarp hiperboriečių, amžinojo gyvenimo šalyje, kur, kaip nurodo mitologija, du balandžiai skrisdami iš skirtingų pasaulio pusių susiduria tame tolimame krašte, Apolono namuose. Ir netgi, pagal Hekatėjų, Leta, Apolono motina, gimė prie Arkties vandenyno".

Jei buvo bendra prokalbė, tai turėjo būti ir bendri protėviai, o jie turėjo gyventi vienoje vietoje. Kur tada bendra protėvynė?

Klasikinis požiūris, kad į rytus nuo Centrinės Europos, prie Dunojaus arba stepėse šiauriau Juodosios ir Kaspijos jūrų. Bet kodėl ankstyvųjų indoeuropiečių pėdsakų randama gerokai į rytus – Tuvoje, Altajuje, Omsko srityje ir net prie Surguto (Barso kalva). Ir kodėl, vos atvykę į derlingas Europos lygumas, jie toliau skuba į šiaurę, Skandinaviją ir Islandiją?

19 a. išpopuliarėjo indoeuropiečių kilties Arktikoje teorija. Gelbėdamiesi nuo stiprėjančio šalčio, jie persikėlė į pietus. Ir neatrodo visiška išmone antikos autorių paliudijimai apie Hiperborėją, kažkada klestėjusią, bet vėliau užmirštą šalį "anapus šiaurės vėjo" (anapus Borėjo).

Atsiranda sąšaukos ir su indų vediškąja literatūra bei zoroastrų "Avesta", kurioje pasaulio sutvėrėjas Ahura-Mazda pasakoja Zaratustrai, kaip arijams sukūrė Vaidžą (arijų valdas) ir dar 15 "geriausių gyvenimui" žemių (o tai sutampa su šiuo metu žinomomis 16-a indoeuropiečių kalbų grupių).

Vienas seniausių zoroastrų raštų yra "Vendidadas" (Vi-daevo-dat arba taisyklės, kaip kovoti prieš blogį). Ištyręs Vedas ir Vendidadą, Tilakas padarė išvadą, kad arijų protėvynę yra Arktyje. Pateikiami to krašto - Arianam Vaidža (arijų erdvė) – požymiai: bebrai, šiaurei būdingi medžiai, dievų metai – viena diena ir viena naktis. „Manu įstatymuose“ sakoma, kad Saulė skiria dieną ir naktį – žmonių ir dievų. Dievų diena ir naktis – perpus padalinti (žmonių) metai. Naktį saulė juda į šiaurę. Lokamanja Balas Gangadharas Tilakas taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriuose senovės indų himnuose apdainuojama aušra, būnanti dukart metuose ir trunkanti po 30 dienų.

Ahura Mazdos nurodymu Jima plečia žemę pietų kryptimi, nes toji jau perpildyta žmonių, naminių gyvulių, šunų, ugnių... jis išeina į pietų pusę, trenkia į žemę botagu, papučia ragą – ir žemė prasiplečia. Taigi, jis naudoja piemens įrankius – botagą, ragą. Be to reikia prisiminti, kaip vadinamos pasaulio šalys – iranėnų kalba pietūs yra „priekyje“, o šiaurė – „užpakalyje“.

Pirmame "fargade" (skyriuje) tarp "aukso amžiaus" valdovų išsiskiria žynys Jima Kšaeta (turėjęs Džame-Džamšido taurę, kurioje galėjo regėti praeitį ir ateitį - Vedose Jima tampa mirties dievu Jama), kuriam Ahura-Mazda pranešė apie gręsiantį mirtiną atšalimą ir paliepė statyti miestą (varą, palyg. su lietuvių apt-varu):
"Aš prašau, kad mano karalystėje nebūtų nei šalto, nei karšto vėjo, nebūtų nei ligų nei mirties"...
Per pirmus 1000 valdymo metų...
"O Zaratustra, šlovingas arijų amžius nesitęsė amžinai. Tai buvo blogio puolimo metas. Aš, Ahura Mazda, sakiau Jima Kšaeta:
'O šaunusis Jima, link šventosios arijų žemės lekia blogis kaip atšiauri žiema; blogis atskubės kaip krentantis storas sniegas. Iš trijų pusių puls laukiniai ir plėšrūs žvėrys, atbėgę iš baisių vietovių.
Prieš šią žiemą iškritęs sniegas netirps ir nenuneš vandenų... Kūniškasis pasaulis bus pažeistas. Iki tol čia žolė buvo tokia minkšta, kad net mažų gyvūnų pėdos buvo matomos. Daugiau nebus pastebimos pėdos ant susidariusio kieto ledo.
Taigi Jima, pastatyk galingą varą, aptvarą tokio ilgio kaip jojimo takas, su keturiomis lygiomis sienomis. Čia surink arijų vyrus ir moteris, galvijus, šunis, paukščius ir raudoną liepsnojančią ugnį.
Varo viduje padaryk vandens tekėjimą kanalu, vienos hathra ilgio. Varo viduje saugok žemę, kad augtų daržoves maistui. Pastatyk daržines galvijams, arijų galvijų tvartą. Tegu meilė žydi nevaržoma aptvare tarp jaunų porų – pastatyk jiems vietą su kambariais, kolonomis, ilgomis sienomis ir galine siena
".

Jima taip ir padarė, tačiau vėliau smarkiai nusidėjo ir pirmapradžio blogio įsikūnijimas Achrimanas Bavrajaus (Bebrų) šalyje valdovu skyrė trigalvį drakoną Aži-Dalachą, kurį po daugelio metų nuvertė penktasis Paradatų dinastijos karalius Traitaonas. Šis turėjo tris sūnus: Sairimą, Turą ir Arijų, tapusiais didžiųjų tautų protėviais.

Taigi arijai pirmiausia atsirado Vaidžoje, kur kai kurie jų gavo dievišką malonę (iranėnų kalbose "chvarno", "farn"). Ir būtent ten buvo pirmąkart sulaužytas pirmapradis priesakas ir žmonės pakliuvo į reptilijos priespaudą. Ir panašu, kad atgauta valdžia ne protėvynėje, o miškų ir pelkių krašte (bebrų krašte). Reikia dar priminti, kad viduramžių persų (pechlevistinėje) literatūroje [kaip "Bundachišn" (Pirmapradis sutvėrimas), "Denkard" (Tikėjimo darbai), "Menogi Chrat" (Proto dvasia)] bei garsiojoje A.Firdousi poemoje "Šachnamė" (10 a.) pasakojimai apie Traitaoną ir jo sūnus išplėtojami, pvz., paminint, kad Arijus paveldėjo tėvo kraštą (Sairimai kliuvo vakarai, o Turui rytai – ir jie pavydėjo Arijui), už ką jį nužudė broliai. Taip prasidėjo amžius trukusi nesantaika.

Vaidžą arijai su laiku pradėjo vadinti Eran-Vež, o vėliau Iranu – tik jis buvo ne ten, kur šiandien. Arijai į šiandieninį Iraną atėjo iš šiaurės, vidurinės Azijos, kur tuo metu gyveno klajoklių gentys, Herodoto pavadintos skitais. Tačiau labiau tikėtina, kad jos save vadino turais (Turo palikuonimis). Ką liudija paplitę toponimai su šaknimi "turan" – upė Turanas, Krasnojarsko krašte Turano kalnas (dar vienas – Šorijoje), Turano dauba Buriatijoje, Turano ežeras Kazachstano Kustanaisko srityje, Turano žemuma, Turano kraštas Beludžistane (Pakistanas) ir t.t.

1919 m. Pilietinio karo metu karininkas Izenbekas vienoje sugriautoje sodyboje rado kelias, nuo senumo pajuodavusias medines lenteles, išraižytas nežinomais rašmenimis. Tik po kelių metų paaiškėjo, kad tai nepaprastas radinys – Velesovo knyga, kurią 9 a. parašė Novgorodo raštininkai, tačiau ji aprašo labai senus, 2-3 tūkst. pr.m.e., įvykius:
„Mes atėjome iš žalio krašto. O prieš tai mūsų tėvai buvo prie jūros krantų prie Ra upės. Ta šauni giminė išėjo į kraštus, kur Saulė miega naktį... Mes patys esame arijai, ir atėjome iš arijų žemių“.

King Yima teaches trades
Jima moko tautą

Ra – senasis Volgos pavadinimas. Taigi iš žalio krašto, esančio kažkur į rytus nuo Volgos, rusų protėviai ėjo į vakarus, paskui Saulę. Ir išsižioji iš nuostabos Velesovo knygoje perskaitęs „Tebūnie pašlovintas Indros vardas! Jis mūsų kardų dievas. Dievas, žinantis Vedas... Mūsų žyniai Vedomis rūpinosi...“

Į rytus nuo Dono Herodotas "patalpino" "savromatus" (sarmatus) - panašu į Sairimos vardą. O jeigu tarp tų dviejų kraštų (tik labiau į šiaurę) patalpinsime Arijaus kraštą (į rytus nuo Uralo [beje, "Avestoje" nuolat minimi Chara Berezaiti kalnai] prie dabartinio Chanty- Mansinsko)? "Avestoje" truputį aprašoma pirmoji arijų žemė – ją skalauja Vorukašo jūra ir "10 mėn. ten žiema, du vasara – ir žiemos viduryje vandenys sušalę, žemė sušalus ir augalai sušalę".

Ar ne per šalta buvo pirmiesiems arijams? Nustatyta, kad prieš 12-14 tūkst. metų Užpoliarėje sąlygos buvo palankesnės. Atšalimas prasidėjo prieš 9-7 tūkst. metų. Teko sprukti - iš pradžių apie 5-4 tūkst.pr.m.e., o vėliau 3 tūkst.pr.m.e. (būtent turai, sairimai ir arijai – kažkur prie Obės ir Irtyšiaus įkūrę Traiteonos valstybę). Likę prisitaikė prie atšiaurių sąlygų, statė požeminius miestus, varus (iš čia gali būti kilęs "variagų" pavadinimas, reiškiantis tiesiog miestiečius).

9-8 tūkst. pr.m.e. – ledynmečio pabaiga, preborėjinis laikmetis. Baltoji jūra jau nesukaustyta ledo, tik jos viduryje stūkso prie dugno priaugęs ledo kalnas. Chibinų kalnuose buvo "refugiumai" (oazės), kuriose išsilaikė ne tik tundros, bet ir miško augmenija (B.A.Miškinas. Chibinų kalnų flora, SSSR MA leidykla, 1953, rusų kalba).


Priedai>/P>

Sarvepalli Radhakrišnanas (Sarvepalli Radhakrishnan, 1888-1975) – indų filosofas ir valstybės veikėjas, buvęs (antruoju) Indijos prezidentu (1962-1967). Gavęs gerą europietišką išsilaviną ir aukštai vertinęs vakarietišką kultūrą, vis tik propagavo tradicinę Indijos filosofiją, o ypač advaita vedantą. Vis tik tikėjo, kad visi tikėjimai savo esme yra tokie pat, tad galiausiai turi susilieti į visuotinę religiją-filosofiją, kurios pagrindu bus advaita vedanta.

Maksimas Grekas    

Maxim Grek
Filosofą ir dievo tarną Maksimą Greką rusų stačiatikių cerkvė kanonizavo tik 1988 m. Jo atminimas minimas sausio 21 d. Tačiau, gyvam esant, su šiuo svetimšaliu, savo dvasia tapusiu rusu, dažnai elgtasi griežtai ir nelabai teisingai.

Michailas Trivolis (šią tapatybę tik 1943 m. nustatė I.Denisovas) gimė apie 1470 m. Graikijos Arta gyvenvietėje aristokratų šeimoje ir gavo gerą išsilavinimą. Mokėsi Jonijos jūros Korfu saloje. 20 m. amžiaus išvyko į Italiją, kur lavinosi ir gyveno apie 20 m. Ten susipažino su humanistais A.Policiano ir M.Fičino bei Dž. Della Mirandola. Didelį įspūdį jam darė ir dominikono Dž. Savonarolos pamokslai, kuriuose demaskavo popiežių Aleksandrą VI Bordžiją - už tai 1498 m. gegužę buvo sudegintas Florencijoje. Jo atminčiai jau Rusijoje parašys "Baisią ir atmintiną apysaką".

Michailas perėjo į katalikybę Florencijos šv.Morkaus dominikonų vienuolyne. Bet po 2 m. jis įsitikino, kad net dominikonai, kurių įstatuose pabrėžiamas neturtas ir rūpestis sergančiais ir vargstančiais, yra pažeisti tų pačių ydų, kuriais taip puolė sudegintasis "eretikas". Tad Michailas persikelia į šv. Afono kalną. 1505 m. jis vėl stoja, šįkart jau stačiatikiu, į vienuolius Vatopedsko vienuolyne (priimdamas Maksimo vardą), kuriame praleido 10 m.

Tada į Afoną atvyko rusų pasiuntiniai. Didysis kunigaikštis Vasilijus III savo saugyklose atrado daug graikiškų bažnytinių knygų, kurių daugumą atsivežė carienė Sofija, kilusi iš Bizantijos imperatoriškos Paleologų giminės. Valdovas nusprendė, kad jas reikia išversti į rusų kalbą. Tad pradėjo ieškoti gero specialisto – ir juo tapo Maksimas, nuolankiai išvykęs į Maskvos didžiąją kunigaikštystę.

Iš pradžių Maksimas buvo pamalonintas. Jo Aiškinamojo psalmyno (1500 puslapių apimties) vertimas sukėlė susižavėjimą. Toliau jis vertė kitas knygas ir pamažu pakliuvo į politinių aistrų sūkurį, nes pasisakydavo prieš griežtus potvarkius. Jo celė tapo persekiojamųjų prieglobsčiu. Ypač nuteikė prieš save parašęs traktatą prieš metropolito leistas valdovo skyrybas. O cerkvės hierarchai negalėjo atleisti rašinių prieš vienuolynų užsiėmimą žemdirbyste. Jį svarstė dviejuose cerkvės soboruose - 1525 ir 1531 m. Įdomiausia, kad jį kaltino sąmoningai darius tekstų prasmės pakeitimus – ir nubaudė kaip eretiką ir įkalino.

Bet net įkalintas jis parodė nepaprastą dvasios stiprybę. Anglimi ant sienos jis parašė nuostabiąją Paraklitą – šiandien skambančią daugelyje cerkvių. Grįžti nepadėjo net Afono vienuolių ir net Konstantinopolio patriarcho užtarimai. Ivanas Žiaurusis kažkur 1547-1548 m. įsakė išleisti Maksimą ir leido įsikurti Troice-Sergijevo vienuolyną, kur ir mirė 1556 m. Dar 17 a. prie jo kapo prasidėjo stebuklai.

Išliko toks įdomus jo gyvenimo faktas.
1553 m. gegužę vienuolyną aplankė Ivanas IV Vasiljevičius su cariene Anastazija ir neseniai gimusiu sūnumi Dmitrijumi, kad pasimelstų prie didžiojo stebukladario Sergiejaus Radonežskio kapo, pailsėtų ir tęstų kelionę į Kirilo-Belozersko vienuolyną – tesėdamas pažadą, duotą sunkios ligos metu.

Caras panoro išvysti ir senolį Maksimą. Liesas seneliukas pasirodė prieš Ivaną. Išklausęs pasakojimą apie pasiligojimą, senolis ėmė atkalbinėti carą nuo ilgos kelionės: "Ar Dievui reikalingi neprotingi pažadai? Visur esančiojo nereikia ieškoti tik dykumose, nes visas pasaulis jo pilnas. Jei nori išreikšti savo padėką Dangiškajai malonei, tai daryk soste! Apdovanok savo malone krikščionių našles, našlaičius, motinas – kiek karių žuvo, kiek nelaimingų tapo vienišais po sėkmingo tavo Kazanės užėmimo. Štai caro darbas!"

Ivanas nebuvo patenkintas ir šaltai atsisveikino. Jau išvykstant carui, Maksimas paprašė caro artimųjų perduoti baisią pranašystę: "Jei manęs nepaklausysi, užmirši krikščionių kankinių kraują, paniekinsi našlaičių ir našlių ašaras ir užsispyręs važiuosi, žinok, kad kelionėje mirs tavo sūnus!" Pranašystė išsipildė – caras į Maskvą grįžo be sūnaus. Tai sužinome iš Andriejaus Kurbskio, 1564 m. pabėgusio į Lietuvą nuo paranoja apsėsto Ivano Žiauriojo žiaurumų, kūrinių.

Azijos širdis
Eskimų kilmė
Šiaurės Atlantida
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Tolstojus: Kita asmenybės pusė
Dievų žemiškasis veidrodis
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Meru kalnas ir B. Tilakas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Umai – lyginamoji charakteristika
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Kunigaikščio Gvidono valdos
Senoji Indijos istorija
Ugnies kultas Rusijoje
Hitleris: gyvas ar miręs?
Kur ėjo L. Tolstojus?
Paaukotieji kosmonautai
Languedoko akmenys
Karelijos Adomas
Sniego karalienė
Papročių paskirtis
Kai tokie keliai...