Hiperborėja Rusijoje
Skaitykite Šiaurės Atlantida
Hiperborėjos ženklai
Kas pirmas paminėjo rusų kultūros hiperborėjinę kiltį?
14 a. Novgorodo vyskupas Vasilijus Kalika (labai gerbtas - Konstantinopolio patriarchas atsiuntė
baltą arnotą ir pravoslavų šventiko kepurę (klobuką); pasižymėjo ir tuo, kad organizavo
Novgorodo gynybą nuo švedų) laiškė Tverės valdovui Fiodorui tvirtina, kad be dangiškojo rojaus
yra ir žemiškasis, tik nematomas paprastiems žmonėms. Ir jis randasi kažkur šiaurėje, aukštuose
kalnuose, nušviestas neapsakomo grožio šviesų, o vieno kalno viršūnėje nupieštas Deisus
(Kristaus, Dievo motinos ir Jono Krikštytojo atvaizdas). Keliautojai, sugebėję, dvasinio tyrumo dėka,
pasiekti nuostabų šiaurės kraštą, girdėdavo malonias dainas ir linksmus šūksnius.
16 a. taip Rusiją vadino Maksimas Grekas (viename laiškų save pavadinęs "paskutiniuoju hiperborėju").
M.V.Lomonosovas nebaigtoje poemoje
"Petras Didysis" (apie 1760 m.), aprašydamas Petro I žygį į Šiaurę, mini Neptūno
"čertogus" (rūmus) poliariniuose vandenyse. G.Merkatoro (16 a.) žemėlapiuose pavaizduota legendinė Arktika-
Hiberborėja, iš 4 didelių salų, kurias skiria milžiniškos upės ar srautai, sudarytas žemynas.
Nostradamas "Centurijose" rusus vadino "hiperborėjų tauta".
Hiperborėjos tema atgimė 18-19 a. kartu su idėjomis, kad civilizacija nebūtinai atsirado
Vidurio Azijoje, ir nuomone, kad arijai buvo labiau išsivystę nei semitai. Savo teorijas pateikė
Ž.S. Baji (Jean Sylvain Bailly), William Warren (apie 1800 m.), B.G.Tilakas ir
H.S.Spencer.
Vasilijus Kapnistas (1758-1823) 1815 m. parašė "Trumpą hiperborėjiečių nagrinėjimą"
maždaug amžius iki Balo Gangadharos Tilako ir U. Voreno ("Šiaurės poliuje rastas rojus",
1885) "klasikinių" žmonijos poliarinės kilmės teorijų. Tas trumpas straipsnis 1999 m. buvo
perspausdintas almanache "Atlantida" (vyr.red.A.Voroninas).
1928 m. Nikolajus Rerichas. Jam Tibeto vienuolis sakęs, kad jei jis persikeltų per jūrą ir
nuvyktų toli į šiaurę, galėtų pamatyti vidinį pasaulį, Agartą.
Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose
"U Lukomorja dub zelionyj
", A.Puškinas
Dešinysis Obės krantas žemėlapiuose "iki Ermako" vadinamas Lukomorje. Tai
neabejotinai rusiškos kilmės žodis, reiškiantis jūros įlanką. Bet tame krašte jokios jūros nėra!
Iš kur tada tas pavadinimas? Greičiausiai jį atnešė į čia persikraustę, anksčiau prie jūros
gyvenę, žmonės. Iš kur jie atkeliavo?
Tomsko prof. A.M.Maloletko, remdamasis etnografo H.I.Pelicho darbais, mano, kad,
pabėgę dėl žiaurių karų (tai galėjo būti Batyjevo antpuoliai), nuo pietų jūrų ir vadinosi
"samarais" (nuo Samara upės ir priklausę "padžo" etninei grupei). Lukomorje jie pavadino
Irtyšiaus kilpą, prie kurios įsikūrė. Pelichas mano, kad Sibire rusai, gyvenę "iki Ermako",
vietinių selkupų vadinti "padžo" (o naujarusiai "kasakais").
9-10 a. arabų mokslininkai žinojo tris Rusijas. Viena jų Artanija su sostine Arta (ar Arsa,
"arta" senovės iranėnų kalba yra "tiesa", tad tikėtina, kad tai legendinė Pravda šalis).
H.Sansono žemėlapyje (1688 m.) Arta pavaizduota į pietus nuo Aukso ežero, iš kurio išteka
Obė. Beje, kinai tarp artimiausių Kinijos kaimynų laikotarpiu "iki Kristaus" laikė rusų protėvius
ir vadino juos "usuniais", "diplinais", "čžurčženais". 19 a. tyrinėtojas I.Bičurinas nurodo, kad
šiuos Kinijoje vadino ir "niuičži", beveik kaip rusus ir dabar vadina jakutai ("nuuči").
|
Ar ne ją 11 a. kartografas al-Idrisi nusakė "Rusija-Tiurk"? Kai kuriuos senoviniuose
žemėlapiuose teritorija prie Telecko ežero (iš jo išteka Bija, kuri susiliejus su Kutunja, sudaro
Obę) vadinama Samarija.
O jei rusai atėjo iš kitos pusės? Ir naujakuriai, ir likę savo kraštą vadino Lukomorje. Taip ir
liko du pavadinimai vienas prie Jugros, Obės deltoje (dar vadinama Bielovodje, Baltieji
vandenys), o kitas pietų Sibire. Pirmoji ir būtų protėvynė, kurioje žmonės gyveno teisingai (po
pravde). Beje A.A.Loktiušinas pavadinimą Lukomorje bandė išvesti iš sanskrito: "loka"
vietovė, šalis, o "mor" šaknis susijusi su mirtimi. Tada gauname "mirusiųjų kraštas" (kitaip,
"protėvių kraštas").
583 m. arabų chakanas paprašė rusų pagalbos kovojant su Bizantija. Šie atsisakė,
aiškindami, kad gyvena labai toli. Atsakymą atnešė trys jauni rusų pasiuntiniai, kuriems
neleido grįžti. Pabėgę, jie pakliuvo į Bizantijos nelaisvę ir jie buvo neginkluoti, nešini tik
kanklėmis. Jie paaiškino imperatoriui, kad gyvena prie "Vakarų vandenyno" ir keliavo iki čia
15 mėn. (pagal Feofilakto Simokato nuorodą) arba 18 mėn. (pagal Teofaną Sirietį).
Paskaičiavę, gausime apie 5000 km tiesiąja ir jūra būtų Karsko jūra ties Čeliuskino
iškyšuliu. O būtent šią jūrą arabų geografai vadino Vakarų arba Slavų vandenynu.
Filipo Kalimacho iš Lenkijos laiške popiežiui Inokentijui VIII pranešama 1492 m. rusai
šiaurėje rado didelę salą apgyvendintą slavų (ir laiške pavadintą Filipodija). O ir 17-18 a.
geografai N.Vitsenas bei F.Stralenbergas minėjo į Aziją iš kažkokios salos šiaurėje
ateinančius rusus.
|
|
Viduramžių Europos žemėlapiuose vaizduojamas ir Sibiras su miestais tai Fra Mauro
(1459), Abraomo Ortelijaus (1570), Gerardo Merkatoro (1585, 1595), I.Gondiuso (1606),
Dž.Kantelli (1683), H.Sansono (1688) ir kt. Juos mini ir įvairių šalių autoriai: Tachiras Marvazi,
Salam at-Tardžumanas, ibn-Hordadbechas, Čan Čiun, Markas Polas, Rašidas ad-Dinas,
Snorri Sturlusonas, Abul Gazi, Sigizmundas Herberšteinas, Milesku Spafarijus, Nikolajus
Vitsenas. Tų miestų pavadinimai: Inančas, Kary-Sairamas, Karakorumas (Sarkuni),
Alakčinas, Kemidžketas, Chakan-Chirchiras, Darand Chirchinas, Našran Chirchinas, Ordu-
balyk, Kamkamčutas, Apručiras, Činchajus, Kian, Ilajus, Arsa, Sahadrugas, Ika, Kikas,
Kambalykas, Grustina, Serponovas, Kosinas, Teromas. Tarp jų yra ir esančių prie Arkties
vandenyno.
Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Hiperborėjos ženklai
Hiperborėja Užpoliarėje
"Tiesa keistesnė nei išmonė."
"Apolono tikrieji namai yra tarp hiperboriečių, amžinojo gyvenimo šalyje, kur, kaip nurodo
mitologija, du balandžiai skrisdami iš skirtingų pasaulio pusių susiduria tame tolimame krašte,
Apolono namuose. Ir netgi, pagal
Hekatėjų, Leta, Apolono motina, gimė prie Arkties vandenyno".
Jei buvo bendra prokalbė, tai turėjo būti ir bendri protėviai, o jie turėjo gyventi vienoje
vietoje. Kur tada bendra protėvynė?
Klasikinis požiūris, kad į rytus nuo Centrinės Europos, prie Dunojaus arba stepėse
šiauriau Juodosios ir Kaspijos jūrų. Bet kodėl ankstyvųjų indoeuropiečių pėdsakų randama
gerokai į rytus Tuvoje, Altajuje, Omsko srityje ir net prie Surguto (Barso kalva). Ir kodėl, vos
atvykę į derlingas Europos lygumas, jie toliau skuba į šiaurę, Skandinaviją ir Islandiją?
19 a. išpopuliarėjo indoeuropiečių kilties Arktikoje teorija. Gelbėdamiesi nuo stiprėjančio
šalčio, jie persikėlė į pietus. Ir neatrodo visiška išmone
antikos autorių paliudijimai apie
Hiperborėją, kažkada klestėjusią, bet vėliau užmirštą šalį "anapus šiaurės vėjo" (anapus
Borėjo).
Atsiranda sąšaukos ir su indų vediškąja literatūra bei zoroastrų "Avesta", kurioje pasaulio
sutvėrėjas Ahura-Mazda pasakoja Zaratustrai, kaip arijams sukūrė Vaidžą (arijų valdas) ir dar
15 "geriausių gyvenimui" žemių (o tai sutampa su šiuo metu žinomomis 16-a indoeuropiečių
kalbų grupių).
Vienas seniausių zoroastrų raštų yra "Vendidadas" (Vi-daevo-dat arba taisyklės, kaip kovoti
prieš blogį). Ištyręs Vedas ir Vendidadą, Tilakas padarė išvadą, kad arijų protėvynę yra Arktyje.
Pirmame "fargade" (skyriuje) tarp "aukso amžiaus" valdovų išsiskiria žynys Jima Kšaeta (turėjęs Džame-Džamšido
taurę, kurioje galėjo regėti praeitį ir ateitį - Vedose Jima tampa mirties dievu Jama), kuriam
Ahura-Mazda pranešė apie gręsiantį mirtiną atšalimą ir paliepė statyti miestą (varą, palyg. su
lietuvių apt-varu):
"Aš prašau, kad mano karalystėje nebūtų nei šalto, nei karšto vėjo, nebūtų nei ligų nei
mirties"
Per pirmus 1000 valdymo metų
"O Zaratustra, šlovingas arijų amžius nesitęsė amžinai. Tai buvo blogio puolimo metas. Aš,
Ahura Mazda, sakiau Jima Kšaeta:
'O šaunusis Jima, link šventosios arijų žemės lekia blogis kaip atšiauri žiema; blogis atskubės
kaip krentantis storas sniegas. Iš trijų pusių puls laukiniai ir plėšrūs žvėrys, atbėgę iš baisių
vietovių.
Prieš šią žiemą iškritęs sniegas netirps ir nenuneš vandenų
Kūniškasis pasaulis bus
pažeistas. Iki tol čia žolė buvo tokia minkšta, kad net mažų gyvūnų pėdos buvo matomos.
Daugiau nebus pastebimos pėdos ant susidariusio kieto ledo.
Taigi Jima, pastatyk galingą varą, aptvarą tokio ilgio kaip jojimo takas, su keturiomis lygiomis
sienomis. Čia surink arijų vyrus ir moteris, galvijus, šunis, paukščius ir raudoną liepsnojančią
ugnį.
Varo viduje padaryk vandens tekėjimą kanalu, vienos hathra ilgio. Varo viduje saugok žemę,
kad augtų daržoves maistui. Pastatyk daržines galvijams, arijų galvijų tvartą.
Tegu meilė žydi nevaržoma aptvare tarp jaunų porų pastatyk jiems vietą su kambariais,
kolonomis, ilgomis sienomis ir galine siena".
Jima taip ir padarė, tačiau vėliau smarkiai nusidėjo ir pirmapradžio blogio įsikūnijimas
Achrimanas
Bavrajaus (Bebrų) šalyje valdovu skyrė trigalvį drakoną Aži-Dalachą, kurį po
daugelio metų nuvertė penktasis Paradatų dinastijos karalius Traitaonas. Šis turėjo tris sūnus:
Sairimą, Turą ir Arijų, tapusiais didžiųjų tautų protėviais.
|
Taigi arijai pirmiausia atsirado Vaidžoje, kur kai kurie jų gavo dievišką malonę (iranėnų
kalbose "chvarno", "farn"). Ir būtent ten buvo pirmąkart sulaužytas pirmapradis priesakas ir
žmonės pakliuvo į reptilijos priespaudą. Ir panašu, kad atgauta valdžia ne protėvynėje, o
miškų ir pelkių krašte (bebrų krašte). Reikia dar priminti, kad viduramžių persų
(pechlevistinėje) literatūroje [kaip "Bundachišn" (Pirmapradis sutvėrimas), "Denkard" (Tikėjimo
darbai), "Menogi Chrat" (Proto dvasia)] bei garsiojoje A.Firdousi poemoje "Šachnamė" (10 a.)
pasakojimai apie Traitaoną ir jo sūnus išplėtojami, pvz., paminint, kad Arijus paveldėjo tėvo
kraštą (Sairimai kliuvo vakarai, o Turui rytai ir jie pavydėjo Arijui), už ką jį nužudė broliai.
Taip prasidėjo amžius trukusi nesantaika.
Vaidžą arijai su laiku pradėjo vadinti Eran-Vež, o vėliau Iranu tik jis buvo ne ten, kur
šiandien. Arijai į šiandieninį Iraną atėjo iš šiaurės, vidurinės Azijos, kur tuo metu gyveno
klajoklių gentys, Herodoto
pavadintos skitais. Tačiau labiau tikėtina, kad jos save vadino
turais (Turo palikuonimis). Ką liudija paplitę toponimai su šaknimi "turan" upė Turanas,
Krasnojarsko krašte Turano kalnas (dar vienas Šorijoje), Turano dauba Buriatijoje, Turano
ežeras Kazachstano Kustanaisko srityje, Turano žemuma, Turano kraštas Beludžistane
(Pakistanas) ir t.t.
Į rytus nuo Dono Herodotas
"patalpino" "savromatus" (sarmatus) - panašu į Sairimos
vardą. O jeigu tarp tų dviejų kraštų (tik labiau į šiaurę) patalpinsime Arijaus kraštą (į rytus nuo
Uralo [beje, "Avestoje" nuolat minimi Chara Berezaiti kalnai] prie dabartinio Chanty-
Mansinsko)? "Avestoje" truputį aprašoma pirmoji arijų žemė
ją skalauja Vorukašo jūra ir "10 mėn. ten žiema, du vasara
ir žiemos viduryje vandenys sušalę, žemė sušalus ir augalai sušalę".
|
Jima moko tautą
|
Ar ne per šalta buvo pirmiesiems arijams? Nustatyta, kad prieš 12-14 tūkst. metų
Užpoliarėje sąlygos buvo palankesnės. Atšalimas prasidėjo prieš 9-7 tūkst. metų. Teko
sprukti - iš pradžių apie 5-4 tūkst.pr.m.e., o vėliau 3 tūkst.pr.m.e. (būtent turai, sairimai ir arijai
kažkur prie Obės ir Irtyšiaus įkūrę Traiteonos valstybę). Likę prisitaikė prie atšiaurių sąlygų,
statė požeminius miestus, varus (iš čia gali būti kilęs "variagų" pavadinimas, reiškiantis tiesiog
miestiečius).
9-8 tūkst. pr.m.e. ledynmečio pabaiga, preborėjinis laikmetis. Baltoji jūra jau
nesukaustyta ledo, tik jos viduryje stūkso prie dugno priaugęs ledo kalnas. Chibinų kalnuose
buvo "refugiumai" (oazės), kuriose išsilaikė ne tik tundros, bet ir miško augmenija
(B.A.Miškinas. Chibinų kalnų flora, SSSR MA leidykla, 1953, rusų kalba).
Priedas
|
Maksimas Grekas
Filosofą ir dievo tarną Maksimą Greką rusų stačiatikių cerkvė kanonizavo tik 1988 m. Jo
atminimas minimas sausio 21 d. Tačiau, gyvam esant, su šiuo svetimšaliu, savo dvasia
tapusiu rusu, dažnai elgtasi griežtai ir nelabai teisingai.
Michailas Trivolis (šią tapatybę tik 1943 m. nustatė I.Denisovas) gimė apie 1470 m. Graikijos
Arta gyvenvietėje aristokratų šeimoje ir gavo gerą išsilavinimą. Mokėsi Jonijos jūros Korfu
saloje. 20 m. amžiaus išvyko į Italiją, kur lavinosi ir gyveno apie 20 m. Ten susipažino su
humanistais A.Policiano ir M.Fičino bei Dž. Della Mirandola. Didelį įspūdį jam darė ir
dominikono Dž. Savonarolos pamokslai, kuriuose demaskavo popiežių Aleksandrą VI
Bordžiją - už tai 1498 m. gegužę buvo sudegintas Florencijoje. Jo atminčiai jau Rusijoje
parašys "Baisią ir atmintiną apysaką".
Michailas perėjo į katalikybę Florencijos šv.Morkaus dominikonų vienuolyne. Bet po 2 m. jis
įsitikino, kad net dominikonai, kurių įstatuose pabrėžiamas neturtas ir rūpestis sergančiais ir
vargstančiais, yra pažeisti tų pačių ydų, kuriais taip puolė sudegintasis "eretikas". Tad
Michailas persikelia į šv. Afono kalną. 1505 m. jis vėl stoja, šįkart jau stačiatikiu, į vienuolius
Vatopedsko vienuolyne (priimdamas Maksimo vardą), kuriame praleido 10 m.
|
|
Tada į Afoną atvyko rusų pasiuntiniai. Didysis kunigaikštis Vasilijus III savo saugyklose atrado
daug graikiškų bažnytinių knygų, kurių daugumą atsivežė carienė Sofija, kilusi iš Bizantijos
imperatoriškos Paleologų giminės. Valdovas nusprendė, kad jas reikia išversti į rusų kalbą.
Tad pradėjo ieškoti gero specialisto ir juo tapo Maksimas, nuolankiai išvykęs į Maskvos
didžiąją kunigaikštystę.
Iš pradžių Maksimas buvo pamalonintas. Jo Aiškinamojo psalmyno (1500 puslapių apimties)
vertimas sukėlė susižavėjimą. Toliau jis vertė kitas knygas ir pamažu pakliuvo į politinių aistrų
sūkurį, nes pasisakydavo prieš griežtus potvarkius. Jo celė tapo persekiojamųjų prieglobsčiu.
Ypač nuteikė prieš save parašęs traktatą prieš metropolito leistas valdovo skyrybas. O
cerkvės hierarchai negalėjo atleisti rašinių prieš vienuolynų užsiėmimą žemdirbyste. Jį svarstė
dviejuose cerkvės soboruose -
1525 ir 1531 m. Įdomiausia, kad jį kaltino sąmoningai darius tekstų prasmės pakeitimus ir
nubaudė kaip eretiką ir įkalino.
Bet net įkalintas jis parodė nepaprastą dvasios stiprybę. Anglimi ant sienos jis parašė
nuostabiąją Paraklitą šiandien skambančią daugelyje cerkvių. Grįžti nepadėjo net Afono
vienuolių ir net Konstantinopolio patriarcho užtarimai. Ivanas Žiaurusis kažkur 1547-1548 m.
įsakė išleisti Maksimą ir leido įsikurti Troice-Sergijevo vienuolyną, kur ir mirė 1556 m. Dar 17
a. prie jo kapo prasidėjo stebuklai.
Išliko toks įdomus jo gyvenimo faktas.
1553 m. gegužę vienuolyną aplankė Ivanas IV Vasiljevičius su cariene Anastazija ir neseniai
gimusiu sūnumi Dmitrijumi, kad pasimelstų prie didžiojo stebukladario Sergiejaus
Radonežskio kapo, pailsėtų ir tęstų kelionę į Kirilo-Belozersko vienuolyną tesėdamas
pažadą, duotą sunkios ligos metu.
Caras panoro išvysti ir senolį Maksimą. Liesas seneliukas pasirodė prieš Ivaną. Išklausęs
pasakojimą apie pasiligojimą, senolis ėmė atkalbinėti carą nuo ilgos kelionės: "Ar Dievui
reikalingi neprotingi pažadai? Visur esančiojo nereikia ieškoti tik dykumose, nes visas
pasaulis jo pilnas. Jei nori išreikšti savo padėką Dangiškajai malonei, tai daryk soste!
Apdovanok savo malone krikščionių našles, našlaičius, motinas kiek karių žuvo, kiek
nelaimingų tapo vienišais po sėkmingo tavo Kazanės užėmimo. Štai caro darbas!"
Ivanas nebuvo patenkintas ir šaltai atsisveikino. Jau išvykstant carui, Maksimas paprašė caro
artimųjų perduoti baisią pranašystę: "Jei manęs nepaklausysi, užmirši krikščionių kankinių
kraują, paniekinsi našlaičių ir našlių ašaras ir užsispyręs važiuosi, žinok, kad kelionėje mirs
tavo sūnus!" Pranašystė išsipildė caras į Maskvą grįžo be sūnaus. Tai sužinome iš
Andriejaus Kurbskio, 1564 m. pabėgusio į Lietuvą nuo paranoja apsėsto Ivano Žiauriojo
žiaurumų, kūrinių.
Eskimų kilmė
Šiaurės Atlantida
Azijos širdis
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Filonas Aleksandrietis apie esenus;
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Senoji Indijos istorija
Hitleris: gyvas ar miręs?
Paaukotieji kosmonautai
