Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Gebura

Alchemija

Grafas Kaliostro

Rozenkreicerių simbolika

5 Gebura: 41d. Okultizmo mokslai

Elohimų alchemija

Konspiracija: Kryžiaus žygiai

Hermetiškosios vizijos

Gnostikų koncepcijos

Ratas ir kryžius


Papildomi puslapiai:


Rytų-Vakarų priešprieša

Kentas ir Supermenas



Magija ir Thelema

Viljamas Bleikas

Kvantinė mechanika

Mitas ir mokslas

Slidi sąmokslo teorija

Vidinė Žemė: skrebutės

Gyvenimo filosofija


Indigo vaikai
5  Gebura, 72

Nos inuisibles pretendus sont (a ce que l'on dit) au nombre de 36, separez en siz bandes.
(Effroyables pactions faictes entre le diable Ų les pretendus Inuisibles, Paris, 1623, p. 6)
(Mūsų tariami nematomieji (kalbama) yra 36, susiskirstę į šešis būrius, pranc.)

- … Gera būtų žinoti, - tarė Diotalevis. – Bet nereikia pamiršti, jog būtent tuo metu [16 a. pabaiga] paplinta Lurijos Kabala ir pradedama kalbėti apie Indų skilimą… Tuo laiku taip pat vis garsiau kalbama apie Torą kaip neužbaigtą žinią. Yra toks Lenkijos hasidų raštas, kuriame sakoma: jei būtų kitaip, būtų susidarę kiti raidžių junginiai. Bet kabalistams, aišku, negalėjo patikti vokiečių noras aplenkti laiką. Teisinga Toros seka ir tvarka yra paslaptis, žinoma tik šventajam, tebūnie jis pagarbintas. Tik neverskite manęs kalbėti kvailystes. Jei į Planą įtrauksime dar ir šventąją Kabalą…

- Jei yra planas, jis turi aprėpti viską. Arba jis yra visa apimantis, arba nieko nepaaiškina. …

 
Papildymai

Joseph Smith okultiniai ryšiai

Harold Bloom "Amerikos religijos" kritikoje intuityviai Joseph Smith'e atpažino senąsias gnostikų vizijas, mormonų pranašo šaknis okultinėse žydų kabalos aspiracijose: "Smith ir jo apaštalai atkūrė tai, ką Moshe Idel, mūsų didysis tebegyvenantis Kabalos mokslininkas, bandė perteigti, - archaiškąją arba pirminę žydų religiją… Joseph Smith Dievas yra ryžtingas kabalistų ir gnostikų, pranašiškų išminčių, teigusių, kaip ir Smith, kad sugrįžo prie rikrosios religijos, Dievo atgaivinimas". Smith Dievo daugialypumo, Dievo kaip anthropos ir šv. vedybų koncepcijos galėjo būti praturtintos kabalistine teosofija.

Kabalos prigimtis

Hebrajiškas žodis "kabbalah" reiškia "tradicija". Viduramžiškoje pietų Prancūzijos ir šiaurės Ispanijos žydiškoje aplinkoje šis terminas įgavo naujų atspalvių: jis ėmė žymėti mistinę, ezoterinę judaizmo tradiciją. 13-17 a. šis nuolat grynintas dvasinis palikimas buvo svarbus Europos judaizmo skatintojas, besivaržantis (dažnai su antagonistiniais) racionalistiniais ir rabinų mokymais. Nuo 16 a. jis veikė ir renesansinę krikščioniškąją kultūrą – pradedant Florencijos Lorenzo de Medici dvaru 15 a. pabaigoje kabala buvo įtakinga renesansinio požiūrio dalimi. Nuo tada ji tapo svarbia kūrybine Vakarų pasaulio jėga, palietusi tokias skirtingas asmenybes kaip Jacob Boehme, John'as Miltonas, Emanuelį Svedenborgą, William Blake...

Skirtingai nuo savo tiesioginės reikšmės, kabala nebuvo statinė ir dogmatinė – ji buvo dinamiškas reiškinys atviras būsimiems apreiškimams (tai puikiai dabar iliustruoja M. Laitmano pavyzdys). Kaip senai ir kokia forma kabala egzistavo iki "sužydėjimo" 12 a. Ispanijoje, nėra tiksliai žinoma. Patys kabalistai tvirtina, kad pradinį kabalos pažinimą Dievas perdavė pačiam Adomui. Tai užuomina apie labai ankstyvą kabalos kilmę (kurios laikėsi ir Moshe Idel), - iš archaiškų judaizmo ištakų. Konservatyvesnis Geršomas Šolemaskabalos apraiškas datuoja pirmaisiais mūsų eros amžiais – o tai jau persipina su gnostinių mokymų klestėjimo laikotarpiu ir neveltui Šolemas kabalą įvardija kaip "žydų gnosticizmą".

Toks gnosticizmo sugretinimas su kabala vėliau buvo užginčijamas. K. Jungas pažymėjo: "Gnosticizme mes randame tai, kas dingsta vėlesniuose amžiuose – individualaus apreiškimo ir pažinimo svarbos. Tas tikėjimas buvo grindžiamas išdidžiu žmogaus giminiškumu dievams". Klasikinis gnosticizmas išnyko 5-6 a. – tad kokios aplinkybės galėjo jį atgaivinti po kelių amžių?

13 a. žodinis žydų palikimas buvo užrašytas ir, Ispanijoje, o vėliau ir Europoje, pradėjo plisti keli kabalistiniai rankraščiai. Svarbiausias jų buvo "Zoharas" (Pašvaistė), pateikiantis save kaip senovinį veikalą, dingusį 2 a. rabino Simeono ben Jochajo mokymą, kurį išdėstė aiškindamas Toros paslaptis, kai keliavo po Palestiną su mokiniais. Formaliai "Zogar" buvo klastotė – veikalas, parašytas senovės autoriaus vardu. Tai populiarus kabalistų (ir buvo gnostikų) literatūrinis triukas. Ir nors neabejotinai rėmėsi žodine tradicija, Scholem tvirtina, kad tai 13 a. ispanų kabalisto Moses de Leon darbas.

Taigi, kabala buvo dinaminis reiškinys, vertinęs individualius apreiškimus, tokius kaip senovės pranašų, ir per juos leidęs priartėti ar net susilieti su Dievu. Ir tuo ji artima gnosticizmui. Vėlesni kabalistai jau pasitenkino intelektualiais teosofiniais samprotavimais.

Kai kurie kabalos teiginiai skiriasi nuo tradicinio judaizmo. Svarbiausias judaizmo tikėjimo principas yra, kad "mūsų Dievas yra Vienas". Tuo tarpu kabala laikydama, kad Dievas aukščiausiaja forma yra neapibūdinama esybė, Ein Sof, begalybė, tačiau jinai emanavo į daugybę dieviškųjų formų (vadinamųjų sefirų, Dievo indų ar veidų), - ir tai yra Dievo daugialypiškumas. Kaip Dievas iš nenusakomos tapatybės nusileido daugialypę formų gausą, ir buvo paslaptis, kurią pasišventė apmąstyti kabalistai.

Dievybė ne tik daugialypė, bet ir pirmąja emanacija pasireiškė dualistine, dvilype forma kaip Vyriškasis bei Moteriškasis pradai, Tėvas ir Motina, Hokhmah ir Binah. Kabalistai atvirai naudojo seksualius motyvus aiškindami tolimesnes Dievo emanacijas – ir dieviškojo susijungimo (hierosgamos arba šv. vedybų), per kurią vėl pasiekiama dieviškoji vienybė, vizija užvaldė jų mintis.

Sudėtingą Dievybės vaizdinė sudarė daug dieviškųjų apraiškų indų, kabalos vizualizuotų kaip turinčių vieningą antropomorfinę formą. Dievas buvo Adomas Kadmonas, pirmapradis ir archetipinis žmogus. Žmogus su Dievu turėjo bendrą vidinę ir nesutvertąją kibirkštį. Tą keistą Adomo ir Dievo tapatybę palaikė ir žydų numerologija – tiek Adomo, tiek Jehovos (tetragramatonas, Yeh he vav he) raidžių skaitinę reikšmė lygi 45. Todėl kabaloje ir sutapatinta: Adomas yra Dievas. O iš čia jau išvada – visa žmonija savo aukščiausiąja apraiška prilygsta Dievui tarsi dvi tos pačios realybės pusės.

Mošė de Leonas (Moshe ben Shem-Tov, apie 1250-1305) – ispanų sefardų rabinas ir kabalistas, laikomas „Zoharo“ sudarytoju ir redaktoriumi. Ginčijama, ar tai jo originalus darbas, ar nuo Simeono ben Johajaus ateinančios tradicijos apibendrinimas. Kiti jo kūriniai: „Sefer ha-Rimon“ (1287, Granato knyga) ir „Šušan-`edut“ (1286, Liudijimo lelija) aptariantys kabalistinę micvot reikšmę, „Or zarua“ (1288-89, Išsklaidyta šviesa) apie pasaulio sutvėrimą, „Miškan ha-`edut“ (Atskleidimų palapinė) apie pomirtinį sielos likimą ir kt.

Krikščioniškoji kabala renesanso metu

Renesanso laikotarpiu kabala imta visuotinai laikyti kaip tikroji žydų religija. Frances Yates rašė: "Kabala susilieja su religinėmis sferomis ir negali būti ignoruota religijos istorijos…. Kabalos įtaka renesanso neoplatonizmui… skatino pasukti judėjimą labiau religine kryptimi, ir, atskiru atveju, link religinės reformos idėjos"

14-15 a. gausėjo kabalistų Europoje ir ypač Italijoje. 1492 m. įvyko viena didesniųjų nelaimių žydų istorijoje – išvarymas iš susivienijusios krikščioniškosios Ispanijos. Iš ten jie pasklido po aplinkines šalis – Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Angliją, Turkiją, Šiaurės Afriką. Ir jie su savimi nešė kabalą.

15 a. Europos kultūrą atgaivino atradimai, mokslų vystymasis, kylančios drąsios idėjos. Žmogus išėjo iš Dievo šešėlio ir pradėjo pats jaustis pasaulio šeimininku. Jis atrado save – visų daiktų matą. Ir tikriausiai nebuvo ryškesnės vietos nei Medičių rūmai Florencijoje. Cosimo Mediči aistrinGai rinko graikų ir Aleksandrijos reliktus. 1460 m. jis įsigijo "Corpus Hermeticus", 14-os senovės traktatų apie Dievą ir žmogų rinkinį. Minėti Šv. Augustino ir Laktantijaus "dingę" tekstai senovėje buvo priskiriami Hermes Trismegistos (Triskart didžiam Hermiui), Egipto pranašui, gyvenusiam anksčiau nei Mozė ir išpranašavusiam Kristaus atėjimą (tiesa, vėliau buvo nustatyta jų kilmė 2 a. gnostikų aplinkoje). "Corpus Hermeticus" paplitimas tarp intelektualų buvo neįtikėtinas, mintis apie žmogaus dieviškumą peršama: "Jūs šviesa ir gyvybė, kaip Dievas Tėvas, iš kurio gimė Žmogus. Ir todėl mokykitės pažinti save…".

Kabalos ir hermetizmo integracija prasidėjo nuo florentiečio Pico della Mirandola (1463- 94). Būdamas 20 m. amžiaus paniro į kabalos studijas ir jų raštus vertė į lotynų kalbą. 14ūš m sukūrė "Oratoriją apie žmogaus didingumą", vieną iškilių renesanso dokumentų. Šios integracijos apibendrinantis rezultatas – Cornelius Agrippa "De occulta philosophia: (1533).

Tiek kabala, tiek hermetizmas perteikė dar vieną temą – sutvėrimo dualumą. "Zohare" rašoma: "Sutvėrimas vyko dviejuose lygiuose, vienas jų viršuje, kitas apačioje. … Žemesnysis atitinka aukštesnįjį". "Tabula smaragdina" atsiliepia tarsi aidas: "Kas yra apačioje, yra ir viršuje, kas viršuje – yra ir apačioje". Taigi yra dvi realybės buveinės, kaip jas bepavadinsime – dangus ir žemė, dvasia ir materija, Dievas ir žmogus – kurios atspindi viena kitą.

Iš čia ir Dievo kaip Adomo Kadmono įvaizdis. 17 a. hermetistas Robertas Fladas šią idėją panaudojo idėjai, kad prieš fizinė pasaulio sutvėrimą įvyko dvasinis jo sutvėrimas. Dieba pirmasis tvarinys buvo "archetipas, kurio substancija nemateriali, neregima, protinė ir pusiau amžina; pagal jo modelį realaus pasaulio grožis ir forma buvo sukurta".

Pasaulio viršuje ir apačioje atitikimo koncepcija 16-17 a. buvo populiari gamtos moksluose ir magijoje. Pagal hermetizmą, abu buvo pažinimo dalys: mokslas tyrė materijos struktūras, o magija – dvasios (dieviškąsias hierarchijas). Pico della Mirandola aiškino: "Magija yra praktinė gamtos mokslų dalis". Todėl buvo manoma, kad kūrybinė veikla vienoje sferoje paveikia kitą. Teurginiai veiksmai, orientuoti į dieviškąją hierarchiją, atsispindi gamtoje, gamtos ar žmogaus pokyčiai persiduoda į antgamtiškąją sritį; dvasia ir materija susiję ir dažnai net persipynę.

Smith'as, masonai ir kabala

Neabejotini J. Smith ryšiai su masonų judėjimu ir puikiai aprašyti Michael W. Homer "Dialoguose". Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir "laisvųjų mūrininkų" šaknys kabaloje, kaip Arthur E. Waite nurodė savo 1923 m. "Laisvųjų masonų enciklopedijoje". Iš ten kilę pagrindiniai masonų simboliai: Prarastas žodis, Saliamono šventykla, Jachin ir Boaz stulpai, Vyriausiojo Statybininko koncepcija, Siono atstatymas ir kt.

John C. Bennet, vienas paslaptingiausių mormonų asmenų, buvo vienas veikliausių masonų propaguotojų Nauvoo mieste. Jo karjera stulbina. Pasirodęs iš niekur, buvo priimtas į mormonus 1840 m. vasarą. Greičiau nei per metus tapo Nauvoo meru, Nauvoo universiteto kancleriu, mormonų bažnyčios prezidento padėjėju ir artimu Joseph Smith draugu. 1841 m. birželio mėn. pabandė įsteigti Mormonų masonistinę ložę. Tačiau jo masonų samprata buvo su okultiniu atspalviu. O dar po nepilnų metų jis staiga pašalinamas iš bažnyčios kaltinant seksualinėmis nedorybėmis.

Bendraudamas su Smith, Benneth neabejotinai turėjo perteikti kai kurias masonų idėjas. Kai kurie Smith'o darbai keistai rezonuoja su jomis, ypač "Illuminati ordinas" (arba Dievo karalystė) ir "Dvasinė žmona" (daugpatystė).

1841 m. pavasarį į Nauvoo su gausia kabalistine biblioteka persikėlė Alexander Neibauer, netrukus atsivertęs į mormonus ir tapęs Smith draugu. A. Neibauer gimė 1808 m. Alsace- Lorraine, tačiau vėliau šeima persikėlė į rytų Prūsiją (dabar Lenkijoje). Jo tėvas, gydytojas ir dantistas, o taip pat puikus lingvistas, pagal šeimos tvirtinimus, buvo asmeniniu Napoleono Bonaparto gydytoju. Tėvas norėjo, kad Aleksandras taptų rabinu, tačiau šis 17 m. amžiaus įstojo į Berlyno universitetą ir studijavo stomatologiją. Baigęs apie 1828 m., atsivertė į krikščionybę ir išvažiavo į Angliją, Prestoną. 1837 m. vasarą į Prestoną atvyko Smith'o apaštalai H. C. Kimball, O. Hyde ir J. Fielding. A. Neibauer buvo susapnavęs kelis keistus sapnus apie paslaptingą knygą, todėl pirmiausia jų paklausė, ar jie ją turi. Jie turėjo. Jis su šeima pasikrikštijo mormonais kitą pavasarį ir 1841 m. vasario 5 d. išvyko į Nauvoo. A. Neibauer įsigilinimą į kabalistinius klausimus įrodo 1843 m. birželio mėn. "Times and Seasons" išspausdintas straipsnis "Žydai" apie kūno prisikėlimo koncepciją, o ypač kabalistinę gilgul sąvoką.

Kabala mormonų doktrinoje

1844 m. balandžio 7 d., sekmadienio popietę, Joseph Smith išstojo prieš maždaug 10 tūkst. žmonių minią ir pasakė "Karaliaus Follet kalbą". Tą gražią dieną Nauvoo užplūdo nesantaika, gandai, kaltinimai ir sąmokslai – ir viso to centre buvo Smith. Tai buvo vienas paskutinių Smith pasirodymas; po 10 savaičių jis buvo nužudytas Carthage kalėjime. Šioje įtampos sklidinoje aplinkoje dauguma iš jo laukė sutaikinimo kalbos, tačiau pranašas pribloškė klausytojus deklaracija apie doktrinos atnaujinimus ir keistomis koncepcijomis, kurių dauguma nebuvo niekada girdėję.

Van Hale jo kalbos analizėje išskyrė 4 pagrindinius teiginius, paveikusius mormonų doktriną: 1) žmonės gali tapti dievais, 2) egzistuoja daug dievų; 3) dievai yra iki begalybės vienas virš kito, 4) kadaise Dievas buvo kaip žmogus. Ar reikia pakartoti, kad visus juos galima rasti ir hermetiškuose-kabalistiniuose mokymuose?

Smith pradėjo dievų daugio ir jų hierarchijos keistai aiškindamas Pradžios knygos pirmuosius žodžius (Berešith bara Elohim):

"Manau, kad man nepriimtina nagrinėti ką nors, ko nėra Biblijoje… Aš kreipsiuos į senąją Bibliją ir duosiu šiuolaikinį jos komentarą. Paimsiu pirmąjį hebrajišką Biblijos žodį, BEREŠIT ir pakomentuosiu pirmąjį pasaulio sutvėrimo sakinį "Pradžioje…". BE – "kame", "kada"; tada ROŠ – galva; ITH. Iš kur jis atsirado? Kai įkvėptas žmogus jį parašė, jis nerašė pirmosios dalies, BE; tačiau žmogus, nesuprantantis žydas, ją prirašė. Jis pagalvojo, kad yra labai blogai pradėti kalbą apie bet kurio žmogaus galvą. Pirmas variantas skaitomas "Vieno iš Dievų Galva pagimdė Dievus". Tokia yra tikroji žodžių prasmė. ROŠIT [BARA ELOHIM] reiškia [Galvą], pagimdžiusią Elohim. Jei tuo netikite, netikite mokytu Dievo žmogumi. Joks mokytas žmogus jums nepasakys daugiau, nei aš pasakiau. Taigi, Dievo Galva pagimdė Dievų galvas pagrindiniame, svarbiausiame susirinkime".

Sunku suprasti. Smith paima Elohim, sakinio veiksnį, ir padaro jį objektu, daiktu, kuris veikiamas sutvėrimo akto. Berešit (Pradžioje) interpretuojamas kaip Rošit ("galva" arba "Dievų Tėvo galva"), tampančio veiksniu, veikėju, tveriančiu Elohim. Ir Elohim jis verčia ne kaip Dievas, o kaip Dievai.

Kabbalah sephirot tree Tačiau Louis C. Zucker parodė, kad ši vertimo ypatybė atėjo iš Smith mokymosi hebrajų kalbos Kirtlande laikų. Jo mokytojas, profesorius Joshua Seixas, 1836 m. mokęs Pranašų mokykloje, naudojo savo parašytą vadovėlį, kuriame Pradžios 1:1 tekstas pateiktas su "teisingu" pažodiniu vertimu: "Pradžioje, jis sukūrė, Dievą, dangų ir žemę".

Ir vis dėlto L. Zucker neatsižvelgė, kad toks vertimas buvo būdingas kabaloje jau nuo 13 a. - žodis žodin. Tai paaiškina Gershom Scholem: "Zoharas ir dauguma ankstesniųjų kabalistų abejojo pirmojo Toros sakinio, Berešit bara Elohim, reikšme 'Pradžioje sukūrė Dievą'; ir ką jis iš tikro reiškia? Atsakymas gana stebinantis. Mus sakė, kad jis reiškia: Berešit – apie sąlygas "pradžioje" [Hokhmah arba "Išmintis, pirmapradis Dievas Tėvas kabalos sefirų medyje]; bara - sukūrė, taip sakant nežinomasis Niekas, sudarantis tarinio bara veiksnį, emanavo arba išskyrė; Elohim - taip sakant, kad to emanacija buvo Elohim. Šis [Elohim] yra objektas, o ne sakinio veiksnys"

Kaip matome, "Zohare" šis sakinys gramatiškai pertvarkytas. Laikoma, kad Berešit yra nuoroda į Hokhmah sefirą, verčiamą kaip "Išmintis" ir kabaloje suprantamą kaip Dangiškąjį Tėvą, pirminį Aukščiausiąjį Dievą. Tada Hokhmah emanuoja (arba "sukuria" išskyrimo iš savęs prasme) Elohim. Tiksliai kaip pas Smith!

Ir "Zohare" Pradžios 1:1 aiškinimas paslėptas ne kažkur giliai tekste, o pačioje pradžioje – "Zoharas" pradedamas "Berešit bara Elohim" komentaru ir tam skirtas visas pirmas skyrius: "… Šis 'pradžioje' [Rešith] tada išsiplėtė ir pasidarė sau rūmus savo garbei ir šlovei… Taip šio 'pradžioje' priemonėmis Paslaptingasis Nežinomasis sukūrė sau rūmus. Tuos rūmus pavadino Elohim; ir ši doktrina yra žodžiuose: 'Pradžioje [Rešith, jis] sukūrė Elohim'".

Vienintelis dalykas, kurį pakeitė Smith, tai, kad Berešit interpretavo kaip Roš, galva arba Dievo galva. Tačiau net ir tai rasime antrajame "Zoharo" sakinyje – pagal kabalistinę hebrajų raidžių skaitinę reikšmę (šią techniką kabala plačiai naudoja siekdama atskleisti gilesnę ezoterinę prasmę) "Zoharas" paaiškina. Kad " "anagramiškai yra Roš (galva), pradžia, kuri išeina iš Rešith" [prisiminkite, kad kabala Roš arba rešith supranta kaip Hokhmah, pirmąjį dievo atvaizdą]. Tad gali būti, kad fraze "nesuprantantis žydas" Smith apibūdino tuos, kurie nesupranta šios kabalistinės anagramos (rešith pakeitimo Roš).

Ir tada Smith Elohim verčia kaip Dievai. Hebrajiškas žodis Elohim ir iš tikro yra daugiskaitinis (žr., Dievo vardai) – ir taip perteikiamas ir "Zohare". Tai patvirtina ir Pradžios 1:26: "sukurkime žmogų":
"'Mes' neabejotinai kalba apie du, kurių vienas sako kitam viršuje 'sukurkime', nes nieko nedaro be aukštesniojo leidimo ar nurodymo, kai ir aukštesnysis nieko nedaro nepasitaręs su savo kolega. Tačiau tas, kuris vadinamas 'Visų priežasčių Priežastimi', ir kuris neturi aukštesniojo ar bent lygaus sau, nes kaip parašyta: 'Su kuo palyginsite mane? Su kuo aš jus lygus?' (Iz 40:25), sako: 'Pažvelk, tai aš, aš esu jis, ir Elohim nėra su manimi', su kuriuo galėtų pasitarti… Todėl kolegos aiškina, kad žodis Elohim tame sakinyje nurodo kitus dievus". 1844 m. birželio 16 d. paskutiniame savo pasisakyme (po 11 d. jis jau buvo negyvas) jis interpretuoja minėtą Pr 1:26 sakinį "Sukurkime žmogų.." taip, kaip tai randame "Zohare".

Tad ar tik nebus Smith'o žodžiais "senoji Biblija" – "Zoharas", o "mokytas žmogus" – rabinas Simeonas ben Jochajus, kuriam priskiriama "Zoharo" autorystė? Kaip bebūtų, J. Smith į Amerikos kultūrą įnešė senovės elementus, tik ta kultūra laiko atžvilgiu nebuvo labai tolima nuo pranašo laikmečio.