Taip pat paskaitykite: George Orwell. Žemė yra plokščia
Ar tai yra nuoroda į keturias pasaulio šalis, ar liudijimas, kad Žemė yra plokščia? Net ir šiandien mes sakome, kad Saulė teka ir leidžiasi, nors žinome, kad tai ne Saulė juda, o Žemė sukasi apie savo ašį. Mes kalbame kalba, apibūdinančia reiškinius taip, kaip juos regime.
Taigi Žemė yra erdvėje, kurioje Žemė neguli nei ant banginių, nei ant dramblių - o tiesiog kabo tuštumoje...
Šią užuominą į Žemės rutulio formą sustiprina ir Iz 40:21-22 (Žemės skritulys"), nors A. Rubšys verčia:
Kitur:
Kai žvelgiate į horizontą jūroje, jis atrodo kaip lankas. Tai pastebi ir minėta Jobo knygos 26:10 citata. Ir ten, kur baigiasi šviesa - prasideda tamsa. 6 a. pr.Kr. Pitagoras taip pat pasiūlė rutulio formos Žemės idėją. O Eratostenas iš Aleksandrijos (maždaug 276-194 ar 192 m. pr.Kr.) apskaičiavo Žemės skersmenį net 50-ies mylių tikslumu. Graikai brėžė meridianus ir lygiagretes. Jie įvardijo Žemės polius, ekvatorių ir tropikus. Tačiau rutulio formos teorija nedominavo - ir romėnai vėl braižė plokščią Žemę, kurią supa okeanai. Tačiau Luko ev. 17:31 pasaulio pabaigos atėjimo laikas nusakomas taip: "tą dieną", bet jau Lk 17:34 apie jį skaitome: "tą naktį". Jei tai ta pati akimirka, tai ji galima tik esant skirtingose Žemės pusėse. Tai kas gi lieja vandenį ant plokščios Žemės malūno? Vienas iš ankstyvųjų šios idėjos propaguotojų buvo afrikietis Laktancijus3) (245-325), retorikos mokytojas, gyvenimo viduryje priėmęs krikščionybę. Jis neigė visus graikų filosofus - taigi ir rutulio formos Žemės įvaizdį. Jo pažiūras Bažnyčia pasmerkė iki pat Renesanso, kai niekurie humanistai prikėlė jo raštus kaip tobulos lotynų kalbos naudojimo pavyzdį (tuo pačiu ir plokščios Žemės vizijas). Kitas buvo 6 a. rytų kraštų graikas Kuzma Indikoplovas, pagal kurį ant plokščios žemės kaip stačiakampė arka remiasi dangūs. Jo pažiūrų Bažnyčia taip pat nepriėmė. Iš tikro, ankstyvosios bažnyčios tėvai beveik niekada neminėjo Žemės formos, o jei prasitardavo, tai vadino ją apvalia ar rutuliška. Ignoruodamas tai, 1934-ais antikrikščioniškai nusiteikęs J.-A. Letronne tvirtino, kad Bažnyčios Tėvai, tarp jų ir Augustinas, Ambrozijus1) ir Bazilijus Didysis2), žemę laikė plokščia. 19 a. pabaigoje ta "nuodėme" bažnyčią kaltino John Draper (teigęs, kad su Romos žlugimu atėjo "Tamsieji laikai" su ekleziastų parazitų siautėjimais ir Andrew Dickson White. Bažnyčios antpuolius šia tema suaktyvino darvinistai (evoliucionistai), norėdami diskredituoti Bibliją. Pvz., Jeffrey Burton Russel'as knygoje apie Kolumbo atradimą tikina, kad jis parodė, kad Žemė yra apvali paneigdamas, atseit, klaidinančius klerikalų teiginius. Jis rėmėsi Washington Irving'o pusiau pramanyta istorija apie Kolumbo kelionę. Pastaba: Kad Žemė plokščia, nuolat tviteriuoja JAV dainininkė ir TV laidų vedėja Tila Tequila. Kampuota Žemė Viena iš ginčytinų Šv. Rašto sąvokų yra "keturi Žemės kampai",
kuri originale yra išreikšta hebrajų kalbos žodžiu "Kanaph".
Nors jo bendroji prasmė yra "riba", tačiau žodis verčiamas skirtingai:
Graikiškas sąvokos atitikmuo yra "gonia", kurio tiesioginė reikšmė yra "kampai" arba "padalijimas" - kaip kad žemėlapis padalinamas į sektorius (pagal keturias kryptis). Apr. 7:1: " ...aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius " Ar tai reiškia, kad Biblijoje Žemė vaizduojama stačiakampe? Ką reiškia: Bet Iz 40:22 užuomina rodo, kad žemė galėjo būti rutulys:
"Nuo tada, kai žemės pamatai buvo padėti, Kai kurie tvirtina, kad tose knygos vietose yra kalbama apie 4-is
Žemės škyšulius ar viršukalnes. Ir nepriklausomai nuo vertimų sąvokos
reikšmė turėtų išlikti "kraštas, ribos". Juk buvo daug kitų galimybių išreikšti sąvoką "kampas":
1)
Ambrozijus (Aurelius Ambrosius, apie 340-397) įtakingas Milano vyskupas
(nuo 374 m.), himnų kūrėjas; vienas iš 4-ių Bažnyčios mokytojų, pakrikštijęs Augustiną. Jo autoritetas
buvo tokia didelis, kad veikė Teodosijaus Didžiojo politiką.
Buvo aršus arianizmo priešininkas. Jo mistiniai himnai turi Plotino neoplatonizmo atspalvių.
2) Bazilijus Didysis (Vasilijus Didysis, apie 329-379) Kesarėjos Kapadokijoje (dabart. Turkija) vyskupas; Bažnyčios Daktaras. Jam priskiriamas ikonostazo įvedimas ir liturgijos sukūrimas. Buvo aršus arianizmo priešininkas. Daugybės pamokslų ir laiškų autorius, o jo svarbiausi kūriniai: Apie šventąją Dvasią ir Eunomijaus apologijos paneigimas (apie 364). 3) Laktancijus (Lucius Caecilius Firmianus Lactantius, apie 250-325) iš Afrikos kilęs krikščiuonių retorikas, rašytojas, 317 m. tapęs Konstantino I patarėju religijos klausimais bei jo sūnaus mokytoju. 303 m. priėmė krikščionybę. Jo svarbiausias kūrinys yra Dieviškieji institutai, ginantis krikščionybė nuo pagonių kritikos [joje esančią apvalios žemės idėjos kritiką Kopernikas išjuokė kaip vaikišką]. Jo idėjoms turėjo įtakos stoicizmas, o gausūs raštai pasižymėjo puikiu stiliumi. Jis įrodinėjo, kad Dievo vienumas kyla iš Dievo sąvokos, nes tai yra begalinio tobulumo esybės sąvoka, tad neįmanoma ir pamanyti, kad begalinio tobulumo esybių galėtų būti daugiau. Kitas jo argumentas: pasaulio sandara rodo jį esant vieningą, ir tai verčia pripažinti, kad jis yra vienos esybės kūrinys. Pagal Christian Answers parengė
Rūta Rušinskienė, remdamasi
Visatos modeliai |
