Ar Žemė yra plokščia? Vartiklis

Ar tai yra nuoroda į keturias pasaulio šalis, ar liudijimas, kad Žemė yra plokščia? Net ir šiandien mes sakome, kad Saulė teka ir leidžiasi, nors žinome, kad tai ne Saulė juda, o Žemė sukasi apie savo ašį. Mes kalbame kalba, apibūdinančia reiškinius taip, kaip juos regime.

Taigi Žemė yra erdvėje, kurioje Žemė neguli nei ant banginių, nei ant dramblių - o tiesiog kabo tuštumoje...

Šią užuominą į Žemės rutulio formą sustiprina ir Iz 40:21-22 („Žemės skritulys“), nors A. Rubšys verčia:

Kai žvelgiate į horizontą jūroje, jis atrodo kaip lankas. Tai pastebi ir minėta Jobo knygos 26:10 citata. Ir ten, kur baigiasi šviesa - prasideda tamsa. 6 a. pr.Kr. Pitagoras taip pat pasiūlė rutulio formos Žemės idėją. O Eratostenas iš Aleksandrijos (maždaug 276-194 ar 192 m. pr.Kr.) apskaičiavo Žemės skersmenį net „50-ies mylių tikslumu“. Graikai brėžė meridianus ir lygiagretes. Jie įvardijo Žemės polius, ekvatorių ir tropikus.

Tačiau rutulio formos teorija nedominavo - ir romėnai vėl braižė plokščią Žemę, kurią supa okeanai. Tačiau Luko ev. 17:31 pasaulio pabaigos atėjimo laikas nusakomas taip: „tą dieną“, bet jau Lk 17:34 apie jį skaitome: „tą naktį“. Jei tai ta pati akimirka, tai ji galima tik esant skirtingose Žemės pusėse.

Tai kas gi lieja vandenį ant plokščios Žemės malūno? Vienas iš ankstyvųjų šios idėjos propaguotojų buvo afrikietis Laktancijus³⁾ (245-325), retorikos mokytojas, gyvenimo viduryje priėmęs krikščionybę. Jis neigė visus graikų filosofus - taigi ir rutulio formos Žemės įvaizdį. Jo pažiūras Bažnyčia pasmerkė iki pat Renesanso, kai niekurie humanistai „prikėlė“ jo raštus kaip tobulos lotynų kalbos naudojimo pavyzdį (tuo pačiu ir plokščios Žemės vizijas).

Kitas buvo 6 a. rytų kraštų graikas Kuzma Indikoplovas, pagal kurį ant plokščios žemės kaip stačiakampė arka remiasi dangūs. Jo pažiūrų Bažnyčia taip pat nepriėmė (nors Bernardas iš Montfaukono tvirtino, kad buvo atvirkščiai – kad Bažnyčia pripažino Kuzmos požiūrį). Iš tikro, ankstyvosios bažnyčios tėvai beveik niekada neminėjo Žemės formos, o jei „prasitardavo“, tai vadino ją „apvalia“ ar rutuliška.

Ignoruodamas tai, 1834-ais antikrikščioniškai nusiteikęs J.-A. Letronne⁴⁾ tvirtino, kad Bažnyčios Tėvai, tarp jų ir Augustinas, Ambrozijus¹⁾ ir Bazilijus Didysis²⁾, žemę laikė plokščia. 19 a. pabaigoje ta „nuodėme“ (t.y. dėl plokščios Žemės idėjos) bažnyčią kaltino John Draper'is (dar teigęs, kad su Romos žlugimu atėjo „Tamsieji laikai“ su ekleziastų, parazitų, eunuchų ir vergų siautėjimais) ir Andrew Dickson White (beje, įsteigęs Kornelio un-tą, kaip pirmą pasaulietinį JAV universitetą).

Bažnyčios antpuolius šia tema suaktyvino darvinistai (evoliucionistai), norėdami diskredituoti Bibliją. Pvz., Jeffrey Burton Russel'as (g. 1934 m.) knygoje (1991) apie Kolumbo atradimą tikina, kad jis parodė, kad Žemė yra apvali paneigdamas, atseit, klaidinančius klerikalų teiginius. Jis rėmėsi Washington Irving'o pusiau pramanyta istorija apie Kolumbo kelionę.

Nuo 20 a. pradžios pasirodė nemažai knygų, kuriose paneigiamas paplitęs įsitikinimas, kad Viduramžiais išsilavinusi klasė manė, kad Žemė plokščia. Vis tik tokį manymą palaiko populiarioji kultūra; 2009 m. vadovėlių inspekcija Austrijoje ir Vokietijoje parodė, kad plokščios Žemės mitas ėmė dominuoti 20 a. antroje pusėje. Tada atsirado ir įvairios tikėjimo plokščia Žemė grupės.

Šiuolaikinių plokščios Žemės tikėjimų ištakos siekia anglų rašytoją S. Roubotemą (1816-1884), paskelbusį pamfletą „Zetetinė astronomija“ (1849), vėliau išplėstą iki knygos „Žemė – ne rutulys“. 1956 m. S. Shenton‘as įsteigė Tarptautine plokščios žemės tyrimų draugiją. Jos idėja labai pasklido informaciniame amžiuje su socialine medija.

Pastaba: Kad Žemė plokščia, nuolat tviteriuoja JAV dainininkė ir TV laidų vedėja Tila Tequila.
Ir jiems nusispjaut, kad NASA įrodė Žemės apvalumą su GPS. Jie neigia, kad Žemė buvo fotografuojama iš kosmoso.

Viena iš ginčytinų Šv. Rašto sąvokų yra „keturi Žemės kampai“, kuri originale yra išreikšta hebrajų kalbos žodžiu „Kanaph“. Nors jo bendroji prasmė yra „riba“, tačiau žodis verčiamas skirtingai:
Skaičių 15:38 - „kampai“: „paliepk [izraeliečiams] pasidaryti kutus ant drabužių kampų per visas kartas“;
Ezekielio 7:2 - „kampai“: „Ateina galas keturiems krašto kampams“;
Izaijo 11:12 - „šalys": „Judo išblaškytuosius sutelks iš keturių pasaulio šalių“;
Jobo 37:3 - „pakraščiai“: „Visur po dangumi, lig žemės pakraščių“;
Jobo 38:13 - „kampai": „Argi esi įsakęs, kad aušra paimtų žemę už kampų ir iškratytų iš jos nedorėlius!“.

Graikiškas sąvokos atitikmuo yra „gonia“, kurio tiesioginė reikšmė yra „kampai“ arba „padalijimas“ - kaip kad žemėlapis padalinamas į sektorius (pagal keturias kryptis). Apr. 7:1: „...aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius“.

Ar tai reiškia, kad Biblijoje Žemė vaizduojama stačiakampe? Ką reiškia:
Jobo 38:4: „Kur buvai, kai dėjau Žemės pamatus“
Jobo 38:6: „Į ką buvo jos šulai įleisti ir kas padėjo jos kertinį akmenį?“.

Bet Iz 40:22 užuomina rodo, kad žemė galėjo būti rutulys: „Nuo tada, kai žemės pamatai buvo padėti,
jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės...
Jis tas, kas dengia žemę dangumi tarsi užuolaida,
išskleidžia jį lyg palapinę gyventi“.

Kai kurie tvirtina, kad tose knygos vietose yra kalbama apie 4-is Žemės škyšulius ar viršukalnes. Ir nepriklausomai nuo vertimų sąvokos reikšmė turėtų išlikti „kraštas, ribos“. Juk buvo daug kitų galimybių išreikšti sąvoką „kampas“:
Pinoh - kertinis akmuo;
Paioh - kampas geometrijoje;
Ziovyoh - status kampas, briauna;
Kmouth - projekcijos kampas;
paamouth - kvadratas (!).

¹⁾ Ambrozijus (Aurelius Ambrosius, apie 340-397) – įtakingas Milano vyskupas (nuo 374 m.), himnų kūrėjas; vienas iš 4-ių Bažnyčios mokytojų, pakrikštijęs Augustiną. Jo autoritetas buvo tokia didelis, kad veikė Teodosijaus Didžiojo politiką. Buvo aršus arianizmo priešininkas. Jo mistiniai himnai turi Plotino neoplatonizmo atspalvių.
Taip pat skaitykite >>>>>

²⁾ Bazilijus Didysis (Vasilijus Didysis, apie 329-379) – Kesarėjos Kapadokijoje (dabart. Turkija) vyskupas; Bažnyčios Daktaras. Jam priskiriamas ikonostazo įvedimas ir liturgijos sukūrimas. Buvo aršus arianizmo priešininkas. Daugybės pamokslų ir laiškų autorius, o jo svarbiausi kūriniai: „Apie šventąją Dvasią“ ir „Eunomijaus apologijos paneigimas“ (apie 364).

³⁾ Laktancijus (Lucius Caecilius Firmianus Lactantius, apie 250-325) – iš Afrikos kilęs krikščionių retorikas, rašytojas, 317 m. tapęs Konstantino I patarėju religijos klausimais bei jo sūnaus mokytoju. 303 m. priėmė krikščionybę. Jo svarbiausias kūrinys yra „Dieviškieji institutai“, ginantis krikščionybė nuo pagonių kritikos [joje esančią „apvalios žemės“ idėjos kritiką Kopernikas išjuokė kaip „vaikišką“]. Jo idėjoms turėjo įtakos stoicizmas, o gausūs raštai pasižymėjo puikiu stiliumi. Jis įrodinėjo, kad Dievo vienumas kyla iš Dievo sąvokos, nes tai yra begalinio tobulumo esybės sąvoka, tad neįmanoma ir pamanyti, kad begalinio tobulumo esybių galėtų būti daugiau. Kitas jo argumentas: pasaulio sandara rodo jį esant vieningą, ir tai verčia pripažinti, kad jis yra vienos esybės kūrinys.

⁴⁾ Žanas Antuanas Letronas (Jean Antoine Letronne, 1787-1848) – prancūzų archeologas, helenistas, epigrafistas. Tyrinėjo senovės graikų ir lotynų užrašus, taip pat numizmatikoje. Buvo vienas ankstyvųjų mito apie plokščią žemę proponentų ir „Apie Bažnyčios tėvų kosmografines idėjas“ (1834) klaidingai interpretavo Bažnyčios tėvų ir jų pasekėjų mintis. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Pagal Christian Answers parengė Rūta Rušinskienė, remdamasi
1) Dr. Donald DeYoung. Astronomy and the Bible; 2) Dr. Joan Sloat Morton. Science in the Bible