Babelio bokšto data. Vartiklis

Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. – Vietoj akmens jie naudojo plytas. O vietoj kalkių – bitumą. „Eime, - jie sakė, - pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia. Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nesuprastų, ką sako vienas kitam“. Taip tat Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės veidą, ir jie metė statę miestą. Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten Viešpats sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos po visą žemės veidą.

^*) Kaip ten bebūtų, išsireiškimas „Babelio bokštas“ nėra naudojamas Biblijoje – joje visad sakoma „miestas ir bokštas“ arba tiesiog „miestas“. Pats Babelio vardo atsiradimas nėra aiškus. Akadų kalba miestas vadinosi Bab-ilim, t.y. „Dievo vartai, tačiau manoma, kad tai ankstesnio pavadinimo Babilia, nežinomos kilmės ir, galbūt, ne semitiškos kilmės žodžio, interpretacija.

Jei tarsim, kad Pr 11:1-9 aprašo realų įvykį, tai jis pateikia 5-is faktus, pagal kuriuos galime bandyti nustatyti jo datą: 1) tai vyko Šinare [2,9]; 2) buvo statomas miestas su bokštu jame [4, 5]; 3) bokštas buvo iš degtų plytų [3]; 4) skiediniu naudotas asfaltas [3]; 5) tikriausiai tai buvo ziguratas [4]. Taigi, pagal juos tai turėjo vykti gerokai vėliau nei pasaulyje atsirado kalbos.

Nors neaišku, ar Šinaras susijęs su Šumeru [1], tačiau neabejotinai Šinaras nėra Asirija, buvusi Mesopotamijos šiaurėje (Isa 11:11), ir Šinaras užėmė pietinę Mesopotamijos dalį (Pr. 10:10). Taigi Šinaras buvo tarp Tigro ir Eufrato, piečiau šiandieninio Bagdado [2].

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad iki 6 tūkstm. pr.m.e. galėjo būti nedidelių gyvenviečių, tačiau jis nebuvo gausiai apgyvendintas [3]. Atrodo, kad pietuose Uro, Eridu ir Oueili miestai nebuvo gyvenami iki 5600-5000 m. pr.m.e.[4]. Tikėtinesnė yra šiaurinė Šinaro dalis, nes ten randasi Babilonas [5], tačiau, atrodo, kad miestai ten atsirado vėliau, nei pietinėse žemėse [6] (Ras al-Amiya, 12 mylių į šiaurės rytus nuo Babilono datuojamas nuo 4750 m. pr.m.e. [7]; Tell Uqair, apie 25 mylios nuo Babilono, datuojamas maždaug 4500 m. pr.m.e. [8]; Jemdet Nasr, apie 25 mylios į šiaurės rytus nuo Babilono, apie 4000 m.pr.m.e. [9]; Kišas, 9 mylios į rytus nuo Babilono, po 4000 m. pr.m.e.). Žemiausi Babilono sluoksniai yra žemiau vandens lygio, tačiau manoma, kad jie yra maždaug 4000-3000 m. pr.m.e.

Iki 3500 m. pr.m.e., prieš Ubaido kultūros pabaigą ir Uruko kultūros pradžioje Mesopotamijoje „miestai“ tebuvo išsimėtę gyvenvietės be monumentaliosios architektūros [10], nors ir yra šiokių požymių apie vystymąsi link urbanizacijos 5-me tūkstm. pr.m.e..Tuo tarpu Pr. 11:1 išsireiškimai su socialiniu atspalviu išgarsėti, saugumo troškimas, miesto statymas iš degtų plytų [11] ir ypač zigurato statyba rodo monumentaliosios architektūros požymius.

Degtos plytos buvo labai brangios Mesopotamijoje, nes labai trūko kuro – tai rodo, kokios prabangos siekė bokšto statytojai. Tai parodo ir urbanizacijos brandą, tačiau svarbiausia, kad žinome, kada jos imtos naudoti, mat jos yra beveik nesunykstančios [12]. Kai nedegtos plytos naudotos nuo pat 8500 m. pr.m.e. iki krikščioniškų laikų, degtos plytos epizodiškai pasirodo tik nuo 3500 m. pr.m.e. ir iki 3100 m. pr.m.e. retai naudotos architektūroje [13], o J. Hawkes^*) nukelia tą datą iki 3000 m. pr.m.e. ją taikydama visam pasauliui [14].

Bitumas (asfaltas), kuris taip pat beveik nesuardomas, kaip rišančioji medžiaga nenaudotas anksčiau nei degtos plytos. Iki 3500-3000 m. pr.m.e. rišančiąja medžiaga tebuvo gipsas arba dumblas [15].

Pr. 11:4 “bokštas” yra migdal, o tas žodis ST dažnai naudotas kaip sargybos ar gynybinis bokštas (Teis 9:45, 51; 2 Kar. 9:17, 17:9; Isa 5:2) ir niekur kitur nėra nuoroda į ziguratą, tai kodėl reikia manyti, kad čia jis reiškia ziguratą? [pirma, todėl, kad tai Babilonas, kur iškiliausia (vizualiai ir ideologiškai) miesto struktūra buvo ziguratas [16]. Antra, bokštas turėjo išgarsinti ir atnešti šlovę miestui. Mesopotamijos karaliai dažnai didžiuodavosi statydami ziguratus, tačiau tokio didžiavimosi nebuvo dėl gynybinių bokštų. Tą spėjimą sustiprina ir brangių degtų plytų bei bitumo naudojimas (sutinkamas tik rūmų, šventyklų ir ziguratų statyboje).

Be to, degtos plytos tekste paminimos pirma nei miestas ir bokštas, lygiai taip pat tai yra Babilono epe „Enuma Eliš“ (6.50-70) bei Nabopolassaro paminėjime Naujojo Babilono laikais, kuriame, tarp kitko, sakoma, kad Babilono zigurato pamatai padaryti „saugūs apatinio pasaulio širdyje, o jo viršūnė tarsi danguje“. Beje, tai tipiškas Mesopotamijos ziguratų apibūdinimas, kad jų viršūnė danguje [17].

O kokį kitą žodį galėjo naudoti žydai ziguratui, jei jų krašte nebuvo tokių statinių? Beje, J. Walton‘as nurodo, kad migdal turi panašią etimologiją kaip ziggurat, išvedamas iš gedal (būti dideliu), o ziguratas išvedamas iš akadų zaqaru (būti aukštu) [18]. Netgi Herodotas, kai jam prireikė žodžio ziguratams įvardinti (1:181-183), panaudojo purgos, paprastai naudojamą gynybiniams bokštams įvardinti.

O kada Babilonijoje pasirodė pirmieji ziguratai? Būtent Uruko 5 ir 4 laikais, t.y. 3500-3000 m. pr.m.e. [19].

Ir apie šią datą sukasi visi kiti faktai. Tačiau kokia yra vėliausia data tam įvykiui? Yra tekstas, kuriame sakoma, kad Šarkališari atstatė šventyklą-bokštą Babilone apie 2250 m. pr.m.e., o kitas tekstas nurodo, kad Sargonas I sugriovė Babiloną apie 2350 m. pr.m.e. Tad pirmasis ziguratas Babilone turėtų būti pastatytas maždaug apie 2400 m. pr.m.e.[20].

Pažodžiui, hebrajai sako, kad turi vienas „lūpas“ ir vienus „žodžius“. Kitos citatos rodo, kad tai gali reikšti, kad visi žemėje kalbėjo ir turėjo tą pačią gramatiką (Isa 19:18) ir žodžius (Ez 3:5-6), t.y. kalbėjo viena kalba.

Tiek krikščionybė, tiek judaizmas supranta tai tiesiogiai – visa žemė, visi gyventojai (Sibilės pranašystės, 3:105; Chryzostomas, 30 pamokslas; Augustinas, Dievų miestas, 16.10.11; Kalvinas, Liuteris ir kt.). Taip aiškina ir daugelis (ir šių dienų) komentatorių, nepaisydami mokslo abejonių šiuo klausimu (C. Westermann, N. Sarna, U. Cassuto, C. Keil ir F. Delitzch, K. Matthews, G. Wenham, H. Leupold ir kt.). Tačiau saujelė bažnytinių mokslininkų vis tik sako, kad tai nuoroda tik į nedidelę žmonių grupę, kalbėjusių bendra kalba, greičiausia šumerų. M. Kline, D Kidner siūlo „lokalią“ interpretaciją, tačiau pateikia nedaug tai patvirtinančios informacijos. D. Payne, F DeWitt, S. Reimer spėja, kad tas įvykis sukėlė kultūrinę sumaištį. S. Reimer mano, kad tai atspindi Uruko kultūros žlugimą maždaug 3000 m. pr.m.e., kai jo vietą užėmė įvairios etninės grupės. Crumbling Babel tower

S. Payne spėja, kad tai reiškia akadų su jų semitų kalba įsiskverbimą į Šumerą maždaug 3000-2500 m. pr.m.e. F. DeWitt tai sieja su elamitų ir subarianų įsiveržimu 1960 m. pr.m.e. Bet juk Pr. 11:4b užsimenama ne apie užpuolimo baimę, o tik baimę būti išsklaidytiems [21].

Bet Pr. 10 minimas Tvanas, kurio metu žuvo visa žmonija, išskyrus Nojaus šeimą. Tad akivaizdu, kad kurį laiką po Tvano žmonės turėjo kalbėti viena kalba. Pr. 10:32 kalba apie Nojaus sūnų pasklidimą visame pasaulyje. Tačiau po Tvano išliko kokie 8 žmonės. Natūralu, kad jie turėtų jausti baimę būti atskirti nuo bendruomenės. Be to, tame fragmente vargiai įžvelgsime regionalizmo elementus. Kita vertus, kalbų sumaišymas toks staigus, kad statytojai ėmė nesuprasti vienas kito kalbos, todėl negalėjo toliau statyti miesto ir bokšto. O juk, pvz., šumerų kalba gyvavo ir ją suprato iki pat Uro III žlugimo, apie 2000 m. pr.m.e. (o tai nedera su S. Reimer'io spėjimu, kaip ir su akadų įsiveržimo priežastimi). DeWitt datavimas (1960 m.pr.m.e.) labiausiai dera su šumerų kalbos išnykimu, tačiau tai per vėlus laikas Babelio bokšto statybai. Be to, tuo metu krašte buvo kalbama bent dviem kalbomis (akadų, šumerų).

Tad išvada, kad aiškinimai apie regioninį įvykį, nedera su Biblijos tekstu nei kontekstualiai, nei archeologiškai.

Tad pirmiausia pasižiūrėkime, kokio dydžio „žemė“ buvo Biblijos kūrėjui. Tai nurodo Pr 10: šiaurėje – Juodoji jūra (Pr 10:2, Ez 38:6), pietuose - Arabijos pusiasalio pietinis krantas (Pr 10:7), rytuose – Elamas (Pr 10:22), vakaruose – Taršišas (Pr 10:4), kuris, greičiausiai yra Sardinija, Tunisas ar Kartagena. Taigi Pr 11:1 „visa žemė“ yra ribojama maždaug 2400 mylių pločio ir 1200 mylių aukščio elipsės; ir visi Artimuosiuose Rytuose tuo metu manė, kad šią „žemę“ supa milžiniškas vandenynas.

Galime būti tikri, kad už „šios žemės“ ribų Babelio bokšto statymo metu taip pat gyveno žmonės, ir jie tikrai kalbėjo ne šumerų kalba. Pvz., Japonijoje Jomono kultūra gyvavo nuo 10 tūkstm. pr.m.e. iki 1000 m. (po Kr.), tad aišku, kad ainu apsigyveno Japonijoje ilgai iki Babelio bokšto statymo, o jų kalba nesusijusi net su kinų kalba, ką bekalbėti apie šumerų [22].

Šinaras (arba Senaaras) - Biblijoje minimas kraštas Mesopotamijoje, kurio ribos nėra aiškiai apibrėžtos. Jo pavadinimas gali būti kilęs iš iškraipyto hebrajų žodžio Šene neharot - „dvi upės“, Šene arim – „du miestai“ arba akadų „Šumeru“.

Toroje minimas 8 kartus, kur nurodo Babiloną. Jo vieta apytiksliai aišku, nes apima Babiloną (šiaurėje) ir Uruką (Erechą, pietuose): „[Nimrodo] karalystės pradžia buvo Babilonas, Erechas ir Akadas – miestai Šinaro krašte“ (Pr. 10:10). O Pr. 11 nurodoma, kad ten buvo statomas Babelio bokštas. Po Tvano į Šinarą persikėlė Nojaus sūnūs Šemas, Chamas ir Japetas.
Apokrifinėje „Jubiliejų knygoje“ priduriama, kad Babelio bokšto statyboje naudotas bitumas iš Šinaro jūros. Tai leido spėti, kad Babelio bokštas iš tikro buvo Eridu mieste prie Persijos įlankos, kur likę masyvaus senovės zikurato, kuriame panaudotas bitumas, liekanos.
A.H. Sayce tapatina Šinarą su Sangara, paminėtu Tutmozio III Azijos užkariavime (15 a. pr.m.e.), Sanhari iš Amarna laiškų (14 a. pr.m.e.), graikų Singara ir šiuolaikiniu Sindžaru (Aukštutinėje Mesopotamijoje, netoli Kaburo upės). Tačiau tai Šinarą nukeltų į šiaurę, kai Biblija aiškiai mini jį buvus piečiau.

Urukas (arba Erekas) - senovės šumerų miestas 3-me tūkstm. pr.m.e. pietinėje Tarpupio dalyje, buvęs į rytus nuo dabartinės Eufrato vagos (apie 30 km į rytus nuo dabartinės Es-Samavos Irake). Buvo pirmuoju pietinės Mesopotamijos miestu; manoma, kad turėjo 55-80 tūkst. gyv. Tapo religiniu ir kariniu krašto centru. Anot legendų, Urukas buvo įkurtas pusiau legendinio karaliaus Enmerkaro; Gilgamešas, kai miestas varžėsi su Kišu, jį apjuosė siena. 28-27 a. pr.m.e. suvienijo pietų Tarpupio miestus-valstybes (tai vadinamasis „herojiškas amžius“), 24 a. pr.m.e.. buvo Šumero sostine, tačiau tuo metu vyravo Uras.
Kai galiausiai buvo prijungtas prie Akadų imperijos, žlugo kartu su ja (apie 20 a. pr.m.e.), tačiau atgimė neošumerų laikotarpiu. Jis tebeklestėjo Seleukidų imperijos laikais, tačiau kai šioji 141 m. pr.m.e. buvo prijungta Partos, Urukas vėl ėmė smukti, apie 300 m. Urukas buvo apleistas (430 m. dar minimas kaip krikščionių vyskupo rezidencija), o kažkur apie 700 m. jis buvo visiškai pamirštas. Buvo atrastas Julius Jordan’o vadovaujamos vokiečių archeologų grupės prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Spėjama, kad arabiškas Babilonijos pavadinimas al-Irak, tapęs dabartinio Irako pavadinimu, kilęs nuo Uruko miesto pavadinimo (per aramėjišką Erech). Šumerų žodis uru galėjo reikšti „miestas, guyvenvietė“.

Kišas - senovės Šumero telis (miestas ant kalvos), buvęs apie 12 km į rytus nuo Babilono (greta šių dienų Tell al-Uhaymiro), Jame gyventa nuo Džemdžet-Nasro laikotarpio (apie 3100- 2900 m. pr.m.e.). Jame buvo šventykla Zababos garbinimui. 28 a. Kišas buvo šumerų genčių vienijimo centru. Pirmuoju miesto valdytoju laikomas Džurušas, nors pradinis jo valdovų sąrašas prasidėjo Etanu. Savo dominuojančią svarbą Kišas prarado 27 a.pr.m.e. nusileidęs Urukui, o 24 a. pr.m.e. jį sugriovė šumerų karalius Lugalzagezis, tačiau atstatė akadų karalius Sargonas. Jis liko stambiu provincijos miestu iki pat Sasanidų laikotarpio (224-651), o visiškai apleistas besibaigiant Abasidų kalifatui.

Kerėjimai, burtai, magija - kokios jų šaknys Mesopotanijoje. Įvairaus plauko negandos (pvz., Utug - Dykumų gyventojas, tik ir laukiantis, Rayhin, Queen of Sorcery, by Catrine Sandal

Rayhin, Queen of Sorcery, by Catrine Sandal

kad nusibastysite perdaug toli, ar Telal - bulius, Alal - griovėjas, Namtar - Maras, Idpa - karštligė ir Maskim - žabangų kūrėjas) gerai išpureno dirvą prietarams.

Buvo tikima, kad faraonai, karaliai ir t.t. turėjo šiek tiek dieviškosios galios ir net niekingas jų pasijudinimas galėjo turėti didelių pasekmių. Manyta, kad piešinyje ir skulptūrėlėje taip pat yra dalis žmogaus dvasios. Tai paaiškina, kodėl jos buvo iš vienos vietos į kitą.

Biblijoje (Pr. 11) randame nuorodą į „Babelio bokštą“ (Ziguratą):
„Tada visas pasaulis kalbėjo viena kalba. Žmonės, besikeldami į rytus, rado Šinaro lygumą [Babilono apylinkes] ir ten apsigyveno. Jie kalbėjo vienas kitam: 'Imkim, - padarykim ir išdekim plytas!' Jie naudojo plytas, o ne akmenį, bei smalą - o ne kalkes. Tada jie sakė: 'Imkim, - pastatykime miestą, o jame bokštą, kuris pasiektų dangų - taip išgarsinsime vardą savo ir nebūsime išblaškyti po visą pasaulį.

Ir nusileido Viešpats pasižiūrėti miesto ir bokšto, kuriuos pastatė žmonių vaikai ir tarė: Žmonija [yra] viena ir [jos] kalba viena. Ir tai, ką jie pradėjo, nieks nesulaikys jų darbų. Nusileiskime ir supainiokime jų kalbą, - ir jie nesupras vienas kito kalbos. Taip Viešpats išblaškė juos po visą žemę ir jie nustojo statyti miestą“.

Kitose nuorodose aptinkame, kad „Bokštas“ buvo praktiškai užbaigtas ir buvo stotelė tarp žemės ir dangų (pakyla). Jis turėjo kelias pakopas ta tvarka, kuria eina dangus ir pragaras - t.y. Žemės Kalno miniatiūrinis modelis.

Kiekvienai pakopai buvo priskirta sava planeta ir jos nudažytos skirtingomis spalvomis. Kampai simbolizavo keturias pasaulio šalis. Jie rodė į Akadą, Sabunu, Elamą ir vakarų žemes.

Didžioji nelaimė, Saturnas, buvo juodas. Po to ėjo balta spalva - Jupiteris. Trečioji raudonų plytų - Merkurijus, o toliau žydra Veneros spalva, dar geltonas Marsas ir sidabriniai pilkas Mėnulis. Šios spalvos reiškė gėrį ar blogį, kaip ir jų planetos.

Iš pradžių skaičiai išreikšdavo pasaulio tvarką. Pagal legendą, Pitagoras keliavo į Babiloną, kur pažino skaičių misteriją, jų magišką reikšmę ir galią. Septyni žingsniai dažnai naudojami magijos filosofijoje. Tai akmenys, ugnis, augalai, gyvuliai, žmogus, žvaigždėtas dangus ir angelai.

Pradėdamas nuo akmens pažinimo, žmogus siekia vis aukščiau ir aukščiau, kol nesuvokia amžinybės. Tada jis žiniomis prilygsta Dievui, aštuntajai, dangiškajai, pakopai.

^*) Žaketa Houks (Jacquetta Hawkes, 1910-1996) – anglų archeologė, rašytoja, bestselerio „Kraštas“ (A Land, 1951) autorė. Ji buvo pirmąja moterimi, studijavusia archeologiją ir antropologiją Kembridžo un-te. Būdama priešistorinės archeologijos specialiste, atkasė neandertaliečių liekanas Karmelio kalne Palestinoje. Buvo kritikuojama už per didelė subjektyvizmą ir humaniškumą (nes didžiausiu jos tikslu archeologijoje buvo suprasti, ką reiškia būti žmogumi); kritikai jos darbus vadino „feministinėmis fantazijomis“. Viso išleido apie 20 knygų. Taip pat ji rašė eilėraščius, pjeses, knygas vaikams, vadovus turistams...

[1] J.R. Davilla. Shinar// ABD 5:1220; J.S. Cooper. Sumer// ABD 6:233
[2] J.R. Davilla. Shinar// ABD 5:1220
[3] H.J. Nissen. Mesopotamia// OEANE 3:476-477; P/ Michalowski. Sumerians// OEANE 5:96; H. Crawford. Sumer and Sumerians, 1991, p.31
[4] J.-L. Huot. Ubaidian villages of lower Mesopotamia// Upon This Foundation – The Ubaid Reconsidered, 1989
[5] Babelis beveik 300 k. minimas ST ir paprastai nurodo Babilono miestą, nors kartais taip įvardijama ir Babilonija. Pr. 11:8-9 jis aiškiai minimas kaip miestas (Šinaro žemėje) ir nėra archeologinių abejonių dėl miesto vietos.
[6] M. van Dc Mieroop. The Ancient Mesopotomian City, 1999, p.29
[7] D. Stronach. Excavations at Ras al Amiya// Iraq 23, 1961, p.121
[8] O. Aurenche et al. (eds) Chronologies du Proche Orient…// C.N.R.S. Symposium, 1987, p.506
[9] R.J. Matthews. Jemdet Nasr// OEANE 3:212
[10] H.J. Nissen. Mesopotamia// OEANE 3:478; H.J. Nissen. The Early History of the Ancient near east, 9000-2000 BC, 1988, p.56-59; J.-L. Huot. The First Farmers at Oueili// BA 55, 1992, p.188,190. Palyg. S. LLoyd. Ancient Architecture, 1986, p.12-13
[11] Palyg. R.J. Forbes. Studies in Ancient Technology, 1964, 1:67-68
[12] E. Chiera. They Wrote on Clay, 1938, p.6-7
[13] J. Finegan. Archeological History of the Ancient Middle East, 1977, p.9; A. Salonen. Die Ziegeleien im Allen Mesopotamien, 1972, p.7; Ch. Singer. The History of Technology, 1954, 1:462; S. LLoyd. Ancient Architecture, 1986, p.9-13; P. Delougaz, S. Lloyd. Pre-Sargonid Temples in the Diyala Region, 1942, 46, 121
[14] J. Hawkes. The Atlas of Early Man, 1976, 50, 76
[15] M. Daumas (ed.) A History of Technology and Invention…, 1969, 1:117; B. Gille. The History of Techniques, 1986, 1:211; Palyg. R.J. Forbes. Studies in Ancient Technology, 1964, 1:71-72
[16] E.C. Stone. The Development of Cities in Ancient Mesopotamia// CANE 1:236, 238
[17] J.H. Walton. The Tower of Babel, Ph.D. diss., 1981, p.44-45
[18] J. Walton. The Mesopotomian Background of the Tower of Babel Account...// BBR 5, 1995, p.156
[19] Pvz., H. Crawford. The Architecture of Iraq in the Third Millenium BC, 1977, p. 27
[20] Ziguratai imta statyti kaip iškeltos šventyklos ir netapo „tikraisiaisi“ ziguratais iki 2100 m. pr.m.e. Jie statyti ar atstatinėti iki 6 a. pr.m.e.
[21] D.F. Payne. Babel, Tower of// ISBE 1:382; D.S. DeWitt. The Historical Background of Genesis 11:1- 9: Babel or Ur// JETS 22, 1979, p.17-18; S. Reimer. The Tower of Babel… // Direction, 25, 1996, p.64-72; M. Kline. The New Bible Commentary, 1970, p. 91; D.E. Kidner. Genesis, 1967, p.110
[22] C.M. Aikens, T. Higuchi. Prehistory of Japan, 1982, 18, 323