Senovės Graikijos filosofijos srovės

Mani (216 - 277)

Papildomai skaitykite: Efraemas Sirietis: Mani kritika

Suraikas Karbikas (Mani) gimė 216 m. balandžio 25 d. netoli Seleucia-Ctesiphon, esančio prie Tigro upės, Babilone. Tėvas kilęs iš persų karališkos šeimos ir iš Persijos buvo ištremtas Sasanidų. Netrukus po jo gimimo tėvas Pattak įstojo į slaptą Elčesaitų vienuolių broliją, kurioje ir prabėgo Mani jaunystė.

Mani į vienuolių bendriją pateko su tėvu būdamas mažu vaiku. Jo tėvas tapo karštu ultra- asketinės Elkasai bendruomenės (Elchasites) šalininku. Elčesaitai buvo griežti asketai draudę visų rūšių menus bei muziką bei juoką. Jie buvo ypatingai susirūpinę savo grynumu ir pasaulį į kurį buvo ištremti, laikė didžiausiu Pragaru. Iš jų manicheizmas paveldėjo pasekėjų pasidalijimą į dvi klases - "klausytojų" ir "vyresniųjų". Klausytojai turėjo nedaug apribojimų dėl vegetarizmo, švarumo ir celibato, o "vyresnieji" laikėsi griežtų maitinimosi taisyklių, kaip ir celibato, neturto ir nesmurtavimo priesaikų.

12-os metų jis gavo angelą globėją vardu El Tawam, save laikiusį jo dvyniu ir mokiusį apie jo kiltį, užduotį žemėje ir pranešimą apie atėjimą. Tuo metu Mani pradėjo piešti miestiečiams, kurie norėjo kažkuo papuošti savo kambarius. Taip pat jis susidraugavo su kaimynystėje augusia mergina. Kai tik tai tapo žinoma, bendruomenės vyresnieji tapo labai griežti Mani atžvilgiu duodami jam tik tai, kas būtina likti gyvam.

Pats Mani nebuvo kraštutinio asketizmo gerbėjas. Ir kartais klaidingai manyta, kad jis laikė, kad visa materija yra blogis. Taip nėra, o jis tvirtino, kad "jis (Jėzus) mums davė veidrodį, kuriame matome pasaulį". Manichiečių doktrina teigia, kad pradžioje tamsiosios galios buvo ramybėje panirę į save, kaip koka Ego, o Šviesa - irgi savyje. Šį nesutarimą reikėjo išspręsti siekiant pirmapradžio pilnumo ir vienybės. Pirmasis išsigelbėjimo proceso etapas buvo pirmapradžio Šviesos Adomo asmenyje.

Elčesaitų bendomenėje Mani išsiskyrė daugeliu samprotavimų iš kurių išsivystė atskira doktrina, bendruomenės Vyresniųjų pavadinta erezija - tad Mani buvo suvaržytas dar labiau iki jam sukako 24-i, kai jį pašalintą iš bendruomenės į Babiloną pasekė nemažai jo pasekėjų.

Mani
Jan Valentin Sæther paveikslas

Mani gyveno Sasanidų dinastijos laikais, gimęs netrukus po to, kai Persija užėmė Parsių valstybę. Mani karališkoji kiltis jį ne kartą gelbėjo nuo nesutarimų su galinguoju imperatoriumi Šapur I. 6 a. šios galingos valstybės kolonijos tikėjimas valdant Mazdek buvo manichiečių. 8 a. manichizmą priėmė Turkmėnijos Uyghurs tauta. Sukūręs bažnytinę organizaciją manicheizmas domino to meto krikščionis, pvz., Augustiną.

Mani Babilone gyveno iš draugų šalpos ir kelis metus su mokymais keliavo po Babilono apylinkes. Ir jei kiti gnostikų mokytojai linko į vakarus link Romos, tai Mani pasuko į rytus laivu ir pėsčiomis nuvykęs į Indiją, dabartinio Afganistano vietovę ir vėliau į Kiniją, kur tarp daoistų buvo žinomas kaip Moni Džiao ir net minimas daoistų "kanoniniuose" raštuose.

Jam turėjo imponuoti Zoroastro ir Budos asmenybės, nes jis juos minėjo kaip šviešius asmenis išreiškusius išsigelbėjimo kelius. Manicheismo viršūnė buvo po Mani mirties prieš pat islamo aušrą ir pasibaigė kažkur apie 15 a., nors manichiečių vienuolynai tebebuvo statomi apie 1750-uosius. Yra gandų, kad jų bendrijų dar yra išlikę Kinijoje ir Indijos Malahar pakrantėje.

Mani buvo gerbiamas to laikmečio poetas dar jaunystėje parašęs "Milžinų knygą", "Gyvenimo lobius", "Paslapčių knygą", "Šabuhragan" ir daugelį kitų. Jis sukūrė į lyrą panašų muzikos instrumentą, kuriuo grojo manichiečių šventikai ir kuris paplito ir kituose sluoksniuose.

Jis buvo gydytojas, astrologas ir stebukladarys. Buvo globojamas imperatorienės Nadhira ir tarnavo Bahram I (Šapur I sūnaus) patarėju. Įgijo daug priešų ir kai imperatoriaus sūnų 277 m. nunuodijo magai, zoroastrų šventikai apkaltino Mani, kuris kelias savaites buvo įkalintas, o po to negarbingai nužudytas.

Mani buvo suimtas didžiojo Šapuro, Gundešapur dvare Indijoje, Šapuro sūnaus vietinių magų patarimu ir 60 m. amžiaus mirė kalėjime - prieš tai didesnę metų dalį praleisdamas atšiauriomis sąlygomis. Jo galva buvo nukirsta ir prie miesto vartų iškelta ant kuolo, o kūnas prikimštas žolės ir rodomas kitoje vietoje, kad didysis Mani yra negyvas.

Doktrina

Mani manė esąs Didžiosios dvasios apaštalu, Didžiosios dvasios, kuri persunkia visas rytų gnostikų mokyklas ir mandėjų religiją.

Pasaulis yra nuolatinė šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kova. Tamsos pasauliui (materija) užpuolus šviesos pasaulį, dalis jo buvo pavergta. Tad tikslas yra ją išlaisvinti. Žmogus taip pat dvilypis - būdamas tamsos viešpaties kūrinys tebeturi ir šviesos dalelių. Daugindamasi žmonija paskleidžia plačiai tas šviesos daleles ir susilpnina jų galią. Jų išvadavimui buvo siųstas Kristus, - ne evangelijų dievažmogis, o tikrasis šviesos pasaulio pasiuntinys. Po jo - ir pats Mani.

Mani aiškino apie Išsigelbėjimo universalumą, kai visos religijos yra lygios. Išsigelbėjimas atliekamas per du lygius: pirmiausia kaip žmogaus susitaikymas su Pirmuoju Tėvu (Didžiąja dvasia ar Gyvuoju dievu) per Dievo malonę ir po to, kaip pabaigimas Pirmojo tėvo sūnaus Adomo neužbaigto tvėrimo.

Tuo jis artimas mahayana šakai budizme kaip ir tikėjimas "kilmingaisiais/ dvasiomis", išliekančiomis netoli žemės net ir esant visiškai išsilaisvinusiomis, kad padėtų išsigelbėti žmonijai.

Manichėjai turėjo kelis pasakojimus apie Tvėrimą - viena buvo kaip mandėjų, kita emanacijos kaip basilidiečių ar molyklų išdėstytoje "Contrum ... Fortunatum", Adimanteum, Faustum, Felicem, Secundium ir t.t.

Manichėjai įtakojo bogomilus ir katarus, o taip pat rozenkreicerius. Vienu metu buvo net Uighurų valstybinė religija (srityje tarp Kinijos, Rusijos ir Mongolijos) - nuo 760 m. iki 12 a., kol Kubla Chano ordos nepavergė rajono.

Manichejų darbai publikuojami "Corpus Fontium Manichaeorum" projekte.

Manichėjų bendruomenė tebeegzistuoja Indijos Malabar pakrantėje ir, galbūt, Kinijoje, kur daoizmas įtraukė Mani mokymą apie 300 m.


Manichėjų raštų fragmentai

Iš [ Apie penkių jutimų apgaulingumą ]

Štai akių vartai, kai apgaulinga rega jos klysta. Kaip žmogus, dykumoje matantis ir miestą, ir medžius, ir vandenį ir dar daug ką. O tai jam devas visa tai rodo ir jį žudo.

Arba kaip pilis ant uolos, prie kurios priešai negali prasiskverbti. Tada jie surengia vaidinimą: dainas dainuoja ir šoka. Ir štai tie, kurie pilyje, to vaidinimo prisižiūrėjo, o štai ir priešai iš užnugario prasibrauna – ir pilis užimta.

Štai ausų vartai. Kaip žmogus, ėjąs grįstu keliu su daugeliu brangenybių. Tada du plėšikai pristojo prie jo ausų ir suokė gražiomis kalbomis. Jie nuviliojo jį į nuošalią vietą, nužudė jį ir jo brangenybes nusinešė.

Arba kaip žavi mergina, kuri buvo pilyje uždaryta, o melagis sienos apačioje tokią nuostabią dainą dainavo, kad mergina ta mirė iš širdgėlos.

Štai nosies vartai. Tai tarsi dramblys, kuris nuo kalno viršūnės iš gėlių kvapo užuodė šacho sodą ir naktį į pakriaušę nusirito ir žuvo.

[ Fragmentas apie šviesos žemę ]

Šviesos žemė – savipati, amžina, stebuklinga; jos aukštumos nepasiekiamos, jos gelmės nepavaldžios žvilgsniui. Jokiam priešui, jokiam piktadariui nelemta ta žeme eiti. Jos paviršius – iš deimanto, kuris niekada nesuirs. Žemėje viskas gražu: kalvos, puošnios, nuostabios, ištisai gausiai nuklotos gėlėmis; medžiai, kurių vaisiai nekrenta, nepūva ir negraužiami kirminų; šaltiniai, amžinai liejantys dieviškąją drėgmę, aprūpinant visą šviesos žemę, lankas ir girias; nesuskaičiuojami namai ir rūmai, sostai ir ložės, egzistuojantys per amžius.

[ Fragmentas apie Mani pakilimą ]

Tarsi valdytojas, kuris nusiima ginklus ir nusivelka drabužius, apsivelka kitus karališkus drabužius, taip ir Šviesos apaštalas nusiėmė kovinius aprėdus, sėdo į Šviesos laivą, priėmė dievišką aprangą, Šviesos diademą ir nuostabų vainiką, ir su dideliu džiugesiu, kartu su Šviesos dievybėmis, lydėjusiomis jį iš dešinės ir kairės, skambant čango garsams ir džiugiai giesmei, nuskrido su dieviška galia, tarsi žaibas greitas ir reginys švytintis, skubėdamas prie Šviesos patekėjimo stulpo Mėnulio sferoje, į dieviško susirinkimo vietą, ir pasiliko pas dievą Ormuzdą.

 

Literatūra:

  1. Amin Malouf. The Garden of Light, mani - the Messenger of Light, 1990
  2. J.P.Assmussen. Manichean Litterature. Scholar Facsimiles and Reprints, 1975
  3. J.P.Assmussen. Xuastvanift: studies in manicheaeism, 1965
  4. P.Schaff [ed.]. A Secret Library of the Nicene and Post-Nicene Fathers, vol.7, 1979
  5. R.Cameron, A.J.Dewey. The Cologne mani Codex, 1979
  6. S.N.Lieu. Manichaeism in the Later Roman Empire and Medieval China, 1985
  7. M. Loos. Dualist Heresy in the Middles Ages, 1974
  8. H.J.Polotsky: The Manichaean manuscripts in the Chester Beatty Collection, vol.1, 1934
  9. C.R.C.Allberry. A Manichaean Psalm Book, 1938
  10. S.Runciman. The Medieval Manichee, 1947
  11. L.J.Ort. Mani - A religio-historical description of his Personality, 1967
  12. H.J.Klimkeit. Bibliography of Manichaean materials, 1980
  13. H.J.Klimkeit. manichaean art and Caligraphy, 1982
  14. Nag Hammadi and Manichean studies, Nag hammadi Studies, v.36, 1994
  15. Geo Widengren. Mani and manichaeism, 1965
  16. Geo Widengren. King and Saviour: studies in Manichean, Mandaen and Syrian-Gnostic Religion, 1947
  17. F.C.Burkitt. The religion of the Manichees, 1925
  18. M.Boyce. The Manichean Hymn Cycles in Parthian, 1954
  19. St.Augustin. De Moribus ecclesiae Catholicae et de moribus Manichaeorum, 1966
  20. Th.P.van Baaren [ed.] Iconography of religions, vol.20: manichaeism, 1974
  21. Manichaean Studies: proc. of the 1st Intern. Conf. on Manichaeism, 1987
  22. Ioan P.Coukiano. The Tree of Gnosis, Gnostic Mythology from Early Christianity to Modern Nihilism, 1992

Efraemas Sirietis: Mani kritika
Basilidas ir basilidiečiai
Krikščioniškas gnosticizmas
Simonas Samarietis, Magas
Dualistinė mokykla. Markionitai
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Antikos filosofijos labirintai
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
A.Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Kumrano ritinių paslaptis
Trumpa graikų filosofijos istorija
Gematrijos menas, numerologija
Pagrindinė sofijalogijos problema
Adomo apokalipsė
Buda ir budizmas
Patandžali joga
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio naujienos
Judafobija
Daosizmas