Patandžali

Patandžali - mazdaug 2 a. pr.m.e. filosofinės-religinės mokyklos (daršanos) įkūrėjas Indijoje, „Jogos sutrų“ (aforizmų apie joga) autorius. Patanjali „Joga sutros“ labai išpopuliarėjo praktikuojant Radža jogą kaip jos filosofinis pagrindas. Skelbė pratimų (asanų, krijos, pranajamos) svarbą siekiant valdyti protą ir gyvosios dvasios susiliejimo su Dievu, Nušvitimo arna Maha Samatmos, nirvanos.

Surinko iki jo egzistavusios jogos filosofinius mokymus ir juos pagrindė filosofiškai. Kūrinį pateikė sutros stiliumi. Kai kurie tyrinėtojai jį tapatina su kitu Patandžaliu, kuris buvo lingvistas, parašęs išsamius komentarus („Mahabhašja“) garsiajai Paninio gramatikai. Pateikiamos legendinės jo gyvenimo detalės, pvz., kad, atseit, jis nukrito į Panini delną iš dangaus gyvatės pavidalu, kas sietina su jo vardo liaudiška etimologija („pat“ – „kristi“ ir „andžali“ – „delnas“).

Patandžali priskiriamas ir [dingęs] medicininis traktatas „Carakapratisamskritah“, nors autorystė nėra patvirtinta.

S. Dasgupta1) apibūdino Patandžalį kaip sankjos pakraipos jogoje teoretiką: „ne tik surinko skirtingų jogos praktikų formas ir atskyrė skirtingas idėjas, susijusias ar galėjusias būti susijusiomis su joga, bet ir perkėlė jas į sankjos metafiziką...“ Čia reikia pabrėžti, kad nekalbama apie klasikinę sankją, o apie senąją, aptinkamą kai kuriuose „Mahabharatos“ skyriuose (pvz., Anugitoje, Markandėjos pokalbiuose) – tai dvi nesutampančios tradicijos.

Jogos tradicijoje daugelyje grupių (ypač šaivitų bhakti) Patandžali yra sudievintas. Teigiama, kad jis yra Adi Sesa (pirmojo Višnaus ego-išsiplėtimo Sankaršanos) inkarnacija. Sankaršana, pirmapradžių energijų ir gausos apraiška, yra vadinamosios catur vyūha, keturiopo Višnaus pasireiškimo, dalis.

Pagal vieną populiarių legendų, jis gimė Atri (pirmajam iš 7-ių išminčių) ir jo žmonai Anasuya (o tai jį nukeltų į Brahmos pasaulio sutvėrimo laikus). Anasuya turėjo praeiti griežtą skaistumo patikrinimą, į kurį atėjo patys Trimurti (Brahma, Višnus, Šyva) kaip bhikšukai ir paprašė jos bhikšos (išmaldos maistu). Ji išlaikė jų patikrinimą priimdama jos kaip savo vaikus ir pamaitindama juos būdama nuoga. Ji gavo atpildą už gerą darbą, kad visi trys murti gims jiems (Patandžalis, Datatrėja ir Durvasa).

Pagal tamilų šaivitų tradiciją, Patandžalis (kartu su 7-iais kitais mokiniais) mokėsi jogos pas didįjį jogą Nandhi Devą, kaip minima Tirumularo „Tirumandiram“ (1 tantra). Senovės Kali Kautuvam aprašo, kaip Patandžalis su Vuahrapada su kitais dievais netoli Čidambaramo stebėjo Šyvos ir Kali šokį ir atliko 108 mistines karanas, sudariusias Natya joga pagrindą.

Ši tamilų tradicija nurodo jį gimus pietų Kailaše. Kitos tradicijos laiko jį gimus Bharatavaršoje (pietų Azijoje dalis) ir dėl savo dieviško statuso turėtų būti gimęs Džambudvipoje (mitiniame Visatos centre). Išminčius Bogaras irgi mini Patandžalį kaip šokio meistrą.

Numanoma „Joga sutrų“ sukūrimo data svyruoja 2 a. pr.m.e. – 4 a. ribose. Ankstyvoji data siejama su jų autoriaus tapatinimu su gramatiku Patandžaliu. Dž. Vudsas2), vertinamo vertimo ir komentarų autorius, kuriuo rėmėsi F. Ščerbatskojus3), priskiria 4 a. – remdamasis šios mokyklos argumentacija prieš budizmą. Populiariausia yra „ne vėliau 3 a.“ nuomonė, aiškinama nuoroda džainų „Tatvartha adhigama sutra“ (3 a.).

Pati joga yra gerokai senesnė, ji minima „Mahabharatoje“, o „Gita“ išskiria tris joga rūšis. Jogai skirta ir vėlyvoji „Yogatattva“ upanišada. „Joga sutros“ fiksuoja karališkus arba geriausius (radža) pratimus, juos pateikdama kaip aštuoniakoję sistemą (aštangą). Filosofinė sistema artima samkhya mokyklai (vėlesni komentatoriai, pvz., Vidžniana-bhikšu ir Svami Šivavanda, siejo ją ir su kitais induizmo mokymais, ypač su vedanta – bet tada joga suprantama jau ne kaip sielos „atskyrimas“, o kaip susijungimas su absoliutu; taip pat negalima nepastebėti neįtikėtino jogos ir budizmo terminų sutapimo). Jogoje dėmesys skiriamas mąstymui – antroji sutra nurodo, kad joga sustabdo bet kokius mentalinę veiklą, mąstymas fokusuojamas vienai minčiai (ekagrata).

Aštanga jogos dalys yra:

  1. Yama (Saviaukla - susilaikymas nuo nedorų veiksmų);
  2. Niyama (Saviugda, Tyrumas, Askezė – gerųjų darbų aktyvacija);
  3. Asana (Kūno padėtys);
  4. Pranayama (Kvėpavimo [„gyvybinės energijos“] valdymas);
  5. Pratyahara (Juslių ir jutimų valdymas; Dėmesio sutelkimas); Yogi Meditation
  6. Dharana (Koncentracija);
  7. Dhyana (Meditacija – nevaržomas psichikos srautas, nukreiptas į koncentracijos objektą);
  8. Samadhi (Susiliejimas su išvaros pranava; Savasties pasiekimas).

Savo Sutroje Patandžalis pateikė kelias idėjas, kurių nėra pabrėžiamos nei sankhya, nei jogoje. Tarkim, jis ego nelaikė atskira esybe. Subtiliojo linga sarira kūno nelaikė amžinu ir neigė, kad jis tiesiogiai valdo išorinę materiją.

Svarbiausi komentarai „Joga sutrai“ yra: Vyasa „Joga-bhašja“ (kažkur 4-8 a.), Vačaspati Mišra „Tatvavaiša-radi“ (9 a.), Bhodžaradža “Radžamartanda” (maždaug 10-11 a.), Vidžniana-bhikšu „Joga-vartika“ ir „Joga-sara-sangraha“ (16-17 a.), Ramanando Sarasvati „Mani-prabha“ (16 a.), Svami Charichanananda komentarai (20 a.) ir kt.
Vyasos komentarą priimta datuoti 4 a. Ir Vyasa sutras komentuoja taip, tarsi Patandžalis būtų iš anksto žinojęs polemiką su budistais. Sankjos ir budizmo panašumų ir skirtumų aspektu šiuos tekstus nagrinėjo L. de la Valley Poussin4) ir kt.

Taip pat „Jogos sutromis“ domėjosi ir tyrinėjo P. Doisenas5), S. Dasgupta, O. Štrausas (1881-1940), F. Ščerbatskojus, K. Džosi, Dž. Prasada, A. Janačekas, M. Eliadė, P. Chakeras.

Patandžali joga

Rekomenduojame pradžioje (arba bent pabaigoje) paskaityti puslapius: Vaišešika ir Advaita Vedanta

Klasikinė Patandžali joga – viena iš religinių-filosofinių induizmo sistemų, kurios tikslas yra dvasios (purušos) išlaisvinimas iš materijos (prakriti) gniaužtų, iš samsaros. Patandžaliui žodis „joga“ turėjo dvi prasmes: 1) aukščiausioji dvasinė būsena; 2) „dvasinė praktika“ (sadhana), saviugdos procesas, realizuojantis tą būseną.

Joga remiasi trimis pirminėmis priežastimis: puruša, prakriti ir išvara. Puruša (tiesiogiai, „žmogus“, „vyras“), amžinoji aukščiausioji sąmonė, anapusinis erdvei-laikui, pasyvus, nedalomas, tyras, „savaime švytintis“ ir nekintantis - skirtingai nuo prakriti (tiesiogiai „gamta“, „pirmapradis šaltinis“, „moteris“), kuri taipogi be pradžios ir amžina, tačiau nuolat patirianti pasikeitimus, su kuriais puruša tarytum sutapatina save per mūsų psichikai būdingą avidją (nežinojimą). Išvara (tiesiogiai, „valdovas“, „viešpats“) – „ypatingas puruša“, neribojamas laike, neturintis netobulumų (kleša), nepavaldus karmos dėsniui, visažinys, amžinai laisvas ir organiškai susiliejęs su savo garsiniu simboliu OM. Išvara nėra tapatus Dievui mums įprasta prasme, nes nėra pasaulio sutvėrėjas.

Jis egzistuoja 4-se lygiuose, besiskiriančiuose subtilumo laipsniu. Subtiliausioji - prakriti „noumeno“ būsena arba pradhana (pro-materija, tiesiogiai, „svarbiausioji“), kurioje gunos („savybės“) randasi „pusiausvyroje“; pasaulis neapreikštas; tai panašu į miegą nesapnuojant. Pirmoji prakriti modifikacija pažeidžianti gunų pusiausvyrą – mahat arba budhi („protas“). Vėliau prakriti pasireiškia „ego“ (asmita, ahamkara) ir 5-ių “potencijų” (tanmatra) pavidalais. Iš tų 6-ių darinių randasi 10-mt indrijų (pažinimo ir veiksmo organų) ir manas (protas), esantis indrijų koordinatoriumi, o taip pat 5-ios „stichijos“ arba „grubieji elementai“ (žemė, vanduo ir t.t.), sudarantys išorinį, regimąjį pasaulį.

Psichika, ją imant visumoje, vadinama čita. Ji pasireiškia 5-ių pagrindinių modifikacijų (vriti) pavidalu: patikimas pažinimas, suklydimas, fantazija, gilus miegas ir atmintis. Suklydimas, kartu su atmintimi, - giluminė psichikos struktūra, egzistuojanti 5-ių klešų („negalavimų“) pavidalu: avidja (t.y., klaidingu laikinojo prado su amžinu sutapatinimu), egocentrizmu, aistra. Neapykanta ir instinktyvia mirties baime. Klešos egzistuoja 4-iuose lygmenyse: jos gali būti latentinės (giliai paslėptos, „miegančios“), nežymios (t.y. susilpnintos per dvasinę praktiką), nuslopintomis (pvz., neapykanta, kurią iš sąmonės išstūmė aistra) ir atvirai pasireiškiančiomis (pvz., pykčio protrūkis). Avidja – pagrindinė kleša, o kitos – jos modifikacijos.

Vyasa komentaruose „Joga sutrai“ pagal dėmesio sutelkimo laipsnį išskiriama 5-i psichikos lygiai (čita- bhumi): nesutelkimo būsena, bukumo-inertiškumo, santykinio susitelkimo, gilios koncentracijos vienam objektui ir psichikos kitimų liovimosi. Su dvasiniu vystymusi susijusios tik paskutinės dvi būsenos.

Bet kokia patirtis (pajautimas, veiksmas, mintis), netgi neįsisąmoninta, palieka „pėdsakus“ psichikoje (samskaras), kurie kaupiasi begalinėse egzistencijose ir susiję arba su psichikos pokyčių liovimuisi (nirodha), arba su nesusitelkimo būsena (vjuthana-čita) – antruoju atveju jos siejamos su klešomis ir tam tikra jų suma sudaro „karmos saugyklą“ (karma-ašaja). Ji pasireiškia neįsisąmonintųjų („įgimtųjų“) psichikos tendencijų arba išankstinių prielaidų (vasanų) pavidalu, o galiausiai įkūnija naują egzistenciją (džanma) su nustatyta gyvenimo trukme, tam tikra kančių ir malonumų patirtimi. „Karmos saugykla“ duoda vaisius esant klešoms; kai klešos visiškai pašalintos, tada nėra sąlygų karmos dėsnio pasireiškimui. Karma yra keturių tipų: dora, nedora, mišri ir neutrali. Pirmus tris tipus sudaro geri ir blogi poelgiai, o ketvirtoji – tai jogo, atsiribojusio nuo savo veiklos vaisių, karma. Paslėpti įspūdžiai (samskaros) ir tendencijos (vasanos) nedingsta ‚Egzistavimų rate“ (samsaroje); du gyvenimai (inkarnacijos), net vienas nuo kito atskirti daugybe egzistencijų ir dideliu laiko tarpu, vis dar susiję priežasties-pasekmės ryšiu, kuris išlieka iki pat išsilaisvinimo (mokšos). Geri darbai sukelia malonumus, iš jo kyla prisirišimas (raga); blogi darbai veda į kančias ir pasibjaurėjimą (dvešą). Prisirišimas ir pasibjaurėjimas sukelia protinę, kalbos ir kūno veiklą, kuri gera ar nedora, veda į malonumus ar kančias, prisirišimą ar pasibjaurėjimą – ir taip be paliovos sukasi „samsaros ratas“, kurio priežastis yra nežinojimas, dvasinis aklumas (mocha, avidja). Kančia arba nepasitenkinimas (duchkha) – imanentinė ir visuotinė samsaros charakteristika. Tačiau tai suprantama tik tam tikrame dvasiniame lygyje. Nežinojimas pašalinamas tikru žinojimu (samjag-daršana), kurio dėka įvyksta menamai susiliejusių purušos ir prakriti (kurių „susiliejimas“ dėl nežinojimo ir yra kančių pagrindas). Tačiau tobulo žinojimo negalima pasiekti be dvasinės praktikos (sadhana), kuri esminis jogos principas. Komentaruose sakoma: „Joga pažini per jogą; ir joga veda prie jogos. Priklausomai nuo mokinio pasiekto lygio jogos praksis atliekamas trijuose lygiuose – ir „Joga sutros“ struktūra atspindi tą hierarchiją.

Joga yra aukščiausioji dvasinė būsena, kuri apibrėžiama psichikos funkcijų liovimusi. Tai pasiekiama tarpusavyje susijusiomis priemonėmis: pratimais ir jausmų pašalinimu. Pratimai – nuolatinės pastangos sutelkiant dėmesį vienam taškui, nuolatinis nevaržomas proto sugrįžimas į tą tašką nuo jo nuklydus. Jausmų nebuvimas (vairagja) – aistros, prisirišimo (raga) prie žemiškų ir dangiškų pasaulių dalykų ir (aukščiausioje pakopoje) bet kokių prakriti apraiškų nebuvimas. Tų priemonių pagalba realizuojama samadhi, t.y. virš-sąmoninė būsena. Meditation

Jos pasiekimu gali būti ir „atsidavimas išvarai“ (išvara-pranidhana), t.y. atsiribojimas nuo savo darbų rezultatų ir jų pašventimas aukščiaisiajai pradžiai. Išvarą simbolizuojančios mantros praktika veda prie gilios intraversijos (pratjak-četana), savęs pažinimo ir kliūčių pašalinimo. Be to, yra ir daug kitų alternatyvių samadhi pasiekimo būdų.

Mažiau pažengusiems mokiniams skirta krija-joga (veiksmo joga), apimanti tris elementus: askezę (tapas), mantros kartojimą bei šventųjų raštų nagrinėjimą ir „pasiaukojimą išvarai“. Ji įtraukiama ir aštuoniakoję jogą (aštangą). „Joga sutra“ nuodugniausiai aprašo pirmus du aštangos komponentus. Jama apima ahimsą (nekenkimą), teisumą, atsisakymą vogti, lytinės aistros valdymą ir turtų nesigviešimą. Šių nurodymų pataria laikytis nepriklausomai nuo socialinio statuso, vietos, laiko ir aplinkybių. Nijama apima apsivalymą (kūno ir moralinį-psichologinį), malonumą bet kokiomis aplinkybėmis ir tris krija-jogos elementus.

Pažangos požymiais yra ypatingų galių atsiradimas: greta ahimsa įvaldžiusio jogo dingsta priešiškumas ir jis gali prijaukinti laukinius žvėris; įvaldžius teisumą nesunkiai pasiekiama tai, ko trokštama, atsiranda sugebėjimas numatyti ateitį ir pan.

Ahimsa yra dvasinės praktikos pagrindas. Jos reikia laikytis mintyse, kalboje ir darbuose. Jamos ir nijamos nurodymų laikymosi būdas yra „priešingo apmąstymas“: galint pažeisti ahimsą ir pan. būtina mintyse sukelti vaizdinį apie pasekmes, o jomis bus ‚visiškas nežinojimas ir kančia“ (II 33-34).

Penki pirmieji aštangos jogos komponentai vadinami išorine praktika, likę trys – vidine (samjama). Samjamos pritaikymas įvairiems objektams duoda antgamtiškus rezultatus (sidhi, vibhuti): praeities ir ateities žinojimą, persikėlimą akimirksniu erdvėje ir t.t., bendrai paėmus, visagalystę ir visažinystę (III 49). Tačiau išsivadavimas pasiekiamas tik esant visiškam abejingumui net visažinystei ir visagalystei. Samjaną reikia taikyti palaipsniui – pereinant nuo grubesnių prie subtilesnių objektų. Svarbiausias pasiekimas – „išminties šviesa“, kuri yra „gelbstinti“, „visaapimanti“, neribojama laike (jai prieinami visi trijų laikų objektai) ir intuityvi (betarpiška ir akimirksniu). Jos dėka pasiekiamas aukščiausias „samadhi be sėklos“ lygis, kurio aukščiausias lygmuo vadinamas „gėrio debesimi“ (dharma-megha), kai visiškai dingsta klešos ir priklausomybė nuo karmos dėsnio. Tai reiškia išsivadavimą-jau-šiame gyvenime (dživan-mukti).

Išsivadavimas klasikinėje jogoje suprantamas ne kaip susiliejimas su išvara arba absoliutu, o atvirkščiai – prurušos ir prakriti atskyrimas, kuris kartu yra ir išsivadavimas iš samsaros. Prakriti, atlikusi savo paskirtį, grįžta į savo pradinę būseną, o puruša būva savo tikrojoje prigimtyje (svarupa, IV 34). Tai galutinis joga tikslas.

„Joga sutrą“ sudaro 4 skyriai aprašantys: samadhi ir pagrindines jos pasiekimo priemones; sadhaną arba dvasinę praksis; neįprastus sugebėjimus (sidhi), įgaunamus sadhanos dėka; „išsivadavimo prigimtį“ (kaivalją). Pirmas skyrius skirtas aukščiausio lygio mokiniams, antroji prasideda sadhana vidutinio lygio mokiniams, o nuo 29-ojo aforizmo – „pradinukams“.

O dabar rekomenduojama paskaityti puslapius: Vaišešika ir Advaita Vedanta


Trumpos biografijos

1) Surendranatas Dasgupta (Surendranath Dasgupta, 1887-1952) – indų filosofijos, religijos ir sanskrito raštų tyrinėtojas. Žinomiausia jo 5-tomė „Indijos filosofijos istorija“ (1922-1955), pradžioje sumanyta pateikti vienu tomu, tačiau kaupiant medžiagą nuspręsta ją perdirbti 5 tomų serijai.

2) Džeimsas Vudsas (James Haughton Woods, 1864-1935) – graikų ir indų filosofijų tyrinėtojas, 1915-33 m. (su pertraukomis) Harvarde turėjęs filosofijos katedrą. Paskelbė daug pali ir sanskritų tekstų vertimų. Susidomėjęs budizmu atliko kelias keliones į Rytų Aziją ir Japoniją

3) Fiodoras Ščerbatskojus (1866-1942) – Lenkijoje gimęs rusų indologas, sukūręs budizmo vakarietiško tyrinėjimo pagrindus. Vertė sanskrito ir tibetietiškus tekstus. Mažai žinomą tėvynėje, aukštai vertino Dž. Nehru ir R. Tagorė. 1937 m. patyrė tarybinių organų spaudimą, nemažai jo mokinių represuoti.

4) Lui de la Vali-Puasonas (Louis Etienne Joseph Marie de La Vallee-Poussin, 1869-1938) – belgų indologas ir budizmo tyrinėtojas, vadžrajanos žinovas. Paskelbė įtakingą „Musila et Narada“ (1937) apie du nirvanos pasiekimo kelius.

5) Paulis Doisenas (Paul Jakob Deussen, 1845-1919) – vokiečių orientologas ir sanskrito raštų tyrinėtojas, upanišadų žinovas. Veikiamas A. Šopenhauerio buvo F. Nyčės ir S. Vivekanandos draugu. Nuo 1912 m. buvo „Schopenhauer-Jahrbuch“ žurnalo redaktoriumi. Jo darbai paskatino neoinduizmo tapsmą.

Adi Šankara
Sankhjos sutros
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Patandžali. Joga sutra
Senoji Indijos istorija
Senovės indų astronomai
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Himalajų legendos ir mitai
Kaip suprantu indų filosofiją?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Vaišešikos gamtos filosofija
Senieji sankskrito raštai
Kelyje link Vedantos
Bhartrihari poezija
Katha upanišada
Mandana Mišra
Datatrėja
Rigveda
Bharata
Guru
Vartiklis