Indų astronomijos aspektai

Dauguma pasaulio mitų yra ne kas kita, o tik antropomorfizuotas kosminių reiškinių pateikimas.

Senovės indų astronomai

Sanskrito žodis „džyotiš“ (jyotish) sieja tiek astronomiją, tiek astrologiją – nes to meto kultūrose jos buvo neatskiriamos (taip pat žr. >>>>>). Seniausias veikalų apie džyotiš yra „Vedanga-džyotiša“, kurį parašė, kaip spėjama, Lagadha*). Greičiausiai jis sukompiliavo to laikmečio rankraščius.

Išlikęs tekstas, sprendžiant iš klasikinio (povedinio) sanskrito, greičiausiai buvo perrašytas vėlesniais laikais, apie 400 m. pr.m.e. Tačiau jame aprašoma Žiemos solsticija, kai horizonte matėsi Šravištha žvaigždė (Delfino alfa). Pagal tai veikalą galima datuoti apie 1400 m. pr.m.e., t.y. vėlyvąjį Vedų laikotarpį.

Po Aleksandro Didžiojo invazijos, buvo parašyti dar keli astronomijos veikalai, vadinti siddhanta, „aukščiausiuoju pažinimu“. Yra 18 tradicinių sidhantų: Angira, Atri, Bhrigu, Cyavana, Gargya, Kashyapa, Manu, Marici, Narada, Paitamaha, Parashara, Pauliša, Romaka (Lomasha), Shaunaka, Surya (Saura), Vasishtha, Vyasa, Yavana (graikų).

Arabų astronomas al-Beruni rašė, kad Pauliša sidhanta parašė Paulius iš Aleksandrijos. Romaka sidhanta galėjo perteikti romėnų astronomijos žinias – daugelis ten pateiktų dalykų panašūs į dėstytus Ptolemėjaus ir aptaria 19 m. metoninį ciklą (maždaug 19 m. trukmės). Garsiausia yra Surya sidhanta (apie 400 m. pr.m.e.), kuri aprašė planetų judėjimą, Saulės ir Mėnulio užtemimus, planetų patekėjimus ir nusileidimus, laiko matavimus. Joje aptariama net ekvinokcijų precesija nurodant 54 (kampo) sekundes (tikroji reikšmė yra 50,2) – tik klaidingai laikė tą pokytį svyruojant pirmyn-atgal tarsi švytuoklė.

Apie 505 m. indų astronomas Varahamihira savo "Panchasiddhantika" (Penkios mažos sidhantos) panaudojo penkias iš tų sidhantų: Surya, Paitamaha, Vasishtja, Romaka ir Paulisha. Varahamihira Žemė apibūdino kaip sferą ir esančią erdvėje:

„Rutulio formos Žemė susidedanti iš 5 elementų, kybo erdvės vietoje, tarsi metalinis rutulys išlaikomas vietoje magnetų narve“ (13.1).

Varahamihira, kaip ir daugelis to meto indų astronomų, atskaitos dienovidžiu laikė Udždžaino (Ujjain) miestą, 23o11' šiaurės platumoje ir 75o47' rytų ilgumos (kiti astronomai naudojo Kančipuramą arba Kurukšetrą, kovos lauką iš Bhagavat gitos). Viena tokio pasirinkimo priežasčių, kad tas dienovidis ėjo ir per Šri Lanką. Bhaskara I „Laghubhaskariya“ (1.23) skelbia:

„Linija, praeinanti per Lanka, Vatsyapura, Avanti [t.y. Udždžainą], Sthanešwara ir Meru [dievų buveinę], yra pirmasis dienovidis“.

Varahamihira parašė ir kitą veikalą, „Brihat samhita“. Vėlesni astronomai nagrinėjo jo veikalus ir darė savus stebėjimus. Garsesnieji buvo Aryabhata I (g. apie 476 m. Keraloje), jo mokinys Prabhakara (6 a.), Bhaskara (6-7 a.), Brahmagupta (6-7 a.) ir Devačarya**) (apie 689 m.).

Aryabhata I dirbo senojoje Khagalio observatorijoje ir Nalanda universitete. Jis aprašė heliocentrinę Saulės sistemą, parodė, kad Žemė yra sfera (iš jos šešėlio Mėnulyje užtemimo metu), paaiškino kaip apskaičiuoti užtemimus, aiškino, kad Mėnulis tik atspindi Saulės šviesą. Tai pat jis įrodė trigonometrinių teiginių. Jo 499 m. parašytą "Aryabhatiya" studijavo garsūs arabų astronomai al-Beruni ir al-Chorezmis. Ji 13 a. buvo išversta net į lotynų kalbą. Aryabhata I žinojo, kad dienai bėgant Žemė sukasi apie ašį, tačiau Bhaskara tuo netikėjo. Tačiau Aryabhata I Žemė patalpino į Saulės sistemos centrą (kaip darė ir Varahamihira).

Devačarya paaiškino, kaip skaičiuoti ekvinokcijų precesijas (Varahamihira žinojo apie precesijas, tačiau nebuvo tikras dėl jų periodo; Aryabhata ir Brahmagupta jų nemini, o Bhaskara jomis netikėjo).

Kaip ir Ptolemėjus, indų astronomai planetų judėjimui (geocentrinėje sistemoje) apskaičiuoti naudojo epiciklikas (judėjimus mažais ratais planetų orbitų aplink Žemę viduje). Vienas iš epiciklikų (sanskrite manda) variantų aprašytas jau Surya sidhantoje.

Mogulų įsiveržimas sustabdė astronomijos vystymąsi. Norėdamas atgaivinti Indijos šlovę, radža Džai Singhas (1686-1743) stengėsi statyti naujas observatorijas. Džai Singhas patronas buvo vietinis valdytojas Muhamedas Šachas. Vienas akstinų buvo patikslinti kalendorinių skaičiavimų lenteles, sudarytas mongolo Ulugh Bego (1394-1449), Samarkando valdytojo, 1424 m. pastačiusio didžiausio to meto observatoriją. Džai Singhas pastatė 5 observatorijas: Džantar Mantar Delyje (1721-1724), Džaipuro (sostinėje, apie 1728-1734), Mathura ir Udždžaine (apie 1723-1734) ir Benares (užbaigtą apie 1737 m.). Jis išbandė europietiškus teleskopus, tačiau nelaikė juos pakankamai gerais patikimiems stebėjimams. Džai Singhas naudojo savo sukurtus prietaisus, kuriuos aprašė veikale "Yantra Prakara". Jis parengė patikslintas lenteles (1725-1735 m.).

Nelaimei, Džai Singhas darbavosi Mogulų imperijos nuosmukio laikais, kai į šalį brovėsi vakarų užkariautojai. Ir astronomijai dėmesys dingo. Tačiau tos 5 observatorijos išliko primindamos tūkstantmetinę Indijos astronomijos tradiciją.

Saulės užtemimas

RV 5:40:5-9 aprašo Saulės užtemimą, kuris gali būti panaudotas įvykių datavimui. Tai buvo centrinis užtemimas, įvykęs vidurdienį ties Kurukšetros dienovidžiu po vasaros solsticijos. Tokias sąlygas gali tenkinti tik 3928 m. liepos 26 d. Tai įmanoma tik su prielaida, kad brahma netradiciškai versime kaip solsticija. Tokią prielaidą palaiko ir kitos raštų nuorodos apie tą įvykį: Šankhayana Aranyaka 1:2 ir Džaiminiya Brahmana 2:404-410, kur brahma irgi siejamas su saulės ciklo dalijimu pusiau. Sun eclipse

Tokią galimybę palaiko ir RV 10:61:5-8 B.G. Tilako astronomine interpretacija, kad brahma yra ekvinokcija ir vaisius sąjungos tarp dieviškojo tėvo ir dukters, t.y. besiribojančių žvaigždynų: Mrgaširos (Oriono) ir Rohini (Aldebarano). Ekvinokcija nėra solsticija, tačiau kryptis ta pati – tai labiau astronominis, o ne religinis terminas ir brahma būtų vienas iš pagrindinių Saulės ciklo taškų. Ekliptikos padalijimoį 4 dalis idėja išreikšta ir RV 1:155:6.

Indų kalendorius

Indų religinis kalendorius vadinamas "pančangu" (nuo "panč", penki), žymint penkias jo dalis: tithi, wara, nakšatra, yoga ir karana.

Wara yra savaitės diena:
Raviwara – sekmadienis, valdomas Saulės;
Somawara – pirmadienis, valdomas Mėnulio;
Mangalwara – antradienis, valdomas Marso;
Budhawara – trečiadienis, valdomas Merkurijaus;
Guruwara – ketvirtadienis, valdomas Jupiterio;
Šukrawara – penktadienis, valdomas Veneros;
Šaniwara – šeštadienis, valdomas Saturno.

Taigi, kiekvienos dienos valdovai buvo tie patys, kaip ir Babilone.

Indai žvaigždes skirstė į 28 arba 27 nakšatras, kad derintų apytiksliai su 27 ar 28 Mėnulio dienomis. Nakįatra gali būti kildinamas iš sanskrito "nak-" – naktis ir "-šatra" – kartu arba "na-" – Mėnulis ir "-kšatra" – namas. Nakšatros: Aswini, Bharani, Krittika, Rohini, Mriga, Ardra, Punarvasu, Pushya, Aslehsa, Magha, Purva-Phalguni, Uttara-Phalguni, Hasta, Chitra, Swati, Visakha, Anuradha, Jyestha, Mula, Purva-Skadha, Uttara-Shadha, Abhijit, Sravana, Dhanishtha, Satataraka, Purva-Bhadrapada, Uttara-Bhadrapada, Revati.

Kadangi Mėnulio mėnuo artimesnis 27 dienoms (27,322), Abhijit nakšatrą ėmė praleidinėti – ir net iki šiol naudojamos abi, 27 ir 28 d. sistemos.

Toliau nakšatros buvo dalijamos į keturias lygias padas (kojas arba ketvirčius). 27 * 4 = 108 – ir 108 naudojamas indų ir budistinėje filosofijoje.

Mėnulio dieną indai vadino tithi ir 15 tithi skyrė šviesiajai Mėnulio mėnesio pusei (shukla paksha), kai Mėnulis pilnėja ir 15 tithis tamsiajai (krishna paksha), kai Mėnulis dyla.

Buvo 27 jogos, kiekviena po 13o20', - kaip kad yra 27 nakšatros.

Paskutinė dalis buvo karana, lygi pusei tithi (mėnulio dienos).

Atskaitos taškų metų skaičiavimui yra keletas. Vienas – Kristaus era, kita Saka eros pradžia (79 m. pr.m.e.), kai persų gentys užėmė Šiaurės Indiją. Dar viena pradžios data susijusi su Kali jugos pradžia, vidurnaktis iš 3102 m. vasario 17 d. į vasario 18 d.

Planetų vardai pagal Vedas:
Saulė – Aditė;
Mėnulis – Soma;
Merkurijus – Budha;
Venera - Šukra
Marsas – Ankgaraka
Jupiteris – Brihaspatis
Saturnas - Šani

Senieji Indijos tekstai mini Pravaha, dangaus vėją, kaip jėgą, judinančią planetas.

Atrodo, kad Upanišadose minimos ir Saulės dėmės, jei tai tik nėra nuoroda į Merkurijaus ir Veneros slinkimą Saulės disku. Pvz., Čandogya upanišada 3.3.3:

"Ji tekėjo pirmyn, ji nurimo Saulės pašonėj; Tikrai, ji rodės kaip tamsus darinys Saulėje.

Saulės dėmes galėjo turėti omenyje ir RigVeda (1.164.14), nors tai galėjo būti tiesiog Saulės sukimosi aplink Žemę apibūdinimas:

"Sukasi Saulės akis;
Nuo jos priklauso visi pasauliai.

Zodiakas

RV 1:164:11 sakoma, kad Saulės ratas turi 12 stipinų ir yra sudalintas į 360 porų sūnų – tai suapvalintas metų dienų skaičius. Ir iš tikro, Rigvedoje galima identifikuoti keletą Zodiako žvaigždynų arba rašis (deriniai po 2-3 vienas po kito einančių Mėnulio namų ar nakšatrų): Simha (Liūtas, 5:83:3 bei 9:89:3), Kanya (Mergelė. 6:49:7), Mituna (Dvyniai, 3:39:3) ir Vršabha (Tauras/ Jautis, 6:47:5 bei 8:93:1).

Priimta, kad indai metų laikus siejo su Mėnulio žvaigždynu, t.y. tekančiu leidžiantis Saulei esant pilnačiai. Bet ar tikrai? Kad metų laikai buvo siejami su žvaigždynais Saulei tekant, nurodo RV 8:93:1: "Surja, tu kyli į kalną, kad sutiktum Vršabhą". Kita galima Vedų užuomina, kad išminčiai rėmėsi Saulės patekėjimu, yra paskutinių žvaigždžių, išblėstančių prieš pat Saulės patekėjimą, aprašymai (RV 1:50:2 ir kaip metafora RV 7:36:1, 7:81:2, 9:69:4). Taip darė ir babiloniečiai.

Sakoma, kad Mituna (Dvyniai) panaikina tamsą ir yra pagrindas (budhna) šilumai (tapes) [RV 3:39:3]. 4000 m. pr.m.e. Saulė tekėdavo į dvynius gegužės mėnesį, kuris šiaurės Indijoje buvo pirmas vasaros mėnuo, sausringas ir karštas. O Saulei tekant į Liūtą, prasidėdavo liūčių metas, todėl RV 5:83:3 sakoma: "Kaip kad vežikas ragina žirgą botagu, jis išlaisvina liūčių šauklius. Iš tolo Simha riaumojimas skelbia, kad lietaus dievas rengia dangų lietui".

Jei visa tai pasirodytų tiesa, tada Zodiakas žinomas Vedose, ir gerokai anksčiau nei Babilone. Dar prisiminkime, kad skaičiai 12 ir 13, išreiškiantys Mėnulio mėnesių skaičių metuose yra dažni Biblijoje: 12 Jakovo sūnų ir viena dukra, 12 Izraelio genčių ir viena kunigų Levitų gentis, 12 Jėzaus apaštalų ir vienas išdavikas Judas, 13-os žiedlapių rožė kaip Toros talmudiškas simbolis.

Saptarši ciklas ir Tvanas

Mažiau žinomas yra Saptarši 3600 m. ciklas. Viduramžių Kašmyro istorikas Kalhana tvirtino, kad ankstesnis ciklas prasidėjo 3076 m.pr.m.e., o paskutinis 525 m. J.E.Mitchiner teigė, kad Saptarši ciklai pradėti skaičiuoti dar vienu ciklu anksčiau, 6676 m.pr.m.e. kartu su Krttika 7 rišių era, turėjo 28 naksatras ir jo metu 3102 m.pr.m.e. prasidėjo Kali juga. Šios versijos buvo laikomasi šiaurės Indijoje nuo 4 a.pr.m.e., kaip kad liudija graikų ir romėnų autoriai ir jos apie Kristaus eros pradžią laikėsi Vrddha Garga. Tai apytikriai sutampa su puraniškuoju dinastijų sąrašu, prasidedančiu 6776 m.pr.m.e.

Plinijus rašė [Naturalis Historia 6:59], kad indai savo pirmąjį karalių "Liber Pater" (Dioniso atitikmenį) datuoja 6451 m. ir 3 mėn. iki Aleksandro Didžiojo (323 m.pr.m.e.), o Arianas [Indica 9:9] Dionisu pradeda dinastijų sąrašą ir jį datuoja 6462 m. iki Sandrokottos (Čandraguptos), pas kurį graikai siuntė delegaciją 314 m.pr.m.e. Tai pagal Puranų chronologiją turėtų būti Manu, arijų patriarcho, išgyvenusio Tvana, valdymo pradžia. Viena iš Manu palikuonių buvo Ila, Yayati pramotė, kurios penki sūnūs tapo penkių Vedų etinių grupių patriarchais. Vienas jų buvo Puru, o kitas Bharata – ir šio klanui priklausė dauguma Vedų išminčių.

7 tūkst. pr.m.e. vandenynai, po pasibaigusio ledynmečio, kai jūros lygis buvo keliais šimtais metrų žemiau (Britaniją iki 6500 m.pr.m.e. buvo galima pasiekti sausuma), vis dar sėmė sausumą. Tai sukėlė pakrančių tautų kraustymąsi gilyn į žemynus. Didelė nelaimė turėjo atsitikti prie Juodosios jūros, kuri tuo metu buvo ežeras. Kai per Bosforo sąsiaurį plūstelėjo vanduo, jis galėjo staiga apsemti dideles teritorijas ir tai prielaida pasakojimui apie Nojaus išsigelbėjimą Ararato kalne.

Tamilai turi legendą apie Indijos pietuose nuskendusias žemę iš kurios išliko tik aukščiausios kalvos: Maldivai ir Šri Lanka (tai buvo KumArikhaNDam arba teosofų terminija Lemūrija). Sakoma, kad joje buvusi poetų mokykla, dėl kylančio vandens, buvo perkeliama tris kartus.

Ramayana laikais Indija ir Šri Lanka jau buvo atskiros žemės. Pasakojama, kaip Rama gavo Hanumano, beždžionių karaliaus, pagalbą. Kariuomenė pastatė tiltą ir Rama galėjo išgelbėti įkalintą žmoną Sitą.

*) Lagadha - senovės indų astronomas ir astrologas, laikomas „Džiotiša Vedanga“ (maždaug 450-350 m. pr.m.e.) autoriumi. Tai vadovas, kaip nustatyti laiką vediškoms aukoms. Išliko Rigvedos brahmanų naudotoje versijoje. Viena didžiausių naujovių Lagadhos kalendoriuje buvo tithi (1/30 sinodalinio mėnesio), kaip standartinio laiko vieneto įvedimas.

**) Devačarija (6-7 a.) – tikriausiai pirmasis astronomas (parašęs „Karanaratna“), aprašęs ekvinokcijų precesijos paskaičiavimo metodą.

Literatūra:

  1. J.E. Mitchiner. Traditions on the Seven Rishis, 1982
  2. P.C. Sengupta. The solar eclipse in the Rgveda and the date of Atri// J.of the Royal Asiatic Society of Bengal Letters, 7, 1941
  3. K.V. Sarma. A solar eclipse recorded in the Rgveda// H.Pandya & oth. Issues in Vedic Astronomy and Astrology, 1992
  4. N.S. Rajaram. Vedic 'Aryans' and the Origins of Civilization, 1995
  5. N.R. Waradpande. new light on the date of the Rgveda, 1995

Graikai ir romėnai apie Indiją

Plinijus (23-79 m.) „Gamtos istorijoje“ (6.21) rašė:
„Ji atvira mūsų pažinimui ne tik Aleksandro Makedoniečio bei jį pasekusių karalių Seleukų ir Antiocho ginklo dėka, ne vien admirolo Patrokles, kuris įplaukė net į Hirkano ir Kaspijos jūras, bet ir daugelio graikų autorių, kurie gyveno pas indų valdovus, tokius, kaip Megastenas ir Dionisas, kuriuos siuntė Filadelfas, ir taip informavo mus apie Indijos tautų valdžią ir resursus. Vienok, negalima kruopščiai patikrinti jų tvirtinimų, kurie tokie besiskiriantys ir neįtikimi. Aleksandro Didžiojo palydovai rašė, kad kelyje, kuriuo jis traukė, buvo 5000 miestų nemažesnių nei Cos, jų tautų buvo devynios, kad Indija yra trečdalis pasaulio, o jos gyventojų skaičius nesuskaičiuojamas. Tam, ko gero, buvo gera priežastis, nes indai beveik vieninteliai iš tautų nesikraustė iš savo ribų. Jų karalių nuo Tėvo Bakcho iki Aleksandro Didžiojo suskaičiuojama buvus 153, per 6431 metų ir 3 mėn. laikotarpį“.

3 a. gyvenęs romėnas Gaius Julius Solinus „Dėl pasaulio stebuklų“ (53) tvirtina panašiai:
„Tėvas [Bakchas] buvo pirmasis užėmęs Indiją ir pirmas, triumfavęs nugalėjęs indus. Juo jo iki Aleksandro Didžiojo suskaičiuojami 6451 metai ir 3 mėn., kai skaičiuota karaliai,valdę tarpe, ir jų 153 Bet gyvenę prie jūros neturėjo karalių. Pandaean tautą valdė moterys ir sakoma, jų pirmąja karaliene buvus Heraklio dukterį. Nysa miestas priskiriamas šiai sričiai, kaip ir šventas Jupiteriui skirtas kalnas, vardu Meros, kurio oloje, pasak senovės indų, buvo maitinamas Tėvas Bakchas; kai vardas buvo duotas patvirtinant fantastišką pasakojimą, kad Bakchas gimė iš tėvo šlaunies“.

Prisiminkime, kad ir romėnų mitologijoje Bakchas gimė iš Jupiterio šlaunies.

2 a. gyvenęs makedonietis Polyaenus „Strategemata“ (I.1.1-3) aiškina, kaip Dionisas pavadino Meru kalną:
„Dionisas, savo kampanijos Indijoje metu, matydamas, kad armija nepakelia ugninio oro karščio, užėmė trijų viršūnių kalną Indijoje. Iš tų viršūnių viena buvo vadinama Korasibie, kita Kondaske, o trečią jis pats pavadino Meros, savo gimimo priminimui. Čia buvo daug gaivaus vandens šaltinių, daug malonių žaidimų, gausiai derančių vaismedžių ir sniego, suteikusio naujos energijos“.

RigVedos himnai
Prometėjo pėdsakas
Kelias link vedantos
Grigaliaus kalendorius
Senoji Indijos istorija
Skaičių simbolika Vedose
Kalendorius senovės Egipte
Saulės užtemimai amžių tėkmėje
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Deividas Bohm ir Krišnamurti
Kaip suprantu indų filosofiją?
Sfinksai, cherubai ir Zodiako ženklai
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Adivasi kultūra ir civilizacija
Jugos – kosmologinės eros
Mitas apie arijų įsiveržimą
Upanišados bei Buda ir budizmas
Himalajų legendos ir Indijos mitai
Rudiger Schmitt. Arijai
Zodiako eilėraščiai
Tantriškoji alchemija
Pranašas Nostradamas
Astrologijos kiltis
Triskadekafobija
Numerologija
Himnas varlei
Precesija
Atlantidos sritis
Mitologijos skiltis
Vartiklis