Talmudas, Mišna. Vartiklis

Talmudas (iš pi'el - „mokyti") - daugiatomis judaizmo religinių raštų rinkinys, vėlyvosios antikos rabinų diskusijų apie žydų įstatymus ir papročius, moralę, istoriją ir kt. sąvadas, pradžioje reiškęs „doktrina" ar „studija". Atskiru atveju reiškė religinių ir teisinių normų aiškinimą arba Halakhoth („vesti"). Kai 3 a. Jehuda I sudarė Halakhoth rinkinį ir Mišna tapo nagrinėjimų objektu, Talmudas naudotas kaip Mišna aptarimams ir aiškinimams įvardinti. Vėliau naudotas kaip pačios Mišna ir su ja susijusių aptarimų bendras įvardijimas.

Vėlesnioji Gemara aiškinama kaip „išbaigimas“ kildinant iš žydų ir aramėjų žodžių reiškiančių „išbaigti“. Terminas pirmąkart pasirodė krikščionių cenzūruotose Talmudo variantuose - rankraščiuose ir senuosiuose leidiniuose naudotas Talmudas. Jis dabar suprantamas kaip Mišna [žydų religijos ir teisės normų kodeksas] ir Gemara [aptarimai ir aiškinimai].

Halaka (halacha, halakha) – apibendrintas žydų religinių įstatymų pavadinimas (pažodžiui – „takas“ arba „ėjimo būdas“). Joje nurodoma kaip žydui gyventi, valgyti, vesti žmoną ir net būti palaidotam... Halakos skirstomos į a) duotas Dievo; b) sukurtas žmonių. Halakha tebesivysto iki mūsų dienų – ir reformistinės judaizmo kryptys laiko, kad halakas galima interpretuoti atsižvelgiant į aplinkybių pokyčius. Seniausi halachos žinovai vadinti tanais ir amorajais. Hilelis ir Šimonas ben Gamlielis suformulavo aiškinimo taisykles, pagal kurias halaka išvedama iš biblinių tekstų. Pagrindiniu halakų tekstu tapo Jechudos ha-Nasi sudaryta Mišna ir visas tolimesnis vystymasis remiasi ja arba komentarais jai. Vėlesni halakų aiškintojai vadinti savorajais, gaonais arba sofrimais.

Gemara (iš gamar - „užbaigti“) – Mišnos aptarimų ir analizių sąvadas. Jis kartu su Mišna sudaro Talmudą. Juos atliko amorajai (įstatymo žinovai, gyvenę po Mišnos sudarymo iki pat Talmudo sudarymo, 5 a.). Į jį įeina tiek privalomi laikymosi Įstatymo patikslinimai (halachos), o taip pat alegoriniai pasakojimai ir legendos (agados). Dažnai „gemara“ vadina ir patį Talmudą; aškenaziai jį taria „gemora“. Išskiriamos dvi Gemaros versijos: Jeruzalės ir Babilono Talmudų. Nenurodžius versijos, paprastai suprantama babiloniška versija. Yra 6-ios gemara grupės: Zeraim, Moed, Našim, Nezikin, Kodšim ir Taharot.

Nuo Esdra laikų žydų religinės bendruomenės pagrindas buvo Įstatymas įdėtas Penkiaknygėje - fiksuotos normos, kurių negalima keisti. Besikeičiantis gyvenimas reikalavo jų pritaikymo. Susiformavo žodinė tradicija. Kiekvienas nurodymas (halakha), išlikęs nuo neatmenamų laikų, vadintas įstatymu, Dievo duotu Mozei ant Sinajaus kalno. Net ir šiuolaikiniai ortodoksai laiko, kad su įstatymais, perteiktais Penkiaknygėje, Mozė gavo ir smulkius paaiškinimus, kurie panaudoti kaip žodinė tradicija.

Ankstyvuoju laikotarpiu interpretuojant Torą buvo pabandyta raštu pritaikyti Įstatymus pasikeitusiai aplinkai. Tam buvo sukurtos hermetinės Raštų studijavimo taisyklės (Middoth). Jų pradžioje buvo 7, vėliaus išskaidytos į 14, ir pagaliau į 32. Tora papildymai ir nuolat besiplečiantys aiškinimai buvo perduodami žodžiu draudžiant juos užrašyti.

2 a. pradžioje dalyvaujant rabinui Agiba žodinė tradicija pradėta sisteminti. Tarp jo mokinių buvo ir rabinas Me'ir. Iš visų rinkinių tik vienas buvo pripažintas kanonu ir jis pavadintas Mišna. 2 a. pabaigoje jį suredagavo Jehuda I, dar vadintas ha-naši (princas), ha-gadoš (šventasis) arba tiesiog Rabinu (Rebbe. Mišna yra Talmudo pagrindas.

Jehuda įtraukė tik dalį halakha. Įtraukdamas svarbiausia, jis, deja, atmetė tai, ką kiti laikė svarbiu, o iš kitos pusės yra įtraukta ir nesvarbių dalykų. Tad nenuostabu, kad atsirado ir kitų rinkinių, kurie ir nebūdami kanonu buvo labai vertinami. Visi halakhoth, neįtraukti į Mišna, vadinami Baraithoth (baraitha, "praleistasis"). Svarbiausias tų rinkinių yra Tosephta.

Ta forma, kuria perteikta Mišna, reikalavo jos aiškinimo. Studijose ir komentaruose didelę svarbą turėjo haggada, t.y. į įstatymą neįtrauktos tradicijos (folkloras, legendos, istorinės nuorodos, etika ir didaktika ir kt.). Iš jų Jeruda paėmė labai mažai arba nieko. Viskas, susiję su tradicija, buvo panaudota aptarimuose. Iki galutinio Mišna susiformavimo mokslininkai vadinti Tanna'im (tanna, "mokytojas"), o vėlesnieji Amora'm (amora, "kalbėtojas").

Amoraimų užrašytas rinkinys vadintas Talmudu, o vėliau Gemara - Palestinos gemara arba Babilono gemara. Mišna ir Gemara bendra redakcija vėliau pavadinta Talmudu mūsų naudojama prasme.

Hebrajų kalboje reiškia "pasikartojimas", o Bažnyčios Tėvų verstas kaip seuterosis. Iš šios reikšmės išsirutuliojo specifinis visų studijų ir mokymų metodas, ypač žodinių tradicijų - jas dažnai pakartojant mokytojui ir atkartojant mokiniui.

Vėliau terminu "Mišna" buvo pavadintas kanoninis Jehuda I sudarytas rinkinys išsivystęs Palestinoje iki 3 a. [nors vienas Jehuda negalėjo parašyti visos Mišna dabartine forma] Žodinė tradicija buvo sujungta su rašytiniu įstatymu arba Tora.

Mišna suskirstyta į 6 suskirstymus arba Sedarim, todėl žydai Talmudą vadina Šas. Kiekvienas seder turi skyrius (po 7-12), o šie skirstomi į straipsnius arba Peraqim, o kiekvienas straipsnis į taisykles.

Seder Zera'im (gausiausias)
11 skyrių apie žemės apdirbimą ir produktus:
1. Berakhoth, padėkos ir maldos, ypač kasdieniniame gyvenime;
2. Pe'a apie laukų padalijimus ir jų produktus paliekamus vargšams ir tai daugiausia taisyklės vargšams;
3. Demai arba tiksliau Dammai (abejonės), apie žemės vaisius, dėl kurių neaišku, ar reikia mokėti dešimtinę;
4. Kil'ayim (įvairūs), neapibrėžiami įstatymu augalų, gyvulių ir aprangos dalykai;
5. Shebi'ith (septyni), tai Sabato dalis;
6. Terumoth (persikėlimo), šventikams;
7. Ma'asroth (dešimtinė), levitams;
8. ma'aser šeni (antroji dešimtinė), Jeruzalei;
9. Halla, raugas, svaigalų gamyba;
10. 'Orla, apie neapipjaustytus vaisius ir medžius;
11. Bikkarim (pirmieji vaisiai), aukos šventyklai.

Seder Mo'ed (šventės) 12 skyrių apie elgesį per sabatą, kitomis šventėmis:
1. Sabath
2. 'Erubin (deriniai)
3. Pesahim
4. Sheqalim (šekeliai)
5. Yoma (diena)
6. Sukka (susitarimo palapinė)
7. Beca (kiaušinis)
8. Rosh hashana (metų pradžia)
9. Ta'anith (pasninkas)
10. Megilla
11. Mo'ed qatan (mažosios šventės)
12. Hagiga (švenčių aukos)

Seder Nashim (moterys)
7 skyriai apie vedybas
1. Jabamoth
2. Kethuboth
3. Nedarim
4. Nazir
5. Sota
6. Gittin
7. Giddushin

Seder Nezigin (žala)
8 skyriai apie civilinę ir kriminalinę teisę
1-3, Baba kamma (pirmi vartai), Baba meci'a (viduriniai vartai), Baba bathra (užpakaliniai vartai)
4. Sanhedrin
5. Makkoth
6. Sebu'oth
7. 'Eduyyoth (išbandymas)
8. 'Aboda Zara (stabų garbinimas)
9. Aboth (tėvai)
10. Horayoth (sprendimai)

Seder Qadashim (šventieji dalykai)
12 skyrių apie aukojimus, tarnybą šventykloje ir su tuo susijusius dalykus
1. Zabahim (gyvulių aukos)
2. Menahoth (mėsos aukojimai)
3. Hllin
4. Bekhoroth (pirmagimis)
5. 'Arakhin (vertybės)
6. Temura (keitimasis) šventu dalyku
7. Kerithoth
8. Me'ild (sugadinimas) švento dalyko
9. Tamid (nuolatinis aukojimas)
10. Middoth (matai)
11. Quinnim (paukščių "lizdas"), vargšų balandžių aukojimas

Seder Teraroth (išvalymai)
12 skyrių apie apsivalymą ir švarumą
1. Kelim (indai)
2. Ohaloth (palapinės)
3. Nega'im
4. Para
5. Teharoth
6. Miqwa'oth
7. Nidda (menstruacijos)
8. Makhshirin
9. Zabim
10. Tebul yom
11. Yadayim (rankos)
12. 'Uqcin

Dabar leidiniuose skyrių yra 63, o iš pradžių tebuvo 60, nes 4 pastraipos iš Baba kamma, Baba bathra, Baba meci'a kaip ir Sanhedrin ir Makkoth sudarė vieną skyrių. Jo pagrindu buvo ankstesnis rinkinys, prie kurio kūrimo buvo prisidėjęs rabinas Me'ir. Mišna nepretenduoja būti Halakha šaltinių rinkiniu - ji siekia paaiškinti juos.

Mišna yra trijose redakcijose: atskirų Mišna rankraščiai, Palestinos Talmudas, kuriame Amoraimų komentarai eina iškart po trumpų Mišna fragmentų, ir Babilono Talmudas, kuriame Gemara prijungta kaip atskiras Mišna skyrius.

Mišna turinys su gretimais Aboth ir Middoth veikalais yra Halakha (su retomis išimtimis). Mišna kalba vadinama Mišna-hebrajų arba Naująja hebrajų - pakankamai gryna hebrajų kalba su skoliniais iš graikų ir lotynų bei, tikėtina, naujai sukurtomis techninėmis išraiškomis, iš dalies mėgdžiojant romėnų teisines formuluotes.

Tarp Mišna komentatorių paminėtini: Maimonido hebrajiškas arabiško originalo vertimas; Obadia di Bertinoro (m. 1510 m.), Jom Tob Lippmann Heller'is (m. 1654 m.), Jisrael Lipschutz'as. Pirmas pilnas Mišna leidimas pasirodė Neapolyje mieste 1492-ais.

Du senovės žydų religingumo akcentui:
1) stebinanti savybė derinti nuoširdų susirūpinimą Dievo vienatinumu su dėmesiu kitoms būtybėms su trancendentinėmis savybėmis apibūdinamomis aukščiausiais epitetais;
2) monoteistinių būgštavimų demonstravimas - ypač kultinėje-liturginėje srityje.

1988-ais E. Harvey vieną knygos skyrių skyrė "Moneteizmo struktūrai", kuriame tvirtino, kad Naujajame Testamente nėra tendencijos apibūdinti Jėzų dieviškumo terminais. Tik su Ignacijumi iš Antiochijos Jėzus imtas nagrinėti Dievo lygmenyje:
"Nebuvo tol, kol naujoji religija neišplito toli už tėviškojo judaizmo ribų, kai pasidarė įmanoma sugriauti struktūrą ir apibūdinti Jėzų kaip dievišką asmenį".

Pastebėkime, kad jis nuolat monoteizmą apibūdina kaip kažkokią fiksuotą doktriną, kuri gali ar negali būti "sulaužyta". Antra, jis dėmesį sutelkia koncepciniams ir lingvistiniams klausimams nepakankamai nagrinėdamas kultinių-liturginių praktikų svarbą - kaip riboženklį, skiriantį tikrąjį Dievą nuo kitų dieviškų būtybių ir tai, kas žydus išskiria iš stabmeldžių.

Maurice Casey 1991-ais Cadbury paskaitos savo esme panašios į E. Harvey. tik Jėzaus sudievinimo pradžią jis paankstina iki 70 m. - kai į Jono bendruomenę plūstelėjo nežydai "laikę Jėzų kaip Dievą", antrąją dievybę. Iki tol Naujojo Testamento nuorodos į Jėzaus dieviškumą dar nebuvo akcentuojamos. Tai, kad naujai religijai nereikia atmesti pagrindinio tikėjimo, iš kurio išsirutulioja, dievybės parodo islamas - greitai sulaukęs plataus pripažinimo.

6 sk. jis analizuoja mesianistinius ir tarpinius žydų religijos veikėjus pažymėdamas, kad jie "vertinti labai aukštai", bet vis tik negalėjo prilygti dieviškumo lygmeniui. Kulto praktikas laiko svarbiomis.

Monoteizmo klausimą keliose publikacijose nagrinėjo ir J.D.G. Dunn'as. Jam svarbūs klausimai: a) ar ikikrikščioniškasis žydų monoteizmas buvo paveiktas tikėjimais kitomis dangiškomis būtybėmis ir b) ar krikščionybė laikėsi ar tolo nuo žydų monoteizmo. Iš esmės į juos atsako neigiamai. Tačiau jis laiko galimu judaizmo vystymąsi graikų-romėnų laikmečiu. Vėlesniuose savo rašiniuose pradeda nagrinėti ir kulto praktikas, kaip religinių nusotatų indikatorių.

Peter Hayman'as ir Margaret Barker yra kitokio požiūrio. P. Hayman'as mano, kad iki pat Viduramžių žydų religija išlaikė dualistinį pradą perimtą iš kanaaniečių ir, iš esmės, "žydai tikėjo dviem dievais". Tą bando pagrįsti: 1) sutvėrimo doktrina ex nihilo išsilaikė iki Viduramžių; 2) nuorodos į mistinį susijungimą su Dievu ir žmonių (pvz., Enocho) pasikeitimas į dieviškąsias (angeliškąsias) būtybes; 3) angelų gausa senuosiuose tekstuose ir draudimai juos garbinti; 4) žydų praktika magiškai iškviesti dangiškąsias būtybes (vadintas angelais), kaip magiškos galios šaltinius; 5) Jahvės dieviškosios palydos išlikimas vėlesnėse nuorodose (po Išėjimo) į Išmintį ir Logos.

M. Barker irgi mini "nepaprastą kanaaniečių palikimo dalį perėjusią į viduramžių Kabalą". Pagal ją graikų-romėnų laikmečio žydų religija apėmė tiek monoteistinę pakraipą (Pakartotino įstatymo reforma), tiek ir pogrindinę teologiją, išlikusią per reformą - tad visada gyvavo dvi dievybės. Nenuostabu, kad pagrindiniam angelui suteikiamas Dievo vardas (Yahoel). Visa tai sudarė prielaidas greitam Jėzaus Kristaus įsigalėjimui.

Reiktų apibrėžti, o kas suprantama monoteizmo terminu. Pagrindinė nuostata - jei žmonės laiko esančiais tokios pakraipos? Ar taip buvo su 1 a. žydais? Tekstuose naudojamas sąvokas yra išnagrinėjęs Erik Peterson'as, tačiau religinėje praktikoje visi dievai laikyti tos pačios dieviškos prigimties arba pavaldūs aukščiausiajam (dažnai nežinomam) dievui. Taigi monoteistines išraiškas galėjo naudoti visai kitokios pakraipos asmenys.

Tiek žydų, tiek ne žydų tekstus peržiūrėjo Samuel Cohon ilgame 1955 m. straipsnyje. Išskirkime Tacitą: „Žydai priima tik vieną Dievą“. Tarp ne žydų tekstų monoteistinį žydų požiūrį į Dievą išreiškia Sibilės pranašystės, Aristėjas, Saliamono Išmintis ir nuorodos Filono ir Jozefo raštuose. Monoteistinę išraišką rodo ir R. Marcus išrinktų per 470 dieviškumo įvardijimų, kurių 35% iš graikų rašinių, o likusieji iš graikiškos Biblijos. Shutt'as parodo, kad Jozefo rašiniuose dominuoja 'principinės judaizmo nuostatos'. Paul Rainbow savo disertacijoje nagrinėja apie 200 ištraukų, kuriose išreiškiamos monoteistinis požiūris:
1) frazėmis išreiškiančiomis vienatinumą - „vienas“, „tik“ ir pan.
2) Dievas aprašomas kaip visa ko valdovas;
3) apibūdinamas kaip „gyvasis“ arba „teisingasis“;
4) "Jahvė yra Dievas' tipo teiginiai;
5) aiškus kitų dievų neigimas;
6) kad Dievo šlovė neperduodama;
7) Dievas neturi varžovų;
8) Dievas nesulyginamas;
9) vienadieviškumo išraiškos, pvz., Šema;
10) draudimai šlovinti kitus dievus.