Artimieji rytai senovėje

Graikų kalbos įtaka žydams Romos imperijoje

Ar "žydas" buvo apibrėžta esybė? "Žydu" buvo tas, kuris juo save laikė ir buvo tokiu laikytas žydų bendrijoje.

Kokia buvo graikų įtaka žydams Romos imperijai? Visų pirma – graikų kalba buvo jų kalba. Tačiau tai labai supaprastintas atsakymas.

Juk žydai graikiškai kalbėjo ne nuo pradžių. Jie tik vėliau perėjo prie jos. Antra, Romos imperija tęsėsi nuo Gibraltaro iki Eufrato. Ar toks apibendrintas atsakymas neignoruoja pernelyg daug specifinių aspektų? Ar „žydai“ buvo gerai apibrėžta esybė? Mes priimsime tokį apibrėžimą: senovėje žydu buvo tasai, kuris save laikė žydu ir tokiu laikytas jo aplinkos.

Bet koks graikų vaidmuo bendrai visoje Romos imperijoje? Čia irgi galima duoti vieną atsakymą – graikų kalba buvo antrąja kalba imperijoje ir pirmąja kalba rytinėje jos dalyje. Tačiau ir lokalios kalbos išsilaikė ir buvo naudojamos. Jos vėl iškildavo per nacionalinius atgimimus kaip buvo su koptų kalba Egipte.

Nebuvo juos vienijančios kalbos. Rytų žydai kalbėjo aramėjų kalba su skirtingais dialektais Palestinos ir Babilono diasporose. Palestinoje buvo stipresnė graikų įtaka.

Romėnų imperijai plečiantis į rytus, į Romą plūstelėjo graikai, atsinešdami savo kalbą. Ir kai padėjo atvykti rytiečiai, dažniausiai kaip vergai, jiems buvo duodami nauji vardai, dažniausiai graikiški. Visi imperijos įsakymai į Rytus buvo verčiami į graikų kalbą.

Romėnai pripažino tikrovę. Jie veikė be pagarbos nacionalinėms ypatybėms, tad, ten, kur tai buvo priimtina, provincijos tapo labai lotynizuotos. Net rytuose naujieji vietos administratoriai bei kariškiai su savimi atsinešė oficialiąją kalbą. Tad graikų kalba pasiskolino daug lotynų žodžių ir tapo kanceliarine kalba greta lotynų, - ir taip administracija galėjo bendrauti su rytinėmis provincijomis. Pvz., imperatorius Klaudijus2) kartą Romos pilietybę atėmė iš graikakalbio pasiuntinio, kadangi tasai Senate nesugebėjo kalbėti lotyniškai. Tačiau tai buvo daugiau emocinė reakcija. O iš tikro, romėnai 2-3 a. stengėsi savo raštus skleisti dviem kalbomis – palmyros dialektu3) ir graikų. Pvz. Dura-Europaso4) mieste Sirijoje karo reikalų įrašai yra lotynų kalba, naudotos ir įvairios rytų kraštų kalbos, tačiau graikų kalba vyravo. Egipte raštai sudaro didelį kiekį, tačiau raštai graikų kalba tiesiog nesuskaičiuojami – ir Bizantijos laikotarpiu ne mažiau nei prie Ptolomėjų.

Rytų kultai irgi taisėsi graikų pavyzdžiu. Ir tiesiogine prasme! Orų dievas Apladas1) pristatomas helenistine arba romėnų valdininko uniforma.

O žydai buvo viena iš tautų, kurias Aleksandras Makedonietis padarė pavaldžias graikams. Kaip ir jų kaimynai, jie vėliau pateko į romėnų valdžią. Ir be valdančių tautų, t.y. romėnų ir graikų, tik žydai tam tikru laipsniu išlaikė savas išraiškos formas. Laimingų aplinkybių dėka tradicijų grandinė išliko.

"Diaspora" reiškia "svetur". Romos imperija stulbinančiai sumaišė tautas – Sirijos lankininkų buvo Anglijoje, o vokiečių – prie Nilo. Kaip ir kitos tautos, žydai pasklido po visur – galingųjų valia ar iš ekonominių paskatų. Nuo kitų tautų jie skyrėsi trauka gimtajam kraštui, Jeruzalei. Žydų buvo įvairiose imperijos vietovėse – Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje, Rytuose, Egipte ir Kirenaikoje5). Egipte jų buvo gausu dar nuo Ptolomėjų laikų. Ištakos iš dar toliau. Virš šimtmečio Palestina priklausė Egiptui. Ryšiai su Egiptu nenutrūko ir Sirijos Seleukidams užėmus tą žemę. Vyko priverstinė helenizacija. Audringi įvykiai privedė prie to, kad žydai savo gimtinėje tapo mažuma. Jeruzalė tapo uždaryta jiems, o aplink klestėjo graikų miestai. Ir be Vakarų diasporos, gimtinės sąlygos prilygo diasporai.

Žydai, kaip ir graikai, irgi asimiliavosi su Egipto gyventojais. Bet net dideliuose miestuose išliko problemų. 5-4 a. pr.m.e. Helesas, Tyrfo sūnus, rašo prefektui, kad jo tėvas turėjo miestiečio teises ir sūnui davė tinkamą išsilavinimą. O dabar iš sūnaus reikalaujama pagalvės mokesčio, kas jį sulygintų su egiptiečiais.

Jo padėtis nėra stipri, nes, matyt, jo motina nebuvo miestietė. Šiame rašte "aleksandrietis" keistinas į "Aleksandrijos žydas". Tai rodo, kad 1) žydai siekė lygių teisių su miestiečiais, kas leistų siekti graikų išsilavinimo; 2) romėnai ribojo teises. Tai patvirtina ir 41 m. Klaudijaus įsakas aleksandriečiams, kuriuo įtvirtinamos specifinės etninės-religinės žydų nuostatos, bet atmetamas siekis politinės ir socialinės lygybės su graikais.
Tito arka. Bareljefas Žydai valdant Romai, Tito arka buvo pastatyta jo 70 m. pergalės prie Judėją atminimui

Senesnieji dokumentai buvo greta graikiškai ir hebrajiškai. Po 70 m., 2-ojo karo už nepriklausomybę, randame Sion Chosiba laišką graikiškai su paaiškinimu, "nes neturiu jėgų rašyti hebrajiškai".

Iš kitos pusės 2-4 a. Palestinoje ir Babilone paruošti išsamūs talmudai – aramėjiškai ir hebrajiškai. Skirtingai nuo Biblijos, Talmudas niekada nebuvo išverstas į graikų kalbą.

Sakoma, kad patriarchas R. Gamaliel'is II 2 a. turėjo 500 Tora mokslininkų ir 500 graikų filosofijos mokslininkų. Jo sūnus Simeonas II paskelbia, kad tik į graikų kalbą įmanoma tiksliai išversti Bibliją. O šio sūnus R. Jehuda i ha-Nasi 3 a. pradžioje priima tik hebrajų ir graikų kalbas, atmesdamas aramėjų.

Bet buvo ir kitokių pasisakymų iš rabinų sluoksnio. Rabinas Jehosha ir Ishmael atmetė graikų kalbą ironiškai leisdami ją mokytis tik "tuo metu, kai nei diena, nei naktis". Quietus karo metu trumpą laiką buvo uždrausta mokyti graikų kalbos. Sakyta, kad žmogus, mokantis savo vaikus graikų kalbos, panašus į kiaulę.

Iš kitos pusės rabinas Johanan'as sakė, kad merginos gali mokytis graikiškai kaip sielos puošmenos. Reikia skirti – graikų kalba yra viena, graikų išmintis yra kita. Rabinas, patarinėjęs Jeronimui hebrajiškai, mokėjo graikų kalbą r citavo Virgilijų. 270 m. rabinas Jonathan'as iš Beth-Gubrin sakė, kad yra 4 puikios kalbos: graikų poezijai; lotynų karui; sirų raudoms ir hebrajų diskusijoms.

R. Levi bar Chaita atkeliavo į Kasarėją ir išgirdo, kad Shema laiko pamaldas graikiškai. Jis norėjo sutrukdyti, bet R. Jose atrėžė - geriau melstis graikiškai nei visai nesimelsti.

Iš 205 žydų epitafijų Romos katakombose - 161 graikiškai, 38 lotyniškai ir tik 5 - hebrajiškai-aramėjiškai. Randanini ir Torlonia katakombose išvis nėra hebrajiškų įrašų. Taigi 2-3 a. migrantai buvo graikakalbiai, bet plito ir lotynų kalba. Hebrajų kalbos naudojimas buvo ribotas, kaip "šalam". Aktyvaus hebrajų kalbos mokėjimo nereikėjo. Buvo ir mišrių variantų - antkapis senojo 80 m. Secmidinos yra graikų-hebrajų rašmenimis. Iš 6 a. yra trikalbis graikų-lotynų-hebrajų įrašas antkapyje Tortosoje (Ispanija). 658 m - Narbonne - lotynų kalba su hebrajišku kreipimuisi. Vėlyvieji 808 ir 848 m. įrašai padaryti jau gražia hebrajų kalba.

Romaniškuoju laikotarpiu judaizmas buvo religio licita, nors proselytism, išplitimas už etninių ribų, kirtosi su romėnų jutimais.Tad romėnai kiek stojo prieš jį, kaip matome Klaudijaus atveju.

Krikščionybės priėmimas buvo posūkio taškas. Imperatoriai tebetvirtino, kad žydų religija nėra užmiršta, bet įdakų tonas buvo griežtesnis. Justinianas nuėjo dar toliau. Jis prisakė, kad žydų apeigos ir raštai būtų ne tik hebrajiškai, bet ir graikiškai ar lotyniškai. Tuo laikmečiu naudotas Septinknygės vertimas, nes jis tiko krikščionybei. Jei reikėjo, buvo toleruojamas ir Aquila vertimas. Dar vėliau, Justinianas uždraudė žydų "pakartojimo" tradiciją, iš Mišnos, ir išreiškė viltį, kad žydai atsivers į krikščionybę.

Iš kitos pusės, graikakalbius irgi įtakojo - kai ką naudojame iki šiol, pvz., "Amen", arba "abba", tėvas. Taip pat jie sužinojo apie žydų gyvenimo dalykus. Vėlyvosios antikos laikmečiu krikščionių mokslininkai mokėsi hebrajų kalbos, kad suprastų originalų tekstus. Dar viena įtakos sritis - magija. Saliamonas buvo pirmasis archemagas. Svetimi žodžiai atrodė paslaptingai ir daugelis magijos formulių liko hebrajiškos.

Martin Hengel (1969, angl.1974) studijos santrumpa:

  1. Žydai Palestinoje buvo įtraukti į to laikmečio įvykius, įskaitant nesutarimus tarp Ptolomėjų ir Seleukidų karalysčių. Palestina buvo jų ginčytina teritorija.
  2. Ptolemėjų (ir vėlesnė Seleukidų) administracija pasiekė žydų bendruomenės pagrindus ir kiekvieną gyvenvietę prižiūrėjo graikų valdytojas.
  3. Helenų pasaulio savybė buvo tarptautinė prekyba. Dar iki Aleksandro Didžiojo graikų įtaka buvo atnešta į Finikijos ir Palestinos pakrantes.
  4. Prekybos ir administravimo kalba buvo graikų.
  5. Žydus veikė graikiškas išsilavinimas.
  6. Graikų įtaka žydų literatūrai (filosofija).
  7. Antigraikiškos jėgos po Makabėjų krizės neįstengė sunaikinti graikų įtakos ir žydų Palestina, gavusi nepriklausomybę valdant Hasmonean išliko helenų pasaulio dalimi.

(Iki 175 m. pr.m.e. apie žydus Palestinoje teturime fragmentiškas žinias.)

Feldman nurodė silpnas Hengel vietas:
A) sunku įrodyti graikų įtaką literatūrai semitų kalba (tezė, kad Qohelet parodo graikų filosofijos ir terminijos žinojimą nėra visuotinai primta)
B) Daugelis pateikiamų pavyzdžių yra iš laikotarpio po Makabėjų. Jų taikymas ankstesniems laikams nėra tikslus;
C) Nurodomas pernelyg aukštas graikų kalbos lygis. Apie to laikmečio išsilavinimo lygį beveik neturime duomenų.

Terminija

Helenizacija

a) tai aplinka po Aleksandro Didžiojo užkariavimų. Daugelis dalykų nepakito, tik daugelį kraštų buvo galima priskirti vienam, t.y. helenų, pasauliui.

b) Kultūrinis reiškinys. Buvo sričių (regionų, ekonominių klasių, institucijų), kurios buvo graikiškos, bet buvo ir vietinių – taip pat įvairių jų derinių Santykis nuolat kito. Helenų kultūra gali būti nusakyta tik kaip procesas.

c) Individo pasirinkimas. Kaip jis priimdavo graikų idealus ir papročius. Vieni jų buvo labiau helenizuoti nei kiti. Po Aleksandro, sąvoka "graikas" buvo daugiau ne etninė, o išsilavinimo. Nemaža dalis valdančiųjų klasių žiojo graikų kalbą. Neaišku, kaip giliai ji buvo įsiskverbusi į visuomenę Seleukidų imperija ir Egiptas buvo daugiakalbiai.

Yra ir interpretacijos problema. Vieni nurodo tokius pavyzdžius, kaip armėnų karalius Artavardes, skatinęs graikišką išsilavinimą ir netgi rašęs graikų kalba. Per gimtadienį jo rūmuose buvo atliekama Euripido Bachtantės. Ir Ašoka, iškalęs įrašus graikų (ir aramėjų) kalba tolimajame Kandakare. Bet kiek išplitę buvo tokie reiškiniai?

Kai Hengel'is sako, kad Galilėją supo … graikiškų miestų teritorijos", tai Martin Goodman'as rašo "viršutinėje Galilėjoje nėra graikiškos aplinkos įrodymų,… kur, kaip apie Tiberias ežerą tebuvo plonas graikų kalbos sluoksnis…"

Bet 3 a. pr.m.e. aramėjiškame ostrakone yra du graikų žodžiai, o kitas, iš Idumean srities Khirbet el-Kom ir iš 275 m. pr.m.e. yra dvikalbis – graikų ir aramėjų kalbomi. O tikrai dvikalbis įrašas yra iš Sirijos, Tel Dun, apie 200 m. pr.m.e.

Graikų kultūros liekanų yra tolimiausiuose rajonuose – 'Ai Kanum ar Failaka saloje (senajame Ikare) Persų įlankoje. Bet mišrios kultūros formavimasis buvo lėtas procesas.

Babilonas

Babilono ir Uruko miestai įrodo buvus helenizaciją Mesopotamijoje. Aleksandras buvo padaręs Babiloną imperijos sostine. Dantiraštyje randami graikiški vardai. Išskiriami 4 etapai:
a) yra graikų gyventojų, bet dar nesusiliejama su vietiniais (beveik nėra įrašų);
b) 223-187 m.pr.m.e. graikai tampa visuomenės dalimi, yra mišrių vedybų (keletas graikiškų vardų šalia babiloniškųjų);
c) 2 a. vidurys. Didesnis graikų antplūdis (galbūt, dėl Antiocho IV politikos, graikų vardai dažni)
d) po 140 m. Arracid'u užkariavimas nutraukė helenizaciją (graikiški vardai retėja ir išnyksta).

Sirija ir Finikija

Labai nedaug duomenų, todėl atsiranda skirtingos interpretacijos. Hengel'is remiasi filosofais, kilusiais iš Sirijos, taipogi Meleager'iu iš Gadara. Bet Millar komentuoja: gausioje jo poezijoje nėra nieko, kas parodytų, kad jis giliai apimtas graikų kultūros jo gimtajame mieste.

Finikijoje helenizacija prasidėjo dar iki Aleksandro. Miestai pamažu virto graikų poliais. Bet tuo pačiu metu visuose lygiuose vystėsi ir finikiečių kultūra – tiek pačioje Finikijoje, tiek jos užjūrio kolonijose. Monetos turėjo graikiškus ir finikietiškus užrašus. Filonas iš Byllos parašė veikalą (spėjama, ankstesnio Sachuniathon'o veikalo pagrindu) išlaikiusį daug kanaaniečių religijos detalių – jis savo stiliumi buvo graikiškas.

Pasipriešinimas

Jis buvo įvairiomis formomis ir net ginkluotas sukilimas prieš graikiškąją administraciją. Žydai jame dalyvavo dėl politinės nepriklausomybės. Bet pati nepriklausomybė nepanaikino helenizacijos. Hasmonean'ai nuvertė Seleukidus, bet nesiėmė veiksmų graikiškų veiksnių šalinimui iš žydų gyvenimo. Bet antigraikiška propaganda plėtėsi – buvo susidaręs net savotiškas žanras turėjęs pranašų ar ex eventa pranašysčių formą. Egipte – Boccoris (arba Avinėlio), Puodžiaus pranašystės bei Demotic'o kronika. Persijoje – Hystarpes pranašystė.

Aleksandro pasekėjai kokį šimtmetį buvo graikų šovinistai, kai vietiniai galėjo gyventi graikų miestuose, bet jie nebūdavo jų piliečiai ir negalėjo gauti graikų išsilavinimo. Vėliau tarp Ptolemėjų ir Seleukidų valdininkų atsrado vietinės kilmės didikų, kurie siekė savo vaikams duoti graikišką išsilavinimą. Tai liudija žydo Tobius laiškai graikų kalba (Zenono archyve). Manetonas (Egipte) ir Berosas (Babilone) rašė graikiškai.

Nereiktų atskirti Palestinos judaizmo nuo helenizuoto judaizmo.

A) Helenizmas – kultūra, o judaizmas – religija. Vieni graikiški elementai žydams buvo nepriimtini, kiti – nepriimtini kai kuriems, bet vertinami kitų.

B) Ir net "judaizuotojai" nebuvo nusistatę prieš visus helenizacijos aspektus. Jie pasisakydavo daugiau prieš religinius elementus, nors ir naudojo kultūrinius simbolius tam tikrai judaizmo formai paremti.

C) "Judaizuotojų" buvo įvairių: Hasidimai, Makabėjai (atsisakę gintis nuo priešų), Oniaso partizanai ir parašiusieji Danielio 7-12. Kaip ir "helenai", kurie neišsižadėjo "žydo" etiketės, net ir Menelamas ir jo pasekėjai.

Geriausias pavyzdys yra Filonas iš Aleksandrijos, gyvenęs įprastą graiko gyvenimą, bet save tebelaikęs tikru žydu. Aristeas laiškas pagrindžia mintį, kad galima būti helenizuoto pasaulio dalim be priešstatos judaizmui.

D) Vietinės kultūros vystėsi ir plėtėsi Artimuosiuose rytuose, ne vien Judėjoje. Graikų kalba tebuvo mažumos kalba.

E) Žydai išlaikė savo unikalumą, kaip ir visos kitos tautos.

F) Žydai kitiems neleido veikti judaizmo. Jie vieninteliai nepuolė garbinti romėnų dievų ir kitų dievybių.

Aplinkiniams graikams ir kitiems daug dalykų žydų gyvenime buvo keisti: sabatas, apipjaustymas, draudimas valgyti kiaulieną, apeigose nenaudojami paveikslai. Rašantys minėjo daug dalykų, ypač Negyvąją jūrą. Žyda jiems buvo savotiška arogantiška mizantropija.

Aristotelis mini žydą filosofą, kuris buvo "helenas" ne tik kalba, bet ir dvasia. Keistas jų miesto pavadinimas, nes jie jį vadino Jeruzale. Tai rodo, kad 4 a. pr.m.e. buvo keista sutikti žmogų iš Rytų kalbantį graikiškai – bet tai nebuvo neįmanoma.

Ta buvo metas, kai Isocrates daugiau nebešlovino heleno kaip kilmės, o labiau kaip kultūrą, kuri prieinama ir barbarams. 3 a. Egipte Toros vertimas į graikų kalbą tapo būtinybe. Tai, kad apie perėjimą prie graikų kalbos naudojimo niekur nerašoma, galima spėti, kad tai įvyko palaipsniui ir be incidentų. Be to žydai jau buvo karą priėmę jiems svetimą aramėjų kalbą. Tą helenizacijos procesą užbaigia Filonas Aleksandrietis, kuriam graikų kalba buvo "mūsų kalba". Jis žinojo, kad Tora išversta iš "chaldėjų" ir davė vos ne mistinį to vertimo paaiškinimą. Jis buvo labai susirūpinęs skirtumu tarp graikų ir žydų. Jam vertimas pakeitė originalą yra net ginčytasi, ar jis mokėjo hebrajiškai.

Pagal "Aristeas laišką", Toros vertėjai buvo žydų mokslininkai iš Jeruzalės gavę graikų išsilavinimą. Jie atėjo į Egiptą prie Ptolemėjo Filadelfo. Jame minint tik Toros vertimą, galima spėti, kad pranašai ir "Raštai" buvo išversti vėliau (arba atskirai) . "Sirah" knygos nurodo tiksliai – 38-ais Euergetes metais (133/132 m.pr.m.e.) jis atvyko į Egiptą atsinešdamas senelio parašytą knygą ir daug darbo įdėjo ją versdamas.

Baigiamieji Esther'o žodžiai liudija, kad vertimą Jeruzalėje padarė Lysmachus, Ptolemėjo sūnus, ir atnešė į Egiptą 4-ais Ptolemėjo ir Kleopatros metais (114 m. pr.m.e.) – Dositėjas, save apibūdinęs kaip žynys ir levitas bei jo sūnus Ptolemėjas.

Į Septinknygę surinktos knygos neabejotinai išverstos skirtingu laiku ir įvairių vertėjų. 3-2 a.pr.m.e. buvo nemažai žmonių vienodai gerai kalbančių abiejomis kalbomis. Tas dvikalbystės periodas Palestinoje buvo ilgesnis nei Aleksandrijoje.

Filono darbai išliko todėl, kad Bažnyčios Tėvai laikė jį paruošusiu dirvą krikščionybei. Bet Filonas žydų tradicijų net nepaminėjo. Ir krikščionių dėka teišliko, vėlgi, Flavius Josephus. Jozefui turime būti dėkingi už daugelio rašytojų fragmentų pateikimą – babiloniečio Beroso ir egiptiečio Manetono.

Takoskyroje tarp Palestinos ir diasporos buvo Saulius iš Tarso, tapęs Romos piliečiu Paulium – rašęs ir kalbėjęs graikiškai Apaštalų darbai [Apd 21.37-22.2] mini jo penkiakalbystės stebuklą. Kristus kalbėjo aramėjiškai. Evangelijos mini buvus trikalbius užrašus ant kryžiaus.

Helenistine koine, iš vienos pusės, turėjo vietinių elementų, o iš kitos, dirbtinių struktūrų, išreiškiančių aticizmo tendenciją, sustiprėjusią imperijos laikotarpiu ir padidino skirtumą tarp rašytinės ir šnekamosios kalbos.

Tenka analize pasitelkti ir neliteratūrinius tekstus – užrašus bei dokumentus (papyri). Pirmasis išreiškia tradicinį žanrą, o antras – standartines klišes. Dokumentus paruošdavo God Aphlad from Dura-Europas profesionalūs raštininkai ir būdavo tik pasirašomi. Asmuo, mokėjęs pasirašyti, jau buvo "lėtas raštininkas". Iš jų negalima spręsti apie raštingumo lygį.

Dokumentai rašyti graikų kalba. Keli aramėjiškai ir hebrajiškai. Mat graikų kalba buvo administracijos kalba – net ir Egipto pavaldume buvusiuose miestuose ir gyvenvietėse. Asmeniniai žydų laiškai, pvz., 87 m. Joanne laiškas rodo daug rašybos bei gramatikos klaidų. Tai nerodo, kad graikų kalba buvo svetima rašančiajam – tik prastą išsilavinimą.

Raštuose svarbu atskirti žydus nuo kitų, ypač graikų. Bibliniai vardai iki 337 m. laikytini žydikais, o po to – krikščioniškais (silpna sąsaja). Vardai, turinys dievo dalelytę buvo mėgiami žydų, tad Dositėjas laikomas žydu. Bet žydų vardai buvo keičiami į panašiai skambančius graikiškus, pvz., Simeonas keičiasi į Simonas. Tokiais atvejais reikia papildomų užuominų.


Papildomi paaiškinimai

1) Apladas buvo garbinamas Anato mieste, esančiame prie Eufrato piečiau Dura4). Jis buvo orų dievo Adado (šumerų Hadado) sūnus [šis hebrajų Biblijoje pasirodo kaip Rimonas, „Griaudžiantis“, o Ugarite vadintas Baalu. Šumerams jis buvo Anu sūnumi ]. Jis buvo siejamas su derliui naudingu lietumi, kalnų upeliais (audros debesys vadinti Adado „buliukais“).

2) Imperatorius Klaudijus (Tiberius Claudius Caesar Augustus Germanicu, 10 m. pr.m.e. – 54 m.) – Romos imperatorius (41-54 m.), Nerono Klaudijaus Druzo sūnus, imperatoriaus Tiberijaus brolis. Tapo pirmuoju Romos imperatoriumi, gimusiu už Italijos ribų. Išliko per Tiberijaus ir Kaligulos persiokiojimo laikus, nes, matyt, nebuvo laikomas rimta grėsme. Jis leido laiką savo viloje užsiimdamas žaidimais ir girtuokliaudamas.

Bet tuo metu užsiėmė ir moksline veikla, parašė „Pilietinių karų istoriją“, kur kritikavo Augustą, o garbino Marką Aurelijų. Vėliau parašė „Etruskų istoriją“, kurioje pateikė ir etruskų kalbos, tuo metu Romoje praktiškai užmirštos, žodyną bei „kartogenos istoriją“. Taip pat parašė šmaikštų žaidimo kauliukais vadovą. Deja, nė vienas jo veikalų neišliko, telikę tik citatos Plinijaus „Istorijoje“. Jis netgi pabandė pakeisti lotynų kalbos abėcėlę, įtraukdamas tris naujas „Klaudijaus“ raides.

Moneta su Klaudijaus atvaizdu Tačiau po Kaligulos nužudymo buvo karių pretorionių paskelbtas imperatoriumi. Nors trūko patirties, įrodė esąs geras organizatorius bei ambicingas statytojas, visoje imperijoje tiesęs naujus kelius ir akvedukas, kasęs kanalus. Jo valdymo metais pradėtas realus Britanijos užkariavimas. Buvo įsitraukęs į teisę ir viešus teismus, į dieną paskelbdamas iki 20 verdiktų. Daugelis autorių mano, kad jį grybais nunuodijo jo žmona.

3) Palmyros dialektas - vakarų aramėjų kalbos dialektas, kuriuo pirmaisiais mūsų eros amžiais kalbėta Palmyros mieste Sirijoje. Šia kalba kalbėta Palmyros imperijoje (270-273 m.), atsiskyrusioje nuo Romos imperijos 3 a. krizės metu. Ji apėmė Palestinos, Arabijos pusiasalio, Egipto ir nemažą dalį Mažosios Azijos.

4) Dura-Europas – senovinis miestas rytų Sirijoje, netoli Irako sienos ir Abu Kamalio miesto, ant skardžio prie dešiniojo Eufrato upės kranto. Seleukidų dinastijos įkurtas 303 m. pr.m.e. pagal žymaus architekto Hipodamo modelį; miesto planas buvo stačiakampis, su centrine agora. 256-257 m. Durą-Europą užpuolė Sasanidai ir po šio antpuolio miestas buvo apleistas ir dingo po smėliu.

5) Kirenaika - istorinis regionas Libijos šalies šiaurės rytuose, prie Viduržemio jūros; sostinė – Bengazis.
Pirmieji pastovūs regiono gyventojai buvo berberai ir kitos Sacharos tautos. Prasidėjus graikų kolonizacijai, pakrantėse buvo įkurti 5-ios kolonijos: Apolonija, Arsinas, Berenisas (Bengazis), Barka (Kirėnė). Kirėnė ilgą laiką buvo regiono sostine ir svarbiausiu miestu. Regioną vėliau užkariavo Aleksandras Makedonietis, kuriam mirus, jis perėjo Ptolemėjams. Kirenaika suskilo, bandė tapti nepriklausoma. 96 m. pr.m.e. Kirenaika tapo Romos respublikos dalimi, o nuo 78 m. pr.m.e. tapo Romos provincija.

Anot graikų mitologijos, miestas pavadintas Apolono mylimosios Kirenės vardu, kurią tasai nunešė į Libiją iš Peliono Tesalijoje ir įkūrė čia miestą. Herodotas miesto įkūrėju vadina Batą iš Fero salos, čia įkūrusio koloniją Delfų orakulo nurodymu (kita verus, Delfuose orakulas pranašavo Apolono šventykloje).

Literatūra

  1. Kurt Treu. Die Bedeuntung des Griechischen fur die Juden I romischen Reich, 1963
  2. T. Reinach. Textes d'auteurs grecs et remains relatifs an Judaisme (Fontes ierur Judaicarum), 1885
  3. Josephus. Against Apion
  4. G. Delling. Bibliographie zur judische-hellenis tischen und intertesamentarischen Literatur, 1964
  5. M. Scheghenberg. Die Flavius Josephus – Tradition in Antike und Mitelalter, 1972
  6. C. B.Wells, R.O.Fink, J.F. Gilliam. The excavation at Dura –Europas. Final report V, 1: The parchments and Papyri, 1959
  7. C.H. Kraeling. The Synagogue, 1956
  8. G.D. Kilpatric. Dura-Europas: The parchments and the papyri – Greek, Roman and Byzantine Studies, 5, 1964
  9. H. Klengel. In Syria Antiqua, 1971
  10. S. Lieberman. Greek in Jewish Palestine. Studies in the life and manners of Jewish Palestine in te II-IV centuries CE, 1942
  11. S. Lieberman. Hellenism in Jewish Palestine. Studies in Literary transmission. Beliefs and manners of Palestine. First century BCE – IV cent. CE, 1950, 1962
  12. M. Avi-Yonah. Geschichte der Juden im Zeitalter des Talmud. In den Tagen von Rom und Byzanz, Studia Judaica, 2, 1962
  13. M. Hengel. Judentum und Hellenismus, 1969
  14. M.L. Gordon. The nationality of slaves under early Roman empire, JRS, 14, 1924
  15. M. Finley. Slavery in classical Antiquity, 1960
  16. Juster. Les Juifs dans l'Empire romain. Leur condition juridique, economiqueet sociale, 1914
  17. B. Porten. Archives from Elephantine. The life of an Ancient Jewish. Military Colony, 1968
  18. Corpus Papyrorum Judaicarum, by A.Tcherikover ad M.Stern (3 vol.), 1957, 1960, 1964. Vol. 1. Hellenistic Period.
  19. J.-B. Frey. Corpus Inscriptionum Judaicarum, 1936, 1952
  20. M. Naldini. Il Christianesimo in Egitto. Lettere private nei papyri dei secolo II-IV (Studie testi di papirologia, 3, 1968)
  21. M. Baillet, J.T.Milik, R.de Vaux. Les petites grottes de Quran. I. Textes, II Planches, 1962
  22. P. W.Skehan. The Qumran Manscripts and Textual Criticism, 1956
  23. D. Barthelemy. Les Devanciers d'Aquila, 1996
  24. P. Benoit, J.T. Milik, R.de Vaux. Les grottes de Murabbaat, 1961
  25. B. Lifshitz. Papyrus grecs du desert de Juda. Aegyptus, 42, 1962
  26. S. Kraus. Griechische und lateinische Lehnworter un Talmud, Midrash und Tragum (2 vol., 1897, 1899).
  27. P. Billerbeck. Kommentar zum Neuen Testament aus Talmud und Midrasch, 1961
  28. H.J. Polotsky. Three greek docurments from the family archive of Babath. Eretz Israel, 8, 1967
  29. F. Millar. The background to the Maccabean revolution: Reflections on Martin Hengel's 'Judaism and Hellenism', JJS 29, 1978
  30. L. H.Feldman. Hengel's Judaism and Hellenism in Retrospect, JBL 96, 1977
  31. L.H. Feldman. How much Hellensm in Jewish Palestine? HUCA 57, 1986
  32. H. Braun. Koheleth und die fruhhellenistische Popularphilosophie, 1973
  33. O. Loretz. Qohelet und der alte Orient, 1964
  34. L.T. Doty. The archive of the Nana-Iddin family from Uruk, JCF 30, 1980
  35. M. Rostovtzeff. Seleucid Babylonia: Bullae and Seals of clay with Greek inscriptions, YCS 3, 1932
  36. A.E. Samuel. From Athens to Alexandria: Hellenism and social goals in Ptolomaic Egypt, SH 26, 1983
  37. G. Pugliese Carratelli, G.Garbini. A bilingual Graeco-Aramaic edict by Asoka: The first Greek inscription discovered in Afghanistan, SOR 29, 1964
  38. M. Godman. State and Society in Roman Galilee, 1983
  39. F.M. Cross. An Aramaic ostracon of the 3 cent. BCE from excavations in Jeruzalem, EI 15, 1981
  40. L.T. Geraty. The Khirbet el-Kom bilingual ostracon, BASOR 220, 195
  41. A. Biran. Tel Da, RB 84, 1977
  42. G.H.R. Horsley. New documents illustrating early Christianity: A review of Greek inscriptions and Papyri published in 1976, 1981
  43. W.W. Tarn, G.T.Grifith. Hellenistic Civilisation, 1952
  44. P. Bernard. Ai Khanum on the Oxus: A Hellenistic city in Central Asia, PBA 53, 1967
  45. C. Roueche, S.M.Sherwin-White. Some aspects for the Seleucid empire: The Greek inscriptions from Failaka, in Arabian gulf, Chirom 15, 1985
  46. S.M. Sherwin-White. Seleucid Babylonia: A case study for the installation and development of Greek rule
  47. S.M. Sherwin-White. Ritual for a Seleucid king at Babylon? JHS 103, 1983
  48. S.M. Sherwin-White. A Greek ostrakon from Babylon of the early third century BC, ZPE 47, 1982
  49. G.K. Sarkisian. Greek personal names in Uruk and the Graeco-Babyloniaca problem, Acta Antiqua 22, 1974
  50. F. Millar. The Phoenician Cities: A case study of Hellenisation, PCPhA 209, 1983
  51. J. Barr. Philo of Byblos and his 'Phoenician history', BJRL 57, 1974-75
  52. W. Peremans. Les revolutions egyptiennes sous les Lagides, 1978
  53. A.B. Lloyd. Nationalist propaganda in Ptolemaic Egypt, Historia 31, 1982
  54. W. la Barre. Materials for a history of studies of crisis cults: A bibliographic essay, CA 12, 1971
  55. P. Worsley. The trumpet shall sound: A study of 'Cargo" cults in Melanasia, 1957
  56. S.K. Eddy. The king is dead, 1961
  57. J.J. Colins. Apocalypse: The morphology of a genre, 1979
  58. Fergus Millar, Arnaldo Mnugliano, Louis Feldman
  59. E.R. Goodenough. Jewish symbols in the Greco-Roman period, Bollingen Series, 37, 1953
  60. J. Neusner. Rabbi and community in third centyry Babilonia, 1968
  61. V. Colorni. L'uso del greco nella liturgia del qiadaismo ellenistico e la novella 146 die Giustiniano, Annali di storia del diritto, 8, 1964
  62. K. Preisendanz. Papyri Graecae Magicae, 1928
  63. Marcel Simon. Verus Israel. Etude sur les relations entre Chretiens et Juifs dans l'empire Romain (135-425)
  64. P. Kahle. The Cairo Geniza, 1959
  65. F.C. Burkitt. Fragments of the books of Kings according to the translation of Aquila, 1897
  66. C. Taylor. Hebrew-Greek Cairo Genizah Palimpsests, 1900
  67. S. Krauss. Talmudische Arcaelogie, 1912
  68. C.H. Roberts. The Codex, 1954
  69. W.H. Willis. A Census of the Literary papyri from Egypt, GRB studies, 9, 1968
  70. S. Brown. Concerning the Origin of the Nomina Sacra, Studia papyrologica, 9, 1970
  71. T.C. Skeat. Fragments of an Unknown Gospel, 1935
  72. R.T. Herford. Christianity in Talmud and Midrash, 1903
  73. S. Hunt. The Oxyrhynchus Papyri, 1910
  74. B.P. Grenfell, S.Hunt. The Oxyrhynchus Papyri, 1904
  75. J.F. Oates, A.E.Samuel, C.B.Welles. Yale Papyri in the Beinecke rare book and Manuscript library, 1967
  76. H.J.M. Milne. Catalogue of the literary papyri in the British museum, 1927
  77. J.W.B. Barns, G.D.Kilpatrick. A new psalms fragment, PBA, 43, 1957
  78. C.H. Roberts. The Antinoopolis papyri, 1950
  79. C. Schmidt. The minor Prophets in the Freer collection and the Berlin fragment of Genesis, 1927
  80. R.A. Coles et all. The Oxyrhynchus papyri, 1970
  81. D. Rokeah. A new Onomasticon fragment from Oxyrhynchus and Philo's etymologies, JTS 19, 1968
  82. G.D. Kilpatrick. The Bodmer and Mississipi collection of Biblical and Christian texts, GRB studies, 4, 1963

Hanukos ištakos
Anti-semitizmas
Kaip buvo užrašyta Tora?
Josifas Flavijus. Prieš Apioną
Apie žydų ir lietuvių konfliktus
Sandūra: Judaizmas ir helenizmas
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais?
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Simonas Samarietis, Magas - pirmasis gnostikas
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Mani - manicheizmo pradininkas
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Gematrijos menas, numerologija
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Trumpa istorijos mokslo istorija
Puolę angelai ir Nefilimai
Senoji Indijos istorija
Gnosticizmo ištakos
Papročių paskirtis
Judėjai
Religijos skiltis
Filosofijos skiltis
Vartiklis