Artimieji rytai senovėje

Sandūra: Judaizmas ir helenizmas

Iki Aleksandro Didžiojo žygio prieš Persiją Judėja buvo maža nereikšminga provincija Darijaus valdose. Kaip ir kitos sritys jo imperijoje, jai buvo leista turėti savas kultūrines ir religines praktikas. Tačiau laukė pokyčiai. Aleksandras su makedoniečiais nužygiavo per Helespontą, prie Iso sumušė Darijaus kariuomenę ir pakrante nužygiavo į Egiptą. Pakeliui tie miestai, kurie nepripažino užkariautojo, buvo sugriauti. Sugriovus Tyrą ir Gazą, visi miestai, tarp jų ir Jeruzalė, siuntė pasiuntinius pas jaunąjį karalių. Tai buvo pirmoji žydų ir graikų, judaizmo ir helenizmo sandūra.

Aleksandras niekada nebuvo Jeruzalėje, o ir daug laiko nepraleido Judėjoje. Tačiau toks buvo mitas apie jaunąjį užkariautoją, kad žydai sukūrė savo legendą, grynai žydišką, apie Makedonietį. Atseit Aleksandras atvyko į Jeruzalę ir pajuto Vienintelio Dievo galią ir nusilenkė prieš Jį. Šią istoriją pasakoja Josifas Flavijus. Aleksandras tęsė tai toliau. Memfyje jis pašlovino šventąjį jautį Apį ir surengė graikiškas atletų varžybas nenumatydamas graikų sporto įtraukimo į svetimą aplinką pasekmių. Prieš palikdamas Egiptą, Aleksandras įkūrė naują Aleksandrijos miestą, kuris turėjo tapti svarbiausiu senovės pasaulyje. Tradiciškai laikoma, kad jis pakvietė žydus apsigyventi jame.

Sumušęs persus prie Gaugamelos, Makedonietis tapo neginčijamu Persijos imperatoriumi, Jis nutrynė ribą tarp Rytų ir Vakarų ir leido susimaišyti kultūroms susikuriant helenizmui. Judėjoje helenizmas susikirto su giliai įsišaknijusiomis žydų tradicijomis.

Babiloniečiams 586 m. pr.m.e. sugriovus Pirmąją šventyklą ir išvarius Jeruzalės gyventojus, žydai pasklido po visą Imperiją. Jie klestėjo ir buvo ne tik žemdirbiais, bet ir sėkmingais pirkliais. Jų prekybos keliai siekė visus Artimųjų rytų kampelius, Kai Kiras 539 m. per.m.e. sumušė Babiloną ir leido grįžti žydams į Judėją bei atstatyti Šventyklą, daugelis pasirinko negrįžti. Elefantino saloje netoli Asuano rastas papirusas atskleidžia čia 6-5 a. pr.m.e. buvus žydų gyvenvietę.

Babilonui išsklaidžius žydus po diasporas, vystėsi judaizmo religija. Šventykla vertė laikytis griežtų aukojimų ir apeigų. Nelikus Šventyklos, žydai statėsi sinagogas religiniams susirinkimams. Vietoje Dievui skirtų apeigų buvo imta melstis Dievui. Religija tapo „portabili“, išsilaisvinusi nuo vietos ir laiko.

Bet Šventykla nedingo iš žmonių širdžių. Grįžę žydai atstatė Šventyklą. Vėl Vyriausiasis žynys tapo aukščiausiu valdžios atstovu. Nors daug žydų užsiėmė prekyba, didžioji dalis liko žemdirbiais. Judėjai klestėjo ir gausėjo (Diodoras sako, kad „žydai iš pat pradžių buvo gausia tauta“). Pasišventę savo tradicijoms, žydai nebuvo veikiami helenų civilizacijos.

Iki Aleksandro, buvo mažai sandūrių tarp kultūrų. Žydai neminimi graikų literatūroje, išskyrus nebent Herodoto paminėtą apipjaustymą, paplitusį tarp sirų, kuris galėjo būti nuoroda į žydų paprotį, bet lygiai taip pat ir į egiptiečių. Kita vertus, bet kuris graikiškai nekalbantis graikams buvo „barbaras“, o tasai laikytas necivilizuotu. Tad jiems tiek žydas, tiek iranietis buvo vienodai „babiloniečiu“. Tik po Aleksandro užkariavimo graikai išgirdo apie žydus, o taip pat ir jų pasibjaurėjimu stabų garbinimu – nei kūno bausmės, nei didelės baudos negalėjo priversti žydų karių [Aleksandro armijoje] prisidėti prie pagoniškos šventyklos Babilone atstatymo.

Tik 3 a. pr.m.e. graikai ėmė rašyti apie žydus. Teofrastas, Aristotelio įpėdinis, žydus laikė “filosofais”. Generolas Klearchas mane, kad Sirijos filosofai iš tikro yra „judai, gyvenantys teritorijoje vadinamoje Judėja“. Hekatėjas iš Abderos,  Ptolemėjaus I patarėjas, parašė išsamią žydų istoriją kaip dalį Egipto istorijos. Ji labai paplito ir po 3 a. įėjo į Diodoro „Visuotinę istoriją“. Jos XL, 3 skyriuje yra fragmentas, kuriame pirmąkart graikų kalba yra nuoroda į Torą (žr. >>>>>). Tačiau netrukus graikų autorių dėmesys žydams atslūgo ir jis grįžo tik po Makabėjų sukilimo.

O ar žydai žinojo apie graikus iki Aleksandro? Aišku, taip. Pradžios knygos „Tautų sąraše“ yra Javanas, reiškiantis „Jonijos gyventojas“, apibendrintas pavadinimas visiems graikams (kaip šiems buvo „barbarai“). Mikėnų keramikos rasta abiejose Jordano pusėse [1]. Antroji Samuelio knyga (8:18).

Farizėjai. Kaip atskira grupė išsiskyrė Makabėjų sukilimo metu (ir po jo, apie 165 m. pr.m.e.) Jie tikėjo užrašyto Įstatymo galia, kaip ir sadukėjai, tačiau laikė, kad svarbi ir žodinė tradicija. Vėliau iš šio judėjimo išsirutuliojo rabinų judaizmas. Daugiau žr.

Sadukėjai. Jos kiltį atsekant iki Zadiko, vyriausiojo kunigo Dovydo laikais, šią sektą Hasmonėjų laikotarpiu sudarė aristokratija, turčiai ir Šventyklos dvasininkai. Buvo konservatyvūs, pripažino tik rašytą Įstatymą.

mini, kad karalius Dovydas samdė pirklius iš Kretos. Egipte ir prie Negyvosios jūros rasti papirusai praskleidžia uždangą apie mažiau žinomą laikotarpį.

Po Aleksandro mirties, imperija buvo padalinta tarp Ptolemėjaus (Egiptas ir Palestina) ir Seleuko (Sirija). Dėl Palestinos, esančios kelyje iš Mažosios Azijos į Egiptą, vyko karšti ginčai. Ptolemėjai laikėsi persų papročio paliki kiekvienai provincijai jos kultūrinius ir religinius reikalus. Hekatėjas teigia, kad Jeruzalė valdė kunigų aristokratija, paskiriama iki gyvenimo pabaigos. Gavusi apie šimtmetį santykinės taikos, žydai klestėjo tiek Judėjoje, tiek diasporose.

321 – 30 m. pr.m.e. Azijoje ir Egipte veikė skirtingi mokytojai. Diaspora suskaidyta ne tik buvo politiškai, bet ir kultūriškai. Artimieji rytai nuo Sinajaus iki Himalajų tebekalbėjo ir tebemąstė aramėjiškai, tačiau persų imperijos kalba išnyko Egipte. Jame ne-egiptiečiai kalbėjo graikiškai. Tad užsienietis turėjo ne tik tapti graiku siela, bet ir graikų miesto gyventoju.

Aleksandrijai reikėjo darbininkų ir žmonės plūdo į čia iš visų kraštų. Faraonas į čia perkėlė žydus iš Samarijos, o Ptolemėjaus I žygiai į Palestiną atgabeno dar daugiau žydų belaisvių. 1 a. pr.m.e. Filonas man, kad žydų Aleksandrijoje yra per milijoną, t.y., daugiau nei Judėjoje. Skaičiai aiškiai perdėti. Laikoma, kad bendras gyventojų skaičius buvo apie 300 tūkst., ir jis išaugo iki milijonų Romos laikais.

Palestinoje ir Babilone hebrajų kalba išliko kaip rašto kalba. Žodinė tradicija aramėjų kalba buvo pakankama, kad neišsimokslinę ją suprastų. Tačiau tiesiog stebina, kaip greitai žydai Egipte užmetė įprastą aramėjų kalbą ir perėjo prie graikų kalbos. Jų helenizacija vyko sparčiai – paveikus kalbą, manieras ir papročius, palaipsniui ji paveikė ir jų moralę, etiką ir religiją. Greitai išpopuliarėjo graikų žaidynės ir nuogų žydukų imtynės tapo įprastu reikalu. 1 Makabėjų knyga mums sako: „Jie pagal pagonių paprotį pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą“ (1:14). Tuo metu į graikų kalbą buvo verčiama ir Tora. Egipto žydas Aristėjas savo Laiškuose (kaip išliko Josifo „Žydų senovėje“) pasakoja kaip Ptolemėjus II Filadelfijus (285-247 m. pr.m.e.) surinko 72 mokslininkų (po 6 iš kiekvienos genties) komandą ją versti, kad įtrauktų į Aleksandrijos biblioteką.

Susidūrę su graikų idėjomis, žydai bandė derinti graikų kultūrines vertybes su žydų moraliniais aspektais. To meto žydų literatūra (apokriptinė ir apokalipsinė) ją apibūdina kaip pereinamąją. Dingo užtikrintumas, įsgalėjo abejonė ir skepticizmas. Ji akcentuoja „asmeninį pamaldumą, atpildą ir bausmę, prisikėlimą, nemirtingumą ir Mesijo laukimą [Mesijo laukimo pranašysčių sklidina „Danieliaus knyga“ (apie 160 m. pr.m.e.) ]. „Ekleziastas“ (apie 250=200 m. pr.m.e.) savo dvasia artima epikūriečių ir skeptikų filosofijoms. Jame daroma išvada „viskas nuopuolyje“. Sprendimas – žmogaus ryšis su Dievu: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (12:13-14). Pirmąkart žydų kanoninėje literatūroje pasirodo ir prisikėlimo idėja:
„... Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta, - visi, kurie tik yra rasti įrašyti. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei“ (Daniel 12:1-2).

Žydų filosofai bandė suderinti žydų moralę su helenizmo logika ir racionalizmu. Filonas iš Aleksandrijos iš vienos turtingiausių šeimų įgijo gerą išsilavinimą tiek Šventame rašte, tiek graikų literatūroje ir filosofijoje. Jis rašė apie metafiziką, etiką ir komentarus Biblijai. Filonas tikėjo, kad žydų Įstatymo dieviškumas yra tikrosios filosofijos pagrindas. Jis tikėjo, kad judaizmas yra visuotinė religija, o visuotinumo nepasiekė todėl, kad užmetė savo tikėjimus ir praktikas. Daugelis jo kūrinių susijęs su alegoriniu Pradžios knygos aiškinimu ir Mozės įstatymo pateikimu pagonims.

Flavijus Josifas buvo žydų istorikas, parašęs išsamią žydų istoriją. Pirmoji jos pusė perpasakoja Bibliją, tačiau vėliau aprašydamas helenistinį laikotarpį remiasi to laiko autoriais (Berosu, Manetonu ir kt.), o Makabėjų sukilimą aprašo remdamasis Makabėjų knygomis. Tai buvo sukilimas prieš Seleukidų valdžią. Antroji Makabėjų knyga aprašo šlovingas Judo Makabėjaus pergales; ji įtraukia ir stebuklingus išgydymus, angelus, stebuklus ir mirusiųjų prikėlimus. Tačiau ji pateikia ir šiek tiek faktinės medžiagos.

Gaila, kad helenizacijos periodo iškilių istorikų darbai yra prarasti. Išlikę šaltiniai yra arba parašyti žydų, kuriems arba rūpėjo perpasakoti Bibliją, arba pateikti įvykius juos vertinant – geri ar blogi jie Dievo akyse. Jei tai neįėjo į kanoninę žydų literatūrą, jie nesistengė juos išsaugoti. žydai apsupti Aleksandrijos hipodrome Nuo 4 a. pr.m.e. iki ankstyvosios krikščionybės istorikai priversti remtis “Apocrypha”. Tad nenuostabu, kad tyrinėtojų nuomonės išsiskiria.

Po šimtmečio Palestinoje vėl pasikeitė valdymas. Apie 200 m. pr.m.e. ją valdyti ėmė Antiochas III ir netrukus suteikė privilegijas Jeruzalei („gyventi pagal senovės įstatymus“). Kokie tie „įstatymai“? Josifas aprašo helenizuotos Tobiadų šeimos gyvenimą Jeruzalėje. Didžiausias pokytis buvo mokesčių rinkimą iš aukščiausiojo kunigo atsakomybės perduoti Tobiado šeimos nariui. Aukščiausiasis kunigas Oniasias atsisakė Ptolemėjui III (246-221 m. pr.m.e.) mokėti 20 talentų sidabro kasmetinę duoklę. Tobijaus sūnus Juozapas pasisiūlė rinkti mokesčius. Judėjos valdžioje susidarė dvivaldystė – atsiskyrė religinė ir politinės valdžios. Tobijaus prestižas ir turtai labai augo.

Pokyčiai atėjo ėmus valdyti Antiochui IV Epifanui (187-175 m. pr.m.e.). Priežastys tam buvo sudėtingos. Apgaule aukščiausiojo kunigo postą gavo Oniaso brolis Jasonas. Jis pažadėjo pastatyti sporto stadionus jaunimo lavinimui. Gavęs postą, jis ėmė žydams primesti graikišką gyvenimo būdą.

Po 3 m. taikos, Antiochas vėl sumanė užvaldyti Egiptą. Tam jam reikėjo pinigų. Menelėjus nuvertė Jasoną. Onias atskleidė kad Menelėjus Tyrui pardavė Šventyklos aukso plokštę, už tai Oniasas buvo nužudytas. Tai supykdė žmones. O kai Menelėjus atsipirko kyšiu, Jeruzalėje kilo maištas, ir čia pakaitiniu paliktas Menelėjaus brolis Lysimachas buvo nužudytas.

Tuo tarpu Antiochas surengė antrą žygį į Egiptą. Išgirdęs gandą apie Antiocho žūtį, Jasonas surinko kariuomenę ir užpuolė Jeruzalę. Menelėjus pasislėpė tvirtovėje, o Jasono kariai žudė miestiečius. Tačiau Jasonui nepavyko perimti valdžios. Išgirdęs, kas vyksta, Antiochas, kurio žygį sustabdė auganti Romos galia, paėmė Jeruzalę šturmu ir įsakė savo kariams žudyti visus be pasigailėjimo. Kadangi jam reikėjo lėšų, iš Šventyklos išnešė vertybes (altorių ir šventuosius indus). Ir išleido įsaką, kuriuo nurodė, kad imperijoje liaujasi galioti atskiri įstatymai ir religijos (1 Mak 1:45-50). Judėjos miestuose pastatomi pagoniški altoriai. Užrašyti įstatymai plėšomi ir deginami. Žydai tam priešinosi ir mirdavo kankinių mirtimi.

Makabėjų sukilimą galima suskaidyti į 4 etapus. 166-164 m. pr.m.e. vyko partizaninis karas vadovaujant Judui Makabėjui. Jis baigėsi Jeruzalės užėmimu. Po 3 m. „išniekinimo”, Šventykla buvo „išvalyta” Šventė truko 8 d. Susirinkimas nusprendė, kad tas įvykis privalo būti pažymimas kasmet. Tai visiškai atitiko graikų papročius, pagal kuriuos įsimintinas įvykis privalėjo būti pažymimas amžinai..

164-160 m. pr.m.e. Judas keršijo kaimynams už žydų puolimus. Epifanas mirė 163 m. pr.m.e. Eupatoriumi. Jo regentas Lysias galutinai įerzino žydus, kai surengė žygį į Judėją su drambliais (senovės „tankais“) ir pasiekė kelias pergales, bet susimėtęs pasitraukė atgal. Pirmasis religinis karas baigėsi. Tačiau Hasmonėjai norėjo daugiau. Jie norėjo visiškai išsilaisvinti iš Seleukų valdžios. Bet žmonės norėjo ramybės ir nesistengė sekti Judą.

Tuo tarpu nuo Judo sėkmė nusigręžė. Jis patyrė lemiamą pralaimėjimą graikų generolui Nikanorui. Po metų jis žuvo kovodamas su Sirijos kariuomene. Hasmonėjų viltys neišsipildė. Jie pasitraukė iš Jeruzalės. Bet reikalai keitėsi.

Sėkmė juos lydėjo 152-141 m. pr.m.e. Seleukų sostas vėl tapo ginčų objektu. 152 m. pr.m.e. aukščiausiuoju kunigu tapo Demetrijus, kuris ne tik suvienijo Judėją, bet ir išplėtė teritoriją. Hasmonėjų dinastija tęsėsi iki Pompėjaus atliktos Sirijos anekcijos (63 m. pr.m.e.).

Ką pasiekė Hasmonėjų dinastija? Nuo 10 a. pr.m.e. (Dovydo ir Saliamono) mažytė valstybė išsiplėtė ir dabar apėmė ir dalį Libano bei Jordanijos. Svarbiu pasiekimu buvo helenizmo ir judaizmo sintezė. Tačiau šiuo metu religinė bendruomenė suskilo į tris pagrindines grupes (sektas): esenus, fariziejus ir sadukėjus.

Esenai buvo asketų sekta, užsiimanti religine kontempliacija. Jie gyveno savomis bendruomenėmis ir vystė mesianistinę religiją.

Sadukėjai buvo kunigų klasė, sudariusi sąjungą su Hasmonėjų valdžia. Jie buvo turtingi ir palaikė helenizaciją. Tačiau religinėje pltveje buvo labai konservatyvūs ir laikėsi griežto Toros aiškinimo: neliečiamais klausimais buvo Šventykla, kunigas ir aukojimas.

Jų varžovai farizėjai buvo kitokie: labai konservatyvūs politikoje, tačiau liberalūs įstatymo aiškinime. Jie pabrėžė ir žodinės tradicijos svarbą. Jie buvo už sinagogas, rabinus ir maldas. Tai jie į judaizmą įnešė lankstumo, leidusį jam išgyventi sunkiais laikais. Fariziejai įvedė atpildo ir atgimimo („kai teisieji galės būti apdovanoti nauju gyvenimu“) koncepcijas. Jie buvo prieš helenizmą, nes tasai nešė svetimą kultūrą.

Šiuolaikiniai istorikai klausia: „Kodėl Antiochas taip elgėsi?“ Religiniai persekiojimai buvo negirdėtas dalyas pagonių pasaulyje. O Antiochas buvo graiku, išauklėtas pagal geriausias helenistines tradicijas. Kai kurie spėja, kad helenizuoti žydai pasikvietė Antiochą į miestą ir leido jam suteršti Šventyklą. Kiti prieštarauja, kad karas buvo pilietinis, tarp tobiadų ir oniadų, nužudyto Aukščiausiojo kunigo pasekėjų. Tačiau karalius buvo įpykęs, nes sukilimą priėmė kaip nukreiptą prieš jo valdžią. Antiochas neišnaikino judaizmo, o tik jį uždraudė. Jo įsakas nelietė diasporos. Anot karaliaus, jis nepradėjo religinio persekiojimo, o tik ėmėsi politinių veiksmų. Jis tik įvedė naujus įstatymus. Jis elgėsi taip, kaip turėjo elgtis helenų karalius.

Pasipriešinimas buvo siekiant išlaikyti ankstesnį gyvenimo būdą. Veiksmai buvo nukreipti tik prieš tas graikų institucijas, kurios buvo prieš žydų institucijas. Iš tikro, nebuvo nuostatos prieš patį helenizmą. Judo Makabėjaus ir jo karinės gaujos veiksmai išsaugojo tautos nepriklausomybę ir suvienijo judaizmą. Tai buvo tikras religijos ir nacionalizmo susiliejimas.

Nuorodos:

[1] J.R Bartlett. Jews in the Hellenistic World, 1985

[2] Victor Tscherikover. Hellenistic Civilization and the Jews, 1970

[3] E. Bickerman. Jews in the Greek Age, 1988

[4] L.I.A. Levine. The Age of Hellenism, 1995

[5] E.K. Samuel. The King is Dead, 1961

Judėjai
Judafobija
Hanukos ištakos
Kaip buvo užrašyta Tora?
Josifas Flavijus. Prieš Apioną
Apie Aleksandrijos biblioteką
Senovės autoriai apie žydus
Apie žydų ir lietuvių konfliktus
Judaizmo ir krikščionybės etika
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Judaizmas kaip filosofija Romoje?
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Gematrijos menas, numerologija
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Trumpa istorijos mokslo istorija
Puolę angelai ir Nefilimai
Ivanas Naživinas. Judėjas
Dovydo žvaigždė
Fariziejai
Religijos skiltis
Vartiklis