Dievas Molochas. Vartiklis

Molochas - senovės semitų, atskiru atveju finikiečių, dievas, su kurie siejamos vaikų aukos.
Jis kelis kartus minimas Biblijoje, daugiausia Kunigų knygoje, kur griežtai smerkiamos su juo susijusios apeigos. Atseit, kanaanietišku Molocho kulto centru buvo Enomo slėnis, esantis į pietvakarius nuo Jeruzalės. Iki 20 a. manyta, kad Molochas buvo vakarų semitų ir Kartaginos dievybė, kuriam aukoti žmonės (dažnai vaikai), tačiau po Otto Eissfeldt‘o⁵⁾ publikacijos (1935), tvirtinančios, kad Molohas yra aukojimo tipas, o ne dievybė, imta manyti, kad Molocho kulto aplamai niekad nebuvo – tačiau ir kulto neigimas vėliau nebuvo patvirtintas. Dar yra spėjimas, kad Molochas yra (kurio nors) dievo epitetas, o ne pats vardas.

Hebrajų kalbos raidės „m-l-k“ paprastai laikomos „melek“ (karalius, proto šiaurės vakarų semitų – „malku“), tačiau tariamas „molek“ suprantamas dievas Molochas (proto šiaurės vakarų semitų – „mulku“). Dažnai sutinkamas sudurtiniu variantu „l-m-l-k“, kur priešdėlis „l“ paprastai reiškia „kam?“, bet gali reikšti ir „dėl“ ar „kaip“. Tad „l-m-l-k“ gali reikšti „Molochui“, „dėl Molocho“ arba „kaip Molochas“, tačiau gali būti ir tiesiog „Molochas“.

Molochas (l-m-l-k) minimas 1 Kar 11:7: „Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui“.
Kitose vietose amonitų dievas vadinamas Milkomu (1 Kar 11:33; Sof 1:5). Taip pat yra spėjimas, kad Tyro Baalas, Melkartas (miesto karalius) yra tasai dievas Molochas (kaip ir Milkomas). Amos 5:26 .... „jūsų karalius“ Septuagintoje išvertė kaip „Molochas“, matyt, dėl raštininko klaidos, nes sakinys pasirodo ir Apd 7:43: „Pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Romfos žvaigždę“.

Kitose nuorodose „m-l-k“ sutinkamas tik kontekste „praleidžiant vaikus per lmlk ugnį“ (Įst 18 10-13; 2 Kar 21:6; Ez 20:26, 31; 23:37). Nors tradiciškai auka Molochui suprantama kaip gyvų vaikų sudeginimas, kai kurie laikė, kad tai gali būti ir apsivalymas ugnimi. Nemirtingumo vaikams suteikimas perleidžiant per ugnį sutinkamas ankstyvuosiuose graikų mituose, kaip Tetidės¹⁾ irDemetros, kaip Demophono auklės.

Bibliniuose tekstuose žodis dažnai verstas kaip „sėkla“/ „daigas“, neretai reikiant „palikuonys“. Formos su „m-l-k“ dažnai buvo paliekamos neverstomis: Kun 18:21 (l‘Molech); Kun 20:2-5 ("Jei kas iš izraeliečių ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį nors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi"), 2 Kar 23:10 (Tophet, „Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters kaip aukos Molechui“); Jer 32:35 („Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben-Hinomo slėnyje, kad turėtų kur paaukoti savo sūnus ir savo dukteris Molechui...“)

Molocho tema rado atspindį populiariojoje kultūroje: dailėje (išpopuliarėję 18-19 a., kai Vakarų kultūra žavėjosi demonais), knygose (pvz., A. Kuprino apysaka „Molochas“ (1896), G. Flobero „Salambo“ (1862) aprašyta auka Molochui, Dž. Lindsėjo (2007) „Deksteris migloje“ veiksmas sukasi apie aukas Molochui ir kt.; filmai: „Molochas“ (1999), „Džiunglių belaisvis“ (1945) ir kt.)

12 a. Raši apie Jer 7:31: „Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai“
„Tofetas yra Molochas, pagamintas iš žalvario; ir jie įkaitindavo jį iš apačios; ir jo rankos buvo praplatintos, ir [kai] tapdavo karštos, jie įdėdavo vaiką tarp rankų, jis būdavo sudeginamas; jis paklaikusiai klykdavo, tačiau kunigai mušdavo būgnus ir tėvas negalėdavo girdėti sūnaus balso, ir jo širdis nesuvirpėdavo“.

Tradicija, priskiriama rabino Simeono iš Frankfurto „Yalkout³⁾“, tvirtina, kad stabas buvo tuščias ir sudalintas į 7 dalis: į vieną dalį jie dėdavo miltus, į kitą – vėžlius/balandžius, į trečią – avį; į ketvirtą – aviną; į penktą – veršiuką, į šeštą – jautį, o į septintą – vaiką – ir viskas būdavo sudeginama įkaitinant statulą iš vidaus.

Vėlesni komentatoriai šiuos liudijimus palygino su graikų ir lotynų šaltiniais, mininčiais vaikų aukas sudeginant punų Kartaginoje, buvusioje finikiečių kolonija. Kleitarchas, Diodoras Sicilietis ir Plutarchas mini vaikų sudeginimus kaip aukas Kronui ar Saturnui, t.y. pagrindiniam Kartaginos dievui Ba‘al Hammon'ui. Tačiau tie tvirtinimai gali būti ir perdėti – kai romėnai užėmė ir sugriovė Kartaginą, jie pradėjo pokarinę propagandą, norėdami parodyti, kokie jų žiaurūs ir necivilizuoti buvo jų priešai.

Kleitarcho⁴⁾ pastaboje Platono „Valstybei“:
„Centre stovėjo bronzinė Krono statula; jos rankos buvo ištiestos virš gorės, liepsnų, kurios apimdavo vaiką. Kai liepsnos paliesdavo kūną, galūnės susitraukdavo, o atvira burna atrodė tarsi juoktųsi, tol, kol susitraukęs kūnas pamažu nuslinkdavo į gorę. Taip ta „šypsena“ vadinama „sardonišku juoku“, nes jie mirdavo juokdamiesi“.

Diodoras Sicilietis rašė:
„Jų mieste buvo bronzinis Krono atvaizdas ištiestomis rankomis, delnais į viršų ir nuožulniomis; tad kiekvienas vaikas, ten padėtas, nusiridendavo ir įkrisdavo savotišką atsivėrusią duobę su liepsnomis“.

Diodoras taip pat pasakoja, kad giminaičiams buvo uždrausta raudoti, o Agatokliui nugalėjus Kartaginą, jos kilmingieji tikėjo, kad jie nepakankamai pamalonino dievus, jiems duodami žemesniųjų sluoksnių vaikus vietoje savų. Jie bandė pasitaisyti, vienu metu paaukodami 200 savų vaikų, o apimti entuziazmo paaukojo 300 vaikų.

Plutarchas „Prietaruose“ rašė:
„... visą erdvę priešais statulą užpildė garsūs fleitų ir būgnų garsai tad aimanos nepasiekdavo žmonių ausų“

Viduramžiais Molochas demonoligoje laikomas Pragaro princu. Jis priversdavo raudoti motinas, specializavosi jų vaikų grobime. Pagal kai kuriuos 16 a. demonologus, jo galios sustiprėdavo gruodį. John Flying of Moloch by W. Blake

Milton’o „Prarastajame rojuje“ Molochas yra vienas iš stipriausių puolusių angelų karys, sakęs kalbą Pragaro taryboje. Vadinamajame „Miuncheno kosminiame rate“ Molocho vardas simbolizuoja priešiškumą gyvenimui, šaltą ir racionalų principą.

B. Raselo „Laisvo žmogaus garbinime“ Molochas panaudojamas labiausiai necivilizuotos religijos šakos pavaizdavimui.

W. Blake nuliejo „Molocho skrydį“ (1809), iliustraciją Dž. Miltono eilėraščiui „Kalėdų rytą“. G. Flobero pusiau istoriniame romane apie Kartaginą „Salammbo“ (1862) pateikiamas Kartagenos religinio gyvenimo variantas, įtraukiant ir Molochą. G. Pastrone“ filme „Cabiria“ (1914) herojus išgelbstimas nuo paaukojimo Molechui. A. Ginsbergo eilėraštyje „Staugimas“ Molochas naudojama kaip kapitalizmo ir industrinės visuomenės, atskiru atveju, Amerikos, metafora. W. Barlowe „Dievo demone“ yra Pragaro miesto Diso armijos aukščiausias vadas.

Vis tik 19-20 a. archeologiniai tyrinėjimai nerado dievo Molocho ar Molecho buvimo įrodymų. Mokslininkai Tanache²⁾ minimus dievus apibūdino kaip legendas ir ėmė abejoti tuo, kas sakyta apie Molochą. Atseit, tai gali būti susiję su aukomis Kronui ir pasakojimu apie Minotaurą. Jie bandė Molochą tapatinti su Milkomu, Melkartu, Baal Hammon‘u ir kitais dievais, vadintais „Viešpačiu“ (Baal). Tačiau Amman‘o šventyklos (1400-1250 m. pr.m.e.) kasinėjimai rodo požymius, kad ugnyje galėjo būti aukojami gyvūnai ir žmonės.

¹⁾ Tetidė - graikų mitologijoje nereidė, jūros nimfa, Pelėjo žmona ir Achilo motina. Ji, kartu su Eirinome, sugavo iš Olimpo išmestą Hefaistą ir rūpinuose juo Lemnos saloje, už ką jis joms dirbo kalviu. Tetidė bandė padaryti sūnų Achilą nenugalimą ir maudė jį Stikso vandenyje laikydama už kulno. Ta Achilo vieta ir liko pažeidžiama. Kai Achilos žuvo Trojos kare, Tetidė su nereidėmis išėjo jo apverkti, surinko Achilo pelenus į auksinę urną, o vėliau jam pastatė paminklą.

²⁾ Tanachas - ivrite naudojamas bendras pavadinimas žydų šventiesiems raštams. Tai trijų judaizmo šventųjų raštų pavadinimų santrumpa (T, N, K), imta vartoti Viduramžiais. Turiniu Tanachas beveik sutampa su Senuoju Testamentu. Jį sudaro Tora (Penkiaknygė), Neviimas (Pranašai), Ktuvimas (Raštai). Tanachas parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis.

³⁾ Šimono antologija (Yalkut) – populiariausias ir plačiausias žydų midrašų rinkinys, priskiriamas rabinui Simeonui iš Frankfurto (13 a.). Praktiškai apima Senąjį testament (Penkiaknygę ir Pranašų knygas).

⁴⁾ Klitarchas (4 a. pr.m.e.) – graikų istorikas, rašęs apie Persijos istoriją ir Aleksandro Makedoniečio žygius (ypač į Indiją), kuriuose, galbūt, ir pats dalyvavo. Išliko apie 30 citatų. Senovėje jo parašyta biografija buvo labai vertinama už literatūrinius privalumus ir laikoma pavyzdžiu kitoms biografijoms.

⁵⁾ Otas Eisfeldtas (Otto Eissfeldt, 1887-1973) – vokiečių protestantų teologas, žinomas Senojo testamento tyrinėjimais ir lyginamąja Artimųjų rytų religijos istorija. Savo 860 psl. veikale „Senasis testamentas: įvadas“ (1934, 1965) kritiškai įvertino kiekvienos jo dalies istorinį susidarymą. Laikėsi požiūri, kad tarp istorijos ir tikėjimo yra neįveikiama praraja. Anot jo, tik Senojo (ir Naujojo) testamento suteikiamas tikėjimas yra amžinas ir negali būti vertinamas tiek istorijos, tiek proto požiūriu.