Molochas

Molochas - senovės semitų, atskiru atveju finikiečių, dievas, su kurie siejamos vaikų aukos.

Hebrajų kalbos raidės „m-l-k“ paprastai laikomos „melek“ (karalius, proto šiaurės vakarų semitų – „malku“), tačiau tariamas „molek“ suprantamas dievas Molochas (proto šiaurės vakarų semitų – „mulku“). Dažnai sutinkamas sudurtiniu variantu „l-m-l-k“, kur priešdėlis „l“ paprastai reiškia „kam?“, bet gali reikšti ir „dėl“ ar „kaip“. Tad „l-m-l-k“ gali reikšti „Molochui“ ,„dėl Molocho“ arba „kaip Molochas“, tačiau gali būti ir tiesiog „Molochas“. God Moloch

Molochas (l-m-l-k) minimas 1 Kar 11:7: „Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui“.
Kitose vietose amonitų dievas vadinamas Milkomu (1 Kar 11:33; Sof 1:5). Taip pat yra spėjimas, kad Tyro Baalas, Melkartas (miesto karalius) yra tasai dievas Molochas (kaip ir Milkomas). Amos 5:26 .... „jūsų karalius“ Septuagintoje išvertė kaip „Molochas“, matyt, dėl raštininko klaidos, nes sakinys pasirodo ir Apd 7:43: „Pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Romfos žvaigždę“.

Kitose nuorodose „m-l-k“ sutinkamas tik kontekste „praleidžiant vaikus per lmlk ugnį“ (Įst 18 10-13; 2 Kar 21:6; Ez 20:26, 31; 23:37). Nors tradiciškai auka Molochui suprantama kaip gyvų vaikų sudeginimas, kai kurie laikė, kad tai gali būti ir apsivalymas ugnimi. Nemirtingumo vaikams suteikimas perleidžiant per ugnį sutinkamas ankstyvuosiuose graikų mituose, kaip Thetis ir Demetros, kaip Demophono auklės.

Bibliniuose tekstuose žodis dažnai verstas kaip „sėkla“/ „daigas“, neretai reikiant „palikuonys“. Formos su „m-l-k“ dažnai buvo paliekamos neverstomis: Kun 18:21 (l‘Molech); Kun 20:2-5 ("Jei kas iš izraeliečių ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį ors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi"), 2 Kar 23:10 (Tophet, „Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters kaip aukos Molechui“); Jer 32:35 („Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben-Hinomo slėnyje, kad turėtų kur paaukoti savo sūnus ir savo dukteris Molechui...“)

Žydų rabinų komentaruose

12 a. Raši apie Jer 7:31: „Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai“
„Tofetas yra Molochas, pagamintas iš žalvario; ir jie įkaitindavo jį iš apačios; ir jo rankos buvo praplatintos, ir [kai] tapdavo karštos, jie įdėdavo vaiką tarp rankų, jis būdavo sudeginamas; jis paklaikusiai klykdavo, tačiau kunigai mušdavo būgnus ir tėvas negalėdavo girdėti sūnaus balso, ir jo širdis nesuvirpėdavo“.

Tradicija, priskiriama rabino Simeono „Yalkout“, tvirtina, kad stabas buvo tuščias ir sudalintas į 7 ieną jie dėdavo miltus, į kitą – vėžlius/balandžius, į trečią – avį; į ketvirtą – aviną; į penktą – veršiuką, į šeštą – jautį, o į septintą – vaiką – ir viskas būdavo sudeginama įkaitinant statulą iš vidaus.

Vėlesni komentatoriai šiuos liudijimus palygino su graikų ir lotynų šaltiniais, mininčiais vaikų aukas sudeginant punų Kartaginoje, buvusioje finikiečių kolonija. Cleitarchus, Diodoras Sicilietis ir Plutarchas mini vaikų sudeginimus kaip aukas Kronui ar Saturnui, t.y. pagrindiniam Kartaginos dievui Ba‘al Hammon. Tačiau tie tvirtinimai gali būti ir perdėti – kai romėnai užėmė ir sugriovė Kartaginą, jie pradėjo pokarinę propagandą, norėdami parodyti, kokie jų žiaurūs ir necivilizuoti buvo jų priešai.

Cleitarchus pastaboje Platono „Valstybei“:
„Centre stovėjo bronzinė Krono statula; jos rankos buvo ištiestos virš gorės, liepsnų, kurios apimdavo vaiką. Kai liepsnos paliesdavo kūną, galūnės susitraukdavo, o atvira burna atrodė tarsi juoktųsi, tol, kol susitraukęs kūnas pamažu nuslinkdavo į gorę. Taip ta „šypsena“ vadinama „sardonišku juoku“, nes jie mirdavo juokdamiesi“.

Diodoras Sicilietis rašė:
„Jų mieste buvo bronzinis Krono atvaizdas ištiestomis rankomis, delnais į viršų ir nuožulniomis; tad kiekvienas vaikas, ten padėtas, nusiridendavo ir įkrisdavo savotišką atsivėrusią duobę su liepsnomis“.

Diodoras taip pat pasakoja, kad giminaičiams buvo uždrausta raudoti, o Agatokliui nugalėjus Kartaginą, jos kilmingieji tikėjo, kad jie nepakankamai pamalonino dievus, jiems duodami žemesniųjų sluoksnių vaikus vietoje savų. Jie bandė pasitaisyti, vienu metu paaukodami 200 savų vaikų, o apimti entuziazmo paaukojo 300 vaikų.

Plutarchas „Prietaruose“ rašė:
„... visą erdvę priešais statulą užpildė garsūs fleitų ir būgnų garsai tad aimanos nepasiekdavo žmonių ausų“

Viduramžiais Molochas demonoligoje laikomas Pragaro princu. Jis priversdavo raudoti motinas, specializavosi jų vaikų grobime. Pagal kai kuriuos 16 a. demonologus, jo galios sustiprėdavo gruodį. John Flying of Moloch by W. Blake Milton’o “Prarastajame rojuje” Molochas yra vienas iš stipriausių puolusių angelų karys, sakęs kalbą Pragaro taryboje. Vadinamajame „Miuncheno kosminiame rate“ Molocho vardas simbolizuoja priešiškumą gyvenimui, šaltą ir racionalų principą.

B. Raselo „Laisvo žmogaus garbinime“ Molochas panaudojamas labiausiai necivilizuotos religijos šakos pavaizdavimui.

W. Blake nuliejo „Molocho skrydį“ (1809), iliustraciją J. Milton‘o eilėraščiui „Kalėdų rytą“. G. Flobero pusiau istoriniame romane apie Kartaginą „Salammbo“ (1862) pateikiamas Kartagenos religinio gyvenimo variantas įtraukiant ir Molochą. G. Pastrone“ filme „Cabiria“ (1914) herojus išgelbstimas nuo paaukojimo Molechui. A. Ginsbergo eilėraštyje „Staugimas“ Molochas naudojama kaip kapitalizmo ir industrinės visuomenės, atskiru atveju, Amerikos, metafora. W. Barlowe „Dievo demone“ yra Pragaro miesto Diso armijos aukščiausias vadas.

Vis tik 19-20 a. archeologiniai tyrinėjimai nerado dievo Molocho ar Molecho buvimo įrodymų. Mokslininkai Tanache minimus dievus apibūdino kaip legendas ir ėmė abejoti tuo, kas sakyta apie Molochą. Atseit, tai gali būti susiję su aukomis Kronui ir pasakojimu apie Minotaurą. Jie bandė Molochą tapatinti su Milkomu, Melkartu, Baal Hammon‘u ir kitais dievais, vadintais „Viešpačiu“ (Baal). Tačiau Amman‘o šventyklos (1400-1250 m. pr.m.e.) kasinėjimai rodo požymius, kad ugnyje galėjo būti aukojami gyvūnai ir žmonės.

Pastaba: [ Reikia prisiminti, kad graikų mite Kronas rijo savo vaikus. ]

Papildomi skaitiniai:
Graikų dievas Kronas
Nubija ir jos istorija
Zep Tepi - pirmasis laikas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Sfinksas: gal tai jau buvo?
Žmonių aukojimas actekuose
Ba ir Ka, siela ir dvasia
Egiptietiška Betliejaus žvaigždė
Logosas ir pasaulio sukūrimas
V. Bleikas: pamirštas ir prisimintas
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Liūtagalvis dievas Apedemakas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Niobė - suakmenėjusi deivė
Atlantidos skiltis
Piramidžių mistika
Kanaano karalienė?
Slontaho šventykla