|
Zep Tepi - pirmasis laikas
Egipte užrašyta ir saugoma amžiams senųjų laikų išmintis...
visa ateina iš neatmenamų laikų, kai dievai valdė žemėje civilizacijos aušros laikais, Išmaišęs pirmapradžius Nun*) vandenis, didysis dievas Atum-Ra sutvėrė Visatą. Šis momentas, žymintis pradžią [Aukso amžiaus] epochos, kuri vadinama
Zep Tepi (Pirmasis laikas) ir kurį tęsėsi nuo pasaulio sutvėrimo iki
Horo nusileidimo į Žemę, Egipto faraono sostą, pradedant
Kosmoso karalystę Žemėje. Tai metas, kai dievai (Neteru, vieni vyriškos lyties, kiti - moteriškos) gyveno tarp
žmonių. Sako, kad jie galėjo pasiversti kuo nori žvėrimis, paukščiais, reptilijomis... Atseit, tai jie pastatė
Sfinksą bei piramides Gizos lygumoje. Kalbama ir apie Uršu
(Stebėtojus), tarpininkus tarp dievų ir žmonių.
Vienas geriausių šaltinių apie senovės Egiptą yra Manetonas, buvusiu žyniu Ptolemėjaus I ir Ptolemėjaus II valdymo metais. Sakoma, kad jis prisidėjo įvedant Serapio kultą. Tačiau svarbiausia, kad jis parašė Aegyptiaca, sudarytą iš trijų knygų. Tai padaryti jam pavedė Ptolemėjus II. Manetonas turėjo priėjimą prie savo šventyklos archyvų. Būtent Manetonas atsakingas, kad mes turime 30 Egipto dinastijų. Tas suskirstymas ne visada paremtas istoriniais faktais dalinai remiasi mitologija, dalinai anksčiau padarytais skirstymais. Anot didžiojo amerikiečių vizionieriaus Edgaro Cayce**), Zep Tepi buvo išsigelbėję Atlantidos gyventojai. Jie atnešė civilizaciją ir žinias, kurios, surašytos kristaluose, vis dar paslėptos kažkur prie Sfinkso Įrašų salėje [yra tikinčių, kad atlantiečių sielos persikėlė į požemius - ir tos esybės vadinamos Deros]. Vienas atvykusiųjų piramidės formos laivu dievas Tehuti. Svarbūs mitai, aiškinantys pasaulio atsiradimą. Vienas mitų pradeda nuo neaprėpiamos bedugnės. Kietas pagrindas glūdėjo bauginančiame chaotiškame kosminių vandenų potenciale. Viskas buvo tamsoje, visos formos buvo nematomos. Tada Atumas, dieviškoji Būtis ir Nebūtis, suriko tamsoje. Tūkstančio žiedlapių lotosas iškilo iš vandenų niūrių gelmių. Jo žiedlapiai lėtai prasiskleidė ir pasirodė šviesa kaip dievas Ra. Jo šviesas atsispindėjo nuo Atumo, todėl žyniai sako: Tik sukūręs Ra, Atumas tapo matomas net sau pačiam. Kitame mite deivė Neitė (ar Netė) iškėlė gyvybę iš kosminių vandenų. Jis yra pirmapradė jūra ir didi audėja. Ji tinklą, iš savęs išaustos medžiagos, užmetė vandenyse. Iš (savo) vandens ji išsėmė visas būtybes žuvis, paukščius, augalus ir gyvūnus, o taip pat žmones. Ji jiems davė vardus. Trečiasis mitas mums aiškina, kad toje potencialo jūroje egzistavo Ogdoadas, kuris buvo 8-i gyvybės principai. 4-i vyriškos lyties būtybės buvo varlės, o 4-ios moteriškosios lyties būtybės buvo gyvatės. Poromis jos simbolizuoja amžinimo laiko, erdvės, tamsos prieš auštant, pačios gyvybės nesuvokiamos paslapties kraštutinumus. Tai 8 Thotho, dieviškojo architekto, sielos Nun ir Naunet (vanduo), Amen ir Amaunet (nematomumas), Heh ir Hauhet (begalybė), Kek ir Kauket (tamsa). Iš Nun (Nu) Ra (Viduriniuoju laikotarpiu kaip Ra-Amun) pats save sukūrė, pakildamas virš pirmojo žemės ploto, BenBeno kalvos, iškilusios iš vandens kaip lotoso žiedas; gimęs iš pasaulio kiaušinio arba kaip paukštis, nusileidęs ant kalvos. Prasidėjo Zep Tevi Pirmasis laikas, buvo sukurti kiti dievai ir į Visatą įnešta Ma`at tvarka. Skaitykite variantą apie pirmųjų Egipto dievų kiltį... Zep Tepi mitas aiškina, kaip buvo sukurti Egipto dievai. Pradžioje buvo laikas, kai nieko nebuvo, o tik Nun, kuri buvo tokia galinga, kad iš jos radosi spindintis kiaušinis, kuris buvo Ra. Ra buvo toks galingas, kad atsirado jo vaikai. Pirmasis buvo Šu, laikomas erdvės ir šviesos tarp dangaus ir žemės dievu. Tada pasirodė Tefnutė, dangaus drėgmės personalizacija. Tada buvo sukurtas Gebas, žemės dievas. Vėliau Nutė, dienos meto deivė, vėliau tapusi viso dangaus deive. Paskutiniu buvo Hapis, Nilo dievas. Tada Ra sukūrė žmones ir nusileido jų valdyti kaip pirmasis faraonas. Ra garbinimo centras buvo Heliopolis, į rytus nuo dabartinio Kairo. Gana anksti Ra imtas tapatinti su Horu, kuris buvo sakalgalvis dievas. Pirmasis laikas 10 500 m. pr.m.e. Tačiau pagal mokslinius tyrimus Didžioji piramidė pastatyta
maždaug 3800-2900 m. pr.m.e. Ir ji vis dar nepastatoma su šiuolaikinės technikos pagalba. Egiptiečiai
neturėjo nei technologijų, nei pakankamai išvystytos
matematikos,
10 500 m. pr.m.e. tam laikui priskiriamas Sfinksas. Tai metas, kai ypatingai danguje išsidėstė Saulė, Orionas ir Liūtas, karalius. Tai dievo Akero simbolis, perteikiantis horizontą, vietą, kur naktis virsta diena, o diena naktimi. Vaizduojamas kaip du liūtai tupintys vienas į kitą atgręžtomis nugaromis. Dar vadinami Vakardiena ir Rytdiena, nes vienas jų žvelgia į rytus, iš kur turi patekėti saulė, o kitas į vakarus, kur saulė panyra į Požemius. Akeras tai ir Požemių vartų sargas, juos atveriantis Karaliui, kad praeitų (tą idėją randame ir ant Sfinkso krūtinės). Tarp liūtų dažnai vaizduojamas skritulys, simbolizuojantis saulę. Daug požymių liudija, kad Akeras garbintas anksčiau nei kiti žemės dievai (pvz., Gebas). Naujosios karalystės atvaizduose apačioje vaizduotas požeminis srautas ar vamzdis, o už liūtų kilo didelė kalva arba piramidė, po kuria buvo ovalinė patalpa, atrodanti tarsi būtų sandariai uždaryta. Rostau ją vadina Sokaro kambariu (o Giza senovės laikais irgi vadinta Sokaru). Zep Tevi prasideda legendine Pirmąja dinastija, kurioje yra 7-i dievai (žr. J. Breasted): Po jos sekė Antroji dinastija, kurioje buvo 9-i dievai: Trečiojoje dinastijoje buvo 30 pusdievių, vidutiniškai valdžiusių po 121,7 m. Visi ciklai, nuo pat tos pirmosios akimirkos, remiasi kasmetiniu Sirijaus patekėjimo periodiškumu (daugiau apie Sirijaus ir Egipto sąsają >>>>). Tiek Palermo akmuo, tiek Manetono karalių sąrašas fiksuoja 17 ir 34 metų ciklus, jungiančius heliakalinį Sirijaus patekėjimą (kai jis tampa matomas prieš pat Saulės patekėjimą) su Mėnulio fazėmis. Sothis knyga teigia, kad bendras dievų, pusdievių ir žmonių-dievų (faraonų) valdymas truko 36.525 m. Šis skaičius ne tik siejasi su kasmetiniu heliakaliniu Sirijaus patekėjimu ir metų trukme (365,25 d.), jis perteikia ir 25-is Sothis metų ciklus po 1461 m. Didžioji motina Izidė, įsikūnijusi Sirijaus žvaigždėje, į Žemę atnešė spiralės formos, vibruojančią harmoniją, Didžiosios galios atspindį atmosferos eteryje, kuri ne tik įvedė laiką, bet ir suteikė formą materijai, visiems tvariniams deklaruodama Aukso vidurio (Dieviškosios proporcijos) estetinę formą. Aš toji, kuri teka Sirijuje, Aš moterų vadinama Deive, Atskyriau Žemę nuo Dangaus Ir parodžiau žvaigždžių kelius. Tokia harmonizuojanti galia, vadinama Maat, leidžia Izidei būti visur ir visada. Sirijaus simbolis buvo piramidė, perteikianti dieviškąją, harmonizuojančią Sirijaus-Izidės galią, kaip iniciacijos, kurią mistiškai turi praeiti kiekvienas valdovas, šaltinį Žemėje. Kiekvienas faraonas, sėdęs į Izidės sostą, buvo regimas kaip pirminis ryšys tarp dangaus ir žemės. Skirtas tai užduočiai nuo pat gimimo, faraonas gyveno abiejuose pasauliuose vienu metu. Jis pakildavo Ryto šventyklos laiptais kaip Saulės dievas Ra pakyla virš horizonto. Tų apeigų tikslas buvo atlikti projekciją į Pirmuosius laikus, Zep Tepi, sujungiant amžinąjį dangiškąjį ir laikiną žemiškąjį pasaulius, įvesdamas harmoninį rezonansą, dieviškąją tvarką arba Maat. Faraonas žvaigždžių energijas perkeldavo į gyvas savo kūno ląsteles.
*) Nu (Vandeningasis) arba Nun (Inertiškasis, Neveiklusis) -
pirmapradžių vandenų, egzistavusių pasaulio tvėrimo metu ir iš kurių išniro Ra, personifikacija. Kartais metaforiškai
vadintas senuku. Jo savybėmis buvo beribiškumas, tamsa ir audringi vandenys. Jis laikytas galinčiu viską sunaikinti ir
gražinti į pirmapradį chaosą. Pagal senovės Egipto koslogoniją Nun vandenynas gaubė pasaulio burbulą. Iš Nun vandenų susidarė
pradinė sausumos kalva. Memfyje jį tapatino su Ptachu, o Tebuose su Amonu. **) Edgaras Keisis (Edgar Cayce, 1877-1945) amerikiečių mistikas, aiškiaregys, mediumas ir žiniuonis. Paliko kelis tūkstančius stenografų su jo atsakymus į įvairius klausimus nuo sveikatos diagnozių (skaitymų) iki civilizacijų žlugimo priežasčių. Kadangi daugelį jų jis išsakė ypatingo transo, primenančio miegą, metu, jis pramintas Miegančiu pranašu. Pirmu jo biografu tapo T. Siugru su Gyvenimo upe (1942).
Egipto dievai |
kad galėtų pastatyti tokią piramidę. Ir joje nėra jokių hieroglifų, jokių simbolių. Visa jos kalba tėra matematika ir simbolika.